| |
|
|
|
Parašė Raphael Sealey
|
Spaudoje ir viešuose pokalbiuose neretai svarstomas klausimas, kokias pareigas jaunas lietuvis turi JAV-bių viešajame gyvenime. Aptariant tą klausimą, netaip seniai buvo iškelta ir nauja tema, būtent: "Lietuva ar Alabama?". Pokalbio dalyviai abiejose pusėse ne tik prileido, kad jaunas ir laisvas lietuvis yra įpareigotas dirbti Lietuvos gėriui, bet ir sutiko, kad pietinės JAV-bių dalies padėtį reikia pertvarkyti ir kad vadinamasis civilinių teisių sąjūdis ruošia norimą pertvarkymą. Pokalbio dalyviai ginčijosi vien apie pirmenybę, ar Lietuva ar Alabama turi pirmą teisę į laisvo lietuvio pastangas. Kitaip tariant, visi pokalbio dalyviai buvo pasisavinę JAV-bių liberalų nuomonę, kad civilinių teisių sąjūdis atneša reikalingą pertvarkymą pietinėse valstijose.
Ogi ta nuomonė yra labai abejotina. Jei kas nori suprasti civilinių teisių sąjūdį, turi prie jo prieiti istoriškai. 1776 trylika buvusių kolonijų pasiskelbė nepriklausomos nuo Anglijos, ir kiekvienas JAV-bių pilietis privalo tikėti, kad tas nepriklausomybės paskelbimas buvo teisėtas. Iš to seka svarbi išvada. 1861 pietinių valstijų sąjunga pasiskelbė nepriklausoma nuo JAV-bių, ir prasidėjusiame pilietiniame kare šiaurinės valstijos kovojo už tai, kad paneigtų pietinių valstijų teisę į nepriklausomybę. Bet aišku, jei 1776 buvusios kolonijos turėjo teisę pasiskelbti nepriklausomos, tai ir 1861 pietinės valstijos turė-
------------
Autorius pagrįstai kelia reikalą savarankiškiau laikytis aplinkos nusistatymų atžvilgiu. Kaip pats pastebi, daug kur jis skirtingai žvelgia, negu daugelis mūsų. Tai savaime straipsnį daro diskusinį.
----------
jo tą pačią teisę. Dabar šiaurinių valstijų pilietis žino, kad pilietiniame kare šiaurinės valstijos neteisėtai kariavo, bet jis nenori to pripažinti. Jis jaučiasi kaltas, bet nenori kaltas prisipažinti. Kad atsikratytų tos kaltės nuojautos, jis stengiasi įrodyti, kad dar ir dabar visuomeninė padėtis pietinėse valstijose yra bloga ir net nepakenčiama; savo piliečius, kurie gyvena pietinėse valstijose, jis baudžia įrodyti, kad jie bausmės verti. Bet tuo būdu jis tik padidina savo kaltę ir nepakeliamą savo kaltės nuojautą. Vadinamasis civilinių teisių sąjūdis mažai ką bendra turi su juodųjų žmonių reikalais; pirmiausia jis išreiškia šiaurinių valstijų gyventojų neapykantą pietinių valstijų gyventojams.
Labai gaila, kad JAV-bių lietuviai nusileidžia į klausimą, Lietuva ar Alabama. Tuo būdu jie priima šiaurinių valstijų gyventojų nuomonę, kad visuomeninė padėtis pietinėse valstijose yra nepakenčiama ir turi būti šiauriečių pakeista. Pasisavindami šiauriečių galvoseną, lietuviai nusikalsta ir pietiečiams, ir šiauriečiams, ir sau. Pietiečiams, kadangi, nusileisdami į klausimą: Lietuva ar Alabama, ir lietuviai kursto neapykantą, nukreiptą prieš pietines valstijas. Šiauriečiams, kadangi vidinė įtampa JAV-bėse bus nugalėta tik tada, kai šiauriečiai prisipažins kaltais; naujieji ateiviai, nebūdami nuo mažens įskiepyti šiauriečių kaltės jausmu, turėtų juos apšviesti. Sau, kadangi jie priima neapykanta pagrįstą nuomonę už gryną pinigą, atsižadėdami tos paveldėtos kultūros, kuri galėtų duoti jiems pagrindą savarankiškam sprendimui sudaryti.
Laisvo lietuvio nusistatymas vadinamuoju civilinių teisių klausimu priklauso ilgai istorinei temai, kuri galėtų vadintis: "amerikietis ar naujasis ateivis". Kai JAV-bės pasiskelbė nepriklausomos, didžiausia gyventojų dalis buvo angliškos kilmės ir pragyveno žemės ūkiu. Ta pati padėtis tęsėsi dar ilgai; tik XIX a. įpusėjus, pamažu įvyko du pakeitimai. Pasikeitė pagrindinis pragyvenimo šaltinis ryšium su vadinamąja pramonine revoliucija; dirbdami pramonės į-monėse, gyventojai susispietė į didmiesčius. Tuo pačiu laikotarpiu pasikeitė ir gyventojų sudėtis, nes žmonės pradėjo dideliu mastu persikelti į JAV-bes iš Airijos, Italijos, Lenkijos ir kitų kraštų. Kokia buvo senųjų amerikiečių kultūra ir koks buvo naujųjų ateivių kultūrinis įnašas?
Netaip seniai profesorius Robert Middlekauff parašė knygą "An-cients and Axioms: Secondary Ed-ucation in Eighteenth-Century New England" (Yale, 1963) apie vaikų auklėjimą būsimose JAV-bėse XVII ir XVIII amžiais. Ankstyvas žmonių persikėlimas iš Anglijos į Ameriką vyko lėtai tuo laikotarpiu, kai pačioje Anglijoje buvo griebtasi toli siekiančių priemonių mokykloms padidinti ir pagerinti. Atsidūrę Amerikoje, anglai dar vis nuoširdžiai gerbė mokslą. Tarp jų buvo gilaus tikėjimo evangelikų, kuriems proto išlavinimas buvo itin svarbus; juk, jų akimis žiūrint, protas buvo Dievo duota priemonė krikščionybės tiesoms suprasti. Bet mokykla ne vien pagarba gyvena. Naujų miestų ir kaimų gyventojai buvo plačiai išsisklaidę; kai kuriais atvejais miestas turėdavo būti padalytas į keturias dalis, ir kas metų ketvirtį mokykla susirinkdavo į kitą dalį, kad visų dalių vaikai turėtų progą lankytis. Tik retuose miestuose mokyklos išsilaikė be rimtų piniginių sunkumų; dažnu atveju mokymas turėjo būti pakartotinai nutrauktas dėl lėšų stokos. Daugely vietovių gyventojai buvo tokie negausūs, kad neužtekdavo nei lėšų, nei vaikų stipriai mokyklai išlaikyti. Tokiomis aplinkybėmis mokslo lygis buvo neaukštas; kai Anglijoje buvo gana griežtai skiriama tarp pradžios ir vidurinės mokyklos, tai Amerikos miestuose ir kaimuose dažniausiai visų amžių vaikai lankydavo tą pačią mokyklą ir klausydavosi to paties mokytojo.
Šitoje ankstyvoj šiaurinių Amerikos mokyklų padėtyje galima į-žiūrėti priežastį, kodėl dar ir dabar JAV-bėse keistai atsiliepiama apie mokslą. Amerikietis gerbia mokslą, bet ne daug apie jį nusimano. Verta prisiminti tą baisiai nemokslišką žodį, kurį parašė vienas pasiturįs tėvas savo sūnui, patardamas jam parašyti disertaciją: "Knyga, kuri yra pripažinta svarbiuose sluoksniuose, ilgai padeda žmogui jo karjeroje". Sūnus anuomet studijavo Harvardo universitete ir vadinosi John F. Kennedy.
Naujieji ateiviai, kurie nuo XIX a. vidurio atvyko į JAV-bes milžiniškais skaičiais, būtų galėję pakelti kultūrinį lygį savo naujose gyvenvietėse. Dažniausiai jie buvo gimę kraštuose, kurių kultūra buvo ir sena, ir tautinė; kitaip tariant, tėvynėje kultūra nebuvo vieno luomo dalykas, o visos tautos pasididžiavimas. Bet naujųjų ateivių įnašas į amerikiečių kultūrą buvo menkas. Atsidūręs Amerikoje, lenkas, italas ar lietuvis paprastai pasiskubino kuo greičiau užmiršti savo tėvų kultūrą ir prisitaikyti prie esamų sąlygų, čia ir glūdi JAV-bių istorinė tragedija.
Nėra ko stebėtis, kad senosios išeivijos dauguma kultūriškai prisitaikė prie amerikietiškumo; ekonominis prisitaikymas buvo jiems žūt būt reikalingas. Bet gaila, kad ir naujoji išeivija neatsilieka. Atsidūręs JAV-bėse šių dienų dažnas lietuvis atsižada kritiškumo; jis beatodairiškai priima amerikiečių galvoseną, keldamas tokius klausimus, kaip Lietuva ar Alabama. Kad grynas amerikietis nesugeba giliau gvildenti jam pasiūlytos galvosenos ar elgsenos, yra suprantama: jo akiratis yra ribotas, nes jis neturi nieko, su kuo galėtų palyginti tą aplinką, kurioje užaugo. Bet lietuvis pažįsta kitą, neamerikietiš-ką kultūrą; jis nėra dvasiškai priklausomas nuo dabartinės aplinkos; jis galėtų į ją kritiškai žiūrėti.
Vienas pavyzdys parodys, kaip gi -liai prisitaikymo dvasia yra paveikusi JAV-bių lietuvį. "Metmenų" žurnale 1967 pasirodė įdomus straipsnis "Keletas minčių apie vertimus", kuriame autorė vertino į anglų kalbą išverstus lietuvių veikalus. Neneigiant, kad autorė išreiškė tikslių pastabų, čia norima sustoti tik ties viena maža to straipsnio dalimi, kurioje autorė pacitavo kai kuriuos amerikiečių recenzentų įvertinimus. Amerikiečių pastabos apie kai kurias knygas buvo palankios. Antai "Time" žurnalas recenzavo J. Gliaudos "House upon the Sand" ir įvertino tą veikalą kaip priklausantį prie geriausių knygų apie nacizmą. Taip pat palankiai Robert Finn vertino I. šeiniaus "The Re-juvenation of Siegfried Immer-selbe"; pasakęs, kad tas romanas yra prieš nacizmą nukreipta satyra, jis baigia savo giriamą žodį tokia pastaba: "And the satire still bites hard." Kita knyga, būtent V. Krėvės "The Temptation", sulaukė nepalankios recenzijos; daktarui Edward Hansen sunku prisiminti skaitytą knygą, kuri būtų buvusi taip labai užmirština — "eminently forgettable". "Metmenų" žurnale lietuvė pamini visus tris įvertinimus ir prie paskutinio ji prideda: "Sprendimas aštrus, bet mums, kurie mėgstame save egzaltuoti, labai sveikas".
Tiesą pasakius, abidvi palankios recenzijos yra nesąmonė. "Time" žurnalo recenzentas, vertindamas J. Gliaudos "House upon the Sand" šovė pro šalį. Tas romanas nėra knyga apie nacizmą; jis nenagrinėja nacizmo ir neteikia išvadų apie nacizmą. Tame romane autorius tenagrinėja padoraus būdo, bet riboto akiračio žmogų ir rodo, kaip jis elgiasi ir keičiasi nacizmo aplinkoje; nacizmas romano veiksmui sudaro tik foną. Robert Fin-no pastaba apie "The Rejuvenation of Siegfried Immerselbe" yra net juokingesnė. Kai knyga "Siegfried Immerselbe atsinaujina" buvo pirmą kartą išleista 1934, nacizmas valdė Vokietiją ir turėjo savo gerbėjų kitur; tada satyra galėjo smarkiai graužti. Bet po trisdešimt metų nacizmas nebeval-do jokio krašto ir yra visiškai sunykęs: kaip gali satyra dar vis smarkiai graužti, kai nebėra ko kąsti?
žinoma, kai šv. Jurgis jau buvo slibiną nugalėjęs, netrukus atsirado daug drąsių jaunuolių, kurie smerkė slibiną ir jo atliktus darbus; tarp tų drąsuolių gal ir buvo Robert Finn. Peržiūrėdamas palankiąsias recenzentų pastabas, skaitytojas turėtų prieiti išvados, kad jos buvo pagrįstos ne grynai literatūriniais sumetimais. Rimti šių dienų rašytojai, kaip Ionesco ir Kingsley Amis, yra nusiskundę, kad Vakarų pasauly dabar reikalaujama iš rašytojo laikytis politikoje kairės linijos. O nepalankus V. Krėvės knygos "The Temptation" įvertinimas ar buvo grynai literatūriniais sumetimais pagrįstas? Gaila, kad "Metmenų" žurnale lietuvė priėmė amerikiečių vertinimą nekritiškai.
Pavyzdžių galėtų būti daugiau. Per paskutinius keleris metus JAV-bės priešinasi komunizmo plėtimui-si pietryčių Azijoje. Anksčiau, kai komunizmas vykdė žiaurumus rytų bei vidurio Europoje ir Tibete, JAV-bės nesipriešino. Ir politinė kairė tuo buvo patenkinta. Bet kai pagaliau JAV-bės griebėsi ginklo pietų Vietnamui gelbėti, politinė kairė išvystė visas propagandos priemones, kad amerikiečių kariniai veiksmai būtų sustabdyti ar bent apsunkinti. Kaip įprasta, ypač daug propagandos skiriama universitetams. Gaila, kad prie kairės sąjūdžio universitetuose prisideda ir kai kurie lietuviai studentai. Dar skaudžiau, kad kai kurie vyresni lietuviai kairinių studentų atstovus laiko idealistais. Juk Vietname, kaip ir kitur, komunizmas pasižymi žiaurumu; jis neslepia fakto, kad jo pasirinkta valdymo priemonė yra baimė. Ogi universitetų "idealistai" mielai atiduotų komunizmui visą Vietnamą.
Daug kalbėta apie lietuvybės išlaikymą ir daug dėta gražių pastangų tam tikslui, šių eilučių rašytojas tenori pridėti vieną pastabą. Sąmoningai apsisprendęs lietv.-vis, kuris gyvena JAV-bėse, turi progą savarankiškai gvildenti JAV-bių problemas, ar jos būtų politinės, literatūrinės ar kitokio pobūdžio. Lietuvybė suteikia jam pagrindą, ant kurio atsistojęs jis gali prieiti savarankiškų išvadų apie jį supančią aplinką. Kitaip tariant, jis nėra priverstas priimti aplinkos ar mados galvoseną amžinu dėsniu. Atvirkščiai: jis tik tada išliks lietuviu, jei išugdys sugebėjimą savarankiškai spręsti jį supančias problemas.
Raphael Sealey
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
