Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"PASKUTINĖ PASLAPTIS" — VAKARŲ GĖDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALINA SKRUPSKELIENĖ   
Kaip Vakarų sąjungininkai prievarta atidavė Stalinui per du milijonus žmonių

Karui Europoje pasibaigus, 1945 vasarą ne vieną iš mūsų neramino gandai, kad gresia pavojus būti jėga grąžintiems. Prancūzai, belgai ir kiti vakariečiai, nieko nelaukdami, skubėjo iš Vokietijos į savo gimtuosius kraštus. Priešingai, Sovietų Sąjungos žmonės, ypač pavergtųjų kraštų, kaip ukrainiečiai, baiminosi vadinamosios repatriacijos. Kai kuriose stovyklose savo akimis matėme, kaip prievarta buvo grąžinami ukrainiečiai, nepaisant jų protesto. Bet kaip plačiai tai buvo vykdoma ir kokiomis priemonėmis, mažai žinome. Spauda teminėjo apie "repatrijavimą" kaip normalų dalyką. Bet visai buvo tylima, kaip buvo pasmerkiami šimtai tūkstančių mirčiai ir Sibiro konclageriams, naudojantis ir prievarta, ir klasta. Tai visa buvo paslaptis.

Tik po trisdešimt metų atidarius karo metų archyvus, išaiškėjo, kokia šiurpi ir gėdinga tikrovė buvo slepiama po neutralaus "repatrijavimo" žodžio priedanga. The Last Secret (Basic Books, In., Publishers, New York, 1974, 224 psl.) yra taikli antraštė knygos, kuri ėmėsi atskleisti, kaip Britai ir JAV prievarta atidavė Stalinui per du milijonus žmonių. Knygos autorius yra anglų žurnalistas Nicholas Bethell (g. 1938 m.).

Rinkdamas savo knygai medžiagą, jis naudojosi ne tik karo archyvų medžiaga. Jis turėjo pokalbius su tais politiniais vadais, kurie įtaigavo nusistatymą be atodairos grąžinti Sovietų piliečius Stalino "malonei". Susisiekė ir su tais pabėgėliais, kuriems pasisekė išsigelbėti. Apklau-sinėjo ir kareivius, kuriems buvo įsakyta tai vykdyti ir kurie dabar atvirai prisipažįsta, kad jiems buvo bjauru tas darbas atlikti. Tai knyga, kuri yra verta ir mūsų dėmesio. Autorius stengiasi bent iš dalies "karo atmosfera" pateisinti tai, kas anuomet paslapčiomis dėjosi, bet patys faktai, kuriuos jis pateikia, atskleidžia, kaip gėdingai elgtasi ir vakarinių sąjungininkų, besitaiks-tant sovietiniam bendrininkui kovoje prieš Hitlerį.

Nusistatymas be atodairos grąžinti visus Sovietų piliečius buvo priimtas po ilgesnių svarstymų, kurių metu vakariečių vadovybės pažiūros šiek tiek svyravo, iki pagaliau buvo susitarta dėl grąžinimo tokia forma, kuri išryškėja, karo metų dokumentus dabar paskelbus. Pats problemos branduolys buvo klausimas, kas turi būti grąžintas ir ar turi būti grąžintas prieš jo paties norą. Ar vokiečių uniformą devintieji kariai rusai ir kitų tautybių asmenys, patekę į nelaisvę, turėtų būti traktuojami kaip vokiečių belaisviai ir, karui pasibaigus, pagal tarptautinius susitarimus grąžinti į Vokietiją, ar turi būti atsižvelgta į jų kilmę ir jie turi būti grąžinti į savo kilmės kraštus.

Su šituo klausimu britų ir amerikiečių vadovybė susidūrė jau 1944 metų pavasarį, dar karui nepasibaigus, maždaug tuo metu, kai Vakarų sąjungininkai rengėsi išsikelti vakariniame Prancūzijos pakrašty. Buvo gauta žinių, kad nacių karo vadovybė tam pakraščiui ginti atsiuntė didelį skaičių rusų, kurie sudaro net iki 10% visų vokiečių, kariaujančių tame fronte. Šitos žinios sukėlė didelį britų ir amerikiečių susirūpinimą. Jau buvo žinoma, kad vokiečių kariuomenė, pradėjusi trauktis, su savimi traukė ir milijonus rusų belaisvių. Dalis Sių Sovietų piliečių atsidūrė vokiečių rankose dėl to, kad, nekęsdami Stalino ir visos komunistinės sistemos, lengvai pasidavė į nelaisvę. Jie mielai būtų kariavę kartu su vokiečiais prieš Staliną rytų fronte. Tačiau, būdami kariai, jie negalėjo rinktis, kur ir su kuo kariauti. Nacių karinės vadovybės pasiųsti į vakarus, jie turėjo kariauti su amerikiečiais ir anglais, nors to jie patys nenorėjo. Šalia šių, sutikusių kariauti kartu su vokiečiais prieš Staliną, buvo dar didesnė grupė Sovietų piliečių, kurie buvo priversti apsivilkti vokiečių kario uniforma, nes rusų karo belaisvių stovyklose sąlygos buvo nežmoniškos. Sovietų piliečiai negaudavo jokios paramos iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus, o nacių buvo laikomi žemesnės rūšies žmonėmis. Daugelį paviliojo truputį geresnių sąlygų pažadai, o ypačiai jiems duotas pasirinkimas — vilktis uniformą ar būti sušaudytam vietoje. Labai dažnai jų net niekas nė neatsiklausė, o stačiai buvo apvilkti vokiečių karine uniforma. Šitie rusai laikė save belaisviais. Jie temokėjo rusiškai, neturėjo jokių informacijų apie karo eigą, dėl mažo išsilavinimo daugelis net neturėjo jokių politinių įsitikinimų. Bet grįžti bijojo, nes buvo apsivilkę priešo uniforma ir galėjo būti sušaudyti. Vakaruose buvo ir senųjų rusų emigrantų, kurie, gyvendami Prancūzijoje, buvo atsidūrę ypač sunkioje situacijoje. Bijodami pakliūti į Sovietų rankas, jie stojo kovoti vokiečių pusėje. Karui pasibaigus, susidurta ir su kitos rūšies Sovietų piliečiais. Viena jų grupė priklausė generolui Vlasovui, pirma drąsiai gynusiam Maskvą, vėliau su vokiečių pagalba suorganizavusiam "Rusų išsilaisvinimo armiją". Ypač atkakliai priešingi Stalino režimui buvo kazokai (apie 50,000) ir kroatai (apie 25,000), susispietę šiaurinėje Italijoje ir Austrijoje. Be šių, dar buvo karo veiksmų išblokštų iš savo gyvenamosios vietos benamių, jų tarpe nemaža moterų ir vaikų. Civilizuotose demokratinėse valstybėse daugumas jų būtų laikomi politinės globos prašančiais asmenimis arba nelaimingų karo aplinkybių aukomis.

Visų šių žmonių likimas buvo rankose trijų didžiųjų sąjunginių valstybių. Sąjunga buvo sudaryta apsigynimo reikalui, ir abi šalys — Vakarai ir Sovietai — žiūrėjo į tai kaip į vienintelę galimybę apsiginti nuo nacizmo ir jį sugniuždinti. Dėl to buvo stengiamasi nepažeisti jokio susitarimo, o verčiau užmerkti akis prieš Sovietų valdžios politiką, masines deportacijas, neteisų elgesį. Tai buvo bėdos sąjunga. Vakariečių ir Sovietų tikslai buvo visai skirtingi, ir tai paaiškėjo tuoj pat, kai tik buvo iškeltas belaisvių grąžinimo klausimas.

Klausimas, kuris nulėmė šimtų tūkstančių žmonių likimą — gyventi ar mirti — buvo pradėtas britų ambasadoriaus Maskvoje A. C. Kerro laišku Molotovui, Stalino užsienio reikalų ministrui. Šiuo laišku ambasadorius informavo Sovietų vyriausybę, kad turįs žinių apie didelį skaičių Sovietų piliečių, priverstų kariauti vokiečių eilėse ir ginti Vakarų frontą. Vyriausioji sąjungininkų karo vadovybė esanti nuomonės, kad būtų naudinga viešai paskelbti amnestiją ir pažadėti gailestingesni traktavimą visiems, kurie tarnavo vokiečių kariuomenėj priversti ir pirma proga pasidavė į nelaisvę. Toks pareiškimas paskatintų rusus bėgti iš vokiečių armijos, o vokiečių karo vadovybei sukeltų nepasitikėjimą rusų kariais. Po poros dienų buvo gautas Molotovo atsakymas: pagal jų turimas informacijas, Sovietų piliečių skaičius vokiečių kariuomenėj esąs visai nežymus, ir jis nematąs reikalo kreiptis į juos atskiru atsišaukimu.

Šie laiškai parodo skirtingas pažiūras į keliamą problemą ir Vakarų sąjungininkų visišką nepažinimą savo rytinio sąjungininko. Vakarai nesuprato, kad Sovietų vyriausybė jokiu būdu negalėjo dovanoti savo piliečiui, bent kokiu būdu bendradarbiavusiam su naciais. Juo labiau Sovietai negalėjo atieisti tiems, kurie kariavo vokiečių eilėse, nežiūrint, kokiomis sunkiomis ir pateisinamomis aplinkybėmis jie būtų ten patekę. Sovietų akyse toks pilietis buvo savo krašto išdavikas ir turėjo būti atitinkamai nubaustas, kad nebūtų paskatinimo kitiems. Dar svarbiau, jis jiems atrodė pavojingas krašto saugumui, nes gyveno ilgesnį laiką už totalistinės valstybės ribų, kur turėjo progą stebėti žmonių gyvenimą svetimuose kraštuose ir jį lyginti su gyvenimu Sovietuose. Sovietų Sąjunga buvo ilgesnį laiką visiškai uždara, o nuolatinio teroro priemonėmis buvo apvalyta nuo kitaip galvojančio elemento. Todėl valdantiems organams netilpo galvoj mintis įsileisti į kraštą didelį skaičių žmonių, kelerius metus praleidusių užsieny ir dabar galinčių atvirai pasakoti savo įspūdžius. Buvo pavojingi net ir tie, kurie niekados nebuvo susidėję su vokiečiais. Nepasitikėta ir tais, kurie buvo patekę i nelaisvę. Šie buvo įtarti, kad lengvai pasidavė, norėdami išvengti karo žiaurumų ir mirties. Stalino įsakymu jie visi turėjo būti izoliuoti nuo visuomenės, kalti ar nekalti.

Britų ambasadoriaus laiškas rodė dar vieną nesusipratimą. Nors buvo visiškai tikra, kad didelis skaičius rusų piliečių kovojo vokiečių kariuomenės eilėse, Sovietų vyriausybė to fakto nenorėjo pripažinti. Toks pripažinimas būtų sumažinęs Sovietų autoritetą sąjungininkų akyse ir pažeminęs savo pačių tarpe. Juk britai ar amerikiečiai nekovojo vokiečių pusėje, ir tik Sovietų belaisvių stovyklose vokiečiams pavykdavo užverbuoti tokį didelį skaičių karių į savo kariuomenę. Dėl to Sovietų buvo kategoriškai paneigta, kad didelis skaičius rusų tarnauja vokiečių kariuomenėj, ir visas reikalas sumenkintas. Iš tikrųjų šis reikalas Sovietuose jau seniai buvo aiškus ir išspręstas. Visi turėjo būti nubausti, nenagrinėjant jų kaltės, ir Stalinas norėjo kuo greičiausiai turėti juos visus savo rankoje, ypač senosios emigracijos karius.

Vakarų sąjungininkų padėtis kaip demokratinių valstybių buvo visai kitokia. Jie turėjo žiūrėti teisės, tarptautinių įsipareigojimų, savo krašto tradicijų ir savo visuomenės nuotaikų. Tiek britai, tiek amerikiečiai buvo įpratę į savo kraštų ilgametę tradiciją — suteikti globą jos prašančiam politiniam pabėgėliui. Tačiau griežtesnieji iš jų teigė, kad ilgai užtrukusio ir visus išvarginusio karo padėtis neleidžia būti sentimentaliems ir laikytis šios tradicijos. Karo padėtis turinti savo įstatymus. Svarstant klausimą, ar grąžinti kovos metu paimtus rusus, dėvinčius vokiečio kario uniformą, britus vis dėlto veikė bent pradžioje humaniškumo motyvai: nenorinčius grąžinti ten, kur jų laukia mirtis, atrodė jau labai nežmoniška. Bet ilgainiui nusvėrė kiti motyvai — diplomatiniai, politiniai, kariniai, bijant sugriauti tokią jautrią ir taip sunkiai išbalansuotą pusiausvyrą.

Buvo jau 1944 metų vasara — lemiama karo fazė. Sovietai žengė pirmyn Rytų fronte ir ėmė į nelaisvę amerikiečių ir britų karius, pirmiau patekusius į nelaisvę vokiečiams. Jei britai atsižvelgtų savo ilgametės politinės globos tradicijos ir neverstų Sovietų piliečių ar šiaip rusų, karo lauke paimtų į nelaisvę vokiečių kario uniformomis, kokia būtų Sovietų reakcija. Ar dėl to nenukentėtų vakarinių sąjungininkų kariai, nes Sovietai gal norės juos grąžinti, pasikeisdami su britų ar amerikiečių karo lauke paimtais belaisviais rusais. Diskusijose buvo iškilusi ir vokiečių reakcijos galimybė. Kai kurie teisės žinovai nurodinėjo į tai, kad kario lojalumą ir priklausomybę apsprendžia jo uniforma. Kai vokiečiai patirs, kad jų kariuomenės kariai atiduoti beveik tikrai egzekucijai, jie gali imti keršyti britų ir amerikiečių kariams. Bet netrukus šis argumentas iškrito iš diskusijų, nes atrodė, kad vokiečiai ir be to turi kitų sunkiai sprendžiamų problemų.

Vis dėlto labiau negu kurie nors teisės, tradicijos ar humaniškumo motyvai veikė noras patenkinti Staliną. Tai atrodė būtinybė, visiškai nustumianti visus kitus argumentus į šalį. Staliną užrūstinti bijota, nes vakariniams sąjungininkams buvo reikalingos Sovietų karinės pajėgos, kurios laužė rytų frontą ir veržėsi pirmyn. Anglų visuomenė šio karo metu simpatizavo Sovietams, nes ją taip nuteikė savo propaganda vyriausybė, kuriai rūpėjo gauti visuomenės pritarimas moraliniu atžvilgiu abejotinai sąjungai su Sovietais. Kelti taip pat ekonominiai ir patogumo motyvai. Britams buvo pikta, kad reikia priglausti Sovietų piliečius ir šiaip rusus, surasti jiems pastogę, juos maitinti, pirmiau su jais kariavus, ir jais rūpintis, kai šie pasidavė į nelaisvę.

Pirmas žingsnis, tenkinant Staliną, buvo atskirti Sovietų belaisvius nuo vokiečių. Patrick Dean, britų užsienio ministerijos teisinis patarėjas, gynė nuomonę, kad Sovietų piliečiai turėtų būti laikomi skyrium nuo tikrų vokiečių. Britai neturi teisės laikyti juos belaisviais. Išskyrus tik tuos, kurie yra kuo nors nusikaltę sąjungininkams, visi Sovietų piliečiai yra draugiško krašto piliečiai ir turi būti atitinkamai traktuojami. Sovietų ambasada ir karinė misija turėtų būti paprašyti padėti, administruojant stovyklas ir grąžinant tuos piliečius į jų gimtuosius kraštus. Tiktai tie, kurie aktyviai padėjo priešui kaip darbo jėga ar kaip kariai, turėtų įrodyti Sovietų valdžiai savo nekaltumą. Ir nors Patrick Dean, nebūdamas tikras dėl vokiečių reakcijos, siūlė neskubėti su grąžinimu, jis nė kiek neabejojo dėl savo principinio nusistatymo, kurį išreiškė labai griežtai. Jo nuomone, tai esąs Sovietų vyriausybės reikalas, o ne sąjungininkų.

Tai buvo pagrindinė tezė, kuri susiformavo, vos aštuoniolikai dienų praslinkus nuo išsikėli-mo Normandijoje: Sovietų vyriausybė turi teisę elgtis su savo piliečiais kaip tinkama, o Britų ir JAV vyriausybės negali drausti jiems šia teise pasinaudoti. Tam pritarė ir užsienio reikalų sekretorius Anthony Eden savo laišku Sovietų ambasadoriui Londone. Pagaliau liepos 17 dieną Britų karo kabinetas priėmė nutarimą, kad belaisviai turi būti grąžinti, jei Sovietų vyriausybė šito reikalauja. Smulkmenos nebuvo svarstytos, ir niekas nekėlė klausimo, kas reikėtų daryti, jei didelis rusų skaičius atsisakys būti repatrijuojami.

Prieš tokį nutarimą užprotestavo kai kurie vyresnieji pareigūnai, laikydami jį labai nehumanišku. Vienas tokių buvo Lord Selborne, tuometinis karo aprūpinimo ministras. Jis parašė laiškus Edenui ir Churchilliui, kuriuose labai apgailestavo, kad kabinetas nutarė visus tuos žmones grąžinti į Rusiją. Jis neabejoja, kad tai jiems reiškia tikrą mirtį. Jo turimomis žiniomis, vokiečių kariuomenėje Prancūzijoje tarnauja tūkstančiai rusų ir kiek mažesnis skaičius lenkų ir čekų. Jeigu jiems būtų pažadėta, kad bus gailestingai traktuojami, jie išnaudotų kiekvieną progą prisidėti prie prancūzų pogrindžio kovotojų (maąuis), kaip kai kurie jau taip ir pasielgė. Ministro pareigūnai kalbėjosi su 45 iš šių belaisvių, ir kiekvieno pasakojimas iš esmės yra toks pat. Po savaičių labai žiauraus su jais elgesio ir tokio bado, kad kanibalizmas nebuvo retas dalykas, jų moralė buvo palaužta. Jie buvo išrikiuoti stovyklos aikštėje, ir vokiečių karininkas kreipėsi į juos, ragindamas stoti į vokiečių darbo batalionus. Po to kiekvienas iš jų buvo paklaustas individualiai, ar priima pakvietimą. Pirmasis vyras atsakė "ne" ir buvo nušautas vietoje. Po to kiti, aišku, atsakė "taip", norėdami gelbėti savo gyvybę. Bet kai tik jie atsidūrė darbo daliny, jiems tuoj buvo išdalinti ginklai ir pareikšta, kad nuo šiol jie yra vokiečių kariai. Nė vienas iš jų nė kiek neabejoja, kad, grąžinti į Rusiją, jie bus sušaudyti ir jų šeimos bus persekiojamos. Taip pat ir karo sekretorius P. J. Grigg nebuvo patenkintas kabineto nutarimu dėl belaisvių grąžinimo. Susirūpinęs jis pareiškė, kad bjaurisi tokiu nusistatymu, ir neabejoja, kad visuomenė taip pat pasipiktintų tokiu nusistatymu. Winston Churchill irgi šiek tiek labiau užjautė belaisvius ir siūlė dar kartą pasvarstyti arba visą reikalą kiek atidėti.

Tačiau užsienio reikalų sekretorius Anthony Eden reagavo nelaukdamas, ir jo nusistatymas turėjo lemiamos reikšmės Britų vyriausybės galutiniam problemos sprendimui. Jis teigė, kad čia, Anglijoje, niekas nenori belaisvių turėti, ir kėlė klausimą, kur reikės padėti visus tuos vyrus, jei nebus galima jų grąžinti į jų kilmės kraštus. Jis griežtai reikalavo laikytis nutarimo ir repatrijuoti visus į Sovietų Sąjungą, neatsižvelgiant į grąžinamųjų norą, ir pavartoti jėgą, jei reikėtų. Tai nesąs Britų vyriausybės reikalas, kokių priemonių Sovietai imsis savo piliečių atžvilgiu. Britai neturi legalaus pagrindo nei moralinės teisės kištis į Stalino reikalus ir nurodinėti, kaip jis turi elgtis su savo piliečiais. Užsienio reikalų sekretorius tvirtino, kad visi rusai buvo paimti į nelaisvę, tarnaudami įvairiuose kariniuose vokiečių daliniuose. Nekreipdamas dėmesio į faktą, kad rusų moterys tedirbo virtuvėse ar buvo tik patarnautojos ir kad daugelis rusų elgėsi visai padoriai, jis bandė padaryti atsakingais visus rusus ir priversti juos apmokėti brangia kaina nedaugelio jų draugų brutalumą. Anthony Eden tokiu būdu įtaigavo savo vyriausybę sulaužyti politinės globos tradiciją ir atiduoti šimtus tūkstančių žmonių Sovietams, atvirai prisipažindamas, kad jų laukia mirties bausmė kaltiems ir nekaltiems. Taip buvo visai užmiršta politinės globos idėja, kuri iškilo civilizuotose valstybėse kaip tik dėl to, kad norėta gelbėti į tokią situaciją pakliuvusius asmenis. Ir nors Vakarai žinojo Stalino valdžios brutalumą ir masines represijas, jie bijojo įžeisti Sovietus, pakaltindami juos nehumaniškumu.

JAV politiniai ir kariniai pareigūnai susidūrė su ta pačia problema. Jie siūlė skirti dvi belaisvių grupes. Visi, kurie pasisako esą Sovietų piliečiai, turi būti grąžinti, neatsižvelgiant į jų norą. Bet tie, kurie kad ir tarnavo vokiečių kariuomenėj, bet nurodė kitokią pilietybę, galėjo būti palikti. Kai kurie amerikiečių pareigūnai labai nerimo dėl šio viso reikalo. Karo sekretorius Henry Stimson pareiškė savo nepasitenkinimą, kad, grąžinant Sovietams rusų kilmės vokiečių belaisvius, prisiimama didelė atsakomybė, nes jie visi bus likviduoti. Robert H. Jackson, teisingumo sekretorius (Attorney general), kėlė teisėtumo klausimą. Asmenys, esantieji JAV karo belaisvių stovyklose, yra siunčiami į Sovietų Sąjungą prieš jų norą, nesilaikant nei imigracijos, nei ekstradikcijos nuostatų. Tai vargu ar suderinama su Ženevos karo konvencija, nes belaisviai siunčiami į valstybę, kurios vyriausybė šios konvencijos nėra pasirašiusi. Bet dėl atkaklių rusų reikalavimų ir vis didėjančio britų spaudimo amerikiečiai nusileido ir pritarė britų formulei, juo labiau, kad šie jau buvo apsisprendę ir nenorėjo savo nuomonės keisti. Po trumpų diskusijų ir šiek tiek pasvyravę, ir amerikiečiai sutiko patenkinti Sovietų reikalavimus ir laikyti tiesa tai, ką Sovietai jiems sakė, ir kas buvo netiesa, žinoma visoms trims šalims. N. Bethell yra nuomonės, kad Anthony Eden yra labiausiai atsakingas dėl Britų karo kabineto tokio griežto nutarimo, kuris buvo priimtas, tik trumpai jį padiskutavus.

Susitarę galutinai dėl belaisvių grąžinimo, visi sąjungininkai norėjo tai patvirtinti tam tikru formaliu aktu, kuris teiktų šiam susitarimui teisinį ir moralinį pagrindą. Tai buvo atlikta Jaltos konferencijoje 1945 vasario mėn. Besiderančios šalys sutiko priimti britų formulę ir papildomai dar siūlymą įjungti į grąžinamųjų skaičių asmenis, karo veiksmų iš savo gyvenamosios vietos išblokštus. Vadinasi, priverstinio repatrijavimo principas pasiryžta taikyti ir tokioms žmonių kategorijoms, apie kurias nė negalvota šio klausimo svarstymo pradžioj. Diplomatiniais sumetimais tačiau teksto tonas redaguojant buvo kiek sušvelnintas. Nebuvo tiesiogiai pažymėta, kad asmenys repatrijuojami net ir prieš jų norą, kad net gali būti pavartota jėga, reikalui esant. Konferencijos dalyviams atrodė, kad tai yra iš paties susitarimo logiškai plaukianti išvada. Ten pat buvo nuspręsta, kad visi Sovietų piliečiai, sąjungininkų išvaduoti, turi būti tuoj atskirti nuo vokiečių belaisvių ir sukoncentruoti tam tikrose stovyklose, į kurias turi būti nedelsiant įleisti repatrijavimo komisijos atstovai.

Iš perspektyvos žvelgiant, Jaltos konferencija atrodo kaip viena iš tokių, kur mažiausiai rūpintasi teisingumo principu, kuris iš tikrųjų vienintelis gali pažaboti brutalią jėgą ir sudaryti pagrindą tikrai taikai. Bet karo meto atmosferoje Jaltos sutartis sukėlė visai kitokią reakciją. Deryboms prasidedant, daug kas Anglijoje ir Amerikoje bijojo, kad dėl didelių Sovietų karinių laimėjimų jų pozicija Jaltoj labai sustiprėjo. Nugąstauta, kad vakariniai sąjungininkai gali pralaimėti. Paskelbtas susitarimas pasirodė priimtinas ir net palankus Vakarams, ir visuomenė entuziastingai sveikino Jaltos delegacijos narius. Wins-ton Churchill pareiškė Britų ministrų kabinetui, kad jis esąs tikras dėl rusų intencijų dirbti sutartinai su šiom dviem angliškai kalbančiomis demokratijomis. Premjeras Stalinas yra didelis žmogus, kuriuo jis visiškai pasitikįs.

Vis dėlto visos trys derybų šalys nesijautė patogiai, ir buvo nuspręsta, kad yra išmintingiau laikyti paslapty repatrijavimo nutarimą. Stalinas net pastebėjo, kad visi šie belaisvių reikalai iš tikrųjų nebuvo konferencijos svarstymų dalis ir, jo nuomone, neturėtų būti įtraukti į konferencijos darbų raportą. Baltieji Rūmai, informuodami spaudą, paminėjo, kad susitarimas lietęs greičiausiai belaisvių stovyklų aprūpinimą. Londone užsienio reikalų ministerija buvo painformuota nieko neskelbti belaisvių reikalu.

Priverstinio grąžinimo nutarimas pasidarė vienas iš Jaltos sutarties punktų, pagrįstas politinio patogumo ir naudingumo sumetimais. Bet jis buvo be atodairos vykdomas, nes sutartys yra privalomos jas pasirašiusioms valstybėms, nors šiuo atveju visos trys derybose dalyvavusios šalys žinojo, kad repatrijavimas tokiomis sąlygomis buvo iš esmės nemoralus. Jaltos sutartimi remtasi kiekvieną kartą, kai kildavo abejonė dėl vieno ar kito asmens repatrijavimo ar konfliktas dėl griežto grąžinamųjų protesto, dėl kilusių stovyklose riaušių, dėl desperacijos pagautų belaisvių savižudybių. Remtasi taip pat ir tais atvejais, kai britų, o vėliau amerikiečių kariai ėmėsi labai nenorom vykdyti repatrijavimo įsakymus, ir buvo pavojaus, kad jie gali visai atsisakyti. Jaltos sutartis turi būti vykdoma, turi būti patenkinti visi Sovietų reikalavimai, net ir tie, kurie atrodė nepagrįsti arba žiaurūs.
Netrukus, dar karui nepasibaigus, britai, patenkinti išsprendę juos varginusį belaisvių klausimą, susidūrė su pirmaisiais nemalonumais. Dalis rusų kilmės belaisvių buvo laikomi pačioj Anglijoje jiems skirtose specialiose stovyklose, ir jie buvo ruošiami gabenti į Sovietų Sąjungą per šiaurinį Murmansko uostą. Kai kurios belaisvių grupės nesipriešino, gal tuo būdu bandydamos įsiteikti, bet kitos savo nuomonę reiškė visai nedviprasmiškai. Vienoj stovykloj, Anglijoje, netoli Sussex, belaisviai per savo oficialų vertėją pareiškė, kad jie esą nusistatę prieš sovietinę santvarką ir prašo Britų vyriausybės globos. Jie paaiškino, kad įstojo į vokiečių kariuomenę, norėdami kovoti su komunizmu, ir tuoj pasidavė į nelaisvę, kai tik buvo perkelti į Vakarų frontą. Jie nenori kovoti nei su britais, nei su amerikiečiais, jie pasiryžę dirbti, kiek tik iš jų bus pareikalauta, tačiau jie nepripažįsta Sovietų pareigūnų. Šie gali lankytis jų stovykloj tik savo pačių rizika.

Kita dalis belaisvių buvo gabenama laivais į Odesą. Laivus lydėjo vakarinių sąjungininkų ryšių karininkai. Jie pastebėjo šiurkštų ir negailestingą Sovietų pareigūnų elgesį su grąžinamais, nors jų tarpe buvo labai silpnų, stovyklose išbadėjusių, sunkiai sergančių džiova. Dar prieš išplaukiant, vienas iš repatrijuojamųjų pasikorė, kitas persipjovė gerklę. Bet laivą lydėjusieji rusai net ir mirštančio neleido nugabent į ligoninę. Patyręs apie tas savižudybes, Patrick Dean pareiškė, kad esą labai nemalonu siųsti į Sovietų Sąjungą asmenis, kurie verčiau nusižudo, negu sutinka grįžti į savo gimtąjį kraštą. Bet šie vyrai yra be jokios abejonės Sovietų piliečiai. Anglija yra įsipareigojusi tarptautine sutartimi siųsti juos namo, tad turi ir toliau tai vykdyti. Pakeliui į Odesą vežamieji naudojosi kiekviena proga pabėgti. Jie šoko nuo laivo, kai tik pastebėdavo žemės krantus, plaukdami pro Gibrantarą ar Dardanelus. Desperacijos pagauti kai kurie iš jų daužė savo geriamuosius puodukus, kad jų šukėmis galėtų persipjauti sau
rankų gyslas ar gerklę. Įplaukus į uostą, visi grąžinamieji, neišskyrus nė ligonių, buvo išrikiuoti ir sargybinių saugojami paliko laivą. Apie trisdešimt belaisvių, įtartų didesniu kolaboravimu su vokiečiais, buvo nuvaryti į artimiausią sandėlį ir ten pat sušaudyti.

Karui pasibaigus, sąjungininkai susidūrė su repatrijavimo problema jau pačiame kontinente. Milijonai belaisvių, pabėgėlių, karo išblokštų, senųjų rusų emigrantų užtvindė britų ir amerikiečių zonas. Nemažas skaičius jų tarpe buvo ligoniai, silpni ar išbadėję belaisvių stovyklose. Juos reikėjo aprūpinti maistu, pastoge, vaistais. Ilgai užtrukęs karas buvo visiems įkyrėjęs. Norėta kuo greičiausiai išnarplioti visus painius klausimus. Tad belaisvių globa ir jų grąžinimas į kilmės kraštus buvo labai nemaloni pareiga, ypač kareiviams, kurie nieko kito nenorėjo, kaip kuo greičiausiai grįžti namo. Tuo nemaloniu reikalu norėta kuo greičiausiai nusikratyti, ir vos porai savaičių praslinkus nuo Vokietijos kapituliacijos, Jaltos sutarties repatrijavimo nuostatai pradėti taikyti sąjungininkų teritorijoje esantiems Sovietų piliečiams. Visose stovyklose grąžinamųjų reakcija buvo panaši. Vežamieji priešinosi, bėgo, slapstėsi kalnuose ir miškuose, stengėsi apsirūpinti suklastotais dokumentais, ne vienas verčiau pasirinko mirtį, negu sutiko būti atiduotas Sovietams.
Priverstinis kazokų grąžinimas iš Lienzo stovyklos pietinėje Austrijoje, tik įsigalėjus tariamai taikai, yra tikrai siaubingas įvykis. Jis yra būdingas visai šiai repatrijavimo operacijai.

Karo išstumti iš savo gimtųjų kaimų, kazokai atsidūrė Vakaruose kartu su besitraukiančia vokiečių kariuomene. Kapituliacija juos užklupo šiaurinėj Italijoje, ir jie nesipriešindami pasidavė sąjungininkams. Karinės vadovybės jiems buvo įsakyta įsikurti stovyklas pietinėje

Austrijoje, Tiroly, Dravos upės slėny. Į paskirtą vietą kazokai keliavo tvarkingai, buvo patys atsakingi už savo vidaus discipliną. Tai buvo ištisi karavanai, kur šalia eilinių kazokų buvo ir jų vadai — jaunesnieji ir vyresnieji karininkai, generolai, kazokų atamanai. Su jais keliavo ir moterys su vaikais, kartu buvo varomi arkliai, net karvės ir kupranugariai. Taip jie paliko savo kraštą ir laikėsi visą laiką ištisa vieninga bendruomene, kaip buvo papratę taikos metu. Jie kovojo prieš Staliną kartu su vokiečiais, tikėdami nusikratyti komunistiniu režimu ir išsikovoti sau laisvę. Hitleriui pralaimėjus ir Raudonajai armijai žengiant pirmyn, jie neteko vilties grįžti į savo kraštą ir ten laisvai gyventi. Jie lūkuriavo, svarstydami įvairiausias galimybes įsikurti, jei reikėtų, kur nors net ir užjūriuos. Nei Anglijos, nei Jungtinių Amerikos Valstybių jie nelaikė savo priešais ir visiškai pasitikėjo sąjungininkų kariais. Administracijos pareigūnai buvo jiems draugiški, ypač jaunesnieji sargybiniai, kurie visai nieko nežinojo apie politikų pasirašytas sutartis.
Tačiau kazokų likimas buvo nuspręstas Jaltoje, ir jų globėjai norėjo kuo greičiausiai pradėti vykdyti sutarties nuostatus. Dalis kazokų buvo senieji emigrantai, kai kurie iš jų turėjo Nan-seno pasus, ir jų net nelietė Jaltos sutartis. Bet nulėmė noras įsiteikti Stalinui ir didelis uolumas, aiškinant ir vykdant sutarties nuostatus. Šiems pabėgėliams nepadaryta jokių nuolaidų, ir jie buvo laikomi kartu su visais kitais belaisviais.

Visai nenorėta gilintis ir svarstyti, kodėl Kazokai pasiūlė Hitleriui savo paramą. Niekas iš vakarinių sąjungininkų vadų nenustebo, kad daugiau nei du milijonai piliečių sutiko dirbti svetimai valstybei ir atkakliai priešinosi grąžinami. Nors Vakarai žinojo apie komunistinio režimo kietumą, apie valymus, represijas, deportacijas, bet jie nesuvokė, kiek ilgai teroro sukelta baimė laikosi žmonių sąmonėje. Neapykanta režimui augo nesulaikoma, kantrybė išseko. Priespaudai nusikratyti žmonės griebiasi kartais ir netikro ginklo — toks buvo ir kazokų likimas.

Artėjant repatrijavimo terminui, britų karininkai ėmė nerimauti, numatydami nemaža praktinių sunkumų. Jiems darėsi vis labiau aišku, kad kazokai, pratę savarankiškai tvarkyti savo likimą, nepasiduos geruoju, kai tik patirs, kas jų laukia. Jie ims priešintis, kova gali būti atkakli, nes kazokai neturi nieko ką galėtų dar prarasti. Buvo nejauku pagalvoti, kad dėl viso to gali kilti atgarsių britų ir amerikiečių spaudoj ir visuomenėj, kuri nieko nežinojo apie Jaltos sutarties smulkmenas. Tad repatrijavimui vadovaujantieji karininkai sugalvojo klastingą planą. Jie nutarė nieko neskelbti iki paskutinio momento — užliūliuoti stovyklos gyventojus apgaulinga ramybe. Padėtis jau buvo truputį stabilizavusi. Kazokai gyveno ramiai, dirbo, kas jiems buvo įsakyta, nesipriešino, nebandė bėgti. Padėtis, aišku, pasikeis, kai tik kazokai patirs, kad nutarimas juos repatrijuoti yra nebeatšaukiamas dalykas. Atrodė išmintinga ir praktiška kuo ilgiausiai išlaikyti paslaptį ir laimėti tvarka ir ramybė. Pradėta skleisti gandai, kad kazokams bus pasiūlyta įstoti į Britų kariuomenę ir sudaryti svetimšalių legioną. Esą galima, kad visi bus perkelti į Afriką ir ten pasamdyti garnizonams papildyti. Ir daugiau palankių gandų sklido stovyklose, kur apsivylę ir netikri dėl savo ateities kazokai jų laukė ir jais tikėjo. Tačiau nė vienas neįtarė savo globėjų nenuoširdumu. Despotų valdomoje Sovietų Sąjungoje piliečiai buvo susikūrę sau idealų vakarinių demokratijų vaizdą. Jie buvo tikri, kad anglas laiko savo žodį, niekuomet nemeluoja, visuomet ištesės savo pažadą, o Jungtines Amerikos Valstybes vaizdavosi kaip šalį, kur kiekvienas ras sau prieglaudą ir laimę. Pasitikėdami anglų džentelmeniškumu, kazokai net neįžiūrėjo nieko pikta ir nepaprasta, kai gavo įsakymą atiduoti ginklus, aiškinami, kad gaus geresnius, moderniškus, standartinius.

Nuginklavus, vyresniems kazokų karininkams buvo pranešta, kad jie visi turi dalyvauti konferencijoje pasitarti kazokų dalinių reikalais. Tai buvo melas, nes iš tikrųjų britai planavo surinkti visus vadus, kad galėtų juos tiesiai be jokių incidentų įduoti Sovietams. Likusią be vadų minią bus lengviau sutvarkyti. Kiek pasvarstę kazokai sutiko, o į visus savo klausimus jie gaudavo raminamus atsakymus: ten papietavę, į vakarą tikrai visi grįšią namo. Iš viso į konferenciją išvyko apie pusantro tūkstančio kazokų vadų. Kai vakare, nuvykus į tariamos konferencijos vietą, kazokams buvo pranešta, kad visi netrukus bus perduoti Sovietų valdžiai, jie buvo pritrenkti. Smūgis buvo nelauktas, jie jautėsi skaudžiai įžeisti, jų pasitikėjimas savo globėjais sugriautas. Senasis generolas Krasnovas, paaiškindamas kazokų situaciją, suredagavo peticiją Anglijos karaliui Jurgiui VI, Churchilliui, Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui, Jungtinėms tautoms. Bet jie jau buvo kaliniai, apsupti spygliuota tvora, aplinkui švietė prožektoriai, strateginiuose punktuose pastatyti automatiniai ginklai. Nusižudyti buvo vienintelis būdas išvengti Sovietų kalėjimo, ir niekas tikrai negali pasakyti, kiek savižudybių buvo tą naktį.
Kai rytą atvyko sunkvežimiai, kazokai nesijudino. Juos reikėjo po vieną išvilkti iš palapinių, ir dokumentai rodo, kad buvo laisvai naudojamasi šautuvų buožėmis, durtuvais ir kumščiais. Kai kurie vyresni karininkai buvo įkelti į sunkvežimius, netekę sąmonės. Tai buvęs siaubingai brutalus metodas, net ir anoj tik praūžusio, itin žiauraus karo atmosferoje.

Sužinoję apie savo vadų likimą, likusieji bandė priešintis, organizavo pamaldas, skelbė bado streiką, keliolika bandė pabėgti ir jiems pasisekė, keli buvo nušauti. Jie visi tvirtino, kad geriau negyventi, negu patekti Sovietams, ir kartais vienam kazokui sutvarkyti reikėjo penkių ar šešių britų kareivių. Ir tik šautuvų ir kumščių pagalba buvo galima repatrijuojamus pakrauti į traukinius ar sunkvežimius.
 Nebuvo pasigailėti nei moterys, nei vaikai. Susirūpinusi, kad paruoštas planas nepavyko įvykdyti be triukšmo, stovyklų administracija pasidarė dar atsargesnė. Kai kuriems kazokų daliniams visai nebuvo nieko paaiškinta, ir jie buvo nuvežti ne į konferenciją, bet tiesiai į perdavimo vietą, ir susivokė tik tą momentą, kai jų automobiliai ar sunkvežimiai jau riedėjo per Sovietų zoną.

Ir kitose stovyklose sąjungininkų kariai matė panašius vaizdus ir patyrė tokias pat nuotaikas. Repatrijuojamieji bėgo, dideliais būriais įsikurdavo kalnuose ar miškuose. Ir Vokietijoje amerikiečių zonoje buvo žiaurių susidūrimų, taip pat ir JAV, pvz., Fort Dix, N.J.

Repatrijavimo sunkumai, taikant Jaltos sutarties nuostatus, grąžinamųjų priešinimasis, savižudybės, slapstymasis įtikino Britų ir Amerikos pareigūnus Europoje, kad toliau tokia politika vykdyti yra neįmanoma ir privertė grąžinimą sustabdyti bent laikinai. Pasirodė, kad nemažas skaičius Amerikos kareivių įsakymų neklausė arba vykdė paviršutiniškai ir leido grąžinamiems pabėgti. Tokios pat nuotaikos buvo ir anglų karių tarpe. Stovyklų administracijos karininkai laikė kario nevertu darbu tokią repatrijavimo vykdymo praktiką, kurios jie turėjo imtis. Visi belaisviai pasidavė savo noru, nemoralu juos grąžinti ten, kur jie nenori ir kur jų laukia tikra mirtis. Pasigirdo ir daugiau balsų, smerkiančių šią politiką.
 Feldmaršalas Harold Alexander, Viduržemio karinių operacijų vyriausias vadas, dėjo visas pastangas švelninti situaciją. Jis parašė laišką karo ministerijai, rekomenduodamas kiek pakeisti Jaltos sutarties kai kuriuos nuostatus, kad šie žmonės galėtų būti laikomi be pilietybės. Popiežius Pijus XII viešai protestavo, kad žmonės repatrijuojami prieš jų norą ir jiems atimama politinės globos teisė. Vatikanas pareiškė Amerikos spaudai, kad Jaltos sutartis nesiderina su tais idealais, dėl kurių sąjungininkai kovojo. Bet kai Britų ir Amerikos kariai Europoje rūpinosi visos šios politikos nemoralumu, abiejų kraštų užsienio reikalų ministerijų pareigūnai labiausiai stengėsi palaikyti gerus santykius su Sovietais, dėl to negailėdami aukoti žmonių gyvybių. Žmoniškumui skersai kelio ir vėl stovėjo Jalta. Vis dėlto repatrijavimas, kad ir vykdomas toliau, nebebuvo toks griežtas, ir kai kurioms belaisvių grupėms pavyko išsigelbėti.

Iš viso 1945 m. vasarą iki rugpjūčio galo buvo repatrijuota daugiau kaip du milijonai žmonių. Nors Vakaruose ir turėta nemaža įrodymų apie grąžintųjų likimą, tik A. Solženicynas savo knygoj "The Gulag Archipelago" pateikė skaitytojui tikslų su smulkiomis detalėmis vaizdą, kuris patvirtina vakariečių spėjimą.

N. Bethell mano, kad vakariniai sąjungininkai vis dėlto pasimokė iš pokario repatrijavimo ir geriau pažino Sovietų Sąjungą. Jis baigia savo knygą kiek šviesesne nuotaika. Po Korėjos karo, kai komunistai spaudė Jungtines Tautas ir reikalavo grąžinti visus Kinijos ir Šiaurės Korėjos belaisvius, net ir prieš jų norą ir jėga, Amerikos atstovai griežtai pasipriešino. Visuomenė ir spauda jautė, kad nežiūrint kaip buvo elgtasi 1945 ir 1946 metais, laisvės ir krikščioniškumo principai neleidžia žmogaus grąžinti ten, kur jis grįžti nenori. Tokiai pažiūrai dabar pritarė ir Anthony Eden, tikrasis priverstinio repatrijavimo architektas, matyt, pasimokęs iš savo patirties po II pasaulinio karo.

Redakcijos prierašas
Nicholas Bethell knyga The Last Secret didžiai sukrečia skaitytoją, nes atidengia ne tik II pasaulinio karo "paskutinę paslaptį", bet ir parodo Vakarų demokratijų "antrą veidą". Nūrn-bergo teismas buvo suorganizuotas iškelti principui, kad ir karo nusikaltimai yra baustini nusikaltimai. Teisiant nacių karo nusikaltėlius drauge buvo atskleistas ir visos nacių sistemos barbariškas antihumaniškumas. Tačiau visai nenorėta matyti, kad lygiai ir sąjungininkė Sovietų Sąjunga neatsiliko nuo nacių savo tokiu pat barbarišku antihumaniškumu. Tik pamažu, labai pamažu ėmė tai praregėti bent dalis vakariečių: nors pasirodė ne viena knyga apie sovietų tikrovę, bet vis nebuvo norima tikėti arba tiesiog buvo nesidomima. Tik A. Solženicynui pavyko pasiekti platesnius skaitytojų sluoksnius, kurie iš jo knygos apie sovietų "Gulago salyną" galėjo patirti ir apie tai, kaip šio "salyno" kūrime netiesiogiai talkininkavo ir Vakarų demokratijos, prievarta gražindamos buvusius belaisvius ar darbams išvežtuosius. Vakarų demokratijos vadų antrasis veidas, kurį atskleidžia N. Bethell (drauge su kitu išvertęs į anglų kalbą A. Solženicyno "Cancer Ward"), yra tikrai nejaukus, visai nesiderinantis su humanizmo principais, sudarančiais demokratijos pagrindą.

Sukrečia skaitytoją tai, kaip šaltai politinis realizmas buvo atsiejamas nuo moralinio jautrumo ir nuo žmoniškumo. Visišką moralinį atbukimą dokumentuoja Britų užsienio reikalų ministerijos teisinio patarėjo P. Deano nuomonė, kad "mes nesame liečiami fakto, kad jie (grąžinamieji) gali būti sušaudyti ar kitaip griežčiau nubausti, negu pagal anglų įstatymus". Dar paprasčiau savo moralinį primityvumą paliudijo Anthony Eden, tardamas, kad "mes dėl to negalime būti sentimentalūs" (we cannot afford to be sentimentai about this). Ko stebėtis nacių ar sovietų "ne-sentimentalumu", jei britų politikas, laikomas tipingu "džentelmenu", taip sprendė.

Sukrečia ir tas naivumas, kurį parodė šie politiniai "realistai". Pakankamai Stalinas jau buvo siautėjęs savo krašte ir pakankamai Sovietų Sąjunga jau buvo parodžiusi savo machiavelizmą, kad, rodos, nebebuvo galima turėti iliuzijų. Vis dėlto tas pats Anthony Eden pokalby su H. Ni-colsonu pareiškė visai pasitikįs Stalinu, kadangi "duotojo žodžio Stalinas niekada nesulaužė" . . . Vėliau ir pačiam Edenui pradėjo akys atsiverti. Bet tai nebegalėjo atpirkti to, ką jis, pasitikėdamas Stalinu, buvo padaręs. Pačiam turbūt buvo gėda dėl savo pravesto sprendimo grąžinti Sovietams prievarta per du milijonus žmonių. Kai N. Bethell, rašydamas knygą, 1973 m. kreipėsi į Edeną, šis nenorėjo atsakinėti į klausimus ar komentuoti jam pateiktus ano meto dokumentus. Edenas teatsakė, kad dabar jis "iš tiesų nebegalįs atsiminti tą reikalą supusių detalių" . . .

Sukrečia ir tai, kaip naivumas buvo siejamas su suktumu. Kada buvo daromas priverstinės repatriacijos nutarimas, buvo atsisakoma "sentimentalumo". Bet kada tas nutarimas buvo vykdomas, jau buvo šaukiamasi moralės: būtų nemoralu nesilaikyti sutarties! Ir buvo laikomasi to nedoro su Sovietais susitarimo taip uoliai, kad netgi buvo nebepaisoma nė pačios sutarties, norint Stalinui įsiteikti. N. Bethell nurodo, kad iš šešių grąžintų aukštųjų karininkų, kuriuos Sovietai nuteisė pakarti ir tai viešai paskelbė, tik vienas pagal Jaltos sutartį turėjo būti grąžintas kaip Sovietų pilietis. Keturi iš viso nebuvo gyvenę Sovietų Sąjungoje nuo pat jos įkūrimo, o penktasis buvo Pabaltijo vokietis. Daug kitų buvo prievarta grąžinti, nors Jaltos sutartis jų nelietė.

Sukrečia skaitytoją ir tie knygos puslapiai, kuriuose aprašoma priverstinio repatrijavimo vykdymas su žvėrišku brutalumu. Klastingai sušaukti tariamai konferencijai beginkliai kazokų karininkai buvo mušami ligi sąmonės netekimo, ant žemės parkritusieji buvo spardomi. Jauniems sveikatingiems kareiviams buvo nesunku dorotis su jau ir šešiasdešimt metų peržengusiais karininkais. Ir tai darė ne nacių ir sovietų, bet demokratinių Vakarų kareiviai!

Pagaliau ypačiai sukrečia tai, kad toks siaubingas daugiau kaip dviejų milijonų žmonių pasiuntimas tiesioginei mirčiai ar koncentracijos stovyklose vyko tylomis. Gėdingus savo sprendimus slėpė politikai (Winston Churchill parlamente užklaustas atsakė, kad Jaltoj "nebuvo slaptų susitarimų"). Betgi ar buvo tai paslepiama? Du milijonai žmonių — ne saujelė! Tylai sąmokslinin-kavo ir spauda — laisvoji demokratinė spauda! Apie repatrijavimą buvo rašoma tik kaip apie paprastą grįžimą į savo kraštą. Bet visai buvo tylima, kad tai ne laisvas, bet priverstinis grąžinimas, tolygus žmonių mirčiai pasmerkimui. Buvo amerikiečių spaudoj užsiminta, kad dešimt repatrijuojamųjų iš Dachau (to paties nacių Da-chau!) nusižudė, o per dvidešimt sunkiai susižeidė. Kai vienas iš jų mirė amerikiečių ligoninėj, The Neto York Times šią žinią kukliai pranešė tokia antrašte: "Russian Traitor Dies of Wounds" — rusų išdavikas mirė nuo žaizdų. Visai buvo pamirštas amerikiečių principas, kad kol kaltė teisme neįrodyta, negalima žmogaus kaltu laikyti. Betgi tai buvo ne amerikietis, o "rusas" — greičiausiai rusų pavergtas ukrainietis. Respektabiliajam The Neto York Times tai, aišku, nesudarė skirtumo. Ramia sąžine jis galėjo išduodamą žmogų paversti "išdaviku".

Dėl daug Vakaruose turėjome stebėtis. Susipažinę su "Paskutiniąja paslaptimi" suprantame, kad mažiau reikėjo stebėtis. Mažiau ir dabar reikia stebėtis, pasirengus daug kuo nesistebėti ir ateityje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai