Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYDŪNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS A. STIKLORIUS   

I
Vydūnas — filosofas, rašytojas, moralistas, muzikas, pedagogas, iš viso įdomi asmenybė — gimė 1868, o mirė 1953 m., atseit, šiais metais suėjo 110 metų nuo jo gimimo ir 25 metai nuo jo mirties. Tai sudaro progą priminti šį žymų Mažosios Lietuvos sūnų.

Vydūno civilinė pavardė buvo Vilius Storosta, o vokiečiams — Wilhelm Storost. Gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, netoli Šilutės, Klaipėdos krašte. Jo tėvas, Anskis Storosta, buvo evangelikų liuteronų kunigas, ir tas faktas turėjo didelės reikšmės Vydūno gyvenime. Jis augo namų atmosferoje, kur beveik kasdien buvo dainuojama, giedama ir meldžiamasi ir kur dažnai vyko diskusijos religijos ir filosofijos temomis. Pradžios mokslą jis gavo namie, 1883 - 85 m. lankė mokytojų rengiamąją mokyklą Pilkalnyje (Mažojoje Lietuvoje), o 1885 - 88 m. — mokytojų seminariją Ragainėje (M. Lietuvoje, ant Nemuno kranto, netoli Ram-byno).

Įsigijęs mokytojo cenzą, mokytojavo pradžios mokykloje Kintuose (Klaipėdos krašte, ant Kuršių marių kranto). Vėliau papildomai išlaikęs atitinkamus egzaminus, buvo paskirtas prancūzų ir anglų kalbų mokytoju Tilžės berniukų gimnazijoje. Ten jis mokytojavo 20 metų, nuo 1892 m. iki 1912 m., kada išėjo į pensiją ir atsidėjo kūrybinei ir visuomeninei veiklai. Dar mokytojaudamas vasaromis Vokietijos universitetuose (Greifswalde 1896-98, Hallėj 1899 ir Leipzige 1900-02 m.) studijavo filosofiją, religijos ir kultūros istoriją, sociologiją, literatūrą, gamtos mokslų pradmenis, sanskrito kalbą. Pasitraukęs pensijon, nuo 1913 m. vėl aštuonis semestrus studijavo Berlyno universitete. To universiteto Rytų kalbų institute 1917-19 m. dėstė lietuvių kalbą.

Dar būdamas mokytoju Kintuose, Vydūnas vedė Klarą Kochaitę, žinomo vokiečių bakteriologo Roberto Kocho anūkę, ir su ja gyveno iki jos mirties 1937 m.
Atsistačius nepriklausomai Lietuvai, Vydūnas nuo 1920 m. iki 1923 m. (su pertraukomis) Telšių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą bei literatūrą ir dirigavo chorui. 1926 - 27 m. Klaipėdos muzikos mokykloje jis dėstė meno istoriją. Vydūnas buvo žinomas paskaitininkas ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Nuo 1907 m. jis palaikė artimą ryšį su Lietuvių mokslo draugija Vilniuje, kasmet lankydavo tos draugijos suvažiavimus ir juose skaitė paskaitų. Lietuvos universitetas 1928 m. jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį.
Ilgus metus gyvendamas Tilžėj, Vydūnas reiškėsi ir visuomenine veikla. Ypačiai pažymėtina Lietuvių giedotojų draugija, kurią jis įsteigė 1895 m. ir jai vadovavo 40 metų, kol nacių valdžia 1935 m. uždarė visas lietuviškas M. Lietuvos organizacijas. Su tuo choru Vydūnas plačiai koncertavo ne tik Mažojoj, bet ir Didžiojoj Lietuvoj. Jau tėvų namuose buvo susipažinęs su bažnytine ir pasaulietine muzika. Pats iš mažens mokėsi groti ir grojo smuiku, kanklėmis, arfa ir senovišku lietuvišku trimitu. Kartu su savo broliu parašė ir išleido tris dainų ir giesmių rinkinius: Lietuvos aidos (1904), Lietuvos varpeliai (1909) ir 31 giesmių giesmyną (1932).

Tilžėj Vydūnas išgyveno iki pat 1944 m., nors nacių valdžia įvairiais būdais jį persekiojo ir 1938 m., apkaltinusi devizų nuostatų laužymu, net buvo jį įkalinusi (1938.III.1 - V. 9). Tik karo audra privertė Vydūną 1944 m. palikti gimtinę ir trauktis į Vakarus. Traukdamasis jis turėjo įvairių, net labai sunkių pergyvenimų: buvo rusų kareivių apiplėštas, lenkų kareivių net sumuštas, sėdant laivan įstumtas į vandenį — vos nenuskendo. Tačiau laimingai jam pasisekė visas bėdas pergyventi ir 1946 m. patekti į Vakarų Vokietijos britų okupacinę zoną. Detmolde lietuvių buvo apgyvendintas ir labai gražiai globojamas. 1947 m. Lietuvių rašytojų draugija išrinko jį savo garbės nariu. Panašiai jį pagerbė Žurnalistų sąjunga ir kitos lietuviškos organizacijos. Detmolde Vydūnas išgyveno septynerius metus. Sulaukęs 85 metų amžiaus, ten ir mirė 1953 m. vasario 20 dieną.

II
Vydūno kūryba yra gausi ir įvairi. Parašęs ir išleidęs apie 60 knygų, jis yra turbūt vienas iš produktyviausių lietuvių rašytojų. Didžiąją jo knygų dalį sudaro didesni ar mažesni dramos veikalai. Per dešimt knygų yra filosofinio pobūdžio. Trečią grupę sudaro istoriniai, kalbiniai - vadovėliniai ir kiti leidiniai.

Kaip filosofą Vydūnas save laikė teosofu. Savo paties leistame "Šaltinyje" (1905., Nr. 3) teosofiją jis šitaip nusakė: "Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išreiškimas, nėra joks mokslas, kurs iš raštų išmokstamas kokiais sakiniais ir žodžiais, joks tikėjimas, kuris remiasi senais raštais ir pasakojimais, visokiais išvedžiojimais arba išrodymais, — ji yra teisybės pasireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas . . . Tikroji tikyba, tikrasis žinojimas arba teosofija nėra joks mokslas, bet dvasiškas, dieviškas gyvastis žmoguje . . . Dieviška išmintis yra visados žmogaus artybėje ir laukia, kad ji jame apsireikšti galėtų". Pagal tokį teosofijos supratimą, Vydūno mąstymas reiškėsi ir religiniu, ir moraliniu nusiteikimu.
Keletoj knygučių jis pirmiausia ir išdėstė savo teosofinį žvilgį į pasaulį ir žmogų: Visatos sąranga (1907, II leidimas: Visumos sąranga, 1921, 32 psl.), Slaptinga žmogaus didybė (1907, II leidimas: Slėpiningoji žmogaus didybė, 1921, 62 psl.), Mirtis ir kas toliau (1907, II leidimas 1920, 48 psl.), Žmonijos kelias (1908, II leidimas 1914, 52 psl.), Likimo kilmė (1908), Apsišvietimas (1910). Gimdymo slėpiniai (1909) susilaukė net trečio leidimo (1921). Dėmesio verti du didesni veikalai, kuriuose Vydūnas svarsto tautos klausimą: Mūsų uždavinys (1910, 224 psl., II leidimas 1921) ir Tautos gyvata (1920, 152 psl.). 1928 m. išleido knygutę Sveikata — jaunimas — grožė. Sistemin-giausiai savo filosofines ir moralines pažiūras Vydūnas išplėtojo jau apie 1916 m. parašytoj, bet tik 1936 m. išspausdintoj knygoj Sąmonė (199 psl.). Tai jo pagrindinis filosofinis veikalas.
Savo mintims populiarinti Vydūnas leido ir žurnalus: 1905 - 10 m. ėjo dvimėnesinis Šaltinis, 1911 - 14 — mėnesinis Jaunimas, 1915 m. išėjo Naujovės trys numeriai, 1921 - 25 m. — Darbymečio devyni numeriai.

Vargu ar būtų galima neperdedant pasakyti, kad Vydūno filosofiniai raštai buvo plačiai paplitę, nors ne vienas jų susilaukė ir pakartotinio leidimo. Vis dėlto Vydūnas buvo radęs tam tikrą savo skaitytojų ratą. Jo mąstymo centre buvo žmogaus santykis su Dievu, bet jis pats nebuvo kurios nors krikščioniškos bažnyčios formalus narys. Ir kaip tik tuo ne vieną sudomino Vydūno raštai. V. Mykolaitis - Putinas šį Vydūno poveikį taikliai apibūdino tokiais žodžiais:
Didieji Vydūno kūriniai — visos tautos lobis ir visų branginami. Vadinamais gi teosofiniais savo raštais jis patraukė tą laisvamanėjančios jaunuomenės dalį, kuri pasiliko ištikima religiniam idealizmui, bet kuriai tradicinės Katalikų Bažnyčios dogmos atrodė nesuderinamos su moderniuoju pažangumu ir dvasios laisve. Ir reikia pripažinti, kad čia Vydūnas savo askezės, kilnumo ir žmoniškumo mokslu padarė labai teigiamos įtakos kaip vienintelis pas mus moralės autoritetas, religinio idealizmo ir dorovės skelbėjas, stovįs šalia konfesijos ribų (Raštai, X tomas, 1969, p. 312).

Vydūnas sulaukė dėmesio ir iš pačių filosofų. Remdamasis dviem jo veikalais (Mūsų uždaviniu ir drama Prabočių šešėliais), St. Šalkauskis savo veikale Sur les Conflns de deux Mondes (1919) jam paskyrė nemažą pluoštą puslapių (237-255). Kaip žinoma, St. Šalkauskis šiame veikale plėtoja mūsų tautinio pašaukimo viziją — sulydyti Rytų ir Vakarų civilizacijas mūsų savitoj tautinėj kultūroj. Tokios sintezės tendencijoms iliustruoti jis rado tris pavyzdžius: M. K. Čiurlionį, prel. A. Dambrauską ir Vydūną. Pagal Šalkauskį, Vydūnas ne atsitiktinai drauge yra teosofas ir dramaturgas: kaip teosofas jis atstovauja pasyviai rytietiškai kontempliacijai, kaip dramaturgas alsuoja Vakarų aktyviu gyvenimu. Išaugęs vokiečių vakarietiškajame aktyvizme, Vydūnas jautėsi galingai traukiamas rytietiško kontempliacijos idealo (p. 238).

Panašiai ir kun. St. Yla rašė apie Vydūną, kad jis yra ne tik "gyvasis Prūsų Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos tiltas", bet ir "vakarietinės dinamikos ir rytinės mistikos derintojas, dvasinių tautos gelmių ieškotojas" (Draugas, 1978.V.12, Nr. 112).
Pasirodžius Vydūno Sąmonei, ją palankiai recenzavo Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius V. Sezemanas, kuris šiaipjau nesiėmė recenzijų, nes pirmiausia koncentravosi į savo originalias filosofines studijas. Toje recenzijoje jis konstatavo: Vydūno veikalai priklauso prie tokių, kurie liudyte liudija, kad filosofija ne tik abstraktus mokslas, turįs suvesti visą žmonijos žinojimą į sisteminę vienybę, bet kartu pasiima patenkinti esmingiausią žmogaus reikalą, t. y. išaiškinti gyvenimo prasmę ir paskirtį" (Naujoji Romuva, 1937, Nr. 6, p. 131).

III
Daug plačiau Vydūnas žinomas kaip dramaturgas. Pirmasis jo kūrinys ir buvo "pasakiškas vaidinys" Pasiilgimas, parašyta 1898, bet paskelbta tik po 40 metų, 1938 m. Iš viso jis yra parašęs ir išleidęs apie 30 įvairių draminių veikalų. V. Mykolaitis savo studijoje Vydūno dramaturgija (Darbai ir Dienos, IV kn., 1935, p. 3-117 ir Raštų X tome, 1969, p. 306-470) Vydūno draminę kūrybą skirsto į keturias grupes. Tiesiog dramų, be kitokio apibrėžimo, grupei jis priskiria šešis veikalus: dramos vaizdelį Tėviškė (1908), trilogiją Amžina ugnis (1913), tragediją Vergai ir dykiai (1919), blaivybę propaguojantį Varpstį (1923), penkių veiksmų tragediją Pasaulio gaisras (1928) ir taip pat penkiaveiksmę tragediją Laimės atošvais-ta (1934). Misterijų yra trys: trilogija Probočių šešėliai (1908, Chicagoj II leidimas 1954), Mūsų laimėjimas (1913), Jūrų varpai (1920). Dramatizuotų pasakų ciklas: Lietuvos pasakėlė (1913), Sigutė (1914), Ragana (1913), Vargšas ir Besotis (1914), Žvaigždžių takais (1920), Likimo bangos (1922), Karalaitė (1925), Jūratė (1934), Nakvišos gėralas (1937). Nemažai Vydūnas parašė ir komedijų ("komaidų"): Kur prots! (1907), Piktoji gudrybė (1908), Jonuks mergų bijąs (1908, II leidimas 1920), Birutininkai (1910), Numanė (1912), Smarkusis Kruša (1913), Vyrai (1923), Avelė (1929), Tikroji motinėlė (1934), Pasveikinimas (1934). Kaip pastebi V. Mykolaitis - Putinas, nors Vydūnas komedijų parašė "nemaža, bet visos jos smulkutės, o ir komiško elemento jose tėra toks minimumas, kad geriau tiktų joms šiaip scenos vaizdelių nekaip komedijų vardas" (Raštai, X tomas, p. 352-353). Jam svetimo šio žanro Vydūnas ėmėsi tautiniais motyvais — pajuokti tuos lietuvius, kurie bando pasidaryti vokiečiais.

Daugelis Vydūno dramų, V. Mykolaičio - Putino žodžiais, liudija "jo kūrybos metodo klaidingumą, einantį iš meno pavergimo ideologijai, tiksliau etikai": "Jis stačiai negalėjo atsispirti per daug jame iškerojusiam idealistiniam įpročiui atitrūkti nuo realybės į abstrakcijas ir piešti moralizuojančias alegorijas, net ten, kur jos yra visai nereikalingos ir net kenksmingos ne tik veikalo stiliui, bet ir jo idėjai" (Raštai, X tomas, 366-367). Tad, pvz., B. Sruoga gana aštriai kritikavo Vydūną. Tačiau jau 1918 m. S. Čiurlionienė savo lietuvių literatūros istorijos konspekte pripažino: "Tikrojo meno literatūra teprasideda poeto teosofo Vydūno veikalais ir didelio mato lyriku Krėve". Tarp gausių Vydūno dramų yra ir silpnų, bet tokios jo dramos, kaip Probočių šešėliai, Amžina ugnis, Pasaulio gaisras neišdildomai įrašė jį mūsų literatūros istorijon. Neveltui V. Mykolaitis-Putinas, nors ir daug kur kritiškai žvelgdamas, ėmėsi tokios stambios studijos apie Vydūno dramaturgiją.

IV
Be dramų, Vydūnas dar išleido apysaką Kaimo didvyris (1914), be to, išvertė anglų rašytojo A. Tennysono poemą Enokas Arden (1918) ir indų Rhagavad Gita (1947).

Paminėtini ir trys kalbiniai - vadovėliniai darbai: Vadovas lietuvių kalbai pramokti (1912, II leidimas 1924), Deutsch-litauischer Wort-schatz (Vokiškų - lietuviškų žodžių lobynas, 1916) ir Einfuehrung in die litauische Sprache (Įvadas į lietuvių kalbą, 1910 ir 1919).

Pirmojo pasaulinio karo metu iškilo didelis reikalas informuoti svetimtaučius apie Lietuvą. Vydūnas tada 1916 m. parašė vokiečių kalba knygą Litauen in Vergangenheit und Gegenvoart (Lietuva praeityje ir dabartyje), skirtą duoti svetimtaučiui pagrindines žinias apie Lietuvą. Ši knyga buvo išleista ir prancūzų kalba (La Lithuanie dans le passė et dans le prėsent), taip pat išversta į lenkų kalbą (1919). Viena reikšmingiausių Vydūno knygų turbūt yra vokiečių kalba parašyta stambi knyga (478 psl.) Sieben hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen (700 metų vokiečių - lietuvių santykių), kuri išsamiai ir dalykiškai vaizduoja lietuvių ir vokiečių santykius nuo pat kryžiuočių ordino atsiradimo Lietuvos žemėse. Kadangi toje knygoje Vydūnas aiškiai iškėlė visas vokiečių lietuviams padarytas skriaudas, nesistebėtina, kad nacių valdžia buvo taip ant jo užpykusi ir jį persekiojo.

Paleistas 1938 pavasarį iš nacių kalėjimo, jis parašė knygutę Kalėjimas - laisvėjimas (72 psl.), kuri buvo išleista jau po karo, 1947 m. Taip pat Vakarų Vokietijoj jis dar išleido ir kitą knygutę Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas (1948, 52 psl.), parašytą tais pokario metais, kuriuos praleido Pomeranijoj. Antrinė šios knygutės antraštė — "Kada karų nebebus". Vydūnas pasitikėjo, kad karo patirtis turėtų "sužadinti pastangas sieloje gyvesniais tapti, susivokti Didiajame Slėpinyje, iš Kurio esame ir iš Kurio mums tenka visos galios šviesėjimui, būtent, atsibudimui Jame" (p. 2).

V
Plačiojoj lietuviškoj publikoj Vydūno raštai nebuvo ir nėra populiarūs. Bet pagrindinės jo idėjos visiems žinomos jau iš gimnazijos suolo.
Ypačiai visiems darė įspūdį pats jo asmens originalumas ir dvasingumas. Jo kūryba buvo sutapusi su jo asmeniu.

Savo studiją apie Vydūną V. Mykolaitis - Putinas kaip tik ir baigė tokia išvada:
Viena tėra neabejotina: kūryba yra tobuliausias asmenybės pasireiškimas. Vientisa ir vieninga kūryba liudija apie kuriamosios asmenybės galią ir atvirkščiai. Šiuo atžvilgiu dviejų nuomonių negali būti: mūsų chaotingos, disharmoningos epochos fone Vydūnas yra originali, vieninga ir stipri asmenybė. Tai tokia yra ir jo kūrybos visuma (Raštai, X tomas, p. 470).

Panašiai Vydūno kūrybos ir asmens sutapimą pabrėžia ir dr. Vincas Maciūnas:
Jis ne tik ir ne tiek nori filosofine mintimi išspręsti būties problemas (...), bet ir nustatyti (jam tai ir svarbiausia) žmogaus elgsenos gaires, taigi duoti pilną pasaulėžiūrą, liečiančią tiek dvasią, tiek ir, rodos, taip svetimus išminčiui dalykus, kaip kūno priežiūrą, valgį, miegą ir t.t. Vydūnas ir pats skrupulingai laikosi to, ko moko kitus. Tai ir sudaro visuomenėje gal būt ir pagrindinį žavesį jo nekasdienine asmenybe, būtent, tas pilnas jo minties, jo kūrybos ir asmeninio gyvenimo sutapimas. Jis pats yra gyvas pavyzdys, o tuo pačiu ir svarbiausias jo mokslo argumentas (Aidai, 1948, Nr. 18, p. 364).

Iš tiesų, Vydūnas buvo įdomus savo asmenybe ir gyvenimo stiliumi. Kai jam buvo dar tik 17 metų amžiaus, jis susirgo plaučių tuberkulioze tokia sunkia forma, kad gydytojai jam pasakė: vienintelis būdas išgelbėti gyvybę yra griežtas gyvenimo režimas, mankšta ir labai griežta dieta. Jis taip ir padarė: ėmėsi maitintis tik vegetariškai, visai atsisakė ne tik mėsos, bet ir žuvies bei pieno produktų, maitinosi tik vaisiais ir daržovėmis. Vegetarizmą jis ir filosofiškai grindė: maitintis augmenijos gaminiais reiškia aukštesnę žmogaus kultūrą, valgyti mėsą — žemesnę. Užsiėmė sportu — ypač mėgo čiuožti. Svarbiausia, visą savo gyvenimą stengėsi dvasingai gyventi.

Kan. M. Vaitkus, sugebėjęs gražiai charakterizuoti žmones, mums yra nupiešęs tokį Vydūno vaizdą:
Vidutinio stoto, lengvutis, beveik kaip šešėlis. Tamsiu apdaru. Įprastinis megztukas. Įprastinis kaklaraištis — tautinė liaudies juostelė. Puiki mąstytojo galva. Gana gausūs ir ilgi, bet plonučiai plaukai. Siauras aristokratiškas veidas. Liguistai išblyškęs, labai liesas. Gražūs asketo bruožai. Labai švelnus bei malonus balsas, gana silpnas. Ta mąstytojo, asketo, vizijonieriaus, pranašo išvaizda nemaža prisidėjo prie to, kad Vydūnas savo viešuose pasirodymuose ar privačiuose santykiuose darydavo tokį teigiamą ir gilų įspūdį.

Bet šituo atžvilgiu daugiau svėrė tai, kad ta išvaizda atspindėjo viso jo gyvenimą: buvo jis aukštos doros žmogus, labai susivaldąs, atlaidus, neužgaulus, skaistus, beveik krikščioniškas asketas. Jo ideologija buvo pakiliai idealistinė, nudažyta kiek neobudizmo. Tačiau savo dvasios gilumoj jis stovėjo ne per toli nuo Kristaus. Savo pasaulėžiūrą jis uoliai skelbė, bet taktingai, neįžeidžia-mai. Ne su viskuo buvo galima jo kalbose ar raštuose sutikt, bet nemaža ir brengenybių buvo galima rast ir priimt (Nepriklausomybės saulėj, I dalis, 1968, p. 206-207).

Minint Vydūno gimimo šimtmetį, ir okupuotoj Lietuvoj 1968 m. buvo išleistos viena knyga trys pagrindinės jo dramos: Amžina ugnis, Probočių šešėliai ir Pasaulio gaisras. Platų knygai įvadą "Vydūnas šiandien (p. 3-30) parengė J. Lankutis, iškeldamas reikalą "nuodugniau pažinti šį savitą dvasios milžiną", nes didžiuosiuose draminiuose jo kūriniuose šalia daugelio atgyvenusių idėjinių ir filosofinių koncepcijų įdomiai atsispindi ne tik svarbūs lietuvių tautos praeities kovų prieš ilgaamžę germaniškąją ekspansiją momentai, bet ir gilus, begaliniai taurus Vydūno humanizmas, žmogaus dvasinio orumo ir pilnavertiškumo išaukštinimas, jo kūrybinių galių ir herojiškumo skatinimas, kova prieš bet kokį vergiškumą, laisvės, tiesos ir gėrio siekimas (p. 4).

Vydūnas tikrai buvo žymi asmenybė mūsų tautos dvasiniame gyvenime ir mūsų literatūroje. Neužmirškime jo.

Antanas Braždys savo studijoje
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai