|
|
1046 m. rugsėjo m. Ženevoje buvo intelektualų konferencija, kurios svarstymų objektą sudarė Europos Idėjos Išryškinimas. Tarp kitų žymių kalbėtojų (Benda, de Šalis, Spender, Jaspers) buvo ir šveicaras filosofas de Rougemont, kurio pareikštos mintys čia kaip aktualios ir paduodamos, nors ne su visomis jomis galima iš esmės sutikti.
Visi turime sutikti, kad Europa serga. Pirmas įspūdis, kurį gauname ją analizuodami, galima nusakyti šiais žodžiais: ją stebėdamas, jauti, kad ji pralaimėjo karą.
Militariškai Hitleris ir jo bendrininkai karą pralaimėjo ir žuvo, tačiau kovos metu savo priešams jie uždėjo tokį antspaudą, kuris vertas pergalės. Tai fatališka! įsivaizduokite du besipešančius: vienas brutalus, kitas džentelmenas. Nors laimi džentelmenas, tačiau jį sunku beatpažinti: veidas (sudaužytas, drabužiai suvelti. Nors fiziškai brutalusis pralaimėjo bet pats brutalumas triumfuoja.
Panašiai atsitiko su Hitleriu ir demokratine Europa. Ne tik griuvėsiai ir skurdas žymi jo kelius. Kova su tomis pikto jėgomis, kurias jis buvo įkūnijęs, pažadino tas jėgas mumyse pačiuose.
Europa formavosi judeo-christianizmo, graikiškos pažiūros į individą, romėnų teisės, objektyvios tiesos kulto ir antinacionalizmo dvasioje. Hitleris tuo atžvilgiu reiškė visa, kas priešinga tam, jis atstovavo antieuropą. Iš tikrųjų tai reiškė antikrikščionišką, antisemitinį, nacionalistinį ir policinį siautėjimą, teisės ir asmens teisių paneigimą, žmogaus supratinimą, melagystės ir išdavikiškumo techniką, elito vertimą garbinti vadą, tai reiškė visišką egzistencijos supolitikinimą. Hitleris sumuštas, jo kūnas sudegė. Tačiau liko beveik viskas, išskyrus Hitlerį. Visą tai, kas buvo naciuose, šiandien atgyja mumyse, mūsų papročiuose, gal būt ne. taip gaivalingai, gal būt ne taip ryškiai, bet nemažiau pavojingai.
Karas toli gražu nesustabdė Europos dechristianizacijos proceso. Per racionalistus, marksistus, kapitalistinę ir buržuazinę dvasią, per rusų revoliuciją ir hitlerinį režimą jis reiškiasi visu platumu šiandien mūsų akivaizdoje. Reikia laikyti visiškai dingusia iliuziją, kad Europos ir krikščioniškumo sąvokos yra identiškos. Ir masės, ir elitas išsprūdo iš Bažnyčios rankų. Jos tetiki tik šiuo pasauliu, tik šiuo gyvenimu, tik kinematografiška laime—arba tik policinės inkvizicijos įvestu teisingumu, diktatūra su liaudiška iškaba, masine, pagal grafiką apskaičiuojama likvidacija.
Vos išsilaisvinusios iš religinių dogmų, tos masės galvotrūkčiais pasiduoda partijos dogmų vergijai. Tai, ką prakišo religija, visa tai laimėjo politika. Nuostabus išsilaisvinimas! Verta smarkiai pabraukti, kad šių dienų fanatizmas nėra religinis, bet politinis. Nuomonė, kad tikslas pateisina priemones, pasidarė jau leniniška, fašistinė. Veidmainystė taip pat perėjo į kitą lagerį. Tartiufas šiandien nėra pamaldus, jis net nėra iš dešinės, bet iš kairės arba „eina pagal liniją“.
Daug kur rašytojai ir mokslininkai pataikauja partijai, kaip kadaise Descartes pataikavo Bažnyčiai, kad išvengtų, kaip jie sako, didelių nemalonumų. Nors intelektualų konformizmas nėra naujas, tačiau nauja yra, kad tie, kurių pareiga būtų kovoti su tuo, praktikuoja tokį konformizmą, Be reikalo ta intelektualinė menkystė ir bailumas puošiamas liaudies meilės, revoliucinės disciplinos, antifašizmo vardais. Vardan tikėjimo ir teisybės pasisakymas prieš tai reiškia pasisakymą prieš proletariatą, kiekviena kritika pavadinama reakcija.
Europos rezistencija, nuostabus sužeistos laisvės prasiveržimas, mūsų akyse išsigimsta. Nė vienas rezistentas tam neprieštaraus. Išliko ne geriausi, bet blogiausi pogrindinės kovos būdai: melagystė, o ne pasiaukojimas, surištas su gyvybės rizika, spekuliacija, o ne savitarpinė pagalba, partinai įskundinėjimai, o ne šventos vienybės santvarka. Visa tai — nugalėtųjų laimėjimas prieš nugalėtojus.
Antisemitizmas siaučia net ir kaimuose, kur jau nuo viduramžių buvo pamiršta žydų problema. Atrodo, kad pats pragariško blogio sunaikinimas neturėjo kitų vaisių, kaip visur jo židinių pasirodymą.
Nacionalizmas, toji romantiška Europos liga, siaučia. Jis vienas, nežinau kodėl pridengtas tradicijos vardu, nors jam tiktų kaimiško ir naiviai makiaveliško jausmo vardas, palaiko, tarp mūsų nepasitikėjimą, amžinus ginčus, absurdiškai tuščią lokalinį patriotizmą, vizų užtvaras, išpūstus muitų mokesčius, mažiau ar daugiau atvirą cenzūrą ir žlugdančius gynimą biudžetus. Kraštai, kurie negali aprengti savo deportuotųjų, sugeba gaminti uniformas ir svarsto karinių papuošalų spalvas, kai tuo tarpu atominė bomba ties Bikini per vieną sekundę pakeičia net okeano spalvą.
Ir ne tik artimo karo, bet ir ginkluotos revoliucijos idėja dėl mūsų apsileidimo laikoma fatališka.
.štai kas mumis ruošiama tiek iš dešinės, tiek ir iš kairės su tuo kurčiu ir aklu skrupulahškumu, su kuriuo bepročiai, neatsižvelgdami į realybę, tvarko savo mažus reikalus. Rytojaus karo Europoje atveju bus kariaujama vardan demokratijos prieš liaudį, liaudies vardu prieš laisvę, turiu galvoj Proletariato Diktatūros vardu prieš Kapitalo Laisvę, t. y. vienos netvarkos vardan prieš kitą, prietarų prieš burtus, keleto laikančių save neklystančiais prasikaltėlių vardu prieš kitus prasikaltėlius, kurie sakosi geros valios esą! Ką veikia tuo tarpu elitas? Jų pareiga būtų demaskuoti blogi, nustatyti jo priežastis ir surasti vaistus. Jų balsas tegirdimas tiek, kiek jie kalba per iš valstybės ar valdžios paskolintus garsintuvus, radijo ir spaudą. Dėl to jie turi prisitaikyti, „eiti į koja“, neturi prasprukti nieko, kas neturėjo būti pasakyta.
Negalėdami savo mintis įgyvendinti veiksmais, jie įsirašo į partiją ir mano, kad veikia. Gi iš tikrųjų tai savo pažiūrų atsisakymas. Kad mintis būtų vaisinga ir aktyvi, neužtenka nusipirkti iškabą ar ženkliuką. Tačiau jei jis pasilieka vienas su savo mintimis, jis laikomas dezertyru ... Nesurasdamas dvasios vadų, jaunimas ieško tokių vadų, kurie liepia jiems veikti ir žada pasisekimą. ,,Fūhrerio principas“ nemirė kartu su jo išradėju. Susirandama kitų „mylimų vadų“ ...
Visa tai ir bejėgiškumas tai nugalėti sukėlė pesimizmo ir neramios sąžinės krizę liberališkame elite. Atrodo, kad automatinės pažangos idėją pakeitė dekadanso idėja, Spenglerio, Valery ir Huizingos išpuoselėta. Ji rado savo pateisinimą dviejų neeuropinių imperijų greitame iškilime. Jos laimėjo karą, ne mes. Jos užsidėjo ant savęs pažangos ir tikėjimo pažanga naštą. Mes gi pasilikome su pralaimėjimu, neramia ir išvarginta sąžine ir su mūsų vaikišku skepticizmu.
Gal čia nupieštas vaizdas perdaug pesimistinis, gal kai kurios raukšlės ant Europos dvasios veido — neminiu fizinio veido — tereiškia laikinį nuovargį. Mes dažnai laikome savęs juodinimą kritikos jausmu. Moralinis pasipiktinimas yra tam tikras literatūrinis žanras, kuriam leidžiama prasilenkti su tiesa ir kad paprastai tam, kuris mylima, esama nenuolaidžiu. Kaip ten bebūtų, lieka faktas, kuris visiškai nepriklauso nuo mūsų subjektyvių vertinimų ir sprendimų, kad Europos padėtis pasikeitė, kad ji visiškai apsivertė aukštyn kojomis nuo 1939 m. rudens.
Prieš šitą karą Europa buvo intensyvus židinys, kurio spinduliavimas skleidėsi į visus kontinentus. Tada smarkiai sukrėtė visus Valery frazė, kad Europa yra mažas Azijos iškyšulys. Šiandien žiūrint iš Amerikos, manau: ir iŠ Rusijos, Europa atrodo mažesnė negu ji yra iš tikrųjų. Fiziškai suspausta tarp dviejų didžiulių imperijų, kurių milžiniški šešėliai krenta ant jos, apiplėšyta ir apgraužta, moraliai užsidariusi pati savyje. Dar daugiau. Dviejų imperijų naudai ji atsisakė savo ambicijų svajonių, tani tikrų savo įsitikinimų, kuriais anksčiau buvo apibūdinamas jos genijus. Mūsų svajonė apie Progresą apleido Europą ir emigravo j Ameriką ir Rusiją. Šita savybė išblanksta pas mus juo greičiau, juo geriau ji klesti kitur, pas kaimynus, kur ji buvo persodinta. Jos perdėjimas ir piktnaudojimas tenai atgrasė mus nuo jos normalaus panaudojimo.
Taip yra ir su mūsų technika, su mūsų mašinomis ir mūsų ginklais. Begalinės ekspansijos amžiais imperialistinė ar taiki Europa skleidė visai planetai savo išradimus ir savo utopijas, net savo galybės paslaptis ir ligų daigus. Ir visa tai krito Į derlingesnę arba. gal į mažiau prižiūrimą žemę, kur visa tai augo be saiko. Visa tai šiandien mums atrodo keista, nežmoniška, grasu. Tas savybes ir mitus, kurie šiandien grįžta pas mus iš anapus Atlanto ir Oderio, mes nenorime pripažinti, kad tai mūsų pačių vaikai. O juk pramoninis kapitalizmas ir politinis liberalizmas, išbujoję Amerikoje, pakliuvo ten iš Europos, lygiai kaip ir dialektinis materializmas, revoliucinė technika ir Socialinio teisingumo idėja, lygiai, kaip ir pagarba pritaikomiesiems mokslams, visa tai atėjo iš Europos, visa tai pradžioje buvo mūsų.
Pabandykime pravesti skirtumą tarp Europos ir tų naujų imperijų, kurios žymimos beveik tomis pačiomis raidėmis: U.S. ir U.R.S.S. Čia surasime iš pradžių dvi nesutampančias ir gal prieštaraujančias koncepcijas apie žmogaus prigimtį ir gyvenimo būdą. Europos religijos, kultūros ir moralės užuomazgoje yra prieštaravimo, vaisingo susiskaldymo, kūrybinio konflikto pradai, kas gražiai simbolizuojama kryžiaus ženklu. Abiejų naujų imperijų užuomazgoje, priešingai, žmogaus suvienodinimo, antitezių pašalinimo, gerai tepamo organizacijos triumfo idėja, be istorijos ir be dramos. Europos didvyris dramatiškai pasiekęs aukščiausio sąmoningumo ir reikšmės laipsnį: šventasis, mistikas, kankinys. Gi Amerikos ar Rusijos didvyris tas, kuris geriausiai prisitaiko prie laimės standarto, kuriam sekasi, kuris nežino, kas yra kančia. Pavyzdinis žmogus mums — nepaprastas, didelis žmogus; ten, priešingai, tai vidutinis žmogus, communman, statistikų pagrindas arba vaisius. Mums pavyzdinis žmogus — tai aukščiausias pavyzdys; jiems tai vienas iš serijos.
Jų,gyvenimas suvedamas į dvi operacijas: gamybą ir vartojimą. Jų tikslas jas suderinti, pašalinti tarp jų trynimąsi; tada jie būtinai laimingi. Mums gyvenimas yra nuolatinis konfliktas ir jo tikslas nėra laimė, bet aštresnis pažinimas, prasmės ieškojimas, nors tai ir reikštų aistras ir nepasisekimą. Jie siekia laimingo nesąmoningumo, mes sąmoningumo kiekviena kaina. Štai dėl ko tipingas europietis arba revoliucininkas, arba apaštalas, aistringai mylįs arba mistikas, polemistas arba kariautojas, maniakas arba išradėjas. Jam gėris ir blogis surišti neatsiejamai ir iki mirties. Dėl to europietis supranta antagonizmo, kūrybinio priešingumo vertę, kai tuo tarpu amerikietis arba sovietinis rusas laiko opoziciją, kaip blogo funkcijonavimo rodiklį, kurį gražiuoju ar bloguoju reikia pašalinti, kad būtų pasiekta vienybė, tapatybė. Vieni to pasiekia kinų, spaudos, serijinės gamybos pagalba, kiti šiurkštesnėmis priemonėmis, bet rezultatai panašūs ir su laiku dar panašės.
Totalitarinė valstybė visuomet imperialistinė. Ji sukelia nacionalizmą. Tai visų karų priežastis. Kartoju ir kartosiu, kad nacionalizmas yra europietiška liga par excellence. Tai lyg savotiškas kurešliusas. Iš vienos pusės, nacionalizmas paaukoja įvairumą vienybės labui. Iš antros — jis skelbia tautos, suverenumą, kuris nepripažįsta jokių varžtų. Taip elgėsi Hitleris, taip elgiasi Stalinas. Jie pirma sutriuškino partijas, paskum atsistojo prieš Vakarus, kaip tauta, kaip nesuvaldomas partneris. Federalizmas, priešingai, nori jungti, bet nevienodinti, Ir kaip tik dėl to, kad pačioje tautoje jis toleruoja grupių įvairumą, jis linkęs sudaryti platesnes sąjungas.
Štai Europos sveikata ir jos ligos. Štai dėl ko Europos ir jos elito pašaukimas: budėti ir išrasti.
Europos lobynas — tai jos žmogaus supratimas. Tačiau tai nepastovus lotynas, dėl to reikia nuolatos budėti, kadangi nukrypimas arta į individą be pareigų, arba į kovotoją be teisių yra tikra mūsų socialinių nelaimių priežastis. Mūsų antras uždavinys — tai surasti federalistino tipo politinę struktūrą, kuri tik viena gali sukurti taiką ir išlaikyti laisvę tvarkoje. Juk Europa išrado tą užkrečiamą nacionalizmą, ji turi surasti ir vaistus prieš jį. Ji viena tegali tai padaryti ir ne tik savo, bet ir viso pasaulio taikai.
Paskutinis bruožas: Europa, palyginus ją su dviem be precedento imperijomis, yra atsiminimų tėvynė. Net praktiškai ji yra pasaulio atmintis, pasaulio vieta, kur konservuojami ir reprodukuojami seniausi žmonijos dokumentai ne tik muziejuose ir bibliotekose, bet taip pat papročiuose, kalboje ir žmonių elgsenoje.
Štai dėl ko Europa gali būti išradimų tėvynė — kai tuo tarpu imperijos be precedento, be tradicijų išsieikvos beieškodamos to, ką mes jau seniai žinome ir kas mums leidžia eiti toliau. Europa stato moderniškas bažnyčias iš stiklo ir gelžbetonio, tuo tarpu Amerika tebestato naujojo gotiko bažnyčias.
Dėl to, kad Europa yra pasaulio atmintis, ji nesiliaus dariusi išradimus, Ji pasiliks kaip didžiausias dvasinės kūrybos sūkurių centras, tas pasaulio kampelis, kuris sugebėjo ištraukti iš savęs viską transformuojančias ir dideles ateities utopijas visų planetos žmonių labui.
Bet didelė ateitis... taip, tik su sąlyga, kad tokia ateitis priklausys ne tik Europai, bet ir pasauliui.
Tam tikra prasme, išeinant iš realistinės politikos, pasaulio ateitis glūdi toje paprastoje dilemoje: susijungusi planeta arba bomba.
Jei JAV ir Rusija nesusitars ir kils atominis karas, Europos ir galimas dalykas, aplamai šios ašarų pakalnės problemos nebebus, bus tik paskutinio teismo problema, apie kurią, deja, nieko negalima pasakyti.
Tačiau pasaulio ateitis žymia dalimi priklauso nuo Europos nusistatymo ir jos išradingumo.
Nereikalaukime Europos federacijos, kaip trečio skiriančio bloko, priešingo abiem kitiems blokams. Tai nebūtų joks problemos sprendimas, tai būtų nacionalizmo iškėlimas iki kontinentalinių išmatavimų. Mes turime reikalauti ir įgyvendinti, kad būtų tarp Europos tautų pasitikėjimas, kad būtų panaikintos visos sienos ir vizos, kad būtų atsisakyta nuo pražūtingo suverenumo —kad tuo pačiu būtų įgyvendintas pasitikėjimas tarp Europos ir pasaulio. Mes turime reikalauti ir įgyvendinti — įgyvendinti pirmiausia pas mus pačius —, kad Europos genijus išrastų antitoksiną prieš tas bacilas, kuriomis jis užkrėtė visą pasaulį.
Negalima įsivaizduoti Europos federacijos neturint prieš akis pasaulio federacijos. Negalima įsivaizduoti taikos ir ateities neturint prieš akis pastangų sukurti pasaulinę vyriausybę. O to padaryti negalima be Europos, turint galvoj jos kritišką dvasią ir išradingumą.
Europa yra pasaulio mintis. Ir jei esame priversti galvoti apie taiką, ką galime geresnio sugalvoti taikai, jei ne pasaulio federaciją.
Štai kodėl, nebijodamas būti banalus ir tikėdamas, kad tai gerai išreiškia mūsų pasiryžimą ir solidarumą, galvodamas apie Europą ir jog pasaulinį pašaukimą, sakau ir kviečiu jus kartu sakyti su manim:
Aš mąstau, taigi aš esu!
Iš „La Nef“ išvertė V. Trumpa |
|
|
|