Aidai.eu Apžvalga

Trys dienos ir trys naktys

Parašė JONAS MIKELINSKAS

Ištrauka iš apysakos

Į susitikimą ėjau nenoromis ir pykdamas. Ir kartu kažkur giliai širdy jutau negerą ir slaptą išsilaisvinimo pasitenkinimą, tarsi po ilgos ir varginančios vidinės kovos būčiau pasiryžęs atlikti tokį darbą, darbą būtiną ir įkyrų, kurį visą laiką bailiai atidėliojau.
Prie akmeninio šventoriaus kampo, pro kurį reikėjo pasukti, norint patekti į kleboniją, mane užkalbino inteligentiškos išvaizdos žmogus. Teisingiau pasakius, neužkalbino, o tarė, paprastai ir bičiuliškai:
— Buvau tikras, kad ateisi.
— Iš kur tas tikrumas? — paklausiau, stengdamasis, kad mano balsas skambėtų kuo natūraliausiai.
— Iš to, kad sena draugystė, nežiūrint, kokius barjerus patys žmonės bepastatytų tarp žmonių, išlieka, — kiek patetiškai užbaigė jis — Ir nerūdija.
— Kokia draugystė?
— Argi nepažįsti? —' Ne.
— Ir nieko nesakė Raila?
— Ne.
— Įsižiūrėk man į veidą.
Tik dabar aš pastebėjau, kad už jo galvos akinamai blizga besileidžiančios saulės skritulys. Matyt, tai supratęs, jis pasisuko į šalį.
— Aloyzas!
— Vytautas! Mudu apsikabinome.
--------------------
Jono Mikelinsko (g. 1922) apysaka, iš kurios duodama ištrauka, buvo išspausdinta "Pergalėj" (1968 nr. 12) ir rinkiny "Lakštingala — pilkas paukštis" (1968). Dėl šios apysakos autorius buvo ne tik užsipultas, bet ir pašalintas iš rašytojų s-gos prozos konsultantų. "Nusikaltimas" aiškus — mokyklų inspektoriaus sutinkamą jaunystės draugą kunigą pavaizdavo ne "tamsybininku", o šviesiu žmogumi.
----------------------

Jis įleido mane į erdvų kambarį, o pats atsiprašęs "minutėlei" išėjo.

Knygų, knygų! Lietuviškos, lotyniškos, graikiškos, angliškos, vokiškos, prancūziškos, itališkos, lenkiškos . . . Teologija, filosofija, estetika, politika, populiarusis mokslas, pedagogika, grožinė literatūra. Gausiausias filosofijos skyrius, pradedant Aristoteliu, Platonu, Demokritu, Augustinu ir Tomu Akviniečiu, baigiant Marksu, Engelsu, Leninu . . .

Mano dėmesį patraukė Maceinos "Tautinis auklėjimas". Kadaise pats Aloyzas man buvo pasiūlęs tą knygą perskaityti. Tai buvo pirmoji filosofinio - politinio turinio knyga, kurią rimtai studijavau. Paėmiau ir, dabar ją bevartydamas, aiškiai prisiminiau, kaip su ta knyga kažkada priplojau kandį prie sienos. Ir iš tikrųjų aštuoniasdešimt septintame puslapy atsitiktinai aptikau balsvą vabzdžio sparnelį, apsuptą auksinių dulkių. Ta smulkmena tučtuojau praskleidė storą, sunkią praeities uždangą ir leido mano žvilgsniui sustoti ties papurgalvių jaunuoliu, šventai tikėjusiu amžina draugyste ir mokslo stebuklinga galia. Aš tada tos kandies tarsi tyčia nenubraukiau, kad po daugelio metų, atvertęs knygą, galėčiau bent akimirkai susigrąžinti praėjusias dienas. Štai toji akimirka ir atėjo. Mano širdis pradėjo dusliai belsti, aš iki ašarų susigraudinau ir numušiau spriktu balsvą kandį nuo knygos puslapio. Paskui ilgai žiūrėjau į didžiojo piršto nagą, ant kurio paliko tik auksinės praeities dulkės. Mudu buvome geriausi mokiniai ir geriausi draugai. Ir niekada nelie-davome tulžies, kuriam nors iš mudviejų tapus pirmuoju, o kitam antruoju mokiniu klasėje. Mūsų keliai išsiskyrė universitete, kai Aloyzas, išklausęs tris Teologijos-filosofijos fakulteto kursus, pasuko į kunigų seminariją. Sužinojęs jo nutarimą, paklausiau:
— Gerai apgalvojai?
—Taip, — trumpai atsakė jis. — Noriu kovoti už žmogų savyje ir kituose.
"Tautinį auklėjimą" padėjau į savo vietą, o išsitraukiau Lenino "Materializmą ir empiriokriticizmą".
Bilstelėjo durys, ir su dideliu padėklu rankose įžengė į kambarį Aloyzas. Jis plačiai, geraširdiškai nusišypsojo ir, dėliodamas ant stalo butelį, kavinuką, puodukus, sausainius, stikliukus, tarė:
— Atleisk, bičiuli, kad iš minutės priskal-džiau valandą. Mama, visą dieną plušėjusi, kiek prisnūdo, todėl teko persikvalifikuoti Į šeimininkių luomą.
Jo smaili nosis, suveržta akinių balnelio, buvo kur kas baltesnė, negu kakta bei skruostai, ir atrodė priklijuota, gailiai nepraktiška, bet kupina atkaklaus pasiryžimo toliau knaisiotis po knyginės išminties plėšinius.

Aš prisiminiau smulkią ir vikrią moterį, sūnaus veidu, kiek išsprogusiomis didelėmis akimis, ir paklausiau:
— Tik su motina gyveni?
— O su kuo gi daugiau? — valiūkiškai mirktelėjo pro storą akinių stiklą. — Celibatas dar tebegalioja.
— Jai sunku . . .
— O ką gi darysi? — jis įpylė kavos, konjako ir vėl pakartojo: — O ką gi darysi? Paragauk tų pagundos lašelių. Ir įkvėpimo. Už malonius gyvenimo atsitiktinumus.
— Ir už dorą jaunystės konkurenciją. Be pamazgų, be tulžies... — staiga, apimtas nesuprantamo ir paiko entuziazmo, pasakiau aš.
Mudu išgėrėme iki dugno.

Aloyzas, padėjęs savąjį stikliuką ant stalo, nusiėmė akinius, kruopščiai nuvalė stiklus nosine, vėl lėtai užsidėjo ir ilgai, įdėmiai žiūrėjo į mane. Jo akys buvo drėgnos ir paraudusios, lūpos suspaustos, veidas susikaupęs.
— Be pamazgų, be tulžies ... — lyg aidas pakartojo mano žodžius, pažvelgė į langą, vėl atsigrįžo veidu į mane; visu ūgiu atsistojo ir tyliai sudainavo:
— Žygio draugai niekada ne-e-apgauna-a Ir neišduos niekada-a . . .
Paskui priėjo prie lango, užtraukė užuolaidą, atsisėdo, pripylė stikliuką ir paklausė:
— Taip, atrodo, dainuoja jaunimas?
— Taip, — patvirtinau.
Kiek patylėjęs jis apibėrė mane klausimais. Aš jam papasakojau, kad baigiau studijas jau tarybiniais metais, kad dirbau mokykloje, sukūriau šeimą, kad buvo uždėję liaudies švietimo skyriaus vedėju.
— O dabar kur dirbu, tur būt, jau žinai?
— Girdėjau, girdėjau.
Apie save jis kalbėjo santūriai ir su lengvu humoru. Sužinojau, jog kelerius metus "kvėpavo kurorto oru", jog mėtomas iš parapijos į parapiją, jog buvo patekęs į laikraštį kaip užkietėjęs tamsybininkas . . . Neturįs didelės ramybės ir dabar.
Tyliai prasivėrė durys, ir į kambarį įkišo galvą senutė. Jos akys buvo kiek išsprogusios, tarsi nuolat su nerimu ir slapta stebėtų sūnų ir širdyje klaustų: "Kaip tu, sūnau? Ar ištversi?" Aš ją iš karto pažinau.

— Prašom, prašom, mama, — pasikėlė nuo kėdės Aloyzas. — Man šiandien ypatinga diena. Draugas aplankė. Prisimeni Vytautą? Nor-viliuką, Vytelį!
Didelės senutės akys liesame ir raukšlėtame veide dar labiau išsiplėtė, lūpos suvirpėjo, ir ji smulkiais katės žingsneliais pribėgo prie manęs.
— Norviliukas! Vytelis! — abiem sausom ir šiltom rankom čiupo mano ranką, nuolankiu ir asketiškai šventu žvilgsniu pažvelgė man į akis. — Ar dar gyvas, sveikas?
— Gyvas ir sveikas, močiute, — kažkodėl labai sutrikęs ir sunerimęs pasiskubinau patvirtinti.
— Tai gerai, tai gerai... — kartojo it mažas vaikas, o kiekviena jos veido raukšlelė šokinėjo iš džiaugsmo ir vidinės kaitros. — Dieve, Norviliukas! Duok, sūneli, į tave pasižiūrėsiu, — ji paleido mano ranką, bet akimis tebebuvo įsisiurbusi į veidą.
Aš pajutau, kad raustu. Pamažu, nemaloniai, veltui stengdamasis susitvardyti. Pirmą kartą gyvenime aš nežinojau, kur dėti ne rankas, bet akis. Atrodė, kad ši senutė ne šiltais ir švelniais pirštais, o viską matančiomis ir žinančiomis akimis čiupinėja, knibinėja kiekvieną mano veido bruoželį, kiekvieną nervo skaidulą, svarsto ir seikėja kiekvieną mano mintį ir subtiliausią pojūtį.
— Sveikutis, gyvas! Kaip gerai! Ir nesika-bino? Niekam neužkliuvai?
— Ne.
— O mūsų klebonėlis. . . Dieve, atleisk jiems ... — bet staiga žvilgterėjo į sūnų ir nutilo. — Ko gi aš čia dabar. . . sėdžiu, kvaiša. Toks svečias, ir aš varvinu seilę.
Susirūpinusiu žvilgsniu apžvelgė stalą, vikriai uždėjo ant kavinuko dangtelį ir it pelė iš-virveno iš kambario.
Aloyzas su visa kėde apsisuko, plačiu rankos mostu apvedė visas keturias kambario sienas ir tarė: -
— Tai va, ir gyvenu. Su sena mama ir su visom tom knygom, kurias čia matai.
— Ir visas tas knygas perskaitei?
— Taip. Kitas net ne po kartą.
— Pavydėtina, šventa kantrybė.
— Ne kantrybė, Vytautai, o reikalas. Dvidešimtojo amžiaus ganytojas turi būti apsiginklavęs ne lazda, o knyga. Žinoma, man ne paskutinį vaidmenį atlieka ir natūralus žinių alkis.
Pastebėjęs, kad po ranka vis tebėra Lenino "Materializmas ir empiriokriticizmas", paklausiau:
— Ir bedieviškas?
— Suprantama. Mums būtina pažinti oponentą. Jo tezes, teiginius, samprotavimus, jo argumentus ir motyvus, visą jo išminties arsenalą. Tik, deja, ne visuomet mes turime galimybę propaguoti savo tiesas ir, reikalui esant, jas ginti.
— O sakyklos?
— Sakyklos? — Aloyzas, kiek nustebęs ar susidomėjęs, žvilgterėjo pro akinių viršų. — Palaimintas naivumas! Dabar, brolau, ne ikigu-tenberginė epocha. Ką reiškia keliasdešimt sakyklų prieš spaudos, mokyklų, televizorių, radijų, kinoteatrų, organizacijų, paskaitų salių, visokių festivalių bei tribūnų laviną?
Man pasidarė neramu: "Jau jis pradeda, — pagalvojau, — Nesiduok įveliamas į painias ir sudėtingas diskusijas. Argi tu dar nepastebėjai, kas tai per diegas! Filosofijos, pedagogikos, istorijos, sociologijos, politikos . . . Nekurstyk ugnies! Nežaisk su ja. Kol tu basteisi po mokyklas su savo biurokratišku portfeliu ir sklandžiai administravai, mokei visus teoremų ir aksiomų, šis knyslys nesėdėjo rankų sudėjęs: graužė knygas ir iš jų čiulpė visų laikų ir viso pasaulio išmintį.
Atsargiai su juo! Dar ko gero pradės apaštalauti ir tave patį versti į tikrąjį tikėjimą.
Aloyzas, nugėręs gurkšnį stiprios kavos, labai balta nosine nusišluostė lūpas, susikryžiavo ant krūtinės liesas išraiškingas rankas, staigai vėl jas atmetė atgal, suėmė kėdės atlošus ir, palinkęs į priekį, tarė:
— Atvirai pasakius, man gaila tokio žmogaus, kuris įrodinėja, neriasi iš kailio spaudoje arba tribūnoje, o niekuomet nepagalvoja, kad karalius, anot Anderseno, — nuogas, tai yra, kad jo oponentui surakintos lūpos. Nedidelė garbė būti teisiam prieš nebylį. Aplinkybių nebylį. Štai kodėl aš ir manau, jog galvojantis žmogus neturėtų pasidaryti ateistu bent iki tol, kol kažkas galingas ir teisingas vieną gražią dieną nepasakys: "Audiatur et altera pars."
— Kiek man žinoma, tolerantiškumu bažnyčia irgi niekada nepasižymėjo.
— Neginčiju, — sutiko Aloyzas ir atsilošė kėdėje. — Ir tai jos prestižui nemažai pakenkė. Žmogus ar žmonių grupė, bendruomenė neretai pats sau, pati sau daugiau pakenkia, negu išorės bangos, negu kas nors iš šalies. Paradoksas, bet tiesa, deja, tiesa. Bet kam kartoti įsisąmonintas praeities klaidas?
"Nesiveržk disputan lyg jautis į raudoną skarmalą, — vėl mane perspėjo vidinis balsas. — Argi tau dar nepaaiškėjo, kad kunigas šito tik ir laukia. Dabar jis pradės ieškoti prieštaravimų tavo samprotavimuose. Jis tam pokalbiui, gal būt, ruošėsi visą savo gyvenimą".
— Situacija.
— Tu nori pasakyti, kad situacija galingesnė už žmogaus protą, jo pažinimą ir jo patirtį?
— Noriu nenoriu, bet situacija yra situacija. Mes negalime nesiskaityti su ideologine kova, su. . .
Aš su didžiuliu palengvėjimu atsikvėpiau, kai vėl tyliai lyg pelė į kambarį įėjo Aloyzo motina ir, romiai permetusi mus geromis ir kiek išsprogusiomis akimis, pradėjo dėlioti ant stalo įvairius, greitomis paruoštus užkandžius. Atlikusi savo nesudėtingą darbą, ji atbula atsitraukė prie durų ir iš ten mus dar kurį laiką glostė savo šiltu, nuolankiu žvilgsniu.

Kai senutė išėjo, mudu vėl išgėrėme po stikliuką, kiek užkandome ir ilgai tylėjome, tarsi nė vienas nebenorėdamas tęsti ankstesnės kalbos arba stengdamiesi apdairiai įžiūrėti galimus povandeninius rifus. Aš užsirūkiau ir kiek būkš-taudamas laukiau naujų draugo klausimų ar teiginių, sąvokų bei terminų patikslinimo ir painių įrodinėjimų. Tačiau jis pažvelgė į pastebimai judančią lango užuolaidą ir tarė:
— Sunt bona mixta malis, sunt mala mixta bonis.
Įžvelgęs šiame posakyje aiškią nuolaidą, netgi kompromisą, aš beveik prieš savo valią paklausiau:
— O tu . . . neabejoji?
Aloyzas, tarsi apakintas ryškios šviesos, sumirksėjo, nervingai nusiėmė akinius, pašluostė, patrynė, vėl juos užsidėjo ir kurį laiką žvelgė į iškilmingai ir tauriai susimąsčiusį Kristaus veidą Alyvų darželyje; paskui paprašė manęs cigaretės, paskubomis užsidegė, užsikosėjo, ilgai nesurado nosinės; kosuliui praėjus, jo akys pasidarė ašarotos ir gailios.
— Tu, kuris tiek daug pergyvenai, — be gailesčio pešiau iš jo prisipažinimą, — kuris tiek skaitai. . .
— Prisimeni tą mokytoją, kuris mums patardavo, liepdavo stebėti skruzdžių gyvenimą? •— padėdamas į peleninę rūkstančią cigaretę, paklausė jis.

Pr. Gasparonis Prie kapo (degtas molis) Pr. Gasparonis Rūpintojėlis (glazūruotas molis)

— Prisimenu, gerai prisimenu, — susidomėjau aš. — Kaip tik apie jį galvojau, vykdamas į šitą mokyklą, bet man išėjo iš galvos jo pavardė.
— Martinkus, Telesforas Martinkus. Mehr Licht! — mes jį vadindavome. Prisimeni!
— Taip.
— Protingas buvo senis. Kartą jis man papasakojo, kaip vaikystėje išardęs žadintuvą, ieškodamas jame pasislėpusio laiko. O kai laikrodžio nebesugebėjęs vėl sudėti, išnarstytas dalis sudaužęs kirvapente, sudėjęs į seną puodą ir į-metęs upėn.
— Na ir kas toliau?
— Nieko. Tik nuo to laiko pradėjęs stebėti skruzdžių gyvenimą ir mokytis iš jų darbštumo, atkaklumo ir kantrybės.

Matydamas, kad aš tyliu ir toliau jo nebe-kamantinėju dėl abejojimo, jis užgesino vis teberūkstančią peleninėje cigaretę ir tęsė:
— O jie viską suveda į žemiškus reikalus, su žiburiu ieško religijos socialinių šaknų, stengiasi šį jausmą paaiškinti žmogaus silpnumu stichijos akivaizdoje et cetera. Ją vadina atgyvena, prietarais, bet niekuomet jiems neateina į galvą mintis, kad tikėjimas tai žmogaus kelias į begalybę, į absoliutą, jo natūralus troškimas pratęsti savo egzistenciją ir anapus grabo lentos. Tebūnie tai ir iliuzija, bet šventa iliuzija, atspindinti žmogaus prigimtį, pačią jo esmę, padedanti jam gyventi ir nepavirsti gyvuliu
— Geriau karti tiesa, negu saldus melas.
— Pirmiausia, brangusis Vytautai, dar reikia įrodyti, kad tai melas, antra . . . Sirgai kada nors sunkia liga?
— Ne.
— Sunkiam, nebepagydomam ligoniui gydytojas nesako, kad su juo jau viskas baigta ir kad jis jau nebeturi ko daugiau tikėtis. O žmogus, paliktas pats sau vienas su savim, tampa sunkiu, nepagydomu ligoniu, pasimetusiu beviltiškuose prieštaravimuose ir savo aklame vienišume. Kodėl nesako? Suprantama, dėl to, kad nenori apkartinti jo paskutiniųjų valandų, nenori sugriauti jo iliuzijos gyventi. Taip yra su žmogaus kūnu. O su dvasia? Kam gali būti duota teisė užmušti žmogaus dvasią? Kas tokią teisę gali uzurpuoti?

— Mūsų tikslas ne užmušti žmogaus dvasią, o ją išlaisvinti.
—Išlaisvinti? — Aloyzo lūpas iškreipė ironija. — Nuo ko? Nuo jos pačios? Nuo žmoniškumo? Kuriam galui mes turime jam kalti į galvą: "Žmogau, tavo gyvenimas pasibaigs čia..
žemėje, todėl nežiopsok! Nepaisydamas artimo interesų, imk, plėšk iš jo viską, ką gali ir ko negali". O apie viso to pasekmes ar pagalvojate? Žemiausių instinktų viešpatavimas, moralinis krachas, chaosas. . . "Jesli Boga net, tak, značit, vsio dozvoleno", — samprotauja Dostojevskio Karamazovas.- Jums, tokio išlaisvinimo apologetams, nederėtų pamiršti, kad laisvė tai auksinė moneta, kurios antroje pusėje neištrinamai iškalta: SAVIVALĖ.
— Bet juk mes žinome daug ateistų, — įsiterpiau į jo minčių srautą, — kurie savo gyvenimu gali būti pavyzdžiu ir ne vienam tikinčiajam.
— Neneigiu. Bet, pirmiausia, kas jie tokie? Žmonės, kurie nepanorėjo ar dar nesuspėjo sudeginti visų tiltų, vedančių į paveldėtą iš tėvų ir protėvių dorą gyvenimą, antra, šitie, kurių pilietišką padorumą yra kas pastebi ir įvertina, ir trečia, tie, kurie neperžengia įstatymu nužymėtos ribos iš baimės prieš baudžiamąjį kodeksą. O mums reikia ne elgesio, bet dvasios aristokratų, kuriems doras, pavyzdingas gyvenimas būtų vidinė būtinybė.
— Mes kaip tik ir stengiamės tai vidinei būtinybei išpurenti dirvą.
Aloyzas įmetė į pražiotą burną kąsnelį duonos, ją sukramtė, pamažu ir įsigilinęs į save, ir tarė:
— Dieve, jums padėk ateičiai, bet šiandien toje jūsų dirvoje, deja, ne blogiau tarpsta kūkaliai ir piktžolės, negu kviečiai.
Stojo ilga tyla.
Prasivėrė durys, atsargiai ir tyliai, plyšyje pasirodė Aloyzo motinos galva, ir mudviejų akys susitiko. Man atrodė, kad senutės akys kažko nebyliai ir maldaujamai prašė. Aš pažvelgiau į laikrodį ir pasakiau.
— Man jau metas.
Durys, tarsi to ir telaukusios, be garso užsidarė.
Aloyzas manęs nebedraudė pasilikti, padėkojo už apsilankymą ir išlydėjo į prieškambarį, kur už sienos dejavo ir švilpė vėjas.
— Vytautai, — staiga aš pajutau ant peties jo ranką, — ar tau nebūna taip, kad, susipainiojęs savyje, gyvenime ir nusivylęs žmonėmis, jų tvarka ir papročiais, norėtum sušukti: "Viešpatie, sugrąžink man naivų mūsų protėvių tikėjimą!"
Aš paleidau durų rankeną ir atsigręžiau atgal.
Prietemoje ryškiai blizgėjo stori draugo akinių stiklai.
— Nemanyk, kad per jėgą noriu tave nutempti į bažnyčią, — paaiškino jis. — Gyvenimas ir mus išmokė tolerancijos.
— O pats į mano klausimą neatsakei, — bandžiau išsisukti ir vėl susiradau tamsoje durų rankeną.
Aloyzas padėjo man ant pečių abi rankas, pasuko mane veidu savęsp ir tarė:
— Abejoju, ir dar kaip abejoju, Vytautai. Ir aš žmogus. Jei atsirastų . . .
Jo žodžius nutraukė su bildesiu atsilapojusios durys. Galingas vėjo gūsis įsiveržė į prieškambarį, perskyrė mus ir nušvilpė į saloną. Kažkur sužvangėjo stikliai, kažkas nukrito, pasigirdo išgąstingas senutės balsas . . . Tačiau Aloyzas, nebodamas stichijos, vėl suėmė man pečius ir beveik rėkte išrėkė:
— Jei atsirastų, kas mano abejones išblaškytų, tai dar šiandien nusivilkčiau sutaną. Bet tokio nėra. Ir neatsiras, Vytautai. Ne-e. Mes būsime reikalingi tol, kol žmogus bus mirtingas, vienok svajos, veršis į nemirtingumą. O jeigu jis mokslo dėka, savo paties nelaimei pažabos nemirtingumą, mes nemurmėdami nueisime nuo scenos. O kol to nėra, mūsų šventa pareiga jam sakyti: Sursum corda!"
— O mūsų pareiga jam sakyti: Žmogus — tai skamba išdidžiai!—ieškodamas tamsoje draugo akių, tariau aš.
Aloyzas alsiai nuėmė nuo mano pečių rankas.
— Ir viskas?
— Taip . . . Nors . . . nors kai kada pavydžiu tiems, kurie sugeba nuoširdžiai kuo nors tikėti.
Pasakiau ir išbėgau į siūbuojančią, ūžiančią, pilną vėjo ir tamsos naktį. Ausyse pro vėjo švilpesį ir gausmą dar nuaidėjo paskutiniai kunigo žodžiai: "Tikėjimas, kaip ir meilė, yra ne tik jausmo, bet ir valios aktas".
Grįždamas atgal, aš pykau, kad taip ilgai užsibuvau, ir kartu karštligiškai tęsiau mintyse mudviejų disputą. Ir buvo baisiai apmaudu, jog iš anksto nepagalvojau galimos pokalbio temos, nepasiruošiau jam ir todėl daug ko nepasakiau arba pasakiau ne taip, kaip norėjau, netgi kai kur leidausi vos ne paguldomas ant menčių. O dabar sudirgintas protas ir vaizduotė piršo diskusijos tąsą, naujus svarius argumentus ir patentuotus pavyzdžius, logišką ir tikslą terminologiją bei minčių formuluotę. Vienu tarpu net pradėjau ieškoti dingsties sugrįžti ir pasakyti: "Tu, Aloyzai, ten išleidai iš akiračio tą aplinkybę... tu ignoruoji tokį faktą... tu su savo ta klerikališka sofistika visai neatsižvelgi į gyvenimo praktiką . . ." Ir t.t., ir t. t. O jei, man sugrįžus, Aloyzas jau būtų atsigulęs, aš buvau pasiruošęs jį išversti iš lovos ir imti bombarduoti savosios pavėluotos logikos katapulta. Tačiau mano beprotišką įkarštį kiek ataušė plačiai ir galingai šluojantis vėjas, gūdžiai ošiantys

Mikalojus Ivanauskas Mano motinos laidotuvės (liepsnos tapyba)

medžiai ir krūmai, vidurnakčio miestelio nykuma. Išryškėjus gremėzdiškai ir tamsiai mokyklos masei, nejučia šovė į galvą mintis, kad žmonės negalėjo nepastebėti mudviejų pasibučiavimo. Tai perpildė taurę: aš aiškiai pamačiau, kaip ši baisinga žinia, genama liežuvių vėjo ir kelyje be perstojo vis pampdama ir grėsmingai di-dėdama, sklinda po parapiją, rajoną, po visą respubliką, pasiekia sostinę, įsiveržia į ministeriją, šimtu kojų lipa plačiais marmuriniais ir kilimais išklotais laiptais, gąsdina ramius ir taikius tarnautojus, varo į šventą pasipiktinimą ir neviltį visuomeninių organizacijų ir susivienijimų lyderius, priverčia išsižioti daug patyrusius ir išken-tėjusius mano viršininkus.

"Švietimo ministerijos atstovas Vytautas Norvilas atvažiavo į N vietovę patikrinti mokomojo - auklėjamojo darbo, tačiau, užuot sėdėjęs mokykloje, susirado ideologinį priešą, su juo viešai ir demonstratyviai bučiavosi ir po jo tamsiu sparnu klebonijos patalpose išglūdėjo iki gilių išnakčių", — skambėjo ausyse vienas iš galimų tos baisingos žinios variantų.

Durys buvo neužrakintos. Vargais negalais jas išplėšiau iš stipraus vėjo blėgio, šmurkštelėjau pro siaurą plyšį į koridorių ir tučtuojau paskendau tirštoje tamsoje .Gerai dar, kad polemikos įkarštyje nepalikau pas kleboną visų degtukų. Žiburiuodamas plazdančia liepsnele, susiradau laiptus į antrą aukštą, niekieno nesustabdytas užkopiau jais ir įėjau į savąjį kambarį. Kambaryje, nedegdamas šviesos, paskubomis nusirengiau ir atsiguliau. Lovoje vėl prisiminiau direktoriaus žodžius: "Biblioteką rasit neužrakintą". Tai davė pradžią naujam minčių posūkiui, arba, tiksliau pasakius, mane vėl apvaldė ankstesnis nuogąstavimas. Vadinasi, dabar nebegali būti jokios abejonės, kad Raila viską jau žinojo iš anksto. Jis, jausdamas, kuo gali baigtis visai apleistos mokyklos patikrinimas ir gyvybiškai būdamas suinteresuotas pasilikti įstaigos vadovu, susitarė su klebonu, matyt, geru savo draugu, kad tas mane pasikviestų, viešai sukompromituotų savo audringu bičiulystės jausmų pareiškimu, o vėliau kaip galima ilgiau užlaikytų. Ir tokiu būdu organizuotas reikalas, atrodo, natūralus ir paprastas iš pirmo žvilgsnio, direktoriui palieka laisvas rankas galimų komplikacijų akivaizdoje. Kraštutiniu atveju jis turėtų prielaidas net šantažui. O aš lyg koks paikas avinas leidausi genamas į jo šlykščių planų gardelį.

Sukurta: Kretingos pranciškonai