SKAISTI KERTĖ Spausdinti
Parašė VENANCIJUS ALIŠAS   

Kiek laiko prasėdėjau ant šitų akmenų?
Aplinkui visa šičia tyla ir ilgesys...
Aušra ar atmininių slaptingas šlamesys
Prisiglaudė prie veido sukruvintu sparnu?

Į kur iš uosto plauksit, o gedulo laivai?
Jūs liūdną siluetą miegūstam vandeny
Matau iš lėto tolstant ... — Ir pasivaideni
Tu, tolstanti jaunyste, taip aiškiai, taip gyvai.

Yra kiekvieno mūsų širdy skaisti kertė,
Kurią tolydžio dengia šešėliai dideli,
Ir prie kurios mes niekad negalim priartėt.

O dieviška ekstaze, tu uždangą keli.
Nuo tų sapnų ir vilčių, kuriuos jau taip senai
Sapnuojam nesižiniai — kaip saulę pelynai.

 

San Paolo