Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
25-KIOS EUROPINĖS LIETUVIŠKŲJŲ STUDIJŲ SAVAITĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Vidzgiris   

Š. m. liepos 16 - 23 Freisinge, Vakarų Vokietijoje, Kard. Doepfnerio rūmuose, įvykusi 25-oji europinė Lietuviškųjų studijų savaitė kartu atžymėjo ir savo gyvavimo šimtmečio ketvirtį. Tai dėmesio verta sukaktis pirmiausia išeivijos sąlygomis, kaip ištvermės laimėjimas prieš daugiau sklaidančias negu telkiančias jėgas. Neniekintina sukaktis nė bendrai lietuviškosios kultūros istorijos požiūriu, būtent periodiškai rengiamų susitikimų prasme. Pasižvalgę praeityje, argi daug be-priskaičiuotume tokios rūšies renginių, pasiekusių šimtmečio ketvirčio ribą?

Kai kuriais požiūriais šios europinės savaitės yra labai savitas, o gal net ir unikalus, periodinis susitikimas. Savo geografine padėtimi jos vyksta arčiausia Lietuvos, tame pačiame žemyne, ir yra daugeliui, ypač vasarą keliaujantiems į Lietuvą ar iš jos atvykstantiems, savotiška pusiaukelė; sava, jauki sustojimo vieta, kur galima pajusti gyvą lietuviškos širdies plakimą viso žemės rutulio mastu. Ne veltui šias savaites prof. J. Eretas yra pavadinęs lietuviškąja statio orbis.

Toji stotis veikia per metus tik vieną savaitę. Čia iš tikrųjų susitinka tautiečiai iš įvairių šalių ne šiaip sau pabuvoti, pabendrauti, atgaivinti senų ryšių ir naujų užmegzti. To mūsų sąlygomis labai reikia, bet europinės savaitės siekia daugiau. Svarbiausias šio periodinio renginio tikslas — skirti vieną savaitę metuose lietuviškųjų likiminių klausimų apmąstymui. Todėl nuo pat pradžios savaičių iniciatoriams ir rengėjams rūpėjo susitikimui ir pobūviui duoti tokį turinį, kad pirmenybė atitektų mąstymui. Tuo tikslu ir buvo pasirinkta studijų savaitės forma, kurios pavadinimas su laiku kiek pasikeitė ir nusistovėjo kaip lietuviškųjų studijų savaitė.

Tiesa, čia nepasitenkinama vienašališka proto kultūra. Šalia paskaitų skiriama nemaža vietos meninei ir religinei programai, vyksta organizacijų posėdžiai, bendravimas. Iš to ta ypatinga nuotaika, gaubianti europines savaites. Nuotaika, kurią sunku aprašyti. Ją reikia išgyventi, o kartą išgyvenus, sunku jos nepamėgti. Taip atsiranda nuolatiniai savaičių lankytojai. Antai šiemet į Freisingą atvyko kone 1/3 visų Šveicarijos lietuvių, kurie ir patys savomis jėgomis yra surengę pirmąją europinę savaitę už Vakarų Vokietijos ribų (Morschache, 1974.VIII.4-11).
Europinės savaitės pamažu įgavo lietuviškojo visuotinumo bruožų, kaip kūrybinio bendravimo laukas, atviras visiems, kam rūpi Lietuvos reikalai tėvynėje ir išeivijoje. Tačiau savo pradžioje jos buvo iš tikrųjų tik vieno idėjinio sambūrio apraiška.

Pokario emigracijos bangai nuplovus žydintį kultūrinį gyvenimą pabėgėlių stovyklose, Vakarų Europoje likusiems negausiems lietuviams pasidarė nyku. Tai ypač juto saujelė rezistencinės dvasios žmonių, susijusių praeityje daugiausia su Lietuvos Fronto sąjūdžiu. 1953.IX.5-6 Tūbin-gene, Vakarų Vokietijoje, suvažiavę apie 30 šios srovės narių iš penkių šalių ryžosi naujomis išsisklaidymo sąlygomis tęsti savo rezistencinius įsipareigojimus tautai.

Tiibingeno pasitarime dalyvavęs tuometinis kovojančio krašto atstovas užsienyje prof. J. Brazaitis, kalbėdamas radijo bangomis per Amerikos Balsą, tada taip nusakė dalyvių ryžtą: "LF Bičiulių konferencija apeliavo į jaunimą, išaugusį jau tremtyje, kad pasisavintų laisvojo pasaulio dvasią ir sykiu išlaikytų tvirtą tikėjimą nepriklausoma Lietuva; širdies šilumą Lietuvos praeičiai, o ypač ištikimybę tėvynės laisvės kovų sąjūdžiui ir jo dvasiai, pagarbą ir prisirišimą jos didvyriams, pasiryžimą atiduoti jėgas Lietuvai, nors ir kaip ilgai tremtis užtruktų".

: Ateičiai reikšmingos pasirodė ir tame pačiame Tubingeno pasitarime pareikštos žymaus mūsų mąstytojo prof. A. Maceinos mintys apie pasipriešinimą tremties dvasiai. Maceina ragino savanoriškąją tremtį pasirinkusius nesuskursti idėjiškai, nepaliegti morališkai, nežlugti tautiškai; nepamiršti, jog esame kenčiančios tautos nariai, ne veltui palikę savo kraštą ir ieškoję prieglaudos svetur. Jis išryškino dvejopą tremties sampratą Odisėjo ir Abraomo įvaizdžiais. Odisėjas grįžta namo, nieko iš tremties neparsinešdamas, tik gyvybę ir užgrūdintą šeimos bei tėv'škės meilę. Abraomas, kurį pavyzdžiu Maceina siūlė, virtęs klajokliu, keliavo iš krašto į kraštą, statydamas Viešpačiui altorius, kariaudamas su sutiktais nomadais, augindamas savo bandas ir savo šeimą. Kelrodis klajonėse Abraomui buvo Viešpaties žodžiai: "Tavo giminė bus svetimšalė kiekviename krašte, kuris yra ne tavo".

Pasirinkimu tarp Odisėjo ir Abraomo Maceina skatino tremtyje matyti ne pasmerkimą, bet pašaukimą; ieškoti ne prarastosios, bet pažadėtosios žemės; nesidairyti atgal, bet žengti priekin; konservavimo polinkį nugalėti nauju kūrybiniu užsidegimu. "Prieš mus stovi žiauri dilema: arba mes susikursime savą gyvenimą, arba paskęsime svetimojo bangose" — tie programiniai Maceinos žodžiai, skirti visiems tremtyje atsidūrusiems, krito į derlingą mažo rezistentų būrelio dirvą.
Tubingeno pasitarimas iš tikrųjų paruošė kelią studijų savaitėms. Jo nuotaikų įkaitinti Europos LF Bičiuliai 1954.VII.26 - VIII.2 surengė pirmąją savaitę Ludvvigshavene, prie Bodeno ežero. Šviesaus atminimo prof. J. Brazaitis gerai nujautė šių pirmųjų žingsnių reikšmę, sveikindamas iš JAV tokiais žodžiais: "Su šviesia širdimi žiūriu į faktą, kad jūs ten Europoje atsistojote j teisingą kelią, nes šis Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir gal net Švedijos ar Anglijos bičiulių sąskrydis imasi paruošti bėgikus ilgai distancijai (jo pabr.) — paruošti bendrą mintį, bendru savaitės gyvenimu susigyventi asmeniškai jaunesniems ir vyresniems į vientisą, organišką bendruomenę, sujungtą ne šios dienos interesu, bet bendromis pažiūromis, bendru dalykų pergyvenimu, tarpusavio broliškumu".

Atidarydamas pirmąją savaitę, tuometinis Europos LF Bičiulių valdybos pirmininkas prof. Z. Ivinskis kalbėjo: "Susirinkome istorinėje vietoje, prie Bodensee, kur kitados, prieš 500 metų, jau rinkosi pirmą kartą Vytauto pasiųsti vyrai, kurie pasauliui išdėstė anas didžiąsias neteisybes, patirtas iš vokiečių ordino . . . Rodos, šiandien baigiasi Rennes žinomoji prancūzų semaine sociale, jau 41-oji iš eilės. Prancūzai vis paima vieną problemą, vieną pagrindinę mintį ir apie ją grupuoja visas paskaitas . . . Mūsų studijų savaitėje yra įvairumas: čia matote ir socialinius, visuomeninius klausimus, ir mūsosios tremties rūpesčius, ir istorines problemas . . . kurias mums iškelia ši diena".

Europinių lietuviškųjų studijų savaičių giminingumą su prancūzų ir italų socialinėmis savaitėmis vėliau pažymėjo ir Lietuvių Enciklopedija (t. XXVIII, p. 233): "Tiesioginėje socialinių savaičių įtakoje ir pavyzdžiu nuo 1954 rengiamos Lietuvių studijų savaitės V. Vokietijoje . . . Jose krikščioniškojo sąmoningumo ir tautinio pasipriešinimo dvasia nagrinėjami pavergtojo krašto ir tremties klausimai".
Pirmoji savaitė daugeliu požiūriu buvo labai kuklus renginys. Joje dalyvavęs svečias iš Amerikos — a.a. prof. P. Padalis taip ją aprašė: "Profesoriai, kunigai, studentai, džiovos griaužiami ir kiaurais kišeniais veteranai pogrindininkai — tai sąstatas. Posėdžiai vyko parapijos pašiūrėlėj, į amerikonišką garažą panašioj. Gyveno išsimėtę kaimo namukuose, steikų nevalgė, net ir tokią buizą vietoj kavos gėrė. Bet jų dvasia padanges siekė. Maratonines paskaitas skaitė, išsijuosę diskutavo, konferencijoje bičiuliškai tarpusavy šaudėsi ... O iš pašiūrėlės išėję, bendrai valgė, kartais šiemetinį vynelį sriūbčiojo, jei kas iš svečių ar savų 'bagočių' fundijo, ir dainavo dainavo".

Pirmoje savaitėje, be prof. Padalio, lankėsi iš užjūrio kan. J. Končius, inž. A. ir M. Rudžiai. Tai buvo pirmosios kregždės. Paskui užjūrio dalyvių skaičius žymiai padidėjo. Įsigalėjo ir tradicija kviesti bent vieną paskaitininką iš kito žemyno.
Uždaromoje kalboje prof. Ivinskis Ludwigshafene sakė: "Ateičiai tad studijų savaitės mums turi išlikti, kaip svarbi mūsų veikimo dalis. Šios studijų savaitės patyrimai turi ateityje kasmet vykstančias studijų savaites tobulinti".
Iš tolo morališkai remdamas bičiulių iniciatyvą Europoje, jų didysis autoritetas prof. J. Brazaitis antrajai savaitei (Schondorfe, prie Ammero ežero, 1955.VIII.1-7) linkėjo: "Nesakome, kad vietoj lietuvybės reikia statyti žmoniškumą. Tik lietuvybę reikia pripildyti žmoniškumo (jo pabr.)". Savo sveikinimą jis baigė raginimu: "Rodykitės tokie, kokie esate. Natūralumas visada patraukia. Parodykite kitiem nuoširdžios simpatijos. Kalbėkite su jais apie jų reikalus ir tik ne apie savuosius. Nebūkite per jautrūs. Visus sutikite su pagarba. Niekad neįžeiskite kito ambicijos. Duokite pajusti, kad kitų gerąsias ypatybes pastebite ir vertinate. Jie atsimokės už tai meile . . . Kiekvieną kartą, kai žmogų geriau pažįstame, pasirodo, kad jis geresnis, nei apie jį galvojome". Regis, kad ir šie žodžiai krito į derlingą dirvą, nes kaip kitaip galėjo vienos grupelės iniciatyva pavirsti plačios apimties visuomeniniu renginiu?

Tiesa, toji grupelė iš pat pradžios nebuvo siaura ir užsidariusi. Jos tvirtą įsipareigojimą jungiančiai tautinio pasipriešinimo idėjai labai taikliai nusako tuometinis Lietuvos atstovas Paryžiuje dr. S. Bačkis trečioje savaitėje (Neckarsteinache, 1956.VIII. 5-12): "Mus sieja kraujo aukos. Tų aukų vardu mes semkimės jėgų, energijos ir dirbkime, kiek mūsų jėgos ir protas leidžia".
Trečiąją savaitę žurnalo Į Laisvę redaktorius taip komentavo: "Europoje žmonės labiau nei Amerikoje jaučia lietuviško bendradarbiavimo alkį. Jį sugebėjo patenkinti Europos bičiuliai tuo, kad atėjo su idėjomis, kurios pajėgė pakelti susirinkusių mintis aukščiau už duoninę kasdienybę, aukščiau už emigrantines skir
tybes bei tarpusavio trintis, o į aktyvų dalyvavimą idėjose ir nuotaikoje visus dalyvius, bičiulius ir jų svečius patraukė organizatorių spinduliuojanti širdis ir kūrybinis dinamiškumas".

Ketvirtoji savaitė (antrąkart Schondorfe, 1957.VIII.4-11) buvo aprašyta spaudoje kaip pati "negausiausia", nes joje buvo tik 40 dalyvių. Iš tikrųjų mažiausia dalyvių skaičiumi buvo penktoji savaitė (Bern-riede, prie Starnbergo ežero, 1958. VIII. 17-24), suruošta tiktai prieš pat sąskrydį. Ją aprašę du korespondentai pažymėjo: "šiais metais buvo kviesta mažai svečių ... Už tai susilaukta iš įvairių pažiūrų kultūrininkų nemažo nepasitenkinimo . . . Dėl minėtų priežasčių, jei tik aplinkybės leis, ELFB į kitą studijų savaitę yra numatę kviesti daugiau svečių".

Nuo šeštosios savaitės (Koenigstei-ne/Taunus, 1959.VIII.24-30) padidėjo ne tik dalyvių, bet ir rengėjų skaičius: įsijungė Vokietijos ateitininkai. Devintoji savaitė (antrąkart Koenigsteine, 1962.VIII.21-28) dar labiau praplėtė rengėjų ratą: prisidėjo vyr. skautai, Lietuvių studentų sąjunga; savaites ėmė globoti PLB Vokietijos krašto valdyba, išrūpindama tuo tikslu paramos iš Bonnos. Pasibaigus šiai savaitei, ev. kun. J. Stankaitis pareiškė: "Aš kartais laikiau katalikus lyg mūsų priešais. Bet čia įsitikinau, kad taip nėra — tai netiesa! Ir sugrįžęs tai visiems pasakysiu". Iki savo mirties kun. Stanaitis išliko nuoširdus savaičių lankytojas.
Rengiant dešimtąją savaitę (Koe-nigsvvinteryje, prie Bonnos, 1963. VIII.7-14), ruošos darbuose dalyvavo ir Evangelikų jaunimo ratelis, taip pat Vokiečių-Pabaltiečių draugija. Savaičių dešimtmečiui pažymėti buvo Alinos Grinienės paruoštas mašinraštinis leidinėlis "Dešimt studijų savaičių Europoje" (22 psl.; II laida — 20 psl.). Be prof. Ivinskio įžanginio žodžio, jame išspausdinta dešimties pirmųjų savaičių programos ir dalyvių sąrašas.

Galima tik apgailestauti, kad europinių savaičių rengėjai niekada nesiryžo išleisti savo darbų. Daugiau ar mažiau tos savaitės aprašytos periodikoje. Norint susidaryti jų apytikrį vaizdą, reikėtų perversti Draugo, Darbininko, Europos Lietuvio, Tėviškės Žiburių ir žurnalo Į Laisvę rinkinius. Tokį darbą mėgino atlikti kun. B. Liubinas dvidešimtoje savaitėje (Romuvoje/Huettenfelde, 1973.VIII.19-26). Jo apžvalga "Lietuviškųjų studijų savaičių dvidešimtmetis" (žr. Į Laisvę, Nr. 63-64 (100-101), p. 109-127) yra kol kas vienintelis išsamesnis ir sistemingas bandymas aprašyti europines savaites. Naujais duomenimis jį papildo šiemet A. Grinienės sudarytas leidinėlis "25 studijų savaitės Europoje" (39 mašinr. psl.). Štai keletas įdomesnių skaičių:
Per 25 savaites 87 paskaitininkai skaitė 258 paskaitas ir pranešimus; simpoziumuose dalyvavo 16 kalbėtojų; religinę dalį tvarkė 19 katalikų ir evangelikų dvasios vadovų; meninėse programose dalyvavo 15 dainininkų, 5 muzikos atlikėjai, 15 dailininkų, 5 aktoriai, 11 rašytojų, 3 meno ansambliai, 6 tautinių šokių grupės. Suregistruota 1110 dalyvių iš 20 pasaulio šalių (Argentina, Australija, Austrija, Belgija, Danija, D. Britanija, Ispanija, Italija, Izraelis, JAV, Kanada, Kolumbija, Lenkija, Lietuva, Olandija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Venecuela, Vak. Vokietija). 21 kartą savaitės vyko Vak. Vokietijoje, po kartą — Šveicarijoje (Morschache, 1974.VIII.4-11), Italijoje (Verbania-Pallanza, 1975.VII. 10-17), Prancūzijoje (Chantilly, 1976.VIII.1-8) ir Anglijoje (Kings-wood Hall/Egham, 1977.VII.31-VIII.7).

Nuostabu, kad visa tai atlikta, neturint jokio pastovaus savaičių organo ar remiančio fondo. Pastaruoju metu įsigalėjo tvarka savaitės uždaryme išrinkti atsakingus asmenis, kurie rūpintųsi naujos savaitės surengimu. Nors ir ne visada aiškiai priekyje matomi, savaičių tęstinumu iki šiol daugiausia rūpinosi jų iniciatoriai.

Savaičių įkvėpėjas prof. Maceina, sveikindamas 25-ąją Lietuviškųjų studijų savaitę Freisinge, tarp kitko pažymėjo: "Susirinkę 25-jai studijų savaitei, tuo pačiu susirinkome pasididžiuoti savo ištverme. Kai 1953 Tūbingene tokioms savaitėms ryžomės, buvo dar labai neaišku, ar šį ryžtą tesėsime. Net ir vėliau nesykį būdavo kalbama, ar neatėjęs laikas liautis rinkusis. Bet mes nesiliovėme; mes rinkomės ir toliau, rinkomės kasmet, rinkomės vis didėjančiu skaičiumi. Ir šiandien džiaugiamės šimtmečio ketvirčiu, vainikuojančiu mūsų susibūrimus". Prof. Maceina tęsia: "Ši ištvermė meta šviesos visai dabartinei mūsų būklei: tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir mėgina virsti čiabuviu. Jis neištesi. Užtat savomis studijų savaitėmis mes skelbėme ir tebeskelbiame kovą šiam nuovargiui. Mes skatiname visus ištverti būti tremtiniais. Nes neištesėti būti tremtiniu reiškia žlugti. Ir čia kaip tik slypi pati giliausia studijų savaičių prasmė".

Dr. J. Vidzgiris


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai