Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
W. GROPIUS — moderniosios architektūros grindėjas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIMANTAS TAMAŠAUSKAS   
Pernai, liepos 5, sulaukęs 86 amžiaus metų, Bostone mirė architektas Walter Gropius. Architektūros pasaulis gedėjo. Už architektūros ribų jį pažino nedaugelis žmonių. Bet tiktai keletas kitų paliko tokius gilius paminklus savo gyvenimui atžymėti. Moderni architektūra yra labai skolinga Gropijui.

W. Gropius nebuvo labai produktyvus architektas. Jo darbai neišbarstyti po įvairius kraštus. Dauguma jų yra sunaikinti. Bet vis dėlto jis buvo įtakingesnis naujos kartos architektų galvosenos formavime, negu jo garsesni bendralaikiai Le Corbusier ir Mies Van der Rohe. Pirmasis jų mirė 1965, o antrasis pereitą vasarą, 6 savaitėmis vėliau už Gropijų.

Gropius gimė šeimoje, kurioje architektūra buvo tradicija. Jo tėvas ir dėdė buvo žymūs architektai. Gavęs normalų akademinį mokslą Charlottenburgo ir Mūncheno universitetuose, Gropius 1907 pradėjo dirbti Vokietijos žymiausio architekto Peter Behrens įstaigoje. Ten jis išbuvo tris metus. Behrens įtakoj Gropius išmoko galvoti principais, spręsti protu, ne jausmais. Jis buvo išlaisvintas nuo painių akademinių tradicijų, sunkiai spaudžiusių to laiko meną. Mums dabar sunku ir suprasti, kaip plačiai akademinė tradicija dominavo architektūrą. Tie sunkūs, ornamentuoti rūmai, kurie taip įprasti bankų ir gelžkelio stočių statybose, buvo oficialus to laiko stilius. Tai buvo greičiau stilių ir tradicijų, negu paskirties ir tikslo architektūra.

Tuo pačiu metu Vokietijoje kilo sąjūdis grąžinti grožį ir kūrybą į mašinos amžių. Daugelis jautė, kad mašina nuvertino žmogų, atėmė iš jo pasididžiavimą ir pasigrožėjimą savo amatu. Sąjūdis (Deutsche Werk-bund) nereiškė jokio principinio priešinimosi mašinai, bet tik norėjo sugrąžinti kūrybingumą į pramoninį meną. Verta pažymėti, kad Behrens, Gropijaus mokytojas, Vokietijos Elektros įmonės buvo parinktas būti jos planavimo patarėju nevien architektūrinėse problemose, bet taip pat ir produkcijos dalykuose. Dėl to ir pats Gropius domėjosi visokiomis planavimo problemomis, ne vien spacifiškai architektūrinėmis.

1910 Gropius atidarė savo paties įstaigą. Jo pirmas pastatas, kurį jis 1911 sukūrė, bendradarbiaujant Adolfui Meyeriui, buvo Fagus batų raiščių fabrikas. Tai buvo nepaprastai modernus kūrinys — pirmas svarbus pavartojimas stiklo pastato siena. Struktūra buvo plieno rėmai, be jokių svorį nešančių sienų. Stiklo sienos tiktai apdengė šį trijų aukštų namą nuo gamtos elementų. Struktūrinė sistema nebuvo nauja. Amerikos architektai jau statė dangoraižius, remdamiesi šia sistema, nors jie ir vartojo sunkias mūro sienas pastatui uždengti. Fagus fabrike nestruktūrinė sienos funkcija išryškinta iki tokio laipsnio, kad net ir kampai yra panaikinti su stiklo suėjimu į vieną tašką.

Vokietijos Werkbund sąjūdis kelerių metų laikotarpyje surengė eilę parodų. Viena žymiausių buvo surengta Kolne 1914. Ten Gropius pastatė pavyzdinį fabriką. To fabriko administracijos pastatas buvo išskirtinai pažymėtinas architektūrinis paminklas. Priešakyje buvo plytų siena, bet abiejuose galuose išsikišo vingiuoti laiptai, apsupti tik stiklo sienos. Tie laiptai atrodo lyg išsprogsta iš pastato, be jokio matomo parėmimo. Tai buvo savo laiku labai nuostabus dalykas. Užpakalinė to pastato dalis buvo tik viena stiklo siena, duodanti šiam pastatui nuostabų lengvumą.

I pasaulinis karas sutrukdė jo karjerą — Gropius ketveris metus praleido kariuomenėje. 1915 svarbus įvykis atsitiko jo gyvenime: jam buvo pasiūlyta vadovavimas dviejų Weimaro mokyklų — Pritaikomojo meno ir Meno akademijos. Tą postą jis priėmė, nors faktinį šių mokyklų vadovavimą galėjo perimti tik po karo.
Vien tik faktas, kad buvo dvi mokyklos, viena dailiajam menui ir antra pritaikomajam menui, rodė didelį ir gilų skilimą meno pasaulyje. Behrens parinkimas Vokietijos Elektros įmonės planavimo patarėju buvo tik vienos apsišvietusios grupės bandymas sumažinti tą skilimą. Bet apskritai pramonėje ir meno pasaulyje skilimas buvo didelis ir atrodė, kad neįmanoma to skilimo išspręsti. Dominavimas Vokietijoj ekspresionizmo tradicijos, išreiškusios nusivylimą priešingu pasauliu, liudijo šios problemos gilumą.

Gropius visada tikėjo Į žmogaus didingumą, bet jis taip pat nebijojo mašinos. Jis jautė, kad jie neturi būti išskirti, bet turi būti sujungti abiejų praturtėjimui. Jis turėjo vilties atkurti modernioj pramonės bendruomenėje tokį pat santykį tarp menininko ir amatininko, koks egzistavo prieš pramonės revoliuciją. Remdamasis ta mintimi, jis sujungė tas dvi Weimaro mokyklas į vieną — Bauhaus.

Mažai mokyklų iššaukė tokius simpatijos ir pasipiktinimo jausmus, kaip Bauhaus. Per trumpus šios mokyklos egzistavimo metus ji buvo puolama ir kairiųjų, ir dešiniųjų. Vienas iš pirmųjų nacių veiksmų buvo Bauhaus mokyklos uždarymas. Bet šia mokykla remiasi Gropijaus pretenzija į nemirtingumą. Ji įgyvendino jo idėjas ir teorijas. Per ją jis turėjo įtakos į tos kartos architektus, kurie ir sukūrė moderniąją architektūrą.

Bauhaus tikslas, išreikštas mokyklos manifeste, buvo priėjimas prie suokalbio su mašina. Jis teigė, kad planavimas turi sutapti su gyvenimu ir rasti gyvenimo estetinę vertę. Logiškumas ir aiškumas yra raktai šiam atradimui. Visos kūrybinio darbo formos priklauso viena nuo kitos, ir modernios problemos yra per daug komplikuotos jas individualiai spręsti. Bendradarbiavimas yra reikalingas. Tas bendradarbia vimas buvo paties Gropijaus kūrybos pagrindinis principas. Beveik visi jo darbai buvo įvykdyti bendrai su kuo kitu.

Bauhaus mokykla atmetė tradicinį meną. Gropius pats vadino jį beprasme melagyste. Užuot remtis tradiciniais išdėstymais ir sprendimais, Gropius kvietė suprasti dalykus, kaip jie yra realybėje. Jis nebandė primesti naują stilių, bet veikiau supažindinti savo studentus su originaliu ir bešališku žvilgsniu į problemas ir jų sprendimus. Didelis Gropijaus nuopelnas, kad jis galėjo pritraukti į mokytojų skaičių tokius menininkus, kurių vardai dabar minimi su pagarba, kaip Moholy-Nagy, Paul Klee, Wassily Kandinsky ir kiti.

Dėl politinių spaudimų, kylančių iš kairiųjų ir dešiniųjų, Bauhaus mokykla 1925 buvo priversta persikelti į Dessau. Persikėlimas reikalavo naujų pastatų, čia Gropius, kurdamas viską iš pamatų, sudarė architektūrinį stilių, kuris buvo vėliau vadinamas tarptautiniu stiliumi.

Naujas Bauhaus planas talpino gyvenamas patalpas, sujungtas betono tiltu (administracija) su kitu sparnu, turinčiu dirbtuves ir biblioteką. Plano pagrindas buvo sukūrimas funkcioninio plano pagal mokyklos reikalavimus. Struktūrinė sistema buvo betono konstrukcija. To trijų aukštų namo nepertraukiamos stiklo sienos buvo terminuotos apačioje ir viršuje plonais betono kaspinais. Tos kompozicijos pasekmė, ypatingai žiūrint iš viršaus, yra pastatas, kuris atrodo pakilęs ore. Tai tiesiog priešinga tradiciniams pastatams su jų sunkiomis sienomis ir prie žemės prikaustytu jausmu.

Dar Gropijui bebūnant Bauhaus direktorium, jis pristatė dangoraižio projektą Čikagos Tribūne Tower konkursui. Projektas buvo nepriimtas, bet kartu sukėlė ir labai piktą pasipriešinimą. Nors du gotiško stiliaus projektai ir laimėjo aukščiausias vietas tame konkurse, Gropijaus projektas buvo daug artimesnis Čikagos dangoraižių tradicijai, negu laimėjusieji projektai.

1928 išvengti mokyklai didesnės kritikos Gropius pasitraukė iš pareigų ir grįžo į privačią praktiką. Tuo laiku iki paliko Vokietiją, bėgdamas nuo nacių 1934, daugiausia jis užsiėmė butų statyba žemo ir vidutinio uždarbio šeimoms. Tie projektai buvo labai artimi jo širdžiai. Gropius visados buvo demokratas, tikėjo į žmones ir siekė, kad jų reikalai būtų patenkinami aiškiu ir oriu būdu. Jis stengėsi sukurti butų kolonijas su geriausia gyvenimui aplinka, pilna saulės ir erdvės, šiomis dienomis tai skamba kaip per daug kartota pasaka, bet tais laikais susirūpinimas socialinėmis ir estetinėmis vertybėmis butų statyboje ir miestų planavime buvo pradinė iniciatyva.

Po kelių metų gyvenimo Anglijoje Gropius 1937 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstybes architektūros profesoriumi Harvardo universitete. Po metų jis tapo architektūros departamento vedėju. Yra žinoma, kad iki II pasaulinio karo architektūra Jungtinėse Valstybėse buvo akademikų rankose. Naujos idėjos nebuvo maloniai sutinkamos. Kai Gropius, Marcei Breuer bendradarbiaujant, 1938 pasistatė sau namą Lincoln, Mass., tai minios žmonių atvykdavo pasižiūrėti to "moderniško namo". Plokščias stogas, nereguliariai įstatyti langai, kyšantys stogeliai išreiškė šio namo priešingumą tradicinei Naujosios Anglijos architektūrai. Bet dvasia ir vietinės medžiagos vartojimu jis yra artimas vietinei tarmei.

Dėstydamas Harvardo universitete, Gropius tęsė ir savo privačią praktiką, pastatydamas keletą namų Bostono apylinkėje. Visi jo namai buvo naujas, vertingas įnašas į Amerikos architektūrą. Taip pat netoli Pitsburgo jis pastatė butų koloniją įmonės darbininkams. Tie pastatai sukėlė didelį triukšmą vietinėje spaudoje.
Gropius visados tvirtai tikėjo į bendradarbiavimą. Jis jautė, kad suderintas darbas yra būtinas modernioje statyboje. 1945 su keliais Harvardo universiteto auklėtiniais jis sudarė The Architects Collaborative firmą. Su ta firma, į kurią pilnai įsijungė 1952, pa-

sitraukęs nuo mokymo, jis suprojektavo daugelį svarbių ir reikšmingų pastatų. Tarp jų yra Harvard Graduate Centras (1951), modernia kompozicija integraliai įjungtas į senesnio stiliaus universitetą; JAV ambasada Atėnuose (1961), Bagdado universitetas (1960) ir daugelis kitų. Paskutiniai jo darbai neturi tiek asmeniško antspaudo, kiek ankstyvesni jo projektai. Bet jo mokymo metų visi elementai yra juose išreikšti: racionalumas, funkcionalumas, švarus struktūrinių problemų išsprendimas.

Dalykai, kurie Gropijų padarė geru ir sėkmingu mokytoju, buvo jo sugebėjimas išklausyti kitus ir į-vertinti jų nuomones. Jis neturėjo to didelio architektūrinio išradingumo, kuriuo pasižymėjo kiti sėkmingi architektai, bet jis turėjo sugebėjimą pažvelgti į problemas jų pilnumoje ir socialinėje aplinkoje. Jis niekad nesivaržė tiesiogiai kalbėti apie daugelį problemų, stovinčių prieš visuomenę. Techninės, socialinės ir ekonominės problemos visados buvo jo mintyse su kiekvienu architektūriniu projektu, kurį jis sprendė, Jis niekados nesivaržė pulti tai, ką jis laikė esant nežmoniška padėtimi visuomenėje ir ypatingai miestuose. Gropius vertino žmogų. Visa jo kūryba rėmėsi pastangomis visus praturtinti gražesne aplinka. Besąlyginis principas jo kūryboje buvo architekto atsakomybė bendruomenei.

Gropius buvo ne siaurų pažiūrų žmogus. Lankstumas ir atvirumas idėjoms buvo jo geroji ypatybė. Tai žadino kūrybingumą studentuose ir laiduodavo jam skirtingų pažiūrų žmonių kooperavimą.
Gropius visados troško didelio masto projektų. Formuoti aplinką dideliu mastu buvo jo sapnas. Deja, jis niekados negalėjo realizuoti to sapno. Vis dėlto jo energija ir originalumas nesumažino jo vizijų, ir jis paliko savo studentų kartai palikimą: vilties ir idealizmo architektūrą, susirūpinusią sumažinimu skilimo tarp meno ir technologijos, — visuomeninio sąmoningumo kupiną architektūrą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai