Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į 1969 METUS PDF Spausdinti El. paštas

Naujosios išeivijos dvidešimtmetis

1969 metai buvo net dvigubai sukaktuviniai tiems, kurie save vis dar vadiname naujaisiais ateiviais. Aplamai sukakčių nepamirštame, greičiau tiesiog jas kultivuojame. Tačiau į šias dvi sukaktis niekas neatkreipė dėmesio, ir jos praslinko nepastebėtos. Ne be pagrindo taip atsitiko, nes nebuvo ko šių sukakčių švęsti. Bet dera jas prisiminti, metant žvilgsnį į 1969 metus.

Prieš 25 metus palikome tėvynę, sovietams antrą kartą užgrobiant Lietuvą. Pokario metus praleidome prisiglaudę "išvietintųjų" stovyklose. Deja, užuot grįžę tėvynėn, turėjome sau vielos ieškoti svetimuose pasviečiuose. Prieš 20 metų didžioji emigracijos banga daugumą mūsų "įvietino" naujaisiais ateiviais užjūriuose.
Turint prieš akis šiedvi (tėvynės palikimo ir emigravimo į naujus kraštus) sukaktis, 1969 metai skatintų neapsiriboti tik jų pačių rutinine apžvalga, bet ir visą tą laikotarpį apžvelgti. Deja, tai reikalautų nebe straipsnio, o ištisos studijos. Šioj vietoj tenkinamės tik bendro pobūdžio užuomina.

Palikome tėvynę, ne jos atsižadėdami, o tik nuo sovietinės vergijos pasitraukdami. Todėl iš pat pradžių telkėmės draugėn savo tautinei gyvybei reikšti. Dokumentiškai šį ryžtą prieš 20 metų, 1949 birželio 14, formulavo VLIKo paskelbtoji Lietuvių Charta. Šioj chartoj formuluotų tautinių principų pagrindu susitelkėme laisvajame pasaulyje į tautinę šeimą Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pavidalu ir šio susitelkimo dėka pradėjome savo išeivinę istoriją.

Nors jau vis ryškiau rodosi "nuovargio" ženk. lų, visos didesnės kolonijos stengiasi išlaikyti kiek galint pilnesnį bendruomeninių institucijų tinklą — šeštadieninę mokyklą, tautinių šokių grupę, chorą, "teatrą", radijo pusvalandį ar valandą (gi Čikaga kelinti metai didžiuojasi ir lietuviška televizijos programa). O kai vasarą vietinė veikla kolonijose nutrūksta, renkamasi į bendresnius susitelkimus — suvažiavimus ir stovyklas.

Ir pereitais metais netrūko tokių suvažiavimų. BALFo XIV seime Čikagoj paminėta 25 metų sukaktis. ALTa sušaukė Amerikos lietuvių kongresą Detroite. VLIKo seimas posėdžiavo New Yorke. Visų šių bendrinių organizacijų naujoms kadencijoms perrinkti tie patys pirmininkai: dr. K. J. Valiūnas — VLIKo, inž. E. Bartkus — ALTos, kun. V. Martinkus — BALFo. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininku, mirus J. Bačiūnui, pernai tapo St. Barzdukas.

Be minėtų bendrinių organizacijų, pernai buvo sušaukę savo suvažiavimus Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjunga, valstiečiai liaudininkai, Tautinė sąjunga (minėjo dvidešimtmetį), Santaros - Šviesos federacija, neolituanai, studentai ateitininkai, skautai akademikai, evangelikų jaunimas.

Iš senesniųjų Amerikos katalikiškų organizacijų pernai vyko Kunigų Vienybės seimas (minėta 60 metų sukaktis), Lietuvos Vyčių 56-ta-sis seimas, LRKSA 64-tasis seimas, Katalikių moterų sąjungos 33-čiasis seimas.
Į stovyklas buvo suvažiavę šauliai (minėta 50 metų jubiliejus), mokytojai, ateitininkai sendraugiai, frontininkai, neolituanai. Studentinio jaunimo stovyklas turėjo ateitininkai ir skautai. Taip pat vyko eilė tradicinių moksleivių ateitininkų, skautų ir kt. stovyklų JAV ir Kanadoj.

Kanados lietuviai savo tradicinę XV-tąją dieną atšventė Hamiltone. Pirmą kartą buvo suvažiavę Kanados lietuviai inžinieriai. Kanados lietuvių katalikų suvažiavime Toronte įkurtas Lietuvių katalikų centras. Taip pat Toronte surengta lietuvių evangelikų studijinė šeimos šventė. Vokietijoj vyko turtingos programos XVI-toji Lietuviškų studijų savaitė. Australijos lietuvių katalikų federacija pačioj metų pabaigoj (XII.28-31) Adelaidėj surengė Katalikų dienas.

Aplamai imant, 1969 metai būtų likę visiškai eiliniai, jei nebūtų jų garbės išgelbėjęs Mokslo ir kūrybos simpoziumo vardu Čikagoj XI.27-30 įvykęs (ir pavykęs) mūsų mokslininkų suvažiavimas. Jis rikiuojasi į stambiuosius mūsų išeivinės istorijos paskutiniojo dvidešitmečio įvykius, kaip kultūros kongresai (1956, 1962 ir 1968), LKM Akademijos suvažiavimai (1957, 1961, 1964 ir 1967), dainų (1956, 1961 ir 1966) ir tautinių šokių (1957, 1963 ir 1968) šventės, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas Čikagoj (1966), PLB seimų (1958, 1963 ir 1968) meninės programos ir kt.

Tiesa, ir didžiosios šventės yra dieniniai įvykiai, kurie lyg be pėdsako dingsta kasdieninio gyvenimo tėkmėje. Tačiau lygiai būtų neteisinga dėl to juos nuvertinti, kaip ir pervertinti. Nepakanka tik šventinių susitelkimų, nors ir įmonių jie sutrauktų ir kaip sėkmingai paeitų. Pats "praėjimo" žodis nurodo, kad visoks dieninis pasisekimas greitai dingsta užmarštin. Bet savo prasmę turi ir šventiniai suvažiavimai, nes jie sutelkia žmones draugėn ir tUO būdu pagyvina jų bendruomeninę sąmonę. O be pakankamo bendruomeninio dėmesio nebūtų atramos nė išliekamosios vertės kūrybai.

Nebuvo svetur normalių sąlygų kūrybiniam darbui (Vis Vien, kaip kam pasisekė kasdieniškai įsikurti). Vis dėlto visose srityse yra pasiekta kūrybinių laimėjimų, kurie išlikdami įprasmins išeivinę egzistenciją. Kolektyvinė knyga "Lietuvių literatūra svetur 1945-67", redaguota K. Bradūno ir išleista "Į Laisvę" fondo, akivaizdžiai dokumentuoja, kad egzodo literatūra esmingai priklauso mūsų literatūros istorijai. Būtų pravartu sulaukti (nors ir kuklesnės apimties) studijų, kurios panašiai apžvelgtų ir išeivinę dailę, muziką, mokslines ir kitas kūrybines pastangas. Bet ar atsiras, kas imtųsi šio uždavinio?

Jaunimo klausimas, "naujajai išeivijai" pasenstant

Nuo sovietinės okupacijos pasitraukus dideliam rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslo žmonių skaičiui, pokarinė išeivija sukaupė savo istorijon nemaža kūrybinio lobio. Tačiau būtų tuščia didžiuotis netuščiai praleistuoju dvide-šimtpenkmečiu, nesirūpinant klausimu, kokia dabartinė padėtis ir kokie ateities galimumai. Noromis nenoromis šį klausimą kelia aiškiai įvairiose srityse jaučiamas kūrybinis išsekimas, nebegalint sulaukti gausesnio jaunųjų pajėgų prieauglio.

Kai prieš 20 metų atvykome į tuos kraštus, kuriuose radome senesnių ateivių, aštriai pajutome "senųjų" ir "naujųjų" tarpą. Jautėmės esą daug pranašesni, turėdami daugiau inteligentijos ir aplamai būdami tautiškai sąmoningesni. Senesnieji savo ruožtu tuojau pajuto šį mūsų aukštinimąsi ir, žinoma, negalėjo atitinkamai nereaguoti. Nors iš abiejų pusių nevieno buvo nuoširdžiai stengiamasi rasti bendrą kalbą, tai sunkiai sekėsi. Ir šiandien dar jaučiamasi skirtingais. Bet ar iš tiesų dar yra skirtumo tarp "senųjų" ir "naujųjų"? Per dvidešimt metų laikas "susendino" ir "naująją išeiviją". Nejučiomis "supanašėjome".

Iš tikrųjų. Kai atvykome į naujuosius kraštus, daugiausia buvome nustebinti radę senąją išeiviją tokią seną — tokio seno amžiaus ir lyg neturinčią jaunimo. Žinoma, buvo jaunų žmonių, buvo jų tarpe nemaža ir išmokslintų. Tik jų mažai bebuvo lietuvių tarpe. Šiuo atžvilgiu vis labiau senstame ir tie, kurie tebesivadiname "naująja išeivija".

Pradėjome rūpintis jaunimu seniai, galima sakyti, iš pat pradžių. Bet vis vien metai iš metų jaunimo klausimas virsta vis skaudesne žaizda. Atkreipti visų akims į šį klausimą 1966 metai buvo paskelbti Jaunimo metais ir sušauktas pirmasis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Pats kongresas pasisekė, gausokai atvykus ir Australijos, Europos, P. Amerikos jaunimo. Tačiau nė šis kongresinis sujudimas nevirto tikru jaunimo išjudinimu. Tiesa, kitų kraštų jaunimo atstovai iš kongreso grįžo tautiškai atsigaivinę ir gyviau įsijungė į lietuviškąjį gyvenimą. Tačiau vargu tai galima pasakyti apie kongreso šeimininką (JAV). Kongreso rengimui talkinusi bendrinė studentų sąjunga taip pradėjo merdėti, kad šiandien jau reikia kalbėti apie jos atgaivinimą.

