Aidai.eu Apžvalga

LIETUVA UKRAINIEČIŲ ŠALTINIUOSE

Parašė Viktoras Gidžiūnas

Monumentą Ucrainae Historica, tom. I-XII (1075-1839). Collegit METROPOLITĄ ANDREAS ŠEPTYCKYJ, edidit Metrop. Josephus Slipyj archiep. major et cardin., Romae 1964-1975, I-CCXXV +1-5322 psl.
Prieš porą metų Romoje išėjo lietuvio prel. dr. Pauliaus Jatulio suredaguotas ukrainiečių unitų istorinių šaltinių rinkinys. Didžiumą šio rinkinio dokumentų Romos archyvuose buvo surinkęs ukrainiečių unitų metropolitas Andrius Šeptyckis (1865-1944), retkarčiais atvykdamas j Romą, o kitus, jo paprašytas, surinko T. Kirilas Korolevskis. Jie abu jau senokai mirę. Surinktą medžiagą jie buvo sudėję į 15 paketų, nes planavo išleisti 15 tomų. Daugumas dokumentų buvo perrašyta mašinėle, kitus reikėjo perrašyti. Be to, buvo pažymėjimų, kad tokius ir tokius dokumentus dar reikia nurašyti. Dėl to redaktoriui reikėjo juos surasti archyvuose ir nurašyti, o nurašytuose tekstuose, sugretinus su originalais, ištaisyti klaidas. Buvo dokumentų Doria Pamphili archyve, kuris ne kiekvienam prieinamas, bet, kard. J. Slipyj prašant, P. Jatulis buvo įleistas. Šiaipjau daugelis nurašytų dokumentų nebuvo sudėti chronologiška eile ir dažnai klaidingai datuoti. Ankstesni raštai buvo rasti vėlesniuose tomuose. Taigi darbas buvo gana sunkus, bet archyvuose dirbti įgudusiam P. Jatuliui jis sekėsi, nes per 11 metų jis suredagavo XII tomų.

Iš kard. J. Slipyj pratarmės sužinome, kad šiuo didelės apimties lotynų, italų, prancūzų, graikų ir bažnytine slavų kalba rašytų dokumentų rinkiniu buvo norėta atskleisti nepagrįstus pravoslavų-stačiatikių kaltinimus Ukrainos katalikų Bažnyčiai ir bendrai unitams rutėnams. (Rutėnų vardą vartojame dėl to, kad Romos kurija ukrainiečius ir gudus dažniausiai vadina rutėnais). Karai ir metropolito A. Šeptyckio mirtis sutrukdė šio svarbaus šaltinių rinkinio išleidimą. Tik Romon atvykęs, pakeltas kardinolu, metropolitas J. Slipyj pasirūpino jo išleidimu. Neturėdamas toje srityje patyrusių ukrainiečių, kardinolas šiam darbui pasikvietė Romoje archyvus tyrinėjantį P. Jatulį, kuris dėl mūsų apsileidimo neturėjo pragyvenimo šaltinio, nekalbant jau apie surinktų, Lietuvą liečiančių, dokumentų išleidimą. Šiose aplinkybėse P. Jatulis ir ėmėsi svetimo darbo, už kurį gavo atlyginimą ir pakėlimą prelatu.

Mūsų istorikai labai apgailestavo, kad jis buvo atitrauktas nuo Lietuvos šaltinių tyrinėjimo, tačiau, pasirodžius pirmiesiems Monumentą Ucrainae Historica — MUH tomams, visi pradžiugo, nes paaiškėjo, kad šio rinkinio dokumentai yra ne tik Ukrainos ir visų rutėnų unitų, bet kartu ir visos Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos katalikų Bažnyčios ir politinės istorijos šaltiniai.

Juk visiems yra žinoma, kad Mindaugo sujungtoji Lietuvos valstybė jau apėmė didelius Gudijos plotus. Tada jai priklausė Drohičino, Biels-ko, Slanimo, Volkovisko, Naugarduko, Minsko ir Polocko sritys. Gediminas jau užvaldė Volyniją su Lucko, Ostrogo, Turovo, Pinsko ir Brastos žemėmis, Slucko kunigaikštiją ir Vitebsko žemes. Algirdas šiaurėje užėmė dalį Smolensko kunigaikštijos, Padnieprį ir Černigovo žemes, o pietuose Kijevo žemes ir Podolę. Vytautas nužygiavo dar toliau. Jis prie Lietuvos prijungė Smolenską, Okos aukštupio kunigaikštijas ir pietines sritis iki Juodosios jūros. Nors po Vytauto mirties, vis labiau įsigalint Maskvai, daugelis rutėnų žemių buvo atplėšta nuo Lietuvos ir po Liublino unijos (1569) Lietuva neteko Volynijos, Podolės, Černigovo, Kijevo ir visų pietinių rutėnų žemių, tačiau iki pat Lietuvos valstybės galo jai priklausė dar nemaža rutėnų žemių.

Valdydami tokius didelius rutėnų žemės plotus, nežiūrint kalbos ir religijos skirtumo, lietuviai su jais turėjo palaikyti glaudžius santykius. Religijos atžvilgiu lietuviai iki 1387 m. buvo pagonys, o jų pavaldiniai jau nuo 989 m. buvo graikų apeigų krikščionys, bet jau atsiskyrę nuo Romos Bažnyčios. Bažnytinėse apeigose jie vartojo senąją slavų-bulgarų kalbą ir turėjo savo raštą. Lietuviai gi, savo rašto neturėdami, vidaus reikalams oficialiuose raštuose vartojo senąją slavų kalbą, o su Vakarais susirašinėjo lotynų ir vokiečių kalbomis. Norėdami įtikti savo pavaldiniams, didžiųjų kunigaikščių paskirti sritiniai kunigaikščiai rutėnų kraštuose, dažniausiai priimdavo stačiatikių krikštą ir tikėjimą.

Dabar pradedama teigti, kad ir Algirdas, tapęs gudiškų sričių kunigaikščiu, vesdamas stačiatikę kunigaikštytę, buvo priėmęs stačiatikių krikštą (Dr. J. Misiūnas, Algirdo tikėjimas, LKMA metraštis, VIII, 240-251 psl.). Lietuvai valdant didelius rutėnų žemių plotus, Lietuvos sostinėje Vilniuje apsigyveno nemaža rutėnų, kurie čia pasistatė ir savo cerkves, bet pačioje Lietuvoje dėl to stačiatikių tikėjimas ne-plito. Nerusino lietuvių nė oficialiuose raštuose vartojama slavų kalba, nes anuomet beveik visų kraštų raštuose nebuvo vartojama šnekamoji tautos kalba. Anuomet žmonėms nė į galvą neatėjo, kad būtų galima rašyti šnekamąja kalba.

Nesant autentiškų šaltinių, nežinoma, ar Algirdas buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą. Tik aišku, kad jis 1318 m. vedė Vitebsko kunigaikštytę ir 1320 m., uošviui mirus, paveldėjo Vitebsko kunigaikštiją. Valdydamas stačiatikių kraštą, jis pirmosios žmonos sūnus leido krikštyti stačiatikių cerkvėje. Bet, tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir persikėlęs į Vilnių, paskutinės žmonos, taip pat stačiatikės, vaikų, gimusių Vilniuje, jau nekrikštijo ir auklėjo pagal pagonių tikėjimą. Daugelis jų apsikrikštijo, kai gavo valdyti rutėnų kunigaikštijas, arba buvo pakrikštyti kartu su Jogaila.

Algirdas buvo pasiryžęs paimti savo valdžion visą Rusiją, bet tai jam trukdė Maskva, kur nuo totorių iš Kijevo buvo pabėgęs stačiatikių metropolitas, kuriam priklausė visos Rusijos stačiatikiai. Užėmęs Kijevą, Algirdas jį kvietė grįžti, bet jis jo nepaklausė. Tada Algirdas, nenorėdamas eiti į konfliktą su pavaldiniais dėl jų dvasinės vadovybės, sumanė atgaivinti Kijevo metropoliją. Pradžioje jam nesisekė, nes tam labai priešinosi Maskva, bet vėliau Konstantinopolio patriarchas Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos stačiatikiams paskyrė atskirą metropolitą, kuris apsigyveno Kijeve.

Padėtis pasikeitė, kai Lietuva priėmė Romos katalikų krikštą. Jogaila krikščionybės įvedimo dokumentu suteikė daug privilegijų Romos paklusnybės dvasininkijai ir aukštajam luomui, aplenkdamas stačiatikius. Tuo, matyt, tikėjosi patraukti juos Romos Bažnyčios vienybėn. Vėliau Vytautas ir Jogaila visuotiniame Bažnyčios susirinkime Konstancoje (1414-1418) dėjo pastangų savo pavaldinius stačiatikius sugrąžinti vienybėn. Unijos reikalu buvo sušauktas ir Lucko suvažiavimas (1429). Iš to matome, jog labai anksti Lietuvos valdovams parūpo, kad dėl skirtingumų tikėjime pavaldinių tarpe nekiltų antagonizmas. Dėl šių pastangų Vytautas ir Jogaila Konstancos susirinkime buvo paskirti Rusijos žemių vikarais (šiuos dalykus plačiai nagrinėja K. Chodynicki, Košciol Prawoslawnu Rzeczpospolita Polska, Varšuva 1934, 11-49 psl.).

Po Florencijos susirinkimo (1439) unijos įvedimu energingai rūpinosi pats Kijevo metropolitas Izidorius, bet ji neįvyko dėl Maskvos opozicijos ir per mažos didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lietuvos katalikų hierarchijos paramos. Vėliau did. Lietuvos kunigaikštis Kazimieras (1440-1492) ir Aleksandras (1492-1506) stengėsi rutėnus grąžinti katalikų Bažnyčios vienybėn. Jie rėmė šiam tikslui skirtą pranciškonų ob-servantų veiklą Kijeve, Vilniuje, Polocke ir Tikocine; toji veikla daug stačiatikių buvo patraukusi unijon. Jos įtakoje Kijevo metropolitas Mis-sael Pastruskyj, pasiryžęs grįžti katalikų Bažnyčios vienybėn, 1476 m. parašė pop. Sikstui IV platų pareiškimą, jame padarydamas tikėjimo išpažinimą pagal Florencijos susirinkimo nuostatus. Šį pareiškimą šalia metropolito pasirašė Kijevo ir Vilniaus bazilijonų abatai ir eilė didikų. Šį dokumentą P. Jatulis naujai atrado Vatikano bibliotekos archyve ir įdėjo į MUH, IX-X tom., 4 n., 5-55 psl. (Plačiau apie šį laikotarpį rašė V. Gidžiūnas, De vita et apostolatu Fratrum Minorum Ob-servantium in Lituania saec XV et XVI, Asyžius 1976, 103-118 psl.).
Ir vėliau Kijevo metropolitai dėjo pastangų Florencijos unijai įvykdyti, bet Romos kurijoje vis buvo galvojama, kad, iš turkų išvadavus Konstantinopolį, būsią galima katalikų Bažnyčios vienybėn grąžinti visą graikų-slavų Bažnyčią, dėl to nedaug buvo kreipiama dėmesio į dalinį Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos stačiatikių unijos reikalą. Pavienių grįžimų į katalikų Bažnyčią atsirasdavo, bet, Lietuvos vyskupams reikalaujant, kad grįžtantieji persikrikštytų ir pereitų į lotynų apeigas, didesnių masinių grįžimų į uniją nebuvo.

Tik kai nepavyko Konstantinopolio išvaduoti ir kai po daugelio pastangų Maskvos kunigaikštį patraukti unijon viltys paliko tuščios, tada, jėzuito A. Possevino raginama, Romos kurija pasidarė palankesnė ir dalinei unijai. Be to, tuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje tiek katalikų, tiek stačiatikių tarpe pradėjo įsigalėti protestantizmas. Prieš jo antplūdį greitai atsispyrė katalikų Bažnyčia, nes, jėzuitams Vilniuje ir kitur atidarius aukštesnes mokyklas, išauk-lėjus daugiau kunigų bei pakėlus jų išsilavinimą, ne tik suklaidinti katalikai, bet ir anksčiau buvusieji stačiatikiai pradėjo grįžti katalikų Bažnyčion. Šviesesnieji rutėnų vyskupai ir didikai, pastebėję šią nepaprastą katalikų jėgą ir atsparumą, ėmėsi iniciatyvos prisijungti prie katalikų Bažnyčios.

Kadangi nuo 1590 m. Lietuvos Brastoje kasmet buvo šaukiami stačiatikių sinodai, tai keli vyskupai, susitikę prieš šiuos sinodus, nagrinėdavo unijos klausimą ir tuo reikalu sinodams paruošdavo pareiškimus. Jų iniciatyvą 1592.III.18 pagyrė ir karalius Žygimantas Vaza ir pažadėjo paramą. Tos paramos reikėjo ypatingai dėl to, kad unijos sumanymui stipriai buvo pradėjęs priešintis anksčiau jam pritaręs kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Pagaliau du pagrindiniai unijos iniciatoriai — Lucko-Ostrogo vysk. Kirilas Terleckis ir Brastos-Vladimiro vysk. Hipatijus Pociejus — 1594. XI 1.2-4 Torčyne paruošė galutinę unijos deklaraciją, kurią dar prieš sinodą pasirašė visi Lietuvos-Lenkijos stačiatikių vyskupai.

Šioje deklaracijoje atidengiama protestantizmo pavojus nuo Romos atsiskyrusiai Bažnyčiai, pareiškiama paklusnybė popiežiui ir prašoma, kad jis, juos priimdamas vienybėn, paliktų jų slaviškas apeigas. Ši deklaracija jau 1595 m. vasario pradžioje buvo įteikta nuncijui ir karaliui Žygimantui Vazai; ją nagrinėjo nuncijaus ir karaliaus sudarytos komisijos. Dar kartą ją svarstė Brastos sinodas ir patvirtino visi vyskupai. Ta pačia proga jie prie deklaracijos dar pridėjo unijos reikalus liečiančius artikelius. Tada vyskupų išrinkti delegatai vysk. K. Terleckis ir H. Pociejus nuvyko į Romą ir buvo gražiai priimti. Romoje 1595. XII.23 padarę tikėjimo išpažinimą ir kitų pasirašiusiųjų vyskupų vardu pareiškę paklusnybę pop. Klemensui VIII, buvo priimti katalikų Bažnyčios vienybėn. Popiežiaus au-diencijon juos įvesdino ir trumpa kalba supažindino Vilniaus kan. E. Valavičius. Romoje įvykdyta unija turėjo būti patvirtinta krašte pasilikusių vyskupų. Tai jie padarė 1596. X.19 susirinkę Brastos sinode; dėl to toji unija vadinama Brastos unija.

Tačiau unija sutiko didelį kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio pasipriešinimą. Grasinimais ir prievarta jis nuo jos atitraukė Lvovo ir Pe-remyšlio vyskupus, o kovai prieš ją įtraukė ir protestantus. Unijai panaikinti jis, dar vyskupų delegatams esant Romoje, prašė karalių leidimo sušaukti sinodą. Karaliui leidimo nedavus, jis vis tiek Brastoje unijos ratifikacijos sinodo metu sušaukė an-tisinodą, kuriam vadovavo Konstantinopolio patriarcho įgaliotinis Nece-foras. Jis nuo stačiatikių bažnyčios atskyrė, pasak jo, nuo tikėjimo "atkritusius" vyskupus, bet niekas jo veiksmų nepripažino. Unijos sinode metropolitas pašalino kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio nuo unijos atitrauktus Lvovo ir Peremyšlio vyskupus. Karalius patvirtino sinodo nutarimus, o Varšuvos seimas Niceforą už šnipinėjimą turkams uždarė į kalėjimą, kur jis netrukus mirė.

Tačiau unitų vargai nesibaigė. Jeruzalės patriarchas Teofanas 1620 m. šalia unitų vyskupų toms pačioms vyskupijoms paskyrė stačiatikius vyskupus, kurie, nors valdžios nepripažįstami, stačiatikių didikų remiami, jėga stengėsi atimti unitų bažnyčias ir vienuolynus. Tokių užpuolimų metu 1623 m. buvo nužudytas ir Polocko unitų arkivyskupas Jozapatas Kuncevičius, Romos Bažnyčios paskelbtas šventuoju. Unitų padėtis dar pablogėjo, kai karalius Vladislovas Vaza, politinių aplinkybių verčiamas, 1635 m. legalizavo stačiatikių hierarchiją, o 1641 m. seimas jų teises sulygino su unitų teisėmis. Negana to, karalius Jonas Kazimieras, darydamas taiką su kazokais, pirmenybę davė stačiatikių hierarchijai. Kai vėliau Maskvos caras užgrobė Kijevą, tai unitų metropolitas buvo priverstas persikelti į Vilnių, nors ir toliau tebe-sivadino Kijevo metropolitu.

Nežiūrint to, unija, nepaisydama kliūčių, tuometinėje Lietuvos-Lenkijos valstybėje išsilaikė. Mirus unijos aktą pasirašiusiam metropolitui Rahozai, jo įpėdiniu tapo unijos iniciatorius H. Pociejus (1600-1613). Jis sustiprino uniją juridinėje ir ad-ministratyvinėje srityje. Jo įpėdinis V. Rutskis (1613-1637) rūpinosi gilinti unijos supratimą ir, steigdamas mokyklas, unitų tarpe kėlė išsilavinimą, kuris tuomet buvo labai žemas. Jis reformavo ir bazilijonus, pritaikydamas juos sielovados darbams. (Šį laikotarpį nuodugniai išstudijavo ir aprašė O. Halecki, From Florence to Brest, Sacrum Poloniae Millennium, V. Roma 1958, 1-419 psl.)
Vėlesnieji metropolitai stengėsi unijon patraukti stačiatikių vyskupus, bet dėl kazokų užpuldinėjimų ir karaliaus nesidomėjimo neturėjo pasisekimo. Rūpesčio sukėlęs teisių ir privilegijų atėmimas pasibaigė laimingai, nes karalius Jonas Kazimieras 1668 m. unitams jas vėl sugrąžino. Tada unitai galėjo atsidėti savo religinio ir kultūrinio gyvenimo stiprinimui. Zamoščiaus sinode 1720 m. jie priėmė Tridento susirinkimo nutarimus ir į savo Tikėjimo išpažinimų įrašė Filioųur. kad nebūtų abejonių tikėjime į Šv. Dvasią. Unitai bazilijonai XVII-XVIII a. turėjo savo spaustuves Su-praslyje ir Vilniuje, kuriose spausdino knygas gudų, lotynų, lietuvil) ir lenkų kalbomis, o po jėzuitų panaikinimo perėmė daugelį jų mokyk-lų.
Liūdnas likimas unitus ištiko po paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalinimo (1795), nes tada ir jie buvo padalyti. Didesnė jų dalis atiteko Rusijai; carų valdžioje jie palaipsniui buvo sunaikinti. Mažesnė dalis teko Austrijai, kur jie išliko iki mūsų dienų. Rusijos užimtoje dalyje spaudimas prasidėjo, kai Kotryna II 1779 m. Polocko arkivyskupui J. Smogorzewskiui atėmė pilietybę. Ji jau 1795 m. panaikino metropoliją, o metropolitą iki mirties išlaikė namų arešte Petrapily. Tiesa, caras Aleksandras I (1801-1825) atkūrė unitų metropoliją su Vilniaus, Polocko, Lucko ir Brastos vyskupijomis, bet Mikalojus I (1825-1855) 1838 m. unitus atskyrė nuo Romos ir prijungė prie Maskvos patriarchato.

Laimingesni buvo Austrijai atitekusieji unitai. Čia imperatorius Pranciškus I 1807 m. su Šv. Sosto leidimu įsteigė Haličo-Galicijos metropoliją su metropolito rezidencija Lvove. Kai po I pasaulinio karo Galicija atiteko Lenkijai, tai čia žymiai pagyvėjo religinis ir kultūrinis unitų gyvenimas. Po II pasaulinio karo, Sovietams užvaldžius Galiciją, prasidėjo unitų persekiojimas. Metropolitas J. Slipyj, visi vyskupai ir daugelis kunigų 1945 m. buvo ištremti Sibiran, ir unitai tų pačių metų kovo 8 d. įsakymu buvo prijungti prie Maskvos stačiatikių patriarchato. Metrop. J. Slipyj 1963 m. buvo išleistas išvykti į Vatikaną, kur pakeltas kardinolu, dabar gyvena Romoje.

Iš MUH dokumentų rinkinio ir kitų šaltinių žinome, kad didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai rūpinosi rutėnų grąžinimu Romos Bažnyčios vienybėn, kol jie sugrįžo. Iš tų pačių šaltinių taip pat patiriame, kad, visuotinei unijai neįvykus ir kilus vidaus nesantaikoms tarp unitų ir stačiatikių, Maskvos

Vytautas Alantas, Dirvos novelės konkurso laureatas
Prof. dr. Juozas Jakštas, Ohio liet. gyd. draugijos laureatas
Jurgis Gliauda, Dzūkų draugijos konkurso laureatas

carai, dėdamiesi stačiatikių globėjais, pradėjo kištis j Lietuvos-Lenkijos valstybės reikalus. Dar 1693 m. Maskvos kunigaikštis kreipėsi j Lenkijos karalių, kad jis sustabdytų stačiatikių perėjimą į unitus. Vėliau iki Lietuvos-Lenkijos valstybės galo šis Maskvos spaudimas vis didėjo. Ryšium su unitais išryškėja ir kiti istoriniai įvykiai: Lietuvos kanclerių, vaivadų, kaštelijonų ir kitų valdininkų bei didikų politinė veikla, kazokų sukilimai, karai su Maskva, socialinis gyvenimas ir net 1626 m. maras.

Iš to paties MUH rinkinio sužinome ir apie Lietuvos katalikų Bažnyčios santykius su unitais. Unijai įvykus, Lietuvos vyskupai, bendrai imant, palaikė draugiškus santykius su unitų vyskupais. Tik vienas vysk. Abraomas Voina jiems buvo nepalankus, nes, dar būdamas Vilniaus sufraganu, nepripažino unitų vyskupų precedencijos. Žinoma, dažnai kildavo teisinių nesusipratimų dėl vienų apeigų tikinčiųjų perėjimo į kitas, dėl mišrių vedybų ir sakramentų teikimo, ypač išpažinčių klausymo. Buvo problemų ypač lotynų vienuoliams, turintiems vienuolynus ir mokyklas unitų gyvenamose srityse, dėl to atsirasdavo nesusipratimų dėl jurisdikcijos. Nuo seniausių laikų visų ordinų vienuoliai stengėsi stačiatikius grąžinti katalikų Bažnyčios vienybėn, o vienybėn grįžusius giliau įsąmoninti katalikų tikėjime. Dėl to MUH rinkinyje yra nemaža žinių apie augus-tinijonų, benediktinų, domininkonų, pranciškonų observantų, konven-tualų, kapucinų, karmelitų, pijorų ir jėzuitų veiklą, o ypatingai apie jėzuitų vadovaujamas Vilniaus ir Brausbergo seminarijas ir kitas mokyklas. Iš MUH sužinome, kad didesnių iškilmių metu pamaldose ir procesijose dalyvaudavo abiejų apeigų dvasininkija. Taip, pvz., šv. Kazimiero iškilmėse 1604.VI.5 ir jo kūno pernešime 1636.VIII.20 dalyvavo unitų vyskupai, kunigai, vienuoliai ir didikai, o šv. Jozapato Kuncevičiaus kūno pernešime Vilniuje dalyvavo lotynų apeigų vyskupai, kunigai, vienuoliai ir jėzuitų akademijos auklėtiniai.

Yra ir daugiau MUH dokumentų rinkinyje atskleistų faktų ir įvykių, kurių čia neįmanoma suminėti. Juos ateityje istorikai galės atskleisti savo studijose. Šiuo atveju čia tenka panagrinėti technišką rinkinio struktūrą ir padaryti kelias kritiškas pastabas.

Metrop. A. Septyckio rinkiniui ilgai nepasirodant, kiti rutėnų unitų istorijos tyrinėtojai daugelį jo surastų dokumentų tuose pačiuose archyvuose atrado ir savo paruoštuose dokumentų rinkiniuose paskelbė.

Ypatingai daug jų paskelbė P.A.G. Welykyj. Svarbesnieji jo paruošti ir bazilijonų išleisti rinkiniai yra šie: Documenta Pontificum Romanorum Historiam Ucrainae Illustrantia, vol. I-II (1075-1954), Roma 1953-1954; Litterae Nuntiorum Apostolicorum Hist. Ucr. Illustrantia, vol. I-XIII (1550-1683), Roma 1959-1969; Audientiae Sanctissimi de rebus gestis Ucr. et Bielarussiae, vol. I-II (1658-1862), Roma 1963-1965; Actą S. C. de Propaganda Fide Ecclesiam catholic. Ucr. et Bielarussiae spec-tantia, vol. I-V (1622-1862), Roma 1953-1955; Congregationes Eccl. Ucr. et Bielarus. spect., Vol. I-II (1622-1862), Roma 1956-1957; Litterae S. C. de Propaganda Fide Eccl. Ucr. et Bielarus. spect., vol. I-VII (1622-1862), Roma 1954-1957; Epistolae metropolitae Kioviensis (įvairių metropolitų laiškai Romos kurijai), I-VIII (1613-1788), Roma 1956-1965; Litterae episcoporum Hist. Ucr. illustrantia, vol. I-IV (1600-1710), Roma 1972-1976; S. Jo-saphat Hieromartyr, Documenta Romaną beatificationis et canonisatio-nis, vol. I-III (1623-1867), Roma 1952-1967; Documenta unionis Be-restensis eiusąue auctorum (1590-1600), Roma 1970. Dar anksčiau prieš P.A.G. Welykyj nuncijaus Bo-lonetti laiškus ir aktus paskelbė E. Kuntze ir Czl. Nanke, Monumentą Poloniae Vaticana, tom. V-VII, Krokuva 1923-1950. Buvo dar ir anksčiau išleistų rinkinių, iš kurių pats A. Šeptyckis, neprieidamas prie originalų, kai kuriuos dukumentus nusirašė.

Iš to matome, kad daugelis dokumentų jau buvo kitų išleisti. Leidėjui reikėjo apsispręsti, ar leisti visus, ar tik tuos, kurie nebuvo kitų paskelbti. Pradžioje dėl lėšų stokos, kaip kard. J. Slipyj V tom. pratarmėje rašo, buvo nuspręsta skelbti tik tuos, kurie nebuvo kitų paskelbti, o paskelbtųjų pridėti tik registrą. Tada P. Tatuliui teko atrinkti dar neišleistuosius, o išleistųjų paruošti registrą ir pažymėti, kieno ir kur jie buvo išleisti. Bet paskui, pagerėjus leidėjo materialinėms sąlygoms, nutarta išleisti visus A. Šeptyckio surinktus dokumentus, nes buvo užvesta jo beatifikacijos byla, dėl to reikėjo visus jo raštus išspausdinti. Taip V-VIII tom. chrono-gine eile jau buvo spausdinami visi jo surinktieji dokumentai, o I-IV tom. neišspausdintieji buvo sudėti j IX-XII tom., kaip supplemen-tum (1075-1701).
Šie leidėjo įvesti pakeitimai apsunkino redaktoriaus ir šaltinių tyrinėtojų darbą, nes šie pastarieji, pradžioje neatkreipę dėmesio, ieškos dokumentų I-IV tom. registruose nurodytų šaltinių rinkiniuose, kuriuos paskui atras IX-XII tom. Kiti du netobulumai, turbūt irgi leidėjo sąskaiton įrašytini, tai per siauras rinkinio pavadinimas ir jo tomų dydžio neproporcingumas. Rinkinys pavadintas Istoriniai Ukrainos paminklai — MUH, o jame dedami visus rutėnus liečiantieji dokumentai. Praktiškam vartojimui ir estetinei išvaizdai kenkia neproporcingas papildomųjų tom. IX-XII didumas, palyginus su pirmaisiais I-VIII; pirmieji turi maždaug po 380 psl., paskutinieji 650 psl. Be to, tokiame darbe, kaip šis, nepakako trumpučių leidėjo pratarmių atskiruose tomuose, bet reikėjo plataus įvado, kuriame būtų aprašyta paruošiamojo darbo eiga, skelbiamų dokumentų istorinė reikšmė, trumpa rutėnų unitų istorija ir metrop. A. Šeptyckio biografija, ypač dėl to, kad, be Andriaus Šeptyckio, buvo dar kiti du Kijevo metropolitai — Antanas Šeptyckis (1729-1746) ir Leonas Liudvikas Šeptyckis (1778-1779).
Atidžiau pažvelgus į visą dokumentų rinkinį, tuoj krenta į akis nevienodas redaktoriaus vartotas metodas jo paruošime. Štai tie nevienodumai: I tome tuoj po dokumento registro, ar geriau — jo turinio santraukos, kur pasakoma kieno, kam, kada ir kokiu reikalu jis rašytas, duodami nurodymai, kokiame archyve yra jo originalas ar kopija, kas, kur ir kada jį paskelbė ar plačiau savo studijose pavartojo. Tas buvo daroma ir tada, kai dokumentas nespausdinamas, ir tada, kai jis pakartotinai skelbiamas. Gi II-IV tomuose šis metodas jau pakeistas. Čia jau po registro nurodomas tik archyvas, kuriame yra originalas ar rinkinys, iš kurio dokumentas paimtas, o naujai paskelbti P.A.G. We-lykyj minėtuose dokumentų rinkiniuose tik tomo gale pridėtame Post-scriptum numeriais pažymimi. Gi V-XII tomuose jau labai retais atvejais nurodoma, kas kur juos buvo paskelbęs, tarsi jie visi būtų pirmą kartą skelbiami, kai tuo tarpu IX-XII tomų beveik visi dokumentai jau buvo kitų paskelbti. Toliau leidėjas savo pratarmėse vis primena, kad kitų paskelbti dokumentai pilni klaidų; tas klaidas ar variantus redaktorius turėjo nurodyti išnašose. Kitaip leidėjo teigimai negalioja, nes jie akivaizdžiai neparodomi.

Dar viena pastabėlė. MUH IX-X tom. lndex nominum, 922 psl. here-tikas Bernardinas Ochino priskiriamas bernardinams, atseit dabartiniems rudiesiems pranciškonams, kokiais yra dabartiniai lietuviai pran ciškonai; 932 psl. pažymima, kad JI» priklausė O.F.M. šeimai, tai yra Ma-žesniųjų Brolių Ordinui, atseit tiem patiems rudiesiems pranciškonam* Tai yra netikslu. Turėjo būti pažymėta O.F.M.Cap., nes jis buvo Mažesniųjų Brolių Kapucinų Ordino narys. Tai pastebiu dėl to, kad su Bernardinu Ochino neatsitiktų taip, kaip su liuteronu Stanislovu Rapolioniu, kuris į mūsų istoriją ir literatūrą įėjo kaip pranciškonas, nors jis priklausė O.F.M.Conv., Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordinui. Jis mūsiškių pavadintas pranciškonu dėl to, kad Lenkijoje konventualai vadinami pranciškonais, o mūsų rudieji pranciškonai ten vadinami bernardinais. Vartojant lenkų literatūrą, vardai susimaišo.

Nežiūrint šių kelių kritiškų pastabų, šis dokumentų rinkinys yra vertingas ne tik ukrainiečių ir aplamai rutėnų, bet ir Didž. Lietuvos kunigaikštijos istorinis šaltinis. Prel. dr. P. Jatulis atliko didelį darbą ne tik ukrainiečių, bet ir Lietuvos istorijai. Linkėtina, kad atsirastų mecenatų ir jo surinktiems tiesiogiai Lietuvą liečiantiems gausiems dokumentų rinkiniams išleisti. Jis jau yra paruošęs šiuos Lietuvos istorijos šaltinių rinkinius: Žemaičių vyskupijos dokumentus, kurių pagrindą sudaro Babinovskio kodeksas, du tomus, Lietuvos vyskupų procesus iš Vatikano archyvo, keturis tomus, ir kard. Jurgio Radvilo biografijos šaltinius.
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

Sukurta: Kretingos pranciškonai