Eilėraščiai |
Parašė KAZYS BRADŪNAS |
P O E Z I J A Poezija, tai kaip giria, Pilna aidų ir žalumos Ir po kelionės vakare Ugnies traškėjimas namuos. T U Tu žiežirba Dievo minties Vidury visatos nakties. Aplinkui žvaigždynų gaisai — Blykstelei ir užgesai. . . PO ŠEŠIASDEŠIMT Po šešiasdešimt metų žemėje, Kada, atrodo, jau buvau Ir vyturiu ir akmeniu, Upe ir debesiu, Medžiu ir grūdu, Duonos rieke ir vyno gurkšniu, Yra ko džiaugtis ir gailėtis, Žiūrint į laužo dūmus, Palinkusius į šiaurę — Pradedu būti žeme. DUKTĖ PRIE TĖVO TĖVIŠKĖS Lietingą dieną, Sakai, pro ežero ūkaną Kitoje pusėje dunksojo Keli senieji medžiai: Mano gyvenimo pradžia — Kiršai. Tiktai nuo plento Niekas nedrįso nuvažiuoti Išmaltu, dumblinu keliu Prie dar gyvų senųjų medžių: Tėvo gyvenimo pradžios — Kiršų. Gal ir gerai, Nes parneštieji žodžiai būtų Vien ežero pilkoji ūkana, Pavirtusi švinu. O B U O L I A I Dievas atėjo seneliu Ir atnešė raudoną obuolį, Už kluono pasodino obelį, Mane į viršų pakilnojo, Išeidamas ranka pamojo — Aš jo taip vaikiškai verkiau, Bet niekam nieko nesakiau . . . Ir vėl abu dabar po obelim, Labai sena, be atminties. O man reikėjo tik Paties, Čia sėdinčio šalia Po obelim žalia, Kur krenta į rankas tyliai Paskutinieji obuoliai. |