Šiam kongresui skirtame mūsų žurnalo numeryje (1966 nr. 7) buvome atkreipę dėmėsi į tai, kad tame kongrese jaunimas ("vyresnysis jaunimas") daugiau rūpinosi, ką turi pasakyti vyresniajai kartai, negu svarstė savo paties aktualiuosius rūpesčius. Nukreipus žvilgį į vyresniuosius, lyg nebeliko ir laiko į save pačius pažvelgti. Būtent: kongrese numatytoji moksleivių sekcija iš viso neįvyko, o lituanistinio švietimo simpoziumas sulaukė vos 8 dalyvių!

Užtat tikrai prisireikė pereitus 1969-tuo-sius paskelbti Lietuvių švietimo ir šeimos metais. Vykdydama PLB III seimo nutarimą, PLB valdyba su didžiu pagrindu kreipė dėmesį į šiuos gyvybinės svarbos reikalus. Deja, kiek buvo gyvybiškai svarbu iškeltaisiais klausimais susirūpinti, tiek faktiškai jie liko veik be jokio atgarsio plačiojoj visuomenėj. Reikia tai pasakyti su visu brutaliu atvirumu. Nors ir pernai pakankamai aistrinomės dėl kitų klausimų, kur daugiau reikėjo tik blaivumo, bet šiems gyvybiniams klausimams likome abejingi. Kaip kalba ir tyla, taip iškalbingas yra ir mūsų parodytas abejingumas lietuviškojo švietimo ir šeimos reikalams. O kai liekame abejingi šiems klausimams, tai neturime ko stebėtis, kad ir mūsų jaunimas vis labiau abejingėja lietuvybei.

Neturime statistinių duomenų, koks mūsų jaunimo lietuviškasis stovis. Šiek tiek jų pernai pateikė J. Kreivėnas iš Čikagos. Nors iš 398 mokinių su abiem tėvais tik lietuviškai dar kalba apie 276 (beveik 70 proc), tai su draugais lietuvių kalbą iš jų vartoja tik 12 (apie 3 proc). Šiais metais iš to paties 398 mokinių skaičiaus nieko lietuviškai neskaitė 153 (38 proc), o tik po 1 knygą perskaitė 93 (23 proc). Net vaikų "Eglutę" prenumeruoja vos 74, didesnis skaičius perverčia "Draugą" (249) ar kitus laikraščius, o visiškai jokio laikraščio neskaito 107. Duomenys nėra viltingi. Dar be-viltiškiau turi būti su tais, kurie yra likę už šeštadieninės mokyklos. Nėra pagrindo prileisti, kad būtų geriau kitose kolonijose, negu "lietuviškojoj" Čikagoj, ar kituose kraštuose.

Nors ir neturime platesnės statistikos, mūsų jaunimo lietuviškasis stovis nesudaro paslapties. Galime skirti keturias kategorijas pagal atsakymą į klausimus: a. ar pajėgi lietuviškai rašyti, b. ar įstengi lietuviškai skaityti, c. ar gali lietuviškai suprasti ir d. ar lietuviškai kalbi? Nemažai per laiką priaugo ir vis sparčiau auga tų, kurie lietuvių kalbos nebemoka ir jos nebevartoja (mažai svarbu, kad vieną antrą žodį ir lietuviškai žino). Menkai bemokant lietuvių kalbą, darosi sunku ir lietuviškai suprasti, ypač turiningesnę paskaitą (dėl to darosi "neįdomios" ir tokios paskaitos, kurios šiaip būtų aktualios). Savaime ir lietuviška knyga tampa nebeprieinama tam, kieno lietuvių kalbos žinojimas ribojasi kasdieniniu susikalbėjimu (kaip vaizdingai iš Australijos rašė mokytoja J. Grigaitienė, nors ir būtų tautiniam auklėjimui pravartus atitinkami veikalai, tenykščiam mūsų jaunimui Vydūno, Maceinos ar Girniaus knygos yra "lyg kiniečių raštas"). O tie, kurie baigia "lietuviškąsias studijas", pajėgdami lietuviškai ir rašyti, vis labiau retėja ir tampa lyg "išimtimis". O tačiau šios "išimtys" liudija, kad jei visos šeimos būtų tikrai rūpinusiosios savo vaikų lietuviškuoju auklėjimu, tai mūsų jaunimas nebaigtų virsti lietuviškaisiais analfabetais. Bet kadangi dauguma nesirūpino ar tik "pusiau" rūpinosi šiuo reikalu, tai šiais Lietuvių švietimo ir šeimos metais ir pasigirdo pirmieji balsai, ar nereiktų susirūpinti mūsų jaunimui parengimu lektūros anglų kalba, kad aplamai būtų galima jį pasiekti. Gal būt, jei jau priėjome ligi tokios padėties.

Švietimo ir šeimos metų ironija

Kiek gi šioj aliarmuojančioj padėty parodėme pastangų pereitais metais giliau susirūpinti mūsų jaunimo lietuviškuoju švietimu? PLB Švietimo taryba buvo numačiusi pravesti visos lietuviškosios išeivijos mastu tarpmokyklinių konkursų ir atitinkamą mokytojų atžymėjimą. Nesunku buvo parūpinti mokytojams išdirbtų metų pažymėjimus ir juos išdalyti. Greičiausiai tai buvo biurokratiškai atlikta per pačias mokyklas, nes neteko spaudoj pastebėti, kad kuri nors LB apylinkė būtų susipratusi surengti atitinkamą mokytojų vakarą. O tarpmokyklinis konkursas, atrodo, tebėra procese ar ko gero ir visai įšalęs. JAV LB Švietimo taryba buvo sumaniusi "Eglutės" skaitytojų balsavimą, kiek kas iš laikraštėlio jiems patinka. Kokie buvo rezultatai, plačiojoj spaudoj neaptikome žinių.

Patys mokytojai pernai surengė savo trečiąją studijinę savaitę Dainavoj, pora konferencijų (JAV Atlanto pakraščio ir Kanados) ir Čikagoj simpoziumą (iš šio pastarojo aukščiau citavome J. Kreivėno surinktuosius duomenis). Ateitininkai moksleiviai akcentavo šeimiškumą savo metinėj programoj, o "Ateitis" paskyrė vieną (gegužės) numerį lietuviškajai šeimai. Toronte evangelikai suruošė studijinę šeimos šventę. Vienas antras straipsniukas spaudoj, ir tai, berods, visa, ką iš pereitų Lietuvių švietimo ir šeimos metų galime atžymėti.

Lietuvių švietimo ir šeimos metams praėjus beveik be jokio atgarsio, telieka ateičiai pasimokyti. Nors ir kokiam gyvybiškam reikalui būtų specialiai skiriami kurie nors metai, vis vien nereikia pasitikėti, jog viskas savaime susiorganizuos. Kad tokių specialių metų paskelbimas neliktų tik tuščiu šūkiu, reikia iš anksto viską suplanuoti ir, svarbiausia, suorganizuoti pajėgas numatytų uždavinių įvykdymui. Tokią pamoką buvo davę Lietuvos laisvės kovos metai (1968). Tokia pat pamoka buvo ir pereitieji Lietuvių švietimo ir šeimos metai.

Tokia pamoka mūsų išeivinei vadovybei. O aplamai visiems Lietuvių švietimo ir šeimos metų pamoka buvo daugiau negu ironiška. Šiais metais JAV užsidarė Kennebunkporto pranciškonų Šv. Antano gimnazija, išleidusi dešimtąją 18 abiturientų laidą. Putname moksleivių bendrabutis sulaukė to paties likimo. Pitsburge užsidarė Šv. Kazimiero parapijos aukštesnioji mokykla, veikusi nuo 1934 ir vesta seserų pran-ciškiečių (tai ta pati aukštesnioji mokykla, kurios egzistencija dar 1968 buvo ginta piketais, aidėjusiais ir spaudoj). Ir lyg dar nebūtų pakakę likimo ironijos, pernai užsidarė ir saleziečių gimnazija Italijoj. Tuo būdu vienintelė visoj išeivijoj teliko Vasario 16 gimnazija. Pereitais metais ji išleido 3 abiturientus — kuklus tai skaičius, 6 kartus mažesnis už Šv. Antano gimnazijos.
Skaudžiausias Šv. Antano gimnazijos netekimas, nes ji buvo svarbus lietuviško švietimo židinys. Dar pereitą pavasarį pranciškonų provincijolas ir gimnazijos rektorius T. L. Andrie-kus savo atsišaukime į Pasaulio lietuvių bendruomenę (atseit, į visus) maldavo šią gimnaziją " labiau laikyti sava". Iš tikrųjų, trūko jai visuomenės dėmesio, gal būt, kaip tik dėl to, kad visuomenei neteko ja rūpintis, kadangi visą jos išlaikymo naštą nešė patys pranciškonai.

Čikagos kazimieriečių ir Marianapolio marijonų gimnazijų likimo akivaizdoj aplamai buvo skeptiškai žvelgiama į galimumą išlaikyti lietuviškos dvasios aukštesniąsias mokyklas. Todėl visas dėmesys nukreiptas tik į šeštadienines mokyklas. Tačiau ima aiškėti, kad jų nepakanr ka. Šeštadieninėse mokyklose (ypač neturint aukštesniųjų klasių) lietuviškasis auklėjimas baigiamas vaiko amžiuje. Pagal tai savaime vaiko lygyje lieka ir diegtoji lietuvybė. Išaugant iš vaiko amžiaus, ji ir darosi lyg atgyventa. Kaip su vaiko amžiumi nesibaigia bendrasis jo mokslinimasis bei auklėjimasis, taip ir lietuviškasis švietimas neturi ribotis tik vaiko metais. Būtina ir toliau jį brandinti su amžiumi.

Nors ir kokių skaudžių pamokų suteikė Lietuvių švietimo ir šeimos metai, galime nurodyti ir pragiedrulių. Pirmiausia kaip tik ir turime mintyje praregėjimą, kad negalime tenkintis tik šeštadienine mokykla, o reikia sudaryti progos ir jas baigusiems toliau lietuviškai bran-dintis. Toronte jau antrus metus veikė lituanistikos seminaras. Detroite suorganizuoti jaunimui tautinio ir visuomeninio auklėjimo kursai. Clevelande įsteigti pedagoginiai lituanistikos kursai. Kol kas tai tik atskirų kolonijų sveikintina iniciatyva. Bet reikalas yra gyvas ir kitose vietovėse. Savaime peršasi mintis, kad reikėtų šį reikalą įjungti į lietuviškojo švietimo uždavinius ir atitinkamai jį centralizuoti, aišku, ne biurokratinio formalizmo, o faktinės pagalbos prasme. Gal būt, Pedagoginis lituanistikos institutas galėtų šiam reikalui patarnauti. Tai ir jo paties reikšmę padidintų. Ligi šiolei, nors ir būdamas aukštąja lietuviško švietimo institucija, jis faktiškai ribojasi Čikaga — iš per dešimtmetį 1968 išleistų 23 absolventų tik vienas buvo iš kitur.
Yra pragiedrulių ir pačiame jaunime. Nors bendrinė studentų sąjunga, lyg nerasdama ko veikti, iš neveikios ir apmirė, bet atskiros studentų organizacijos plėtoja savo veiklą. Gyvuoja ir didesniųjų kolonijų jaunimo ansambliai. Pereitais metais iš jų ypač pasireiškė L. Sagio vadovaujama Clevelando "Grandinėlė", gastroliavusi net 7 vietovėse ir neveltui laimėjusi Ohio lietuvių gydytojų draugijos metinę premiją. Du nauji jaunimo ansambliai įsisteigė Kanadoj: "Birbynė" Toronte ir "Gintaras" Mont-realyje. Iš senųjų ansamblių savo dvidešimtmetį atšventė Detroito "Šilainė" ir Los Angeles jaunimo ansamblis.

Taip pat pragiedrulį sudaro ir gausėja bei tobulėja vietiniai moksleivių laikraštėliai, kurie skatina ir lietuvišką, ir aplamai kūrybinį interesą. Jų leidžia moksleivių ateitininkų kuopos (net 7), skautų draugovės, kai kurios lituanistinės mokyklos. Reikėtų šia kryptimi ir toliau skatinti jaunimo pastangas. Čikagos aukštesnioji lituanistikos mokykla pernai išleido dešimtą metraštį "Dešimtoji pastanga", kuriame dalyvauja ir eilės kitų mokyklų moksleiviai. Pravartu būtų šį metraštį paversti faktiniu visų mūsų lituanistinių mokyklų metraščiu. Studentinėj spaudoj pažymėtinas studentų ateitininkų "Gaudeamus" ypatingas sugyvėjimas — Vyt. Kliorio rankose jis pernai iš biuletenio virto įdomiu studentiniu žurnaliuku. Tokios visos prošvaistės jaunime — tikri vilties pragiedruliai.

Mokslo žmonėse
Viltingas yra ir pereitų metų didžiausias įvykis — Mokslo ir kūrybos simpoziumo vardu įvykęs mūsų mokslininkų suvažiavimas Čikagoj lapkričio 27-30. Pirma, jis išvedė viešumon jau gausius jaunuosius mokslininkus. Antra, suvažiavimo metu sutartas Lietuvių mokslo draugijos steigimas teikia vilties, kad draugėn susitelkusios mūsų mokslinės pajėgos aktyviau įsilies ir į lietuviškąjį gyvenimą.
Iš gana aktyvaus mūsų mokslo žmonių reiškimosi savo srityse tik nuotrupos patenka ir mūsų, ir gyvenamųjų kraštų plačiojon spau-don. Amerikiečių spaudoj buvo minimi dr. A. Avižienis (STAR kompiuteris), dr. A. Kliorė (Marso tyrinėjimai), dr. B. O. Biskienė (vėžio tyrinėjimai) ir kt. Įvairiose tarptautinėse konferencijose dalyvavo dr. V. Bieliauskas (išrinktas Tarptautinės katalikų medicinos - psichologijos draugijos pirmininku), dr. J. Bilėnas, dr. A. J. Greimas, dr. V. Klemas, dr. A. Klimas, dr. R. Padleckienė, dr. R. Šomkaitė ir eilė kitų. Dr. V. Vardys, Oklahomos un-to profesorius, antrą vasarą vadovavo šio universiteto rusiškųjų studijų semestrui Mūnchene. Taip pat jis buvo referentu New Haveno Albertus Magnus kolegijos suruoštame tautybių padėties Sovietų Sąjungoj simpoziume; šios kolegijos profesorius dr. V. Mantautas tame pat seminare buvo vienas koreferentų. Kalifornijos kolegijose skaitė paskaitų apie lietuvių kultūrą Fullertono California State College profesorė dr. E. Tumienė. Prof. dr. R. Šilbajoris recenzavo eilę lietuviškų knygų žurnale "Books Abroad", kurio redaktorių tarpe jis yra. Metų pabaigoj atėjo džiugi žinia, kad, Lietuvių fondui paremiant, nuo šių metų (1970) rudens lietuvių kalbos kursas įvedamas Čikagos universitete (The University of Chicago).

Nors aplamai jau gana gausiai mūsų žmonių dirba įvairiuose universitetuose, tačiau nedaug ką buvo galima atžymėti, kas drauge būtų buvęs ir lietuviškasis pasireiškimas. Tiesa, tiesiogiai tai įmanoma tik humanitarinių bei visuomeninių mokslų žmonėms. Deja, jų mažiau turime. Bet netiesiogiai, organizacine iniciatyva, galėtų pasireikšti ir kiti. Galimybių yra įvairių — ir simpoziumai, ir paskaitos, ir parodos, etc. Pavyzdžiui 1968-69 akademiniais metais Yale universitete buvo surengtas paskaitų ciklas apie estų poeziją, kuriame tik A. Rannit buvo iš Yale universiteto, o kitoms paskaitoms buvo pakviesti kitų universitetų estai profesoriai. Ar kas nors panašaus nebūtų ir mums įmanoma?
Neturime galimybės apžvelgti, kiek įvairiuose moksliniuose žurnaluose buvo lietuvių autorių darbų. Atskirų veikalų išėjo keletas. Vokietijoj prof. A. Maceina išleido knygą apie komunistinį žmogų — "Sowjetisehe Ethik und Christentum". Dr. M. Yčas išspausdino stambų (360 psl.) veikalą "The Biological Code" (beje, su G. Gamowu 1967 jis yra išleidęs ir antrą knygą "Mr. Tompkin's Insight Himself: Adven-tures in the New Biology"). Prof. J. Pikūnas antru leidimu paskelbė psichologijos kursą "Hu-man Development: A Science of Growth" (recenzija šiame numery). Prof. A. Sužiedėlis (drauge su sociologu R. H. Potvinu) išleido anketinę studiją "Seminarians of the Sbcties". Dr. K. I. Skrupskelis parengė amerikiečių filosofo Josiah Royce bibliografiją (apie 60 psl.) jo raštų dvitomiui "The Basic Writings of Josiah Royce" (ed. John J. McDermott). Publicistinę hipių studiją "Turning On" paskelbė žurnalistė R. Gustaitytė. Iš ankstesnio meto liko šioj vietoj laiku neatžymėtos šios knygos: A. Ketvirčio "Highway Lighting Engineering" (1967), J. Šepečio "A Critiąue of Relativity" (1968), B. Ciplijauskaitės "EI poetą y la poesia" (1968). Noromis nenoromis reikia čia pastebėti: būtų labai pageidautina, kad ir kitomis kalbomis paskelbę knygų mūsų autoriai malonėtų jas (ar bent informacijų apie jas) parūpinti ir mūsų redakcijoms.
Gaudami daktaro laipsnius, ir pereitais metais mūsų mokslo žmonių šeimą padidino keliolika naujų vardų. Filosofijos daktaro laipsnį iš pačios filosofijos Emory un-te gavo A. Mickūnas (disertacija — "Human Action and Its Onto-logical Context") ir Fordhamo un-te J. V. Narbutas (disertacija iš Royce filosofijos). Vokietijoj Mūnsterio un-te kapucinas kun. K. Gulbinas doktorizavosi disertacija apie M. Pečkaus-kaitę kaip pedagogę. Meksikoj Jaime Baimes un-te daktaro laipsnį iš ispanų literatūros įsigijo M. Tautrimas. Matematinėj ekonomikoj L. A. Šveikauskas gavo daktaro laipsnį Yale un-te, verslo administracijoj P. T. Jesaitis — Harvardo un-te. Iš fizikų įsigijo doktoratus V. Palčiaus-kas, Em. Knystautas, G. E. Stungis, iš chemikų — R. Senkus, biochemikų — V. A. Raišys, Z. Vaitužis, biologų — B. Pleškytė - Jakštienė. Inžinerijoj doktorizavosi R. Liaugminas, Ed. Matulevičius. Paryžiaus un-te teisių daktaro laipsnį gavo konsulas J Žmuidzinas (disertacija apie Liublino uniją).

Be abejo, tai nepilnas sąrašas, nes žinios ne apie visus naujus mokslo daktarus pasiekia viešumą. Ir pernykščiame mūsų sąraše, pavyzdžiui, nebuvo bent dviejų vardų: 1968 doktorizavosi Julius A. Gylys, dabar dėstąs miestų ekonomiją Toledo un-te, ir Romas Knystautas, dabar dėstąs mechaninę inžineriją McGill un-te Montrealyje.

Svarbu nestokoti intelektualinio prieauglio, nes jis sudarys pagrindą mūsų tolimesniam kūrybiniam gyvavimui. Tačiau, aišku, šiuo pa-
Mokslo ir kūrybos simpoziumas. Viršuje — simpoziumo atidarymas (nuotrauka Z. Degučio). Apačioj kairėje — sim poziumą seka "Lituanus" redaktorius dr. A. Klimas, dešinėje — dr. V. Klemas ir dr. A. Avižienis vadovauja diskusijoms Lietuvių mokslo draugijos steigimo klausimu. Abi nuotraukos Uosio Juodvalkio.

Viršuje kairėje — dr. A. Kliorė daro pranešimą, dešinėje — simpoziumo programos pirmininkas dr. A. Avižienis pokalby pertraukos metu, apačioje — posėdis Lietuvių mokslo draugijos steigimo klausimu. Visos trys nuotraukos Uosio Juodvalkio

Viršuj kairėje — JAV LB pirmininkas inž. Br. Nainys (nuotr. Z. Degučio), dešinėj — lietuvių kalbotyros posėdžio pas kaltininkai dr. A. Salys (kalba) ir dr. W. R. Schmalstieg (nuotr. A. Gulbinsko), apačioje — laisvame pokalby simpo ziumo paskaitininkai dr. J. Girnius, V. Trumpa ir dr. K. Ostrauskas (nuotr. Z. Degučio)

grindų bus tik tie, kurie neužsidarys asmeninėse karjerose. Todėl, sveikindami naujuosius mokslo daktarus, laukiame jų aktyvaus įsijungimo ir į lietuviškąjį gyvenimą. Kiek šios viltys nepasirodys buvusios tik iliuzija?

Įvairūs leidiniai
Pereitais metais galutinai baigtas Lietuvių Enciklopedijos* leidimas, išleidus ir XXXVI-tąjį papildymų tomą. Kaip šio baigiamojo tomo redaktorius dr. J. Girnius pastebi, "sunku buvo tesėti savo užmojį, tačiau galėjome jį vykdyti laisvai, be išorinės prievartos. . . Šioje perspektyvoje ir mūsų baigtoji Lietuvių Enciklopedija savo galutine prasme yra žygis kelyje į nepriklausomą Lietuvą, kur laisvė būtų ne iš prispaudėjų malonės laukiama, o savo pačių kuriama tėvų žemėje".

1968, paskelbtais Lietuvos laisvės kovos metais, buvo numatyta išleisti ištisa eilė informacinių leidinių, bet faktiškai iš numatytų stambesnių leidinių tais metais tik Kanados lietuviai išleido knygą "Lithuanians in Canada". Pereitais metais iš anksčiau numatytų leidinių pasirodė Lietuvos Nepriklausomybės fondo finansuotas 474 puslapių kolektyvinis dr. A. Geručio redaguotas veikalas "Lithuania 700 Years", kon-spektiškai apžvelgiąs ir senąją Lietuvos istoriją, bet plačiau nagrinėjąs Lietuvos gyvenimą nuo nepriklausomybės atgavimo. Šalia "Į Laisvę"

Pernykštėj metų apžvalgoj dėl LE Lietuvos tomo (1968) buvo pastebėta, kad tarp jo spragų "gal būt, didžiausia yra kultūros skyriuje pamiršimas mokslinės kūrybos, lyg ji nebūtų turėjusi lygios teisės būti aptarta šalia literatūros, dailės, muzikos etc." Į tą pagrįstą apgailestavimą tomo redaktorius dr. V. Maciūnas atsiliepė "Drauge" (1969.III.1), savo teisinimesi užsipuldamas šio žurnalo redaktorių. 1. Kadangi metinė apžvalga nepasirašoma, tai dr. V. Maciūnas spėlioja, kad, tur būt, pats redaktorius yra jos autorius. Tai savivališkas spėliojimas. Metinė apžvalga dėl to nepasirašoma, kad ji kolektyviai parengiama. Svarbiausia, visiškai neturi reikšmės, kas pasisakė dėl mūsų mokslinės kūrybos ignoravimo LE Lietuvos tome, nes tai tik faktinis konstatavimas. 2. Negalėdamas šio vis dėlto gana reikšmingo trūkumo paneigti, dr. V. Maciūnas savo teisinimesi vykdo neteisingą kitų apkaltinimą, būtent — straipsnelį apie filosofiją užprašęs, bet negavęs (iš dabartinio "Aidų" redaktoriaus). Tiesa, buvo užprašęs, bet kai faktiškai jo reikėjo, tai juo nebesirūpino. LE XV (Lietuvos) tomą dr. V. Maciūnas planavo keliolika metų. Ir tą straipsnelį jis buvo užminęs dar 1954.XI.17. Į pasiteiravimą dėl to (vieno puslapio) straipsnelio pobūdžio atsakymas buvo gautas 1961.VIII. 13. Tačiau, kai dar po kelių metų iš tiesų buvo pradėtas Lietuvos tomo medžiagos telkimas, tai šio reikalo dr. V. Maciūnas nė kartą nei žodžiu, nei raštu nebeužsiminė, nors šiaip visą laiką enciklopedijos klausimais susirašinėjo. Noromis nenoromis tokį visišką pamiršimą teko aiškintis, kad to straipsnelio ir nebereikia perplanuotam ir numatytus rėmus peraugusiam Lietuvos tomui. Jei panašiai buvo rūpintasi ir kitų mokslų apžvalgomis, nėra ko stebėtis, kad jų ir nesulaukta.
fondo anksčiau išleistos ir dr. V. S. Vardžio redaguotos knygos "Lithuania under the Soviets" (1965) tai aitras svarbus šaltinis užsieniečiams supažindinti su Lietuva. "Lithuania 700 Years" autoriai — J. Puzinas, J. Jakštas, A. Gerutis, A. Budreckis ir S. Lozoraitis.

B. Novickienės redaguota knyga "The Li-thuanian Woman" informuoja apie lietuvę moterį ir išeivinės Lietuvių moterų klubų federacijos veiklą.
Vokiečių kalba prof. J. Eretas išspausdino brošiūrą (atspaudą) apie pamirštuosius baltus — "Die vergessenen Balten".

Pokario partizanų kovą vaizduoja VI. Ramojaus knygos "Kritusieji už laisvę" antroji dalis.

Iš mokslinių knygų pernai lietuvių kalba pasirodė tik viena — kun. V. Bagdanavičiaus keturtomės tautosakinės - teologinės studijos "Kultūrinės gelmės pasakose" antroji dalis.

Kaip kasmet, gausiau pasirodo memuarinių knygų. Tęsdamas savo atsiminimus, kan. M. Vaitkus išleido tritomio "Nepriklausomybės saulėj" paskutinę dalį. Pr. Narvydo knyga "Gimtinės takais" pasakoja jo jaunystės atsiminimus iš Trumpaičių kaimo (Žagarės vis.). Paštininkų atsiminimai — A. Gintnerio redaguota knyga "Nuo krivūlės iki raketos" (538 psl.). Iš "Europos lietuvio" atspausta biošiūra — Vyt. Rimkaus "Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m." (autorius šiam sukilimui Vilniuj vadovavo).

Sunkiai aptariamo pobūdžio yra J. Aisčio publicistikos knyga "Milfordo gatvės elegijos". Kiek joj be pagrindo buvo užsipultas a. a. prof. S. Kolupaila, autoriui atsakė K. Kaunas brošiūra "Elegiški Stepono Kolupailos niekintojai".
Religinių knygų pernai pasirodė dvi: "II Vatikano dokumentų" trečioji (paskutinioji) dalis, apimanti popiežių kalbas bei raštus (vertė prel. V. Balčiūnas), ir kun. A. Valiuškos pamokslų rinkinys "Šventadienio žodis".
Iliustruotas leidinys "Vyskupas Pranas Brazys" skirtas jo atminimui (šiek tiek ištraukų iš spaudos ir jo mūsų žurnale spausdintas straipsnis "Mūsų pareigos persekiojamai Lietuvai").

Lituanistinė mokykla susilaukė (1968 m. data) G. Česienės parengto II skyriaus vadovėlio "Rūtelės" ir dviejų geografijos vadovėlių: Z. Ašoklio "Lietuvos geografijos vadovėlio", daugiau skirto aukštesnėms klasėms, ir O. Pauli-kienės, S. Jelenionės ir S. Burokienės "Lietuva, Tėvyne mūsų". Jaunimo skaitybai antru leidimu išėjo R. Spalio "Gatvės berniuko nuotykiai". Vaikų knygos badas tęsiasi.

Grožinės literatūros derlius

Lyginant su kitais metais, 1969 metais poezija ne tik atlaikė "varžybas", bet, gal
būt, ir eilę jų pralenkė. Tačiau romanui bei smulkiajai prozai ir ypač dramai pereitieji metai buvo itin liesi.

Po kone dešimtmečio H. Nagys išleido rinkinį "Broliai balti aitvarai", kuris negausus eilėraščiais, bet užtat atrankus ir brandus. L. And-riekus rinkiniu "Po Dievo antspaudais" pasuko į istorinę - herojinę tematiką, kurią išreiškia antrinė antraštė "Vytauto Didžiojo godos". VI. Šlaito septintasis rinkinys "Aguonų gaisras" būdingas ta pačia poetine meditacija, kuri ir sudaro šio poeto savitumą. K. Grigaitytė rinkinyje "Trapus vakaras" (1968 m. data) lieka "trapi", kaip ir anksčiau, bet "vakaro" nuotaikos jai sunkiau sekasi išreikšti, negu anksčiau jaunatvišką "rytą". O. B. Audronė ir su trečiuoju rinkiniu "Tik tau ir man", deja, liko, kur buvusi. V. Bogutaitė antruoju rinkiniu "Lietus ir laikas" laimėjo gilesnio savitumo "savęs ieškojimo" kelyje. Pereitų metų naujiena — pradedančiųjų ir iš tikro jaunųjų sutelktinis poezijos rinkinys "Tiltai ir tuneliai", kuriame atstovaujami R. Bičiūnas, J. Bradūnas, I. Damu-šytė, K. Gaidžiūnas, M. Kvietkauskaitė, M. Pakalniškytė, T. Pautieniūtė, R. Sakalaitė, L. Švėgždaitė ir A. Zailskaitė. Svetima aplinka yra žvarbi pradėti kūrybą tėvų kalba toli nuo jų krašto. Iš pirmų bandymų sunku ką spręsti, bet jau pats šių "želmenų" pasirodymas yra viltingas. Pačioje metų pabaigoje pasirodė ir du debiutiniai rinkiniai: Alb. Baranausko "Pasaga ir vyšnios" ir R. Vėžio "Raidės laiko griaučiuose" (šių rinkinių dar nespėjome gauti). Taip pat išėjo du paminkliniai — pomirtiniai poezijos rinkiniai: Pr. Lemberto "Tau, sesute" ir Vyt. Karoso "Poilsis ant laiptų". Tai iš viso 11 knygų.
Romanų pernai pasirodė trys. Alės Rūtos romanas "Vieniši pasauliai" piešia generacinę prarają išeivinėj šeimoj, o J. Gliaudos romanas "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai" užsimoja atkurti pogrindinio rašytojo padėtį dabartinėj Lietuvoj. Abi temos aktualiai pasirinktos, bet abu romanai viešumon išleisti "neišnešiojus" ir neapdorojus. Kas gi verčia be reikalo taip skubėti? R. Spalio romanas "Rezistencija" yra "Gatvės berniuko nuotykiais" pradėtos serijos ketvirtasis. Rūsčiajai pirmojo bolševikmečio tikrovei atkurti nuotykinis jos traktavimas nebuvo palankus, nors šiaipjau ir šis romanas lengvai skaitosi.

Smulkiosios prozos knygų išėjo dvi. Vaikų rašytojas A. Giedrius išspausdino 15 apsakymų rinkinuką "Smilgos". Po kone 40 metų pertraukos J. Žmuidzinas vėl grįžo į literatūrą knyga "Runcė ir Dandierinas" (antraštė pagal ilgiausią apsakymą).
Dramai pernai atstovavo A. Kairio drama "Palikimas" ir "Šeštojoj pradalgėj" išspausdinta J. Griniaus komedija "Auksinė mergelė". Abu autoriai šiomis savo dramomis nepažengė pirmyn.

Literatūros metraščio "Pradalgės" pernai sulaukėme net du tomus — ir 1968 metų "Penktąją pradalgę", ir pereitųjų metų "Šeštąją pradalgę". Teigiamai atžymėtina literatūros kritikos straipsnių atsiradimas ir "vandeninių" atsiminimų (tariamai apie kitus, o daugiau apie save pačius) nykimas.

Visai bergždi pereitieji metai buvo mūsų dailiosios kūrybos vertimais į anglų kalbą. Kai 1968 metais angliškai išėjo net penkios knygos (du poezijos rinkiniai, du romanai ir viena drama), tai pernai nepasirodė nė vienos. Tik Australijoj J. Janavičius su K. Kemežiu išleido savo kūrybos keturius lakštus "Poetry and Prose Broadsheet".

Lietuvoj išleistas M. Katiliškio romanas "Miškais ateina ruduo". Tai pirmoji čionykštė knyga, išleista ir tėvynėje. Tikėkimės, kad bus leista ir daugiau išeivijoj sukurtų veikalų perspausdinti Lietuvoj.

Lietuvių rašytojų draugijos metinę 1000 dolerių premiją gavo kan. M. Vaitkus už "Nepriklausomybės saulėj" atsiminimų pirmuosius du tomus. JAV LB Švietimo tarybos jaunimo literatūros konkursą laimėjo D. Brazytė - Bindokie-nė apysaka "Mieste nesaugu". J. Gliaudą laimėjo "Draugo" (penktą kartą) ir "Laisvosios Lietuvos" romano ir "Dirvos" novelės konkursus. Ateitininkų St. Šalkauskio vardo kūrybinė 1500 dol. premija pernai paskirta prof. A. Maceinai.

Eilėj kolonijų paminėta Vaižganto 100 metų gimimo sukaktis, o Pedagoginis lituanistikos institutas šiai sukakčiai išleido Vaižganto "Rimus ir Nerimus" ir "Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei". V. Mačernio mirties 25 metų sukaktis prisiminta Bostone dr. H. Nagio paskaita ir Čikagoj D. Lapinsko "Vizijų" muzikine inscenizacija. Taip pat prisiminti Milašius (New Havene), K. Binkis (New Yorke), B. Sruoga (Bostone), Putinas (Sydney). Detroite surengtas A. Škėmos kūrybos vakaras.

Įvairiuose "dainos ir žodžio" parengimuose, knygų pristatymuose, visokeriopuose minėjimuose programoj buvo ir grožinė kūryba. Tačiau atskirų literatūros vakarų pernai sumažėjo. At-žymėtino dėmesio mūsų literatūrai parodė nedidelė Rochesterio lietuvių kolonija, pernai surengusi H. Nagio (1.25) ir V. Bogutaitės (IV.19) poezijos rečitalius, o tarp jų dar ir dr. V. Skrupskelytės paskaitą (III.15) apie partizanų literatūrą. Anglijos lietuvių rašytojų kūrybos vakare Čikagoj atkviesti savo kūrybą skaitė VI. Šlaitas ir J. Gailius (kun. J. Kuzmickis). Išleistos dvi literatūros plokštelės, kurių vienoj savo kūrybą skaito A. Baronas, K. Bradūnas, H. Na-gys, B. Pūkelevičiūtė ir L. Sutema, antroj — J. Aistis. L. Barauskas įskaitė į plokštelę, be pasakų, J. Kaupo ir J. Meko kūrybos.

Teatras
1968 rudenį surengtasis teatro festivalis buvo mūsų žurnale (S. Ž. straipsnis 1969 sausio numery) įvertintas klausimu: "Kodėl teatro meninių pasiekimų kreivė su festivaliu krito taip staigiai žemyn?" Pereitieji metai atsakymo į šį klausimą nedavė, jei nenorėtume atsakymu laikyti, kad po festivalio ne į naujus spektaklius buvo šokta, o nurimta poilsiui.

Iš tikrųjų, pereitais metais daugiau pasireiškė tie dramos sambūriai, kurie festivalyje nedalyvavo. Scenos darbuotojų sąjunga Čikagoj, minėdama savo dešimtmetį, pastatė A. Rūko pjesę "Bubulis ir Dundulis" (rež. A. Dikinis) ir su ja platokai gastroliavo (Clevelande, Detroite, Filadelfijoj). Po ilgesnės pertraukos buvo atgijęs ir satyrinis "Antrasis kaimas".

Festivalyje taip pat nedalyvavęs Bostono dramos sambūris suvaidino A. Gustaitienės režisuotus vienveiksmius: K. Sajos "Maniaką" ir A. Strindbergo "Stipresniąją".

Iš festivalyje dalyvavusių 6 sambūrių tik du pasireiškė naujais pastatymais: Los Angeles D. Mackialienė surežisavo naują J. Gliaudos komediją "Kompiuterinė santuoka", o Čikagos šauliams Alf. Brinką surežisavo komediją "Mė-lynkraujai".
ALVUDo vaikų teatras Čikagoj atšventė savo dvidešimtmetį, pastatydamas A. Kairio "Du broliukus" (rež. Alf. Brinką).

Galima būtų pridurti dar vieną antrą ištrauką ar inscenizaciją minėjimuose, bet tai vis tiek mūsų teatro padėties vaizdo daug neparyškintų. Mažai jį paryškina ir kiti kraštai, iš kurių suminėtina Australijoj Adelaidėj pastatytas Putino "Valdovas" (rež. J. Venclovavičius) ir Melbourne P. Rūtenio surežisuota Vydūno "Vėtra" (iš "Probočių šešėlių"). Jei ir toliau tiek tesulauksime sceninės veiklos, sunku bus jai aplamai "teatro" vardą betaikyti.

Gal senieji dramos mėgėjai ima pavargti, o naujų nelengva prisiauginti? O gal nesudaro mūsų "teatrui" paskatos ir stoka stipresnių, bet drauge ir mėgėjams įkandamų dramos veikalų?

Teatrinei veiklai nusilpstant, judresnieji scenos žmonės ėmė uoliau pasitarnauti kaip įvairių parengimų literatūrinės programos atlikėjai -interpretatoriai. Iš jų L. Barauskas išleido ir savo plokštelę, o B. Pūkelevičiūtė su kitais parengė vaikams "Antruosius žirginėlius".

Nors anksčiau ir nusiskundėme mūsų drama, bet turime jos ir "eksportui". Toronto latvių jaunimo dramos grupė pernai vaidino K. Binkio "Atžalyną" ir su juo gastroliavo po Kanados latvių kolonijas. Gi to paties Toronto latvių teatras jau anksčiau statytus A. Landsbergio "Penkis stulpus" buvo atvežęs parodyti ir savo tautiečiams New Yorke.

1969-tuosius gelbsti, kad teatro scenai priklauso ne tik drama, bet ir opera su baletu. Čikagos lietuvių opera pereitus metus atžymėjo savo pirmąja lietuviška opera "Dana". O J. Gruodžio baletą "Jūratė ir Kastytis" savuoju "totalinio teatro" principu pastatė, surežisavo ir dirigavo komp. D. Lapinskas, talkinamas B. Na-gienės - Vaitkūnaitės, kuri parengė visą pastatymo choreografiją, pati atliko pagrindinį Jūratės vaidmenį ir pasitelkė baletui savo vadovaujamą Toronto universiteto modernaus šokio ansamblį. Tuo būdu pereitais metais ir buvo atstovaujamos visos teatro šakos.

Muzikinis gyvenimas
Muzikinio gyvenimo pereitais metais pagrindinis įvykis buvo J. Gaidelio operos "Da-nos" premjera. Dirigavo A. Kučiūnas, o pagrindinius vaidmenis dainavo D. Stankaitytė, St. Baras, R. Mastienė, A. Brazis ir J. Vaznelis. Klausytojai operą priėmė šiltai, muzikos kritikai — vėsiau. Nemažai kelta klausimų dėl St. Santvaro libreto, ypač dėl erotinių ir patriotinių motyvų "sintezės".

Buvo ir smulkesnių sceninių pastatymų. Čikagoj I. Motekaitienės dainavimo studija pastatė Pergolesio operetę "La servą padrona". Ha-miltoniečiai pastatė G. Veličkos dviveiksmę muzikinę "Šienapiūtę". Australijoj Adelaidėj pastatyta M. Petrausko operetė "Concilium facul-tatis".

Iš instrumentalistų pianistas A. Kuprevičius pereitą rudenį turėjo koncertų seriją P. Amerikoj: Bogotoje X.l, Caracas X.3, Buenos Aires X.7 ir 14, Montevideo X.ll, Sao Paulo X.19. Taip pat porą koncertų jis surengė Clevelando muzikos mokykloje, kurioj jis pernai paskirtas fortepijono skyriaus vedėju.

Reiškėsi ir kiti pianistai. J. Rajauskaitė, anksčiau daugiausia koncertavusi New Yorke, pernai surengė rečitalį Čikagos Jaunimo centre. A. Kepalaitė turėjo koncertus New Yorko Town Hali ir Detroite. Los Angeles reiškiasi pianistė R. Apeikytė.

Smuikininkas Iz. Vasyliūnas (su sūnumi pianistu V. M. Vasyliūnu) Bostono Jordan Hali pernai surengė du koncertus, kurių pirmasis buvo skirtas Gr. Bacevičiūtės kūrybai, o antrame iš lietuvių kompozitorių buvo atlikta J. Švedo sonata in D Nr. 1.

Metropolitano operos solistė L. Šukytė pereitą vasarą su pasisekimu dainavo Mūncheno operos festivaly Mozarto operoj "Cosi fan tutti". Taip pat ėmė reikštis koncertais amerikiečiuose (Vašingtone ir New Yorko Town Hali) ir lietuviuose (Hartforde, Kanados lietuvių dienoj Hamiltone, Toronte).

Gausiai koncertavo A. Stempužienė, dainavusi New Yorke, Filadelfijoj, Clevelande, ALT-os kongrese Detroite, Rochestery, o taip pat Kolumbijos Medelline. Be to, pernai ji įdainavo dvi naujas plokšteles, kurių viena skirta operų arijoms, antra — D. Lapinsko "Ainių dainoms" ir "Sept solitudes".

Amerikiečių spaudos palankaus dėmesio susilaukė V. Kojelienės dainų rečitalis Čikagos Orchestra Hali. Baltų koncertų serijoj Bostono Jordan Hali koncertavo D. Mongirdaitė (pernai ji dar dainavo Los Angeles, Rochestery, Toronte, ALTos kongrese Detroite, New Yorke). Metiniame baltų koncerte Hartforde dainavo St. Baras (beje, hartfordiečiai ir kariuomenės minėjimą pernai pavertė koncertu — su D. Stankaity te, St. Baru ir J. Vazneliu!). Metų būvyje informavę apie visus svarbesnius koncertus, šioj vietoj nesiimame išvardinti visų vienur ar kitur koncertavusių mūsų solistų. Tenorime dar tik iškelti, kad savo pirmuosius koncertinius rečitalius surengė ir nauji vardai: D. Kučėnienė -Noreikaitė (koloratūrinis sopranas) Čikagoj B. Povilavičius (bosas) Bostone; Argentinoj debiutavo Z. Valadkaitė (mezzo-sopranas).

Vilniaus operos solistas E. Kaniava surengė savo koncertus Bostone, Čikagoj, New Yorke ir Vašingtone.

Čiurlionio ansamblis pernai surengė savo koncertus Detroite (Br. Budriūno kantata "Mano protėvių žemė"), Čikagoj BALFo seime, Toronte ir pačiame Clevelande (paminėti savo ilgamečio vadovo A. Mikulskio 60 amžiaus metų sukakčiai). New Yorko Operetės choras paminėjo savo 50 metų sukaktį koncertu, kuriame atliko Br. Budriūno kantatą "Lietuvos šviesos keliu". J. Kačinsko vadovaujamas Bostono liet. Šv. Petro parapijos choras surengė vieną bažnytinį koncertą (G. Faurė "Reąuiem") ir du įvairios programos koncertus (viename jų N. Anglijos konservatorijos studentai atliko J. Juzeliūno Stygų kvartetą Nr. 1, antrame — choras atliko Br. Budriūno kantatą "Lietuvos šviesos keliu", be to, programoj buvo solistas St. Baras). Br. Budriūno vadovaujamas Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos choras savo bažnytiniame koncerte atliko Dubois oratoriją "Septyni paskutinieji Kristaus žodžiai". Be to, religinių koncertų surengta Brooklyne (Apreiškimo parapijos bažnyčioj), Waukegan, 111., Cambridge ir Brocktone (jungtinis vietos lietuvių parapijos ir Fall River katedros chorų koncertai abiejose vietovėse). Čikagoj VI.14 Marąuette Parko liet. bažnyčioj tautos kankinių pagerbimui VI. Baltrušaičio vadovaujamas parapijos choras atliko Č. Sasnausko "Reąuiem". Iš kitų chorų dar viešumoj pasireiškė New Yorko vyrų choras, Rochesterio LB choras, Hartfordo "Aido" choras, naujai įsisteigęs Baltimorės vyrų choras "Daina", Čikagos Lietuvos vyčių choras, Toronto studentų choras, Montrealio abiejų parapijų chorai ir kt. Savo įdainuotų dainų plokšteles išleido Čikagos lietuvaičių ansamblis "Aldutės" ir Montrealio Aušros Vartų parapijos choras. Australijoj savo dvidešimtmetį paminėjo Mel-bourne Dainos sambūris (vadovas Alb. Čelna) ir Adelaidės choras Lituania (vadovas Vc. Šimkus), kurių pastarasis savo koncerte atliko Br. Budriūno kantatą "Lietuvos šviesos keliu". New Castle surengta tradicinė dainų šventė, kurioj dalyvavo Canberros choras Aušra, Sydney Dainos choras ir New Castle vietinis choras.
PLB valdybos skelbtą tautinių giesmių konkursą laimėjo Br. Budriūnas suaugusių chorui skirta "Lietuvio giesme" (Putino), vaikų chorui —"Mūsų žemė" (B. Brazdžionio).

Savo vokalinės muzikos kūrinių pernai išleido Br. Budriūnas, kun. L. Budreckas, J. Bertulis, G. Gudauskienė. Taip pat išleisti J. Bertulio, J. Žilevičiaus, J. Gaidelio, Br. Markaičio ir J. Kačinsko kūriniai, atlikti per Šiluvos Marijos koplyčios Vašingtone dedikacijos iškilmes ("Nauji muzikos kūriniai", 52 gaidų puslapiai).
Kompozitorius Vyt. Bacevičius išleido plokštelę, kurioj pats fortepijonu atlieka 8 savo kūrinius (Poėme cosmiąue, Sixiėme mot ir kt.). D. Lapinsko "Ainių dainas" ir "Les sept solitudes" plokštelėn įgrojo paties kompozitoriaus diriguojamas Stuttgarto simfoninis orkestras, dainuojant A. Stempužienei.
Nors pamaži, bet mūsų kompozitorių kūryba randa kelią ir už mūsų tarpo. Pereitais metais amerikiečių koncertuose buvo atliekami V. Bacevičiaus, J. Kačinsko, D. Lapinsko, Br. Markaičio kūriniai.

Dailės pasaulyje
Jau nuo seniau susiklostė tokia mūsų dailės gyvenimo rutina, kad bendro dailės gyvenimo beveik ir nėra, terengiant kas sau parodas atskiriems dailininkams. Tik Čikagos jaunieji dailininkai, dabar pasivadinę Dailės grupe, kasmet surengdavo savo parodą. Pernykštėj jų parodoj savo darbus buvo išstatę 17 dailininkų; tapybos premijas gavo Z. Sodeikienė ir O. Baužienė, grafikos — D. Rėklytė, skulptūros — P. Aleksa. Bet nusistojusią rutiną pernai pralaužė Lietuvių dailės instituto Čikagoj surengta paroda, sutelkusi 18 narių (jų tarpe jau 4 mirusiųjų) darbus. Reikia tikėtis, kad po ilgo hibernacinio įmigio išbudęs Lietuvių dailės institutas nebeįmigs, o atsinaujins jaunomis pajėgomis ir mūsų dailės gyvenime užims anksčiau turėtą vietą. Beje, tokiu pat miegu seniai jau užsikrėtusi ir New Yorko liet. dailininkų sąjunga. Ji savo eilėse turi nemaža pajėgių dailininkų, bet nepasireiškia jokia kita veikla, kaip susirinkimu vienai valdybai pakeisti kita. Ar bent atsitiktinai nepasitaikys tokia valdyba, kuri pabandys sąjungą pažadinti iš įmigio?

Iš atskirų mūsų dailininkų pereitieji metai ypatingai laimingi buvo R. Viesului — pernai jis trečią kartą gavo Guggenheimo kūrybinę stipendiją. Temple universiteto Tyler dailės mokykloj pakeltas pilnu profesoriumi, jis nuo pereito rudens porai metų yra išvykęs dėstyti šios mokyklos Romos skyriuje.

K. Varnelis už op art krypties paveikslą pernai laimėjo Čikagos Meno instituto 1000 dol. premiją — vieną iš trijų pagrindinių premijų Čikagos ir apylinkės dailininkų parodoj.

Jonas ir Rimas Mulokai gavo premiją už lietuvių paminklinės šventovės modelį JAV architektų sąjungos parodoj Čikagoj.

Amerikiečių dailės galerijose pernai surengė savo parodas A. Dargis (Rochesteryje), N. Jasiukynaitė (New Yorke). Įvairiose grupinėse amerikiečių parodose dalyvavo daugelis kitų, tarp jų Ad. Valeška ir Br. Jameikienė — VI religinio meno parodoj Detroite. Įvairiose parodose laimėjo premijas Br. Murinas, J. Mon-kutė-Marks, M. Ambrozaitienė ir kt. Čikagos kolegijų parodoj premijomis buvo atžymėti M. Stankūnienės ir A. Valienės darbai.

Lietuviuose pereitais metais surengtų parodų skaičius aplamai sumažėjo (ypač Čikagoj), lyg būtų sumažėjusi paveikslų "paklausa". Pagal atskiras kolonijas susiklosto toks vaizdas:
Bostone surengtos arch. J. Okunio, V. Ra-i;o ir Pr. Baltuonio parodos, o taip pat grupinė iš Lietuvos R. Gibavičiaus bei Kisarauskų ir paryžiečio Pr. Gailiaus grafikos darbų paroda.

Clevelande surengė savo parodas K. Zo-romskis, A. Petrikonis ir I. Peterienė. Dvidienėj parodoj savo darbus rodė vietiniai dailininkai: R. Laniauskas, Eglė Muliolienė, Alg. Muliolis, N. Vedegytė - Palubinskienė ir A. Vaikšnoras. Per skulptoriaus V. Raulinaičio mirties metinį prisiminimą parodyta jo skulptūrų.
Čikagoj Čiurlionio galerijoj individualines parodas surengė J. Kelečius ir J. Paukštienė. Be minėtos Lietuvių dailės instituto parodos, šioj galerijoj dar buvo surengta grupinė alytiškių dailininkų paroda. Čikagos viešosiose bibliotekose buvo surengusios parodas J. Paukštienė ir B. Morkūnienė. Balzeko muziejuj, pagerbiant dail. A. Varno 90 metų sukaktį, surengta jo šaržų ir keleto darbų paroda, M. Šileikio, A. J. Cooper-Skupo parodos.

Detroite savo darbus rodė vietinis dailininkas Vyt. Ogilvis ir clevelandiškis R. Laniauskas.

Filadelfijoj surengė savo tapybos darbų parodas V. Ignas ir J. Bagdonas.
Los Angeles skulptūros darbus rodė EI. Ke-palaitė, tapybos — I. Peterienė, Z. Sodeikienė ir P. Lukas. Santa Monicos bibliotekoj tapybos darbų parodą surengė Rasa Arbaitė.

New Yorke savo darbus buvo išstatę R. Laniauskas, J. Rūtenis, J. Bagdonas ir Alb. Els-kus. Be to, tradicinėj baltų moterų parodoj dalyvavo ir mūsų 8 dailininkės.

Rochesteryje surengė parodą P. Jurkus, Wa-terburyje — Č. Janusas, Worcesteryje — K. Ko-datienė su E. Štaraite. Santariečių suvažiavime buvo išstatytos torontiškio R. Astrausko skulptūros.

Kanados Ottawoj surengė parodą A. Tamošaitienė, Windsoro universitete — A. Tamošaitis, savo galerijoj Toronte — J. Račkus. Kanados lietuvių dienoj Hamiltone išstatyti H. Žmui-dzinienės darbai. Toronte surengė parodas S. Kvietienė, E. Stankuvienė ir A. Rūkštelė. Kanados moterų parodoj dalyvavo A. Zubienė.

Anglijoj skulptorius A. Braždys pernai sukūrė monumentalinę skulptūrą Londono Wool-gate (Westminsterio banko centrinės būstinės) pastatui. Skulptorius A. Mončys surengė savo darbų parodą Paryžiuj ir dalyvavo grupinėse parodose Prancūzijoj ir Italijos Lecco (prie Milano) meno festivaly; šiame festivaly su grafikos darbais dalyvavo ir Z. Mikšys. V. Kasiulis surengė savo 72 darbų parodą Švedijoj Landskronoj.

Australijoj sėkmingai praėjo skulptorės I. Pocienės paroda Adelaidėj. Ten pat savo pirmąją parodą surengė tapytoja A. Zakarauskaitė, kurios kūrybai būdinga socialinė satyra. Taip pat individualines parodas surengė E. Kubbos ir L.Urbonas. Grupinėse parodose porą premijų gavo H. Šalkauskas.
Lietuvoj M. K. Čiurlionio dailės muziejuj pereitą vasarą buvo surengta Ad. Galdiko tėvynėj likusių kūrinių paroda. Deja, tai buvo jau ir paskutinioji šio mūsų didžio dailininko paroda.

Tie, kurių netekome
Paskutinysis sakinys jau veda nuo kūrybos j žmogiškąją ribą — mirtį. Kiekvieni metai išplėšia daugelį žmonių, kurių kūryba ir veikla visiems turėjo reikšmės, grįsdama mūsų bendrąjį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Ir pereitais metais nebesugrįžtamai paliko ilga eilė brangių žmonių.

Lietuvoj mirė buvęs Lietuvos respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis ir ilgametis Lietuvos atstovas Paryžiuje Petras Klimas. Jie abu buvo paskutinieji Vasario 16 akto signatarai. Likę tėvynėje, abu tapo ir tautos kankiniais, ilgus metus okupanto kalinti Sibiro tremtyje.

Išeivijoje mirė Adomas Galdikas, kurio kūryboj atsispindėjo mūsų dailės kelias per paskutinįjį penkiasdešimtmetį. Lietuvoje mirė kalbininkas prof. Juozas Balčikonis, "Lietuvių kalbos žodyno" kruopštus rengėjas ir pirmasis redaktorius, kol buvo okupanto nuo šių pareigų pašalintas.

Iš mokslo žmonių netekome istoriko dr. K. Avižonio, LE redaktoriaus geografo A. Bendo-riaus, Veterinarijos akademijos buv. rektoriaus dr. J. Motiejūno. Lietuvoj mirė matematikas prof. Z. Žemaitis, kūrėjas Aukštųjų kursų, iš kurių po poros metų išaugo Lietuvos universitetas. Taip pat mirė botanikas prof. dr. P. Snarskis ir medikas prof. dr. Br. Sidaravičius.

Be Ad. Galdiko, iš dailininkų Australijoj mirė G. Firinauskienė - Butauskaitė, JAV — mokytojas K. Žilinskas. Lietuvoj jaunas užgeso grafikas Arūnas Tarabilda.
Netekome kompozitorių J. Strolios ir J. Bertulio. Mirė operos solistas Al. Kutkus, baleto artistas J. Vasiliauskas, Lietuvoj — dramos aktorė A. Leimontaitė - Steponavičienė. Eismo nelaimėj žuvo pianistas Al. Mrozinskas. Vokietijoj mirė muzikas M. Budriūnas. Australijos lietuviai neteko savo chorų dirigento ir uolaus kultūrininko K. Kavaliausko. Lenkijoj mirė mūsų kilmės, bet į lenkus įaugusi kompozitorė Gražina Bacevičiūtė.

Lietuvoj mirė rašytojas satyrikas T. Tilvytis, vėliau tapęs sovietiniu propagandistu, ir į rašytojus mušęsis buvęs saugumo komisaras A. Gudaitis - Guzevičius. Taip pat Lietuvoj mirė jaunystėj raštais pasireiškęs VI. Baleišis.

Iš žurnalistų netekome dviejų stulpinių veteranų — liaudininko J. Kardelio, "Nepriklausomos Lietuvos" redaktoriaus, ir dr. P. Grigaičio, "Naujienų" dienraščio redaktoriaus ir ilgamečio ALTos sekretoriaus. Iš kitų spaudos žmonių mirė VI. Barčiauskas, Em. Petrauskaitė, D. Penikas.

Iš kitų visuomenės veikėjų pernai mirė PLB pirmininkas J. J. Bačiūnas, senųjų ateivių tautinės srovės veikėjas, pajėgęs "susikalbėti" ir su naujaisiais ateiviais. Vokietijoj mirė buvęs Klaipėdos sukilėlių direktorijos pirmininkas ir nuo 1946 Mažosios Lietuvos tarybos pirmininkas E. Simonaitis. Australijos lietuviai neteko savo LB krašto valdybos pirm. mjr. S. Naru-šio, uoliai šias pareigas ėjusio nuo 1965. Brazilijoj mirė J. Matelionis. JAV pernai netekome J. Makauskio, inž. VI. Dilio, J. Vaičaičio, jauno mirusio K. Kudžmos etc. Iš moterų ir labdaros veikloj besireiškusiųjų mirė E. Kučiūnienė-Vyčiūtė, A. Nausėdienė, M. Michelsonienė.
Natūraliai visuomeniniu darbu pasižymi ir teisininkai. Iš jų tarpo pernai mirė prof. dr. Pr. V. Raulinaitis, St. Gabaliauskas, A. Ragauskas (visi jie buvo susiję su spauda), Vokietijoj — dr. A. Bardauskas, Australijoj — J. Valys.

Sparčiai retėja dvasininkija. Lietuvoj pereitais metais kunigų mirė keliolika, tarp jų prof. dr. J. Juodaitis, J. Bubąs, P. Drumžlys, R. Pu-kys ir kt. O naujų vos 3 į kunigus įšventinti. JAV taip pat netekome daugelio kunigų. Mirė prelatai M. Kemėžis, I. Valančiūnas, I. Kelmelis, klebonai L. Praspalius, B. Gauronskas, M. Tamulevičius ir kt. Iš naujųjų ateivių kunigų mirė prof. dr. A. Norius, J. Juodeika, Ad. Vainauskas, Alpėse žuvo Vasario 16 gimnazijos kapelionas J. Riaubūnas. Iš viso laisvajame pasaulyje mirė bent 13 kunigų (tiek mirties pranešimų pastebėjome), o naujai įšventintų tesigirdėjo 2 (jėzuitas A. Saulaitis ir pranciškonas T. Degutis). Taigi, negeresnė padėtis ir čia, kaip Lietuvoje. Vienur — sovietinė prievarta, kitur — pašaukimų stoka.

Mokytojų mirė buvę gimnazijos direktoriai J. Jagaudas ir L. Tonas, Ad. Sadūnienė - Vai-taitytė, V. Prapuolenytė - Jocienė, I. Stankūnienė - Mašiotienė, Ant. Stelmokas, J. Guobys, J. Tamulevičius ir kt.

Iš buvusių karių pernai mirė pulkininkai Pov. Žilys, P. Genys, Lietuvoj — inž. L. Šilingas, Anglijoj — buvęs karo attachė gen. štabo pik. ltn. B. Jakutis, Vokietijoj — pik. ltn. V. Sakalas - Sakalauskas. JAV mirė gyd. kpt. A. Laskauskas, Lenkijoj — veterinarijos gydytojas kpt. K. Trumpis. Čikagoj mirė gydytojai Al. Rožėnas ir Br. Gaižiūnas, New Yorke — dantų gydytoja L. Stanaitienė. Neteko savo narių ir


kitos profesijos: inžinieriai (A. Maciūnas, V. Bitė, L. Radvilavičius), miškininkai (F. Graudis), paštininkai (P. Blakutis), policijos tarnautojai (Zarasų aps. policijos vadas J. Juodvalkis).

Sąrašas ilgas, bet vis vien nepilnas. Už jo lieka daugelis mažiau viešumon iškilusių, bet nemažiau brangių žmonių. Bendrasis gyvenimas remiasi ne tik iškiliaisiais, bet ir visais gyvaisiais jo dalyviais. Begerbiant tuos, kuriems priklauso pagarba už jų talentų išnaudojimą kūrybos kančia ir darbo prakaitu, nebūtų teisu pamiršti, kad joks žmogus nėra "pilkas", kol jis lieka žmogiškai gyvas. Ypačiai tai akivaizdu mūsų mažoj bendruomenėj. Skaudus yra netekimas ne tik mūsų kūrėjų ir veikėjų, bet ir visų gyvųjų lietuvių, kuriuos mirtis pereitais metais išbraukė iš lietuviškosios gyvybės nešėjų — lietuviškosios spaudos prenumeratorių, lietuviškųjų reikalų rėmėjų, lietuviškųjų parengimų lankytojų.

Žvelgiant ateitim
Kadangi ateitis nenumatoma, būtų neprotinga ją emociškai traktuoti — iš anksto pult neviltin ar nerealias viltis puoselėti. Istorija žengia lėtai. Greičiausiai ilgas kelias ir į mūsų tautos laisvę. Reikia tai blaiviai suprasti, kad drauge būtume ir kieti, kiek būtina, ir lankstūs, kiek galima.

Tautų laisvės idealas šviesėja, bet politinė tikrovė lieka tamsi: taikos vardan drebama dėl status quo išlaikymo, ir dėl to nenorima nė girdėti apie esamas neteisybes. Tokią mūsų situaciją atspindėjo ir pereitieji metai. JAV, Kanados, Australijos pareigūnai pakartojo, kad jų vyriausybės nepripažįsta sovietinio baltų kraštų užgrobimo. Bet tais pačiais metais D. Britanija likvidavo Baltijos kraštų fondus, o R. M. Nixo-no administracijos pirmaisiais metais "Amerikos balsas" per pusę sumažino radijo programą pavergtajai Lietuvai. Nors jau 1965 birželio 21 JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją (H. Con. 416), raginančią JAV prezidentą kelti Jungtinėse Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose baltų kraštams apsisprendimo teisės paneigimą ir remti šių teisių grąžinimo pastangas, bet faktiškai šis raginimas liko bylose gulėti. Kai mūsų atstovas Vašingtone-neišmintingai atsiklausė kažkurio Valstybės departamento pareigūno dėl NASA pasiūlymo parūpinti valstybių galvų pareiškimus, skirtus Apollo XI erdvėlaiviu nugabenti į Mėnulį, tai buvo patartas "jokio pareiškimo neteikti" (latvių ir estų atstovai ne-siklausinėję pateikė pareiškimus savo atstovaujamų tautų vardu). Bet vykdant Apollo XII kelionę jau buvo nutarta, kad šiuo erdvėlaiviu bus nugabentos į Mėnulį tik tų valstybių vėliavos, kurios yra Jungtinių Tautų nariai.. .
Tokiomis aplinkybėmis sunku ir mūsų veiksniams daryti metinius veiklos pranešimus. VLIKo veikla faktiškai ribojasi "Eltos" biuletenių (septyniomis kalbomis) leidimu ir parengimu medžiagos radijo programoms (nuo pereitų metų spalio 1 atnaujintas programos perdavimas per Madrido radiją). Jungtinėse Tautose purenti dirvą jų misijų kontaktavimu bei informavimu ir pernai daugiau bandė bendra baltų šiam tikslui New Yorke sukurta organizacija UBA-BATUN (prezidentas latvių kun. N. Trepša, vykdomasis pirmininkas K. Miklas). Amerikos Lietuvių Tarybos veikla lieka paslaptis, išskyrus Vasario 16 aukų rinkimą ir paskui jų dalies persiuntimą VLIKui. Dėl monopolinių ALTos pretenzijų į Vasario 16 rinkliavą sužlugo 1968 Lietuvos laisvės kovos metais Jungtinio finansų komiteto užmojis (įvairiems projektams finansuoti buvo numatyta surinkti 100.000 dol., o buvo surinkta tik 31.514 dol.). Dėl tų pačių pretenzijų pereitais metais kilo nesusipratimų su JAV LB vadovybe.

Savo laiku kone nuolatinė problema buvo veiksnių vidinės ar vienų su antrais nesantaikos. Dabar nebesigirdėti "kovų" VLIKe. Savo viduje vieninga ir ALTa. Visada buvo taiki PLB (jei paskutinė JAV LB tarybos sesija ir buvo daugiau audringa, vis vien plačiosios visuomenės ji neįsiūbavo). Aplamai galima sakyti, kad dabar ir tarp atskirų veiksnių viešpatauja santaika (jei kur yra pavojaus įsižiebti nesantaikai, tuojau pat rūpinamasi kalbėtis, o ne "kovon" stoti).
Tai visa būtų gražu, jei nebūtų iškilusi nauja ir daug aštresnė problema — antiveiksninė opozicija. Tiesa, šiuo metu "disidentizmas" yra visur madoj. Deja, mūsų įsitikinimu, V. Kudirkos į Lietuvos himną įrašytas "vienybė težydi" įsipareigojimas nėra savo prasmės praradęs.

Visi bendriniai veiksniai yra ne iš šalies primesti, o mūsų pačių veiksniai — mūsų pačių sukurti ir mums patiems vadovauti skirti. Jei kuris nors veiksnių nusistatymas atrodo per dogmatiškas, per siauras, sustingęs, galime ir turime pačiuose veiksniuose jį liberalinti, platinti, lankstinti. Bet telktis "antiveiksniu" yra sunkiai suprantamas užsimojimas.

Pakankamai yra pagrindo nepasitenkinti mūsų veiksnių veikla, kad jos tiek maža ar kad ji tokia skurdi. Bet ar ne tai visų pirma ją daro tokią, kad turime tiek maža pajėgų ir, rimuojant žodžius, tiek maža pinigų? Sėkmingesnei veiklai reikia ir daugiau žmonių, ir didesnių finansinių išteklių. Kas tik iš šalies kritikuoja (kad ir kiek pagrindo turėdamas), dar nieko nenusipelno. O jei kas imasi ne tik kritikos, bet ir pereina į totalų neigimą, tas vykdo ir faktinį griovimą. Mūsų veiksniai yra reikalingi ne tik kritikos, bet ir pagalbos — daug didesnės, negu sulaukia.

Ryšio su tėvyne klausimas yra tapęs mūsų naujos poliarizacijos pagrindu (ar pretekstu). Nėra kalbos, kad ryšys su tėvyne yra svarbus, tiek išeivinėse sąlygose palaikyti tautinei gyvybei, tiek padėti tautai dabarties nelemtyje. Palaikyti santykius su tėvyne — tai ne išsižadėti kovos už Lietuvos laisvę, o kaip tik šią kovą vykdyti. Okupantas tų santykių galimumus yra labai aprėžęs, bet kiek jų yra, reikia juos išnaudoti. Laikas tai suprasti tiems, kurie pro okupacinį režimą bijosi ir pačių lietuvių. Tačiau, iš antros pusės, lygiai laikas praregėti, kad ryšys su tėvyne neturi būti verčiamas lyg vienos kurios grupės monopoliu, nes šiuo atveju pasiekiama tik priešo trokštamo mūsų savo tarpe su-piudymo. Būdamas lygiai visiems svarbus, santykis su tėvyne priklauso bendram lietuviškam nusistatymui, ir dėl to nedera jį daryti srovinės ar generacinės diferenciacijos objektu.

Ribotos mūsų išeivinės pajėgos, ir ribotas mums duotasis laikas. Tai diktuoja blaivų kuklumą. Juo mažiau dera savo pajėgas eikvoti tuščiam savo tarpe kovojimui (iš abiejų pusių). Juo labiau dera visiems žiūrėti, ką galime konkrečiai padaryti. Iš pereitų metų turime pavyzdį, kaip jaunosios pajėgos suaktyvino Filadelfijos lietuviškąją bendruomenę. Pozityvus darbas ir tokią mažą koloniją, kaip Rochesterio, pastatė lygiomis su daug didesnėmis kolonijomis. Nėra ko erzintis "provokacijomis", "eksperimentais", "avangardais" ir kitais tuščiais, nors ir skambiais šūkiais, kai visų pirma reikia visų turimų pajėgų sutelkimo realiems darbams. Darbas visada yra kasdieniškai pilkas, bet tik jis neša vaisius. Kai tenka vertinti prabėgusius metus, akivaizdžiai matosi, jog jiems teikia svorį ne kas šūkauta ir dėl ko erzintasi, o kas iš tikro nudirbta ir laimėta ateičiai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai