Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU NAUJI VYSKUPAI LIETUVOJE IR SOVIETINĖ TAKTIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė X. Y. Z.   
Religijos, tikinčiųjų ir kunigų persekiojimas Lietuvoje, kaip žinoma, tebėra aštrus ir nerodo ženklų švelnėti. Dėl to kyla susidomėjimas faktu, kad pernai gruodžio 21 d. buvo konsekruoti du nauji vyskupai: Liudas Povilonis, 59 metų, ir Romualdas Krikščiūnas, 40 metų. Pirmasis, Klaipėdos katalikų bažnyčios statytojas, sovietų teismo 1962 m. nuteistas 8 metams kalėti, vėliau paleistas ir pastaruoju laiku buvęs vikaru auditoriumi Vilniaus Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijoje. Antrasis, buvęs Kauno Prisikėlimo parapijos klebonas, ketvertą metų studijavęs bažnytinę teisę Romoje, pastaruoju metu buvo vysk. Labuko kancleriu ir pernai padarytas generalvikaru. Pirmasis paskirtas Telšių vyskupo Pletkaus augziliaru, antrasis — Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų administratoriaus vysk. dr. Labuko.

Būdinga šiam įvykiui, kad sovietai pritarė parinktiem kandidatam, o patį jų konsekravimą sovietinės Eltos komunikatu paskelbė "Tiesoje" gruodžio 24 d. (Nr. 297). Klausimas, kodėl sovietai leido konsekruoti šiuos du naujus vyskupus, kai kiti du, dar gana jauni vyskupai laikomi namų arešte ir laukia paleidžiami į laisvę bei įjungiami į darbą? Vysk. Vincas Slatkevičius, Kaišiadorių augziliaras (g. 1920), vos tik konsekruotas 1957.XII.25, buvo išvežtas į Nemunėlio Radviliškį, o Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų administratorius vysk. Julius Steponavičius (g. 1911) nuo 1961.1.24 izoliuotas Žagarėje. Ar tada sovietams užkliuvo Slatkevičiaus konsekravimas be jų pritarimo? Ar Steponavičius pasirodė nepriimtinas dėl to, kad jam Roma iš anksto davė teisę automatiškai perimti iš vysk. Paltaroko vyskupijų valdymą, kai šis mirė, ir jis tai padarė 1958 metais, neprašydamas sovietų pritarimo?

Anų dviejų vyskupų izoliavimas ir ligi dabar jų kalinimas atrodo turi kitą — ne formalinį pagrindą. Tie du jauni vyskupai buvo per arti didžiųjų charakterių ir kankinių ordinarų — vysk. Paltaroko ir arkiv. Matulionio, jų parinkti ir įkvėpti laikytis tokios linijos, kad pirmon eilėn žiūrėtų Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalų, o ne Rugieniaus ir NVD įstaigų. Antra vertus, sovietai tada laikėsi kieto nusistatymo neduoti Lietuvai daugiau, kaip vieną aktualiai veikiantį vyskupą. Dėl to jie nuėmė iš pozicijų ne tik anuos du jaunus vyskupus, bet ir arkiv. Teofilį Matulionį. Paliko tik vieną vyskupą Petrą Maželį, senyvą ir ligonį, be to, esantį nuošalioj vietoj — Telšiuose.

Kai vysk. Petras Maželis buvo visiškai palaužtas ligos, Roma parinko prel. Labuką vyskupu - administratoriumi Kaunui ir jį konsekravo II Vatikano paskutiniosios sesijos metu. Sovietai tada nepasipriešino ir grįžusio į Kauną neareštavo. Netrukus jie dargi pritarė kan. Pletkaus konsekravimui Telšių vyskupu - administratoriumi vietoj 1966 metais mirusio vyskupo Maželio. Tuo atrodė buvo pralaužta sovietinė linija iš vieno vyskupo į du. Betgi tie du buvo pakankamai seni, vienas gimęs 1894, o antras 1895. Matyt, galvota, kad jie nebus labai veiksmingi nei pavojingi sovietinei politikai.

Kodėl dabar sovietai apsisprendė šiem dviem seniem vyskupam pridėti po jaunesnį augziliarą? Ar jiem parūpo pagelbėti seno amžiaus vyskupams jų sunkiose pareigose? šito iš sovietų niekas nelaukia, dėl to galvojama, kad čia turi būti nauja taktika. Klausimas, kokia ir ko siekianti?

Senieji vyskupai gal ir buvo nepavojingi sovietams, bet jie pasirodė neveiksmingi kitu požiūriu. Kaip tik pernai pavasarį Maskvos kulto minsterija gavo kolektyvinį Lietuvos kunigų prašymą pakeisti Kauno kunigų seminarijos kandidatams uždėtą numerus clau-sus. Nežiūrint baudų keturiems "didžiausiems kaltininkams'' ir į-spėjimų raštu kitiems, valdžios į-staigos vėl gavo naują raštą dėl bažnyčių padėties Lietuvoje. Pagaliau rugpiūčio mėnesį sovietų Kosi-ginas gavo trečią kunigų kolektyvinį raštą, pasirašytą Vilniaus arkivyskupijos kunigų didesnio skaičiaus. (Pastarasis raštas jau paskelbtas ir mūsų spaudoje). Jo nuorašai pasiųsti Lietuvos ministrų tarybos pirmininkui ir vyskupijų valdytojams.

šis kunigų sujudimas greičiausiai ir bus sukėlęs sovietams galvosūkį, ką daryti. Jei NVD baudos nebeveikia, jei Rugieniaus bauginimai nebesulaiko, jei iš to pasaulis gauna tik naujos medžiagos prieš sovietų antireliginę akciją, tai reikia ieškot kitų kelių kunigams pažaboti ir antireliginei akcijai užtušuoti. Ligi šiolei visi kunigų skyrimai ir perkėlimai, išleidimai į užsienį, kandidatų praleidimai į seminarijas, leidimai šventinti į kunigus ėjo via: NVD, Rugienius, vyskupijų valdytojai arba atvirkščiai valdytojai, Rugienius, NVD. Vienas tos procedūros ryšininkas buvo "vyskupų vyskupas" Rugienius — kulto reikalams vyriausias valdininkas ir jo placet buvo de facto NVD placet. Kiti ryšininkai tarp Rugieniaus ir kunigų buvo vyskupijų valdytojai. Bet štai tas antrasis ryšininkų kanalas nuo praėjusios vasaros atsidūrė krizėje. Kunigai ėmė veikti be jokių kanalų, patys siekdami sisteminės viršūnės Maskvoje ir gindamiesi bei gindami religijos reikalus pačia sovietine konstitucija. Sovietai pamatė, kad senieji valdytojai nebesutvarkys jaunųjų kunigų, tat apsisprendė išbandyt kitą kelią: duosim jaunesnius vyskupus, juos paspausim, o šie geriau paspaus kunigus.

Sovietai nekeičia savo principo sunaikinti religiją, tačiau nebe pirmas kartas jie keičia taktiką. Pradžioj jie laikėsi dėsnio: divide et impera. Visuose kraštuose siekė sukurti antrąjį kunigų atskilėlių nuo Romos frontą. Taip jie darė Kinijoj, Čekoslovakijoj, Lenkijoj, taip bandė ir Lietuvoj. Kun. J. Stankūnas 1947 metais buvo parinktas būti pirmuoju, dėl to gabentas į Maskvą, spaustas visom priemonėm imtis Judo pareigos. Kai jis atsisakė, atsidūrė 25 metams į Sibirą. Nesuradę antro, nei trečio kandidato, sovietai ieškojo mažesnio atsparumo valdytojų. Visus valdytojus, kuriuos buvo parinkusios vyskupijų kapitulos, jie atmetė, o kai kuriuos ištrėmė, kaip Kaišiadorių kan. Meidų ir Panevėžio kan. Šidlauską. Visoms šešioms vyskupijoms sovietai norėjo turėti du valdytojus, bet tai jiem nepavyko. Kurį laiką buvo trys valdytojai, pagaliau suvesta j keturius: Vilniaus, Panevėžio - Kaišiadorių, Kauno - Vilkaviškio ir Telšių. Juo mažiau valdytojų, juo lengviau Ru-gieniui ir NVD jais operuoti. Jei būtų šeši, greičiau kuris nors išklystų iš "linijos" arba, visi susitarę, būtų drąsesni pasipriešinti kai kuriems sovietų reikalavimams. Tos sumažintų rankų taktikos jie laikosi ir toliau. Būdinga, kad jie neleidžia turėt savų valdytojų dviem stipraus nugarkaulio vyskupijom — Panevėžiui ir Vilkaviškiui. Šias vyskupijas jie laiko priplakę vieną prie Kaišiadorių, o antrą prie Kauno valdytojų vežimo.

Iš šalies žiūrint, atrodytų paradoksas, kad sovietai, nenorėdami didinti valdytojų skaičiaus, dabar štai didina vyskupų skaičių. Didina jį ne naujose pozicijose, kur vyskupų trūksta, kaip Vilniui, Panevėžiui, Kaišiadorims ir Vilkaviškiui. Tiesa, pirmosios trys turi savo vyskupus — Steponavičių ir Slatkevičių. Jei sovietai ir norėtų jų vieton gauti kitus vyskupus, Roma nesutiks. Tie vyskupai kaliniai savo teisių bažnytine prasme nėra praradę, tik jie sukliudyti jas vykdyti. Galėtų būt naujas vyskupas Vilkaviškyje, bet to sovietai nenorės. Koks gi tat buvo apskaičiavimas duplikuoti vyskupus Kaunui - Vilkaviškiui ir Telšiams? Argi tuo siekiama sustiprinti senųjų vyskupų galią, ypač kai pasirodė, kad jie nebepajėgūs patenkinti savo kunigus? Atrodo, taip, bet tai reiškia ką kita, negu daugelis naivesnių galėtų galvoti. Senieji vyskupai bus paraližuoti ir diplomatiškai nuimti. Augziliarai bus faktinieji trijų vyskupijų valdytojai. Krikščiūnas jau anksčiau valdė Vilkaviškio vyskupiją kaip kancleris, o tapęs generalvikaru jis tai darys dabar.

Klausimas tačiau ne tas, kad jie valdys vyskupijas, bet kaip jie valdys: kaip tvarkysis su Rugienium bei NVD ir kaip su savo kunigais? Ar jie bandys užgniaužti teisėtus kunigų reikalavimus, ar stengsis paveikti Rugienių ir sovietinius bosus, kad liautųsi diskriminavę tikinčiuosius ir kunigus, ir iš viso duotų pagaliau religinę laisvę Lietuvos katalikams? Bet ar sovietai jų klausys, ar grūs ir juos po kiek laiko į Žagarę bei Nemunėlio Radviliškį? Ar klausys jaunesnieji kunigai šių vyskupų, jeigu jie pasirodytų tik Rugieniaus botagas, o ne Bažnyčios vadovų balsas ir valia?

Nesinori tikėti, kad sovietams šį kartą pasisektų palaužti per eilę metų brendusį ir dabar spontaniškai įsisiūbavusį kunigų judėjimą. Nebe tie laikai ir nebe ta generacija. Šie kunigai jau yra praėję didelį kryžiaus kelią, tat juos į-bauginti nebus lengva, juoba, kad jie gina šventas religijos ir žmonių sąžinės teises. Norisi laukti, kad jaunieji vyskupai bus išmintingesni ir atsparūs, tačiau teks toliau stebėti, kaip jie reikšis. Lietuvos religinė kova nebėra tik vietos reikalas. Pagaliau ir sovietinis pasaulis nebėra uždara sala.
X. Y. Z.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai