|
|
DAILININKO VLADO MEŠKĖNO KŪRYBA |
|
|
|
Parašė GENOVAITĖ KAZOKIENĖ
|
Dailininkas Vladas Meškėnas Australijos dailės gyvenime yra viena iš žinomųjų figūrų: dalyvauja iškiliųjų to krašto dailininkų metinėse dailės parodose, laimėjo keletą pirmųjų premijų, įtrauktas į Australijos dailininkų enciklopediją. Reiškiasi kaip portretistas, piešėjas, tapytojas ir žanrinio stiliaus dailininkas.
Vladas Meškėnas yra gimęs 1916 metais. Nuo pat vaikystės piešimas jį traukė su didele jėga: kur tik prieidamas, vis piešė savo aplinkoje sutinkamus modelius, savo šeimos narius, draugus. Nuo pačių anksčiausių bandymų jį masino žmogaus vidaus gyvenimas, kurį įžvelgė per išviršines formas. Dar iš Lietuvos išlikę jo piešti tėvo ir motinos portretai stebina mus savo precizišku realistiniu atlikimu, žinant, kad tai 14 metų berniuko darbai. Tėvo piešinyje (1930) veido nematome, tačiau parėmusios galvą rankos, nusmukęs palto skvernas ir suklišę batai mums neklystančiai perduoda vargo, skausmo ir rūpesčių kupiną pasaulį. Tai prigimtas piešimo ir įsijautimo talentas.
Jau Vokietijoje dailininkas pieštuką pakeitė pastele ir joj greit pasiekė virtuoziško meistriškumo. Meškėno juoda pastele piešti portretai yra atlikti nesuvaldomos inspiracijos akimirkomis. Jie veikia savo linijos jėga, emociniu betarpiškumu ir stebinančiu charakterio perteikimu. Autorius sugriebia pozuotojo panašumą ir vidinį pasaulį vienu momentu. Tokių pastele pieštų portretų ištaisyti neįmanoma: jie arba pavyksta iš karto, arba iš viso nepavyksta. Todėl retai kas iš menininkų imasi šito mediumo, reikalaujančio iš tikrųjų tobulo linijos valdymo. Tokią linijos galybę, kokią Meškėnas parodo portrete Meno prekiautoja (1952) arba dailininko J. Olsen portrete (1962), apskritai retai užtinkame. Meškėno linija tvirta, pasitikinti, be kompromisų, be lengvo žaismingumo, o tačiau jautri ir turinti emocinį poveikį. Jo piešinių pirminė jėga yra linija, tonališkumas jam tėra tik pagalbininkas. Vos keliais santūriais bruožais sukuriamas išraiškingas dailės kūrinys, atskleidžiąs tiek autoriaus stiprybę, tiek modelio tobulą panašumą ir jo dvasinį pasaulį.
Meškėnas yra sukūręs šimtus aktų, kuriuose sprendžiama ne tik žmogaus vidus, bet ir kūno architektonika, ir kompozicinis santykis erdvėje. Tai šimtai mažų šedevrų, kuriuos dailininkas yra sukūręs tartum lengvam atsikvėpimui nuo didžiųjų savo darbų. Su metais Meškėno linija tampa vis išraiškesnė, vis labiau pavergianti savo spontaniška galybe, o jo kompoziciniai sprendimai stebina savo įtikinamumu. Tai lyg virtuozo pagrotos laisvos improvizacijos, rezultatas ilgų metų, kurių kieto darbo žiūrovas nenujaučia.
Be žmogaus kitokie pasaulyje egzistuoją objektai Meškino nedomina. Jį traukia žmogus, tiksliau pasakius, per žmogų ir žmoguje jis atranda visą pasaulį. Atskirą grupę sudaro jo žanriniai priešiniai. Vienas iš tokių yra jo dukters dailininkės Ninos Meškėnaitės dvigubas portretas Motina ir vaikas (1974). Abu modeliai puikiai įstatyti į piramidę, kurios kompoziciniai akcentai yra abiejų pozuotojų galvos ir motinos rankos, ypač puikiai kaskada nubėgančios žemyn ir uždarančios piramides dešiniąją briauną. Piešinys kompozicinės ritmikos dėka įgauna muzikalumo ypatybę, kurią sudaro tūrių paralelinis pakartojimas (motinos galva, vaiko galva, motinos ranka, vaiko ranka, vaiko koja). Meškėno galinga piešimo linija čia suminkštėja, įgyja kiek romantiško atspalvio, pasiduoda motiniškai šilumai. Jaudinantis yra psichologiškai atkurtas kontrastas tarp susimąsčiusios jaunos motinos ir vaiko žvalaus žvilgsnio. Du skirtingi pasauliai, taip arti ir taip toli nuo vienas kito, dailininko perteikti vienu atsikvėpimu. Motinos kontempliacinė nuotaika išreikšta ne vien veide, bet visoje jos povyzoje, nuleistuose pečiuose, nugaros išlenkime, rankų sunėrime. Nerimą sukeliantys dviejų žmonių pasauliai yra perkelti į neramių linijų audinį fone, tarytum laidininką tarp modelių ir mūsų. Visos linijos, dėmės, šešėliai ir detalės, jei jos iš viso yra, pajungta konstatuoti vienai didžiajai misijai: motinystei.
Visuose juodo-balto škicuose Meškėnas parodo savo linijos elektrifikuojančią galią, savo meistriškumą kompozicijose, architektūrišką tūriu ir plotmių išsprendimą. Jie yra minučių darbai, eksta-tinis išsikrovimas sukrautos meniškos potencijos. Tačiau ryškiausiai dailininko pajėgumas atsiskleidžia tapytiniuose portretuose.
Portretas, plačiai imant, yra ypatinga dailės šaka. Jame labiau negu kur kitur susiduria dvi aktyvios, bet skirtingos jėgos: dailininko ir modelio asmenybės. Dailininkas praleidžia pro save modelio asmenybę ir leidžia jai atsiskleisti, arba susikerta su ja lyg kovoje, arba totaliai užgožia ir galutinai dominuoja savo paties persvara. Šitose psichologinėse tyliose grumtynėse rezultatai būna labai įvairūs priklausomai nuo abipusės individų vidinės įtampos ir pajėgumo.
Visi garsieji pasaulio portretistai buvo ypatingos asmenybės, atrodančios arba sutapatinančios tam tikrus savo dvasinius bruožus su vaizduojamojo asmens charakteristika. Kaip ir visur gyvenime, taip ir portretų tapyboje gerų, labai gerų darbų nėra daug. Dažniausiai portretai tėra dokumentinės, istorinės reikšmės. Kad portretas būtų vertingas ir meniniu požiūriu, reikia kaip tik to genialumo atrasti individo dvasinį pasaulį, dar svarbiau — sugebėti jį perteikti meniška forma asmenybių dvasinėje kryžkelėje.
Vladas Meškėnas ir yra vienas tų retų portretistų. Jis pajėgus ne tik pagauti išorinius bruožus ir įžvelgti į modelio vidaus pasaulį, bet ir virtuoziškai visa tai perteikti linijų ir spalvų lauke. Iš tikrųjų, kaip virtuozas smuikininkas, jis lyg be jokių pastangų sugeba išgauti skambančias linijas ir harmoniškus spalvų akordus. Kaip tobulas šokėjas nugali savo kūno svorį išvystyta technika ir stebina šuolių platumu ir judesių lengvumu, taip ir Meškėnas savo portretuose stebina savo pasiekta technika, kurioje vienu ir tuo pačiu metu yra ir jėgos, ir subtilumo, tariamai be jokių pastangų. Viskas šviežia, lyg nutapyta "savaime", be vargo, be ilgo apgalvojimo, be racionalaus suplanavimo.
Pirmas tapytas portretas, atkreipęs į save Australijos dailės specialistų dėmesį, buvo dvigubas penkių pėdų portretas Mr. ir Mrs. Weaver Hatvkins (1962). Tuo metu Mr. Havvkins jau buvo suparaližuotas žmogus, ėjęs Contemporary Artists' Association pirmininko pareigas. Už šį darbą Meškėnui buvo paskirta Helena Rubinstein pirmoji premija, išskyrusi jį iš kitų 200 dalyvavusių portretistų. Abudu pozuotojai stipriai įsodinti savo vietose, tvirtai aprėminti plačiomis linijomis ir diskretiškai palikti užsidarę patys savyje, tarytum kontempliuojantys savo pačių tragediją. Bendra paveikslo traktuotė klasiškai ekspresionistinė. Pagrindinių spalvų skalė ribota: juoda, raudona, žalia. Juodi platūs kaspinai sutramdo raudono fono vitališkumo jėgą, lyg čia būtų ne vieta ir ne laikas gyvenimo džiaugsmui. Kompoziciškai ir tapybiškai portretas įspūdingas savo klasišku paprastumu. Kitas penkių pėdų Meškėno portretas yra Sir Russell Drysdale (1962). Drysdale yra vienas iš pačių pirmaeilių australų dailininkų, rafinuotu paprastumu vaizduojąs vargingą australų pionierių, užmirštą išdegintų raudonų lygumų ir dykumų izoliacijoje. Savo kūryboje turi paralelių su amerikiečių dailininkais Thomas Hart Benton ir Grand Wood. Šitame Meškėno darbe susitinka du dvasiniai gigantai: dailininkas ir modelis. Meškėnas mums pristato Drysdale kaip jo, Meškėno, galingų linigų, plokštumų ir tūrių viešpatį. Kiekviena paveikslo detalė, neišskyrus nei jokio fono kampelio, nei akinių stiklų, yra tapybiškai svari. Skirtingos spalvos uždėtos derinant ir kontrastuojant vieną su kita, tačiau pagrindinė raudona spalva, kaip Drysdale paveikslų deganti Australija, nutvieskusi visą darbą. Tai savo tikslą pasiekusio, žinančio savo vertę žmogaus portretas, ir apie tai kalba kiekviena Meškėno linija, kiekvienas potepis.
Visai kitoks yra portretas Sir William Dobell (1962). Dobell, dabar jau miręs, buvo geriausias Australijos portretistas, savo laiku neturėjęs sau lygių. Jis yra laikomas australiško portretd kūrėju. Meškėnui jį tapant, jis žinojo sergąs vėžiu ir gyvenąs paskutinius metus. Meškėnas jį sutinka kaip brolį ir bendrakeleivį. Priešingai visiems kitiems spalvingiems darbams, šis didžiulis penkių pėdų portretas yra atliktas gryname monochrome: melsvai pilkose gaidose sukurtas giliai humanistinis, žmogaus likimą svarstantis tapybinis darbas. Nuotaika perima vedamąją gaidą — tarytum tai ne Dobell, ne Meškėnas, o kiekvieno iš mūsų dvasinis portretas, paskendęs neišsprendžiamose kontempliacijose. Nors modelis yra stipriai įkomponuotas, tačiau palinkusi galva, nusvirę pečiai, bejėgiai sudėtos rankos mums byloja apie rezignaciją. Pilkų dažų ramūs platūs potepiai fone skamba tarsi raudos paguodžiantys žodžiai. Savo stipria spalvine monotonija darbas jaudina kiekvieną brandesnį žiūrovą, lyg tolimas lietuviškų rūpintojėlių priminimas. Techniškai paveikslas įdomus dar ir tuo, kad atliktas perdėm ten pat po ranka pakliuvusiu mūrininko špachteliu, visai nenaudojant teptuko jokioms tapybinėms plonybėms paryškinti.
Vėl kitoks yra portretas Sir Lloyd Rees (1965). Tarp australų peizažistų Rees yra užėmęs pirmaujančią vietą. Savo gamtovaizdžiuose jis perteikia vienišą, laiko užmirštą Australiją. Jo spalvos blausios, negyvos, paletė labai ribota. Pagal savo stilių jis priklauso kažkur tarp neoklasikų ir neoromantikų. Meškėnas penkių pėdų portrete Lloyd Rees įstato tarp jo paties peizažų, kurie ir sudaro tiesių linijų ir keturkampių plotmių foną. Visas darbas dvelkia sausu racionalumu. Išryškindamas Rees' vidinę nuotaiką, Meškėnas atsisako sau būdingos temperamentingos paviršiaus faktūros ir tapo plokščiai, nublėsusiomis kreidinėmis spalvomis, tuo lyg priklijuodamas permatomą modelį prie jo paties darbų. Šviesi pozuotojo galva kontrastuoja su tamsiu jo peizažu. Nuo susimąsčiusio veido mūsų žvilgsnis nukreipiamas žemyn pagal dešinę ranką ir baigiasi su teptuku, kuriam pakilti reiks dar daug laiko: šitame uždarame pasaulyje niekas nesidaro staigiai ir emocionaliai, bet vystosi pagal likimo nepakeičiamus dėsnius. Visas darbas yra paprastumo ir ramumo pavyzdys, pastovumoįelemento akcentavimas. Stebinantis dalykas yra dar ir tas, kad dailininkas Meškėnas, pats būdamas audringos prigimties, gyva priešybė modeliui, pajėgia įveikti savo triuškinančią asmenybę ir atskleisti tokį, sakytum, jam neįprastą ramų ir racionalų gyvenimo aspektą. Anksčiau paminėti darbai yra portretai Australijos pirmaujančių dailininką už nuopelnus dailės srityje karalienės apdovanotų kilminguoju "Sir" titulu. Matyti, jie patraukė Meškėną savo asmenybių tvirtumu, talentų įvairumu, charakterio priešingumais. Tačiau gyvenime jis susitinka su įvairiausiais žmonėmis ir jo žvilgsnį patraukia savotiški "tipai", gatvėse besibastantys "hipiai", piešimo studijose besistumdančius modeliuotojos, bežai-džiantys vaikai, žindančios motinos, pragėrę savo sielas žmonės, klastingi biznieriai, perkamos moterys aukštose ir žemose klasėse. Tokius dailininko dėmesį sužadinusius žmones Meškėnas nu-škicuoja "kažkaip savaime", vienu atodūsiu, palikdamas solidžių linijų šedevrus. Matyt, dailininkas paišo be pieštuko visą gyvenimą, vien akimis tapydamas ir komponuodamas judančias formas gatvėse, traukiniuose ir darbovietėse. Tačiau ne vien forma jį traukia, bet daug daugiau žmogaus vidinė magika. Atsimenu, kartą mums būryje betriukšmaujant, visų užmirštas radijas transliavo rinkiminę propagandą. Vienam kalbėtojui plėšantis, Meškėnas ir sako: "Jį tai norėčiau nupiešti. Užvirinčiau jam veidą raudonai!" Jis kalbėtojo nebuvo matęs, vaizdas buvo sudarytas garsinio įspūdžio, kuriam priimti Meškėnas turi nepaprastą imlumą. Susidaręs dvasinis portretas dailininko rankose "pats įkrinta" į modelio pasiūlytą formą ir judesį. "Nieko nėr malonesnio ir lengvesnio gyvenime, kaip piešti ir tapyti, ką pats nori", — dažnai sako Meškėnas. Betgi portretistas valgo duoną iš užsakymų. Užsakytojai įvairūs, apie meną ne visada nusimano, arba yra tuštybės įkūnijimas, arba sukčių gauja, arba iš viso "Dievo klaidos". Dailininkas sau meluoti negali: pajutęs tikrą žmogų, jis tokį ir tapo, bet kartais prieina savyje prie tokio konflikto, kad darbą meta, užlieja juodais dažais ir išbėga namo. Tokie momentai dailininką išsekina ir padaro nedarbingą ilgam laikui. Grįžus norui dirbti, užsidegęs, penkių pėdų aliejinį portretą gali galutinai užbaigti per kelias valandas. Tačiau jei modelis jo netraukia, darbas tęsiasi ir tęsiasi. Ypatingą kategoriją Meškėno darbuose sudaro jaunų gražių moterų grupė. Gilios psichologijos neradęs, dailininkas gėrisi gražiomis ir nuotaikingomis formomis. Vienas šios grupės darbų yra Miss J. Pongrass (1972). Čia menininko linijos suskamba romantiška gaida. Švelnus galvos išlenkimas pakartojamas veido ovale ir vėl nuaidi šviesių plaukų sruogomis. Modelio akyse užfiksuotas klausimas ir laukimas gyvenimo žadamų gražių, dar nežinomų valandų. Portretas nutapytas linksmai skambančiomis spalvomis. Foną sudaro žaismingas abstraktus spalvų audinys, jaunatviškai žėrintis, kupinas vitališkumo. Linijų tiesumas fone atsveria romantišką gražios mergaitės nuotaiką, sėkmingai išvengiant sentimentalumo. Vlado Meškėno gyvenimas susideda tik iš nutapytų ir dar nenutapytų paveikslų. Tikros, jį kankinančios problemos tėra tik meninės problemos, o visa kita gyvenime savaime išsisprendžia be jo intervencijos: arba vienaip, arba kitaip. Jis yra vienas iš tų dailininkų, kurio geriausias darbas bus nutapytas rytoj. Jis vis nerimo ir ieškojo naujų išraiškos priemonių. Problema, jį kamavusi ilgą laiką, buvo vaizduojamo meno statika, jo ribotumas užfiksuoti tik vieną vyksmą ar būseną tam tikro laiko tarpsnyje. Gyvenimo sudėtingumas, jausmų ir įvykių pynė vaizduojamajame mene turi būti išsklaidyti — atkurti tik pasirinktame momente. Grynas abstraktas, reprezentuojąs pačią įvykių esmę, gyvenimo nepabaigia-mumą ar išgyvenimų antplūdžius Meškėno, figū-ratyvinio meno atstovo, niekad neįtikino. Jam abstraktas niekad nebuvo pats sau tikslas, o tik
VLADAS MEŠKĖNAS Elvyn Lynn portretas (aliejus) priemonė jo užsimojimams išryškinti. Konvenciona-lus daiktinis priėjimas jo irgo nepatenkino dėl savo ribotumo. Ir taip besvarstant šitą komplikuotą klausimą ilgus metus, jam žybtelėjo idėja vaizduoti daugelį įvykių vienu metu, pasinaudojant daugiaplaniu perregimu stiliumi (superimposition). Jo vaizduotėj atsivėrė neišsakomos galimybės. Portreto tapyboje buvo vienas, du pozuotojai, grupė pozuotojų. Tačiau, nežiūrint jų skaičiaus, tapyba buvo laiko rėmų apribota. Dabar gi jis jautėsi sulaužęs tuos laiko varžtus.
Džiūgaudamas nauju atradimu, Meškėnas stvėrėsi keturių pėdų aliejinio darbo Turgaus įspūdžiai (1972). Čia mes ir matome tikrąjį turgų: pirkėjus, pardavėjus, derybas, prekes įvairiu laiku iš įvairių perspektyvos taškų. Vienas planas yra perregimai uždengtas antruoju įvykių ir žmonių planu, abu pirmieji planai pertraukti dar peršviečiamu trečiuoju. Rezultatai yra nauji, niekur tokia forma nesutikti. "Turgaus įspūdžiai" iš pirmo žvilgsnio yra konglomeratas žmonių ir įvykių, spalvų, formų ir judesio, kadangi kiekvienas įvaizdžių planas turi savo perspektyvinį stebėjimo tašką. Visumos įspūdis yra stiprus ir kondensuotas. Kompoziciniai ir spalviniai sprendimai perregimajame paveiksle yra žymiai komplikuotesni, nes jie turi būti suderinti ne tik savyje, bet ir tarp savęs. Muzikoj paralelė būtų simfoninė partitūra, kur neužtenka parašytos geros partijos atskiriems instrumentams, bet kur visų instrumentų partijos turi būti tinkamai suorkestruotos.
Taip Vladas Meškėnas priėjo prie perregimos daugiaplanės tapybos. Portreto srityje atsivėrė beribiai horizontai. Vienas iš tos rūšies jo darbų buvo Elvyn Lynn portretas (1973). Elvyn Lynn yra šakota asmenybė: meno kritikas, dailininkas, meno istorijos dėstytojas, pagarsėjęs savo nepabaigiamais debatais monologe. Galbūt paskutinysis bruožas labiausiai patraukė Meškėno dėmesį. Dailininkas savo modelį vaizduoja dviem asmenimis, diskutuojančiais tarp savęs. Kairiajame portrete jis pabaigęs klausimą, dešiniajame — pasiūlo sau atsakymą. Šiame pagrindiniame plane yra ir psichologinio ir daug šviesų žaidimo, pasyvųjį asmenį vaizduojant tamsiau ir giliau, aktyvųjį — arčiau, gyviau ir šviesiau. Meškėno perregimas stilius čia pasireiškia ne dvigubame portrete, o dviem planais, kurių pirmasis yra abstraktas, savo linijomis ir spalvomis lyg šydu padengiantis antrąjį planą ir tuo paryškinantis psichologinę nuotaiką.
Tai nebėra impulsyvus darbas. Antro perregimo plano tapyba reikalauja didelio apgalvojimo, nes juo stengiamasi padidinti ne tik tapybišką reikšmę, iškeliant spalvinį momentą, bet ir dvasinį modelio ar idėjos gilumą. Abstrakčiojo plano audinys suskaidytas į daugybę atskirų fasečių, ir spalvą dedant jau ant egzistuojančios spalvos, išgaunama daugybė koloristinių niuansų ir net naujų formų. Keistu būdu racionalus priėjimas sustiprina emocionalų paveikslo poveikį. Dėmesys nepasilieka sukoncentruotas viename židinyje, bet išplečiamas per visą paveikslo plotą.
Dar kitaip peršviečiamų planų idėją Meškėnas panaudojo Donald Grant portrete (1975). Modelis yra dailininkas — peizažistas. Meškėnas jį pastato tvirtai ant žemės, prie tapomo gamtovaizdžio, darbo metu. Fone — Granto "sumeš-kėninti" paveikslai. Į mus žiūri fizinė jėga ir dvasinis budrumas tiek iš pozuotojo, tiek iš dailininko pusės. Vyriškai jėgai pabrėžti Meškėnas modelį įkomponuoja horizontalių ir vertikalių rėmų susikirtimuose. Darbas yra pagrindinių mėlynų, juodų, gelsvų spalvų kolorite. Antrojo perregimojo plano idėja čia pasireiškia iš rėmų išėjusiais gamtovaizdžiais, kurie padengia esamą planą, nusidriekdami per modelio kaktą, krūtinę, rankas. Tai yra lyg du permatomi vitražai, sudėti vienas ant kito. Norintieji išsiaiškinti ir išnarplioti kiekvieną planą atskirai, turės ilgą ir įdomų užsiėmimą, kitiems lieka dviejų planų santykiavimo intriguojantys rezultatai. Planų dvigubumas patį modelį nustumia giliau, suteikia jam perspektyvos; tačiau "atkasant" modelį, ir jį stebint, jis išsineria iš jį slegiančių gamtovaizdžių ir optiškai artinasi į žiūrovą.
Kituose dvigubų permatomų planų darbuose Meškėnas yra išryškinęs viename plane vieną, kitame plane kitą savo kompozicijos dalį ir tuo būdu sukūręs atitinkamus spalvinius dėmesio židinius, arba, kaip "Turgaus įspūdžiuose", decentralizavęs dėmesį iš kelių branduolių ir paskleidęs per visą paveikslą. Įtempto darbo tarpuose Meškėnas atsigauna jau minėtuose tamsios pastelės piešiniuose arba, ūpo pagautas, mažesniuose tapybiniuose darbuose Vieni iš tokių yra prof. Algio Kabailos ir Vidos Kabailienės portretai (1976). Jie abu adikti vienu pribėgimu, per porą valandų, bet ekspresyvūs ir vitališki, pulsuoja savo savarankišku švytinčiu paveikslo paviršiaus gyvenimu. Pro gaivališką storų dažų ir stiprių spalvų kompleksą į mus žvelgia savi žmonės: susimąstę, humaniški veidai, nepabaigia savo likiminių svarstymų.
Dailininkas Meškėnas yra vienas iš nuolatos ieškančių menininkų, visą gyvenimą ėjęs vienišu keliu, nepriklausęs jokioms mokykloms ir atokiai laikęsis nuo visų kitų dailininkų. Gal šis izoliacinis momentas ir yra akstinas jo originalumui, jo ieškojimui naujų meninių formų. Rašant šias eilutes, paskutinis sukurtas darbas yra Autoportretas (1978). Jame Meškėnas grįžta į realizmą. Tai penkių pėdų portretas, apimantis galvą ir pečius. Čia sėkmingai sujungti keli stiliai: super-realizmas, akcijos tapyba (action painting) ir dvigubi peršviečiami planai. Kaip ir kiekviename Meškėno darbe, taip ir čia regima tobula atkūrimo dovana. Tačiau primerktos akys, išryškintos šnervės, prikąsta lūpa ir neskusta barzda pribloškia mus apkartusiu kupinu prisirinkusios tulžies dvasiniu smūgiu, kuris toliau išsitaško fone galingais pagiežą išreiškiančiais spalviniais brūkšniais, lyg aštriais ašmenimis pjaustančiais save patį. Akcijos tapyba (action painting) uždengia superrealistinį veidą ir garsiausiai sužvanga dešinėj pusėj prie kaktos ir akių. Tai stiprus, bet kartu ir skaudus darbas, perkrautas nusivylimu, menininko kančiomis ir žaizdomis. "Tai mano reąuiem, — sakė dailininkas Meškėnas — tai mano susinaikinimas". Tačiau kol susinaikinimas vykdomas kūryba, tol jis yra vertybė.
Greitomis peržvelgę Vlado Meškėno kūrybą nuo pirmųjų iki paskutiniųjų darbų, galime prieiti išvadą, kad jis yra išskirtinis meistras linijoje ir spalvoje, apdovanotas nepaprasta panašumo atkūrimo dovana. Jis sukūrė ir vysto perregimąjį daugiaplanį stilių, galintį atverti daug naujų horizontų. Savo galinga linija, potėpių spalviniu manipuliavimu, stipria kompozicija ir dvasinių pergyvenimų atkūrimu Vladas Meškėnas ne tik įnešė didelį įnašą lietuviškoje portreto tapyboje, bet ir atidarė duris į pasaulinio garso portretistų gretas.
|
|
|
|