Aidai.eu Apžvalga

KARALIAUS JOGAILOS SODOS

PIRMAS FRAGMENTAS

I
Aš krivių atbaigiau gadynę,
Kankles ramybėn palydėjau.
Per mano praregėjimą
Nauja šviesybė nusileido
Ant aukurų, giesmių ir liaupsių.

Reikėjo daug jėgos akim atplėšti,
Ilgai vidunakčių gelmėj glūdėjus.
Vokus įlaužę buvo sunkūs amžiai,
Vyzdžius apraibinus sapnų grožybė.

Per mano praregėjimą varpai pragydo,
Nuo aukuro liepsna altoriun grįžo.
Nauja gadynė — Dievo sapnas —
Per vieną žmogų išsipildė . . .

II
Ten verkė žemė be karaliaus,
Ten draskės nuotaka be sužieduotinio
Širdie, kodėl veržeisi į tą pusę,
Lyg paukštis rudenį
Į audrą?

Nuo marių kilo grasūs debesys,
Perkūnas pietuose jau daužė lygumas,
Ir balsas mano išsvajotosios,
Praradusios jaunatvės numylėtinį,
Su debesim, audrom,
Perkūnais grūmėsi.

Širdie, tu man šaukei:
Skubėk per kraują, ugnį, vandenį
Į Visagalio Tėvo lemtą žemę! —
Jutau, jog liko tik viena akimirka,
Ir sudaužys žaibai
Šventų svajonių arką.

III
Tik atskubėjęs, pajutau,
Kaip aš tai žemei reikalingas.
Tai ji, tai ji
Našlaitės nuotakos balsu
Mane skubėti šaukė.

Su tokiu džiugesiu
Neatsivėrė ji pavasariam,
Su tokia rimtimi
Nesilenkė ji rudenim —
Užsivyniojus mirusio karaliaus gedulu,
Ta žemė laukė džiaugsmo,
Laukė derliaus . . .

Mačiau man suneštas
Karališkas insignijas,
Nejaukų sostą,
Žvelgiantį iš tamsio, lyg vaiduoklį,
Ir šiurpuliai nuėjo mano kūnu
Dėl nežinios.

IV
Bet vėl tuoj ėmė virti kraujas,
Varsuotis sostas, aušti menės,
Kai pašventė vanduo man galvą,
Palaiminti aliejai kūną.

Tada jie tarė: Esi vertas
Bučiuot nekaltą karalaitę,
Ant garbanų kilnoti aušrą,
Ant piršto vakarinę žvaigždę
Ir spinduliuot laimingiem amžiam. —

Dar nebuvau bučiavęs lūpų,
Nė šio pasaulio meilėj skendęs,
Nors jau ir niaukėsi jaunystė,
Aušra vėlavo, žvaigždės blėso.

V
Balta svajonė buvo žemė,
Balta svajonė — mano sužieduotinė.
Ar ne stebuklas —
Dvi lelijos suklestėjo
Žiemos širdy!

O Viešpatie, kokia trapybė
Lelijos žiedo, mano meilės!
Suspaudęs ranką sužieduotinės, meldžiausi,
Kad tas ūmus pavasaris laikytus
Ant dviejų žiedų stiebelio.

Lelijos žiedas buvo meilė,
Lelijos žiedas buvo žemė.
Žiemos širdin pavasaris įsidanginęs
Suvirpino mane.

Mane jie gintaru užsmilkė
Ir psalmėm užgiedojo.
Aš pats tenai tapau
Giesmė ir smilkalas
Naujajai savo genčiai.

Senoji liko širdyje,
Kaip gintaro šventovėje plavenanti.
Ją gesinau visų šaltinių ašarom,
Kad nepavirstų smilkalu
Naujosios žemės garbei.

Tegul abi jos būna seserys,
Tegul abi jos būna sužieduotinės —
Su savo žėrėsiu ir skambesiu,
Kaip dvi aušrinės
Šiauriniame danguj!

VII
Buvau gimdytas tarp ikonų,
Tarp aukurų užaugau.
Dvi šventugnės jaunystei mano švietė,
Bet nesušildė.

Viena liepsna paveikslo aukse,
Antra miškų giedojime —
Ak, nežinau,
Kodėl jos man širdies neuždegė,
Maldos neįsiūbavo!

Ir štai sūnus ugnies karaliaus,
Parpuolęs prieš altorių,
Maldaus naktim,
Kad naujas Dievo žiburėlis
Apimtų gimtą žemę.

VIII
Jie sakė: esi davęs priesaiką,
Prie lūpų glaudęs Dievo kryžių —
Kodėl tu vis kalbi,
Kad Lietuvoj palaimingesnė saulė,
Maloningesnės žvaigždės?

Naujoj šaly esi palaimintas,
Malonėmis apdovanotas —
Kodėl dar ieškai suraminimų
Vaikystės pasakoj,
Senovinėj dainoj?

Ar tau dar neužtenka pasakų,
Senovinių dainavimų:
Kaip ten mėnulis saulę vedė,
Aušrinė Baltmarėse prausės —
Ar tau dar neužtenka? —

Taip jie man nuolatos kalbėjo,
Atminimus skiautelėm skabė . . .

IX
Retai mane belankė sapnas,
Žvaigždė pro langą bežiūrėjo —
Ta mano laimės prasikalusi žvaigždė
Ant Paukščių Tako . . .

Ant Paukščių Tako mano širdį pamestą
Sugrįždama diena paspyrė,
Ir skendo liepsnoje bažnyčių bokštai,
Ir naują rytą sveikino varpai.

Aš niekam nesakiau, jog mano naktys
Už akmenis kietesnės rodės,
Tik rytmečiais jutau krūtinėj tuštumą,
Lyg kas išėmęs būtų širdį. ..

X
Jei kartais sapnavau,
Tai vien tik arą,
Kuris man uždengė sparnais žvaigždes,
Ant jo sparnų regėjau išrašytą
Visų genčių likimą.

Likimą brolių, seserų,
Vaikų ir mylimos —
Palūžusios lelijos pirmojo žydėjimo skausme;
Likimą Lietuvos, lyg mirgančios žvaigždės
Ant Paukščių Tako.

Deja, deja, buvau beraštis —
Dangaus ženklų skaityti nemokėjau,
Ir baiminausi, kai erelio sparno tamsis
Ant mano žingsnių puolė.

XI
Valdžiau malda labiau nei ginklais,
Sveikamarijom pergales pelniau.
Dangaus švenčiausia Karalienė man padėjo
Net savo šlovintojus nugalėt.

Vedžiau į Žalgirį
Minias, ištroškusias —
Ne kraujo, o tiesos.
Nebuvo dar kovos lauke trimitai suaidėję,
Kai pergalė viešėjo mano palapinėje.

Vieni ten karvedžiui dėkojo,
Kiti mane ant rankų nešė. —
Dangaus švenčiausia Karaliene, Tu padėjai
Maldom žygius laimėt!

XII
Patiko akiai lėnos upės,
Vilnių iškilūs žingsniai.
Audrų gainiojamas, gėrėjausi,
Kaip jūros dukterys ramiai keliavo
Pas savo motiną.

Tenai jų laukė išskėstas glėbys
Ir poilsio gelmingi guoliai —
Keliavo mano lėnos upės,
Neardydamos derlių pakrančių,
Nebaidydamos lakštingalų
Nekeldamos sapnuojančio akmens
Apie jų dalią.

Kiek sykių atnešė
Ramybės gaivulį
Tos mėlynos laukų keleivės!
Negaila valandų, kurias prarymojau
Prie savo žemės upių.