TORONTO PRISIKĖLIMO PARAPIJA JUBILIEJINĖJE ŠVIESOJE Spausdinti
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   

Atėjo metas, kai ir po antrojo pasaulinio karo išaugę tremtyje mūsų religiniai bei tautiniai centrai suskato švęsti savo jubiliejus. Kai kurie iš jų atliekami su žymiom iškilmėm ir turtiningom programom, paliudydami organizuotų pastangų naudą.

Po antrojo pasaulinio karo nebuvo lengviau steigti kultūrinius bei religinius centrus, kaip po pirmojo. Tremtiniška padėtis atsirado staiga, savų institucijų reikalas neatidėliotinas, naujakuriai be namų ir išteklių. Steigiant parapijas, finansinė pagalba iš vyskupijų neatėjo. Džiaugtasi tuo, kad duodamas leidimas užsitraukti paskolą. Reikėjo apsukrių dvasininkų pinigams telkti ir pagalbių parapiečių visokeriopai veiklai užmegzti bei tęsti.

Beje, naujas tremtinių parapijas būtų galima suskaityti ant vienos rankos pirštų. Jos steigtos tik ten, kur būtinai reikėjo. Šiaip glaustasi prie anksčiau įsteigtųjų. Šios aplinkybės dar labiau išskiria po antrojo pasaulinio karo iškilusius mūsų religinius centrus.

Vienas iš jų, bene pats gyvas-tingiausias ir stambiausias, yra Toronto Prisikėlimo parapija, šiemet švenčianti 25 metų gyvavimo jubiliejų. Tai daugeliu atžvilgių ypatingas organizacinis kūrinys, savo gyvastingumu teikiąs džiaugsmo visai mūsų išeivijai. Nenuostabu tad, jog ir pati parapija, suvokdama savo reikšmę, jubiliejų stengėsi atšvęsti iškilmingai ir turiningai. Puoselėjant religinę bei tautinę sritį, rūpintasi, kad jos abi atsispindėtų ir jubiliejinėje programoje.
Šventės išvakarėms pasikviesta iš Chicagos Dainavos ansamblis, kuris balandžio 15 pasirodė su muzikiniu-tautosakiniu veikalu Kūlgrinda. Užmojis didelis, atsimenant dainininkų būrį bei nuotolius. Bet jis apsimokėjo. Parapiečiai, klausydamiesi komp. A. Jurgučio kūrinio ir solistų balsų, pajuto, jog ir po 30 tremties metų dar tebesame dvasiniai gyvi bei kūrybingi. Tai paskata neapsnūsti nė po jubiliejinės šventės.

Balandžio 15 vyko bažnytinės iškilmės. Atlaikytos bendrinės mišios, vadovaujant vysk. Brizgiui, išklausyta pirmojo parapijos klebono T. Bernardino Grauslio, O.F.M., pamokslo, pašventinta kiemelyje dr. arch. A. Kulpavičiaus trijų lietuviškų metalinių kryžių grupė ir jaukiai pasivaišinta Royal York viešbutyje. Kaip ir visuomet panašiom progom, būta daug sveikinimų žodžiu bei raštu, kuriuose prisimintos kūrimosi dienos bei 25 metų religinis ir patriotinis triūsas. Tai irgi paskata nesustingti jau pirmyn pasistūmėjusiame parapiečių amžiuje.

Jubiliejinė šventė, kaip pradėta kultūriniu - patriotiniu renginiu, taip ir užbaigta. Ateinantį savaitgalį pagarba atiduota menui ir literatūrai. Balandžio 21 parapijos patalpose atidaryta dail. Vytauto Igno dailės paroda ir surengtas Jurgio Jankaus kūrybos vakaras.
Pagaliau, norint 25 metų jubiliejų įamžinti ir spaudoje, pasiryžta išleisti vieną Aidų numerį. Žinant mūsų rašytinio žodžio vargus tremtyje, toks žygis patvirtina Prisikėlimo parapijos kultūrinį užsidegimą.

Žvelgiant į praeitį
Žvelgiant 25 metus atgal, iškyla įdomus šios tremtinių parapijos kūrimosi vaizdas. Apie 1950 - 1952 užplūdus Torontą tūkstantinėms naujakurių minioms, ten veikusiai šv. Jono parapijai nebeįmanoma buvo juos apimti. Pasklidusių po didmiestį lietuvių tremtinių telkimas į naują religinį centrą atrodė neatidėliotinas. Kard. J. McGuigan nutarė steigti naują parapiją ir jos organizavimą pavesti lietuviams pranciškonams, kurie jo arkivyskupijoje, St.Catharines mieste, jau rūpinosi lietuvių tremtinių dvasiniais reikalais. Kardinolo kviečiami, pranciškonai mielai ryžosi tokiam žygiui, nors aiškiai matė, kokie sunkumai jų laukė. 1953 m. kovo 7 kardinolo raštu įsteigus Prisikėlimo parapiją, pranciškonams nelengva buvo rasti kleboną. Pagaliau tą naštą prisiėmė Tėv. Bernardinas Grauslys.

Svarbiausias reikalas buvo žemė ir statyba, nes parapiečiai pamaldoms rinkosi į kino salę. Nedelsiant nupirktas žemės sklypas, ir 1954 m. rugsėjo 1 d. prakasta žemė naujos bažnyčios ir salės statybai. Architektu pakviestas Stasys Kudokas. Statyba užbaigta ir pašventinta 1956 m. birželio 3 d. Po metų Tėv. Bernardinui Grausliui dėl sveikatos iš pareigų pasitraukus, klebonu paskirtas Tėv. Placidas Barius, kuris parapijai vadovavo iki 1973 rudens. Jam teko mokėti užsitrauktas skolas, rūpintis tolimesnėm statybom ir formuoti parapijos dvasinį gyvenimą. Tame laikotarpyje (1968) pastatyti vadinamieji parapijos namai, kuriuose yra vienuolynas, biblioteka, parapijos bankelis, kambariai organizacijoms, patalpos meno parodoms ir pobūviams. Nuo 1973 m. klebonauja Tėv. Augustinas Simanavičius, sėkmingai tęsdamas Prisikėlimo parapijos pastoracinį ir administracinį darbą. Jo pastangomis architektūriškai atnaujinta ir išdekoruota bažnyčia.

Tėv. Jurgis Gailiušis, O.F.M., pranciškonų provincijolas ir Prisikėlimo parapijos steigėjas

Tėv. Bernardinas Grauslys, O.F.M., Prisikėlimo parapijos klebonas 1953 - 1957



Bažnyčios atnaujinimu, kurį atliko arch. dr. A. Kulpa-Kulpavičius, užbaigta Prisikėlimo parapijos statybų sritis. Dabar ši parapija turi visa, kas reikalinga religinei ir patriotinei veiklai. Pastatai iš vidaus ir iš viršaus atrodo didingai bei darniai. Tai arch. St. Kudoko ir arch. A. Kulpavičiaus nuopelnas. Kudokas suprojektavo pradinį pastatą — bažnyčią ir salę sykiu su vienuolynu bei parapinėmis patalpomis, bet įvykdyta tik pirmoji dalis. Arch. Kulpavičiui teko sunkus uždavinys parapijos namus, kurie buvo pastatyti vėliau, derinti prie pagrindinio pastato. Tai jis atliko sumaniai, įvesdamas kolonų ornamentiką, gražiai sujungiančią abu pastatus. Įomia jungtimi reikia laikyti ir jo suprojektuotą trijų lietuviškų kryžių ansamblį, stovintį kiemelyje, apsuptą pastatų iš trijų pusių Dr. arch. A. Kulpavičiaus anksčiau architektūriškai apipavidalino ir didžiosios salės vidų.

Bažnyčios vidui gi suteikta daug jaukios šilumos, į lubas ir sienas įjungiant natūralaus medžio plokštumas. Jos sykiu su baltai tinkuotom tuštumom ir nuslėptais apšvietimais duoda įspūdingą architektūrinį vaizdą. Tai pasiekus, jau lengviau buvo apipavidalinti altorius, statulas, vitražus, suolus, klausyklas. Prezbiterija pritaikyta naujajai liturgijai — nėra grotelių, skiriančių tikinčiuosius nuo altoriaus. Altorius su kupolos apšvie timu tampa visos bažnyčios centru, aplink kurį rikiuojasi sienų statulos, tabernakulas, krikštykla. Suolai dailiai jungiasi su lubų medinėmis įstrižainių formų plokštėmis, tarp suolų asla — su lubose išilgai einančiu šviesos ruožu. Centrinio altoriaus medis to paties ritmo, kaip ir lubos. Vengta spalvinės sienų dekoracijos. Balta tuštuma kelia dvasinės pilnatvės ilgesį. Bažnyčią dar praturtina 3 dail. V. Kašubos religinės skulptūros, dail. J. Bakio tabernakulas bei krikštyklos skulptūra ir dail. Adolfo Valeškos skaldyto stiklo vitražai. Tų vitražų spalvingoje mistikoje saulėtą dieną paskęsta vidaus architektūrinės formos, įgydamos paslaptingo alsavimo. Vitražai, išdėstyti abiejose sienų pusėse, atrodo, lyg kokios brangakmenių mozaikos. Jų yra 14.

Dvasinė pusė
Pranciškonų kunigų bei parapiečių noras turėti gražius bažnytinius pastatus išreiškia ir jų dvasinius polėkius. Medžiaga, ypač estetinėse formose, reikalinga ugdyti dvasiai. Prisikėlimo parapija mokėjo savo pastatus pripildyti vertingu turiniu.

Nuo pat parapijos įsikūrimo tenai liepsnoja patvarus entuziazmas, plačiai išsiliejąs religine ir tautine srove. Pastoracija Prisikėlimo parapijoje visą laiką buvo veikli ir intymi. Kitaip nebūtų buvę įmanoma prie šio religinio centro išlaikyti po milijoninį didmiestį bei jo apylinkes išsisklai-

Tėv. Placidas Barius, O.F.M., Prisikėlimo parapijos klebonas 1957 -1973


džiusių tautiečių. Pranciškonai kunigai nuolat juos lankė ne tik kalėdojimo ar ligų atvejais, bet ir vardadienių bei gimtadienių progom. Pa-rapiečiai taip pat nuoširdžiai glaudėsi prie savo dvasinio centro, jame sekmadieniais rasdami sielai ir kūnui maisto. Palengva išsivystė savita pastoracija su specialesniais poreikiais, negu kitose vietovėse. Susikūrė religinių ir patriotinių organizacijų tinklas, apimąs visus: vaikus, jaunimą ir senimą. Čia klesti ateitininkai, skautai, katalikų vyrų bei moterų atskiros draugijos, tretininkų kongregacija, sporto klubas, pensininkų būrelis ir 1.1. Visus juos apima Kanados Lietuvių Bendruomenė. Prisikėlimo parapija nuo pat pradžios pasiekė savotiško visuotinumo, nes po jos stogu vyksta didieji religiniai ir tautiniai suvažiavimai, dailininkų parodos, dainininkų bei muzikų koncertai.

Apie visa tai plačiau kalbant, lengva būtų pasimesti detalėse ir prarasti vientisą šio religinio centro vaizdą. Užtat čia nesuminėsime, kiek per tuos 25 metus buvo išdalyta komu-nijų, atlikta rekolekcijų, sušaukta susirinkimų, pakrikštyta vaikų, sutuokta jaunimo, palaidota numirusių, suruošta koncertų, dailės parodų, literatūrinių vakarų, kiek pagaliau surinkta bei išleista pinigų. Tai nepavaizduota nė jubiliejinės iškilmės knygoje. Apžvalginio straipsnio rėmuose prisieina koncentruotis į bendrą esminį vaizdą ir į tas šakas, kurios labiausiai atskleidžia parapijos veidą.

Baigiant apžvalgą, dar sykį norisi pažymėti tą kunigų ir parapiečių smarkų užsidegimą veikti tiek religinėje, tiek patriotinėje dirvoje. Galima sakyti, jog čia nepaisyta jokių kliūčių. Nuo pat pradžios parapiečiai pagal naujakurišką pajėgumą aukojo savo religiniam centrui. Prasigyvenus aukos gausėjo, ir buvo galima laimingai užbaigti visas statybas bei atlikti pagražinimus. Dabar jau sparčiai tirpdomos ir skolos.

Patriotinis užsidegimas nesileido į jokius kompromisus tautinėje srityje. Ir po 25 metų negirdėti anglų kalbos nei Prisikėlimo parapijos bažnyčioje, nei oficialiuose lietuvių pobūviuose salėje, nors kai kas jau kelia šį klausimą. Į lietuvybės bei parapijos ateitį — jaunimą nuo pat pirmųjų įsikūrimo dienų atkreiptas pilnas dėmesys. Nesigailėta nieko, kad tik jisai išaugtų religingas ir patriotiškas. Vaikai ir jaunuoliai sutelkti į atskirus chorus. Jiems duodama galimybė pasirodyti parapijos viešumoje. Bažnyčioje įvestos jaunimo mišios. Katekizacijai bei auklėjimui pakviestos Nekalto Prasidėjimo seserys. Visom jėgom puoselėta tarpparapinė lituanistinė mokykla. Jaunimui įsteigta vasaros stovykla VVasagoje. Sportininkai suorganizuoti į Aušros klubą. Jaunimo organizacijoms teikta pirmenybė naudojantis parapijos patalpomis. Globojami ateitininkai ir skautai. Neįmanoma ko nors daugiau bereikalauti. Po tokio rūpinimosi savo jaunimu daugeliui parapiečių liūdna, kad ir čia dažnėja mišrios vedybos. Bet tai jau ne žmogaus valioje jas sustabdyti.

Bet nepaisant to, Prisikėlimo parapija iki šiol tebėra spinduliuojąs švyturys mūsų emigracinėje prieblandoje. Jubiliejine proga dėkingai prisimintini visi tie, kurie ją kūrė, vadovavo ir palaikė. Kalbant apie kūrimąsi, dideli nuopelnai priklauso pranciškonų provincijolui Tėv. Jurgiui Gailiušiui, kuris laikytinas

Tėv. Augustinas Simanavičius, O.F.M., Prisikėlimo parapijos klebonas nuo 1973 m.

parapijos steigėju. Jis drąsiai ėmėsi iniciatyvos steigti Prisikėlimo parapiją, nors kliūtys buvo baugios. Svarbiausia jų — finansai. Parapijos pastatams užtraukta labai žymi paskola ant visų pranciškonų vienuolynų Jungtinėse Amerikos valstybėse.Jo globoje vyko bažnyčios ir salės statyba, o vėliau — jų pagražinimai. Daug tylaus pasiaukojimo Prisikėlimo parapijai atidavė ir pirmasis klebonas Tėv. Bernardinas Grauslys, telkdamas išsisklaidžiusius žmones, juos šelpdamas bei guosdamas nau-jakurystės varguose ir atlikdamas pirmąją statybų dalį. Jo darbą per 15 metų panašiu pasiaukojimu ir savitu apsukrumu tęsė antrasis klebonas Tėv. Placidas Barius, išvystydamas modernią bei žmonėms tarnaujančią pastoraciją. Jo laikais atlikta parapijos namų statyba. Trečiasis klebonas, Tėv. Augustinas Simanavičius, taip pat sėkmingai vadovauja savo jaunatvišku uolumu ir nauja iniciatyva. Be klebonų, per tuos 25 metus čia dar dirbo 15 pranciškonų kunigų, kurių kiekvienas paliko savo triūso pėdsakus. Taip pat uoliai veikė ir šimtai parapiečių, vyrų bei moterų, aukštai iškeldami Prisikėlimo parapijos vardą mūsų emigracijoje.
Tėv. L. Andriekus, O.F.M.