| |
|
|
|
APLINK SAULĘ BE ATILSIO SKRIEJU |
 |
 |
 |
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
ALELIUJA
Aleliuja visa buitis šaukė,
Tik aš vienas tylėjau,
Lyg nebočiau išganymo laukęs,
Getsemano sodely budėjęs.
Vieni toj naktyje išsisklaidė,
Kiti amžiais budėt pasilikome,
Ir tematė skausme Kristaus veidų
Išduotos žemės lygumos.
BANGA
Ieškom, ieškom ir nerandam
Nei pradžios, nei pabaigos,
Išmesti į klaidų krantą
Atšiaurios bangos.
Kas tų bangų taip iškėlė,
Kas jų tėškė taip žemai, —
Pamario tyloj ant smėlio
Sraigės sugriauti namai.
Saulė šviečia, bet nešildo,
Baras jūra su žeme.
O beširde banga, o beširde,
Ar priglausi tu mane:
Tylų, vientulį, neramų
Tarp dienos ir tarp nakties —
Be šventųjų panoramų
Tarp gyvybės ir mirties.
KAI SUBYRA ŽAROS
Nors pralenktum šviesų,
Vietoje stovėtum. —
Kur, širdie, veržiesi
Naktimis žvaigždėtom?
Lyg nebūtų gera
Aušrine virpėti,
Kai subyra žaros
Į vaiduoklių pėdas,
Ir savin suimti,
Ko jausmai nemoka:
Vandenynų rimtį
Ir Plejadų juokų . . .
APLINK SAULĘ
Aplink saulę be atilsio skrieju,
O atrodo, jog vietoje stoviu,
Lyg užtvenkęs man būtų Kūrėjas
Savo laiko banguojančių srovę.
Kur, planeta, skubi, ko neleidi
Nuo kalnų ilgėliau pažiūrėti
Į saulėtekio tviskantį veidą,
Į saulėleidžio galvą žvaigždėtą.
Mane žavi tos akys, tas veidas,
Ta galva, sidabru vainikuota,
Nerašytos poezijos aidas,
Neišniekintų žodžių aruodas . .. i
Kas įspės, kam toks lobis sukurtas
Ir kada jisai bus išdalytas. —
Štai sustojo many laiko srautas,
Tirpsta ledmečių balzganos lytys.
Senos girios vėl gintaru liejas,
Jūron upės dar kelio nežino —
Kitas laikas, kiti šiaurės vėjai,
Kitos jūros, kiti vandenynai. . .
Tik dar saulė danguj nesimaino,
Pailsėti nenori planetos;
Tik dar kuria saulėtekiui dainą
Skausmu gintaro medžiai — poetai.
KAI ĮPLAUKSIU
Kai įplauksiu į nuosavą jūrą,
Kur buvojau, manęs ji neklaus.
Neš laivelį saulėtekiu burė
Be žmogaus.
Neš per vandenis mano šešėlį
Už nokturnų kilnios vienumos;
Neš ir mano pavargėlę vėlę
Už gimimo dienos.
Vilnys klaus, kas ten plaukia,
Kas dauginasi iš dabarties? —
Ant dienos užmauta nakties kaukė
Neišduos paslapties.
Tik sargyboj prie mylimo uosto
Rymos šimtmečiai ant akmenų,
Ir matysiu, kaip vilnys užglosto
Ženklus mano dienų.
LUNATIKO MALDA Į KRISTŲ
Tu, kurs lunatikus pagydai,
Ateik, ateik ir pas mane —
Laimingoj būsenoj paklydau.
Ateik ne gydyt, ne raminti,
Ne rankų ant galvos uždėti,
Tik gluosniui patylom priminti,
Kad mano vardo nekuždėtų.
Palik laimingoj padėty
Tarp sapno ir budėjimo,
Palaimink permatomoje buity
Melodiją, į širdį liejamą.
Taip gera vaikščioti stogais,
Matyt po kojom tylų miestą
Ir nežinoti, ar ilgai
Jį leisi šešėliu paliesti.
Ateik man kūno prilaikyt,
Jei stumt norėtų demonas —
Po kojomis gelmė klaiki. . .
BALTIJOS JŪRAI
Tau nei šilta, nei šalta,
Kad ramybės prašau. —
Glausk mane, savo Žilviną — žaltį,
Prie krūtinės arčiau!
Žemės žiaurųjį rūstį
Tu viena težinai . . .
O, kaip man nesiskųsti,
Sužeistam amžinai!
Ačiū Dangui, kad leido
Sudejuot bent vilny —
Brolio Žilvino žaizdos
Atsivėrė many.
Užkeikta mylimoji,
Užkerėti vaikai
Žaliom rankom mojuoja —
Guodžia tėvą ženklais.
Ką be žodžių jie kalba,
Težinai tu viena,
O, skubėk į pagalbą —
Aš vilnis kruvina!
Baltija, audros bunda,
Jau ir tu vėl blaškais:
Skelbia Žilvino skundą
Vėjas, vilnys, miškai. . .
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
