DVI BENDRAVIMO PUSĖS Spausdinti
Parašė ANTANAS GAILIUŠIS   
Jeigu du asmenys, žiūrėdami į medalį, matys tik vieną jo pusę, jų nuomonės, kaip medalis atrodo, niekad nesutaps. Vienas tvirtins, kad medalis turi, pvz., galvos atvaizdą, o kitas tą ginčys, nes jo pusė turi tik įrašą. Jų ginčams nebus galo, vienos nuomonės jie niekad nepasieks. Nors kiekvieno nuomonė bus teisinga, bet nepilna, — medaliui pažinti reikia matyti abi jo puses. Taip yra ir su kultūriniu bendravimu, jis turi irgi dvi puses.

Pasibaigus karui, kurį laiką su gimtuoju kraštu jokio ryšio nebuvo. Jam prasidėjus, išeivių tarpe pasireiškė subruzdimas, nepasitikėjimas, spėliojimai, ką tai reiškia? Neaiškumas kilo dėl to, kad bendravimas nėra pačių lietuvių tvarkomas, bet pašalinio veiksnio — okupanto, sovietinės Rusijos. Bendravimo problema pasidarė kontraversinė, sunkiai sprendžiama ir iki šiol pilnai dar neišaiškinta ir nesuprasta. Normaliomis sąlygomis, be okupanto kišimosi, bendravimas nekeltų jokių ginčų. Lietuvoje greičiausiai tos problemos nėra. Galima tvirtinti, nebijant daug suklysti, jog ten visi už bendravimą: gal nemato jo komplikuotumo ar daugiau savim pasitiki.

Bendravimo klausimu išeiviai pasiskirstė į dvi grupes. Vieni isteriškai šaukdami jį smerkia, kiti aklai kelia į aukštybes. Abi grupės žiūri tik Į vieną medalio pusę ir bendros kalbos neranda, bet kiekviena turi dalį tiesos: bendravimas vienu atžvilgiu naudingas, kitu — pavojingas. Naudingas, nes stiprina visų lietuvių bendrą ryšį, norą priešintis okupantui ir kt. Tą mato ir okupantas, bet bendravimo nenutraukia, nors šiuo atžvilgiu jis okupantui nenaudingas. Stiprinti okupuotųjų tautinį atsparumą jokiam okupantui nėra tikslas. Atseit, okupantas turi kitų tikslų, kurie jam svarbesni. Savo tikslų okupantas viešai neskelbia, juos reikia atspėti. Tarp tų tikslų minimi: noras išeivius suskaldyti, pripratinti prie okupacijos, sukompromituoti išeivių darbą dėl Lietuvos laisvės. Be abejo, tai teisingi samprotavimai. Bet suskaldyti nepavyko, — neatsirado nei du Vlikai, nei du Altai, nei dvi Lietuvių Bendruomenės. Atsirado tik dvi skirtingos nuomonės, o laisvoje visuomenėje tai normalus reiškinys. Ir kitų minėtų tikslų nepasiekė. Atrodytų, okupantui iš bendravimo tik "monkey business" — nėra naudos. Užtat bendravimo kai kurie šalininkai ir laiko jį nekaltu, sakydami: "ką jie (rusai) mums padarys" . . . O visgi padaro. Jei ne pavieniam Jonui, Petrui, tai apskritai lietuviškiems reikalams. Už siūlomo bendravimo slepiasi ir didesni okupanto tikslai, negu skaldymas. Tie tikslai išeina už lietuviškų reikalų ribos, — jie yra tarptautiniai.

Pirmiausia susipažinkime su blogąja bendravimo puse.
Kaip visoms valstybėms, taip ir Sovietų Sąjungai svarbu geras vardas, apie kurią išeiviai daug nemalonios tiesos paskleidžia. Tuoj po karo tą nemalonią tiesą okupantas bandė atremti išeivius kaltindamas nepapildytais nusikaltimais, apšaukdamas fašistais. Išeivių propaganda prieš okupantą dėl to nemažėjo. Į ją įsijungė jaunos pajėgos, užaugę po karo, moką vietines kalbas, išsimokslinę. Tokiems neprimesi nusikaltimų ar fašizmo. Įsijungus jaunimui, skelbiama tiesa prieš okupantą pasidarė efektyvesnė. O ji yra stiprus ginklas už Lietuvos laisvę. Jos dėka Lietuva turi visame pasaulyje įtakingų draugų, kurie pasiryžę padėti atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Okupantui tai labai nemalonūs faktai. Jis turėjo ieškoti naujų priemonių tai propagandai susilpninti. Viena tų priemonių ir yra kultūrinis bendravimas, kurio pamušalas politinis — kontrapropaganda, rodyti pasauliui, kad Sovietų Sąjungoje visos tautos "laisvai kvėpuoja, gerai susitvarkę kultūriškai ir patenkintos esama padėtimi". Šalia kontrapropagandos, okupantas gali turėti ir kitų tikslų, pvz., šnipinėjimas ne tik išeivių, bet ir krašto, kuriame jie gyvena (kiekvienas sugrįžęs turi duoti pranešimą apie viešnagę užsienyje).

Kultūrinis bendravimas ir kontrapropaganda reiškiasi įvairiai. Paimkime kelis pavyzdžius. Pirmiausia atvykstantieji iš Sovietų Sąjungos. Jų atvyksta ir ten nuvyksta gana daug ir įvairių tautybių. Apie jų atvykimą rašo vietiniai laikraščiai, — tuo pasirūpina įvairūs liberalai ir komunistuojantys. Okupantas ypač stengiasi, kad tokie vizitai būtų pagarsinti didžiojoje krašto spaudoje, nes tam, bent dalinai, tie vizitai leidžiami. Kai pernai važinėjo iš Lietuvos po JAV 20 įvairių kultūrininkų ekskursija, ir didžioji JAV spauda jų neminėjo, okupantas buvo nepatenkintas. Tą galima buvo pastebėti iš Lietuvos gaunamoje spaudoje.

Tokie vizitai sudaro Sovietų Sąjungai kultūringos, humaniškos ir turtingos valstybės garbę: žiūrėkite, jos piliečiai važinėja po pasaulį, lanko gimines, grįžta atgal, matyt, gyvena gerai, naudojasi laisve. Kas nepažįsta tenykščio gyvenimo, tokiems tie vizitai padaro įtakos. Nors iš tikro rusiškiems komunistams tiek rūpi būti humanistais, kiek pernykštis sniegas, bet puoštis prieš pasaulį humanizmo skraiste labai svarbu. Laisvajame pasaulyje Sovietų Sąjunga savo prestižą palaiko tik melagingos propagandos dėka.

• Neseniai JAV lankėsi Lietuvos kolchozo pirmininkas. Kolchozai labiausiai susikompromitavusi Sovietų Sąjungos ūkio šaka. Žemės ūkio ir tikėjimo bei kitų laisvių persekiojimas tai dvi sovietų vidaus gyvenimo sritys, kurios daugiausia juos kompromituoja pasaulio akyse. Apie kolchozus daug nemalonios tiesos paskleidžia Eltos biuleteniai, kaip ūkininkus padarė valstybiniais baudžiauninkais ir išnaudoja Lietuvą kaip savo koloniją. Žiauriai kolchozus atvaizduoja S. Rūkienės knyga, kuri numatoma versti į anglų kalbą. Visa tai daro blogą propagandą prieš Lietuvos okupantą ir gali komunistuojančius neigiamai paveikti. Reikėjo gelbėti kolchozų prestižą. Tai ir buvo atsiųstas Lietuvos kolchozo pirmininkas, kuris turėjo kolchozus pavaizduoti patrauklia forma, svarbiausia, duoti okupanto agitatoriams užsienyje kozirį į rankas prieš tuos, kurie viešai kritikuoja įvestą žemės ūkio sistemą. Jo pareiškimai buvo atspausdinti "The Waterbury Republican" laikraštyje. Kiekvienam, kas bandys aiškinti kolchozų bankrotą, toks agitatorius pasakys: "Meluoji. Buvo atvykęs Lietuvos kolchozo pirmininkas, kuris žino geriau už kitus tikrą padėtį". Kad atvykęs pirmininkas gražino padėtį, nebus lengva įrodyti: reikės ilgų kalbų, statistikų, kurių ne visi bus linkę klausyti. Atsiras, kurie patikės okupanto agitatoriui. Su kolchozo pirmininko pareiškimais bus supažindinti visi okupanto agitatoriai, kurie juo remdamiesi mulkins tiesos nežinančius.
Greičiausiai panašiam tikslui, kaip kolchozo pirmininkas, buvo išleistas atvykti į JAV ir Lietuvos kunigas. Apie jo atvykimą rašė angliška spauda, įdėjo jo fotografiją (Cleveland Plain Dealer). Tikėjimo persekiojimas Lietuvoje plačiai išgarsintas išeivių. Yra išleista ir paplitusi knyga "The War Against God in Lithuania". Neseniai įsikūrė komitetas — Jaunimo žygis už tikėjimo laisvę, kuris gražiai pradėjo darbą: įteikė Jungtinėm Tautom memorandumą del tn jų areštuotų kunigų, to komiteto pastangomis didelėje C'evelando diecezijoje gauta maldos diena, visose bažnyčiose melstasi už Lietuvą su pritaikintais pamokslais. Tai vis faktai, kurie okupantui nemalonūs. Reikėjo gyvo liudininko tų darbų poveikiui griauti. Jau pats faktas, kad kunigas galėjo atvykti ir laisvu noru grįžo atgal, okupantui yra gera kontrapropaganda. Kunigo atvykimas irgi bus koziris okupanto agitatoriams, kaip kolchozo pirmininko. Nors kunigas ir nedarė viešų pareiškimų, bet okupantas ras būdą, kaip jo atvykimo faktą panaudoti.

Prieš porą metų lankėsi jaunimo ansambliai ir solistai iš Lietuvos. Visiems paliko gerą įspūdį. Išeivių jaunimui jis padarė įtakos, kai kurie pasimetė, suabejojo vyresniųjų pasakojimais apie padėtį Lietuvoje. Ne vienas net tėvams pasakė: "Jūs nebežinote, kaip ten po 25 metų yra". Tokį jaunuolį reikėtų paklausti, iš kur jis geriau žino, kaip ten dabar yra? Veikė išeivių jaunimą ir analogija. Gyvendami svetimuose kraštuose, turi savo ansamblius, vartoja lietuvių kalbą, skaito lietuviškus laikraščius, naudojasi didelių valstybių globa, gerove. Tai ir pasidarė klaidingą išvadą, kad ir Lietuvai didelės Sovietų Sąjungos globoje turėtų būti neblogai. Nematę nepriklausomos Lietuvos ir jos gyvenimo, nepažindami rusifikacijos, ten esančio skurdo, vargo ir teroro, suabejojo savos valstybės reikalingumu. Užmiršo, kad Lietuva tai mūsų namai, kur svetimas šeimininkas nepageidaujamas, o užsienyje gyvenantys naudojasi svetingumu kitų namuose. Savo namuose nebūti pilnu šeimininku yra nelaimė tautai.

Gal nekalčiausias atrodo senų mamyčių atvykimas iš Lietuvos aplankyti vaikų ir vaikaičių. Grįžę namo, ir jos turės duoti pranešimą, ką matė ir girdėjo. Išgyvenusios kelius mėnesius tarp išeivių, kaip ir kiti, turės daug ką papasakoti. Tai irgi gyvi liudininkai, iš kurių okupantas geriau patirs, negu iš spaudos, kaip jų vaikaičiai kalba lietuviškai, kiek nusimano apie padėtį Lietuvoje, ką galvoja apie jos laisvinimą. Iš tų pasakojimų okupantas ir be kompiuterių nustatys, su kokia lietuviška medžiaga teks ateityje susidurti. Taip pat matys išeivių nuotaikas, naivumą. Be to, atvažiuoja žmonių mokančių ir geriau matyti, negu mamytės. Surinkti tas visas žinias per agentus okupantui būtų nelengva. Negalima sakyti, kad tos mamytės sąmoningai išdavinės savo gimines, — okupantas ir iš nekaltai atrodančio pokalbio mokės padaryti tikras išvadas. Taigi, tų senų mamyčių atvykimas irgi nėra visai nekaltas, — ir jos turi sumokėti brangią kainą už pasimatymą su vaikaičiais.


A. Gudaitis Senasis Vilnius (1940)

Okupanto pasiūlytas bendravimas tai lyg biznis: gauni, ko nori, bet už tai mokėk. Duodu, bet ir man duok. Lietuvoje gyvenančius ir čia išeivijoje, visus okupantas išnaudoja. Bus jam naudos, leis atvykti arba ten nuvykti, nebus — neleis. Lietuvoje "vyresnysis brolis", apkabinęs "jaunesnįjį brolį", viena ranka neva glamonėja, bet iš tikro smaugia, o antra ranka krausto "brolio" kišenes. Krausto ir išeivių kišenes, lupdamas už siuntinius didelius muitus.

Okupantas ne iš humaniškumo leidžia bendrauti, o dėl savo imperialistinių tikslų: ardyti, apgauti, geriau pažinti savo aukas. Kiekviena propaganda kainuoja daug pinigų, o panaudojęs pavergtuosius, okupantas tą pasiekia ne tik veltui, bet dar gauna svetimos valiutos: didesnė dalis iš Lietuvos atvyksta išeivių pinigais.
Leisdamas kultūrinį bendravimą, okupantas siekia naudoti pavergtuosius jų pačių didesniam pavergimui. Tai planas pasityčioti iš pavergtųjų, sunaikinti juos, ypač išeivių darbą už Lietuvos laisvę, jų pačių pinigais ir pastangomis. Tas rodo, su kokia klastinga sistema tenka turėti reikalų. Užtat blogąją bendravimo pusę reikia gerai pažinti. Juo geriau ji bus pažįstama, juo sėkmingesnė bus kova su okupantu, juo mažiau galimybių būti apgautiems.

Perskaičius, kas iki šiol apie bendravimą čia pasakyta, gali susidaryti įspūdis, jog kuo greičiausiai reikia nuo jo atsiriboti. Tokia nuomonė būtų labai klaidinga: kultūrinis bendravimas turi ir gerąją pusę. Jo atsisakyti tai tas pat, kaip atsisakyti darbo Lietuvos labui. Be bendravimo lietuviai liktų vieni nuo kitų izoliuoti, nutoltų. Bendravimas tai jungtis tarp ten ir čia gyvenančių. Jis jungia visus lietuvius, kovojant su okupantu, nes kova su juo yra bendra visų. Bendravimas vienintelis kelias pažinti Lietuvos gyvenimui ir, reikalui esant, šaukti pasauliui apie okupanto daromas skriaudas. Tai pravertos durys į Lietuvą ir iš ten. Tiesa, tos durys pravertos labai mažai, bet nenorėkime, kad jos būtų uždarytos. Tada paliks visai tamsu. Jei okupantas leidžia vieniems kitus pasiekti, tuo reikia naudotis, o ne atsisakyti. Žinoma, bendravimas iš išeivių reikalauja sąmoningų keliautojų j Lietuvą, žinančių "elgesio taisykles". Klysta tie, kurie tenkinasi vien darbu tarptautinėje arenoje, memorandumais, rezoliucijomis, bet atsiriboja nuo bendravimo su tautos kamienu. Lietuvos ateičiai reikalingi abu — ir tarptautinis darbas, ir bendravimas su Lietuva, su jos žmonėmis.

Bendravimas daug duoda perskirtoms šeimoms. Užtat šių dienų bendravimas turi daugiau šeimyninį negu kultūrinį pobūdį. Juo daugiau pasinaudoja vyresnieji. Jie siunčia siuntinius, laiškus. Vyresniesiems traukiantis iš gyvenimo, šis pobūdis mažės, gali ir visai sunykti. Čia užaugęs jaunimas nebeturės artimųjų ten, nebejaus pareigos remti tolimus giminaičius, kurių ir nepažinos. Nutrūks siuntiniai, susirašinėjimas. Jei jie dar lankysis Lietuvoje, jų lankymosi pobūdis bus tik turistinis. Čia atvykti greičiausiai neturės ką kviesti arba nenorės. Platesnis bendravimas galės būti toks, kaip sportininkų ekskursija. Atrodo, ji ir buvo organizuota jaunimo, kuris Lietuvoje artimų giminių neturi. Iš ten ansambliai, solistai, agitatoriai, kaip dabar. Vienas kitas mokslininkas nuvyks ten. Tai bus ir viskas.

Išeiviai gali atsisakyti bendravimo, kaip kai kurie nori, bet tuo bendravimo nesustabdys, — jis vyks ir toliau be išeivių dalyvavimo. Ir dabar vykstąs iš Lietuvos bendravimas yra žymiai platesnis, negu išeivių su Lietuvoje gyvenančiais. Dainų, šokių ansambliai ir pavieniai menininkai bei mokslininkai siuntinėjami ne tik po Sovietų Sąjungą, bet į satelitų kraštus ir į platųjį pasaulį. Šią vasarą atsiųstas vyrų choras iš Vilniaus Italijoje laimėjo pirmą vietą. Kolchozo pirmininkas irgi atvyko į JAV be išeivių pastangų. Tų ansamblių, solistų pasisekimai išeivius džiugina, o jaunime stiprina tautinę dvasią. Bet iš to bando gauti kreditų ir okupantas, būtent, įtaigoja laisvąsias tautas nebijoti "prisijungti" prie Sovietų Sąjungos, įtikinėja jas, kad lietuviams toje sąjungoje gerai.--Lietuviai menininkai siuntinėjami daugiausia į tuos kraštus, kur yra Lietuvos nepriklausomybės draugų, kur išeivių darbas už Lietuvos laisvę duoda rezultatų.
Kultūrinis bendravimas tai žaidimas, kurį žaidžia okupantas ir okupuotieji, gyvenantys Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje. Tas žaidimas abiem šalims duoda naudos, bet slepia ir pavojus. Tiems pavojams pašalinti okupantas turi skaudžių priemonių. Lietuvių priemonės ne skaudžios, bet pakankamos sutrukdyti okupantui pasiekti tikslą: tos priemonės dvasinės. Laimėjimas priklauso nuo mūsų pačių tautinės stiprybės, noro būti laisviems ir akcijos — veiklumo. Laimėjimo garantija glūdi mumyse pačiuose. Bendraujant neatsisakoma nuo pastangų palaikyti Lietuvos klausimą gyvą, šaukti pasauliui apie okupanto žiaurumus. Žinoma, atsimintina ir atsargumas. Svarbu, kad žaidimas neišvįrstų į katės ir pelės žaidimą.

Lietuviams siūlomas kultūrinis bendravimas yra tik dalis didelio plano, kurį Sovietų Sąjunga siūlo visam laisvam pasauliui komunistinei propagandai skleisti ir imperialistiniams tikslams slėpti. Chruščiovas, sudorojęs Vengriją, tuoj vėl kėlė tostą už kultūrinį bendravimą — "and now a toast to the cultural exchange pro-gram". Tas pat kartojasi ir po Čekoslovakijos okupacijos. Atrodo, tik Sovietų Sąjunga laimi. Toks tvirtinimas būtų per drąsus: bendraudamos laimi abi šalys. Vengrija ir Čekoslovakija galėjo būti pagrobtos ir nesant kultūrinio bendravimo. Nors laisvasis pasaulis daug pralaimi, bet kultūrinio bendravimo nenutraukia. Matyt, tikisi laimėti žaidimą. Ir Hitleris daug laimėjo be karo, bet viską prarado ir Vokietijai liko daug skaudesnės pasekmės, negu po pirmojo pasaulinio karo. Kosyginas skundėsi Vakarų įtaka sąjungos gyventojams. Vieši protestai Maskvoje prieš žmogaus teisių varžymus, prieš Čekoslovakijos okupaciją, bent dalinai, yra bendravimo pasekmė. Laisvės idėjos infiltruojasi į plačius Sovietų Sąjungos gyventojų sluoksnius.

Vakarai bendraudami siekia stiprinti — žadinti žmogaus prigimtą laisvės troškimą. Juo pasinaudojant, jei ne susprogdinti Sovietų Sąjungą iš vidaus, tai bent pakeisti rusišką komunistinį diktatūrinį režimą demokratiniu ir tuo būdu sunaikinti jos imperialistinį veržlumą — norą pavergti visą pasaulį. Bendraudami su pavergta tauta, lietuviai nėra vieni — jie jungiasi prie laisvojo pasaulio pastangų. Tokiai padėčiai esant, negalima stovėti nuošaliai, tik žiūrėti, atsiribojus nuo bendravimo. Tai pastangos palaipsniui išsivaduoti iš okupacijos.

Tiesa, kultūrinis bendravimas vyksta nelygia proporcija. Iš ten gaunama daug įvairių leidinių ir kt., o iš čia labai mažai kas pasiekia Lietuvą. Reikia pripažinti, kad iš ten gaunama ir vertingos medžiagos: mokslinės ir dailiosios literatūros, muzikos. Žinoma, su ja atkeliauja ir melagingos propagandos, bet atsi-mintina, kad jų šimtas leidinių atkeliavęs į laisvąjį pasaulį daro mažesnę įtaką, negu iš čia nukeliavęs vienas. Visur įsitikinta jų spaudos melaginga informacija. Tuo tarpu Vakarų informacija gyventojai ten tiki, nes ji tikra.

Užsiminus apie žmogaus laisvės troškimą, tenka prie jo trumpai sustoti. Laisvės troškimas prigimtas žmogui. Laisvė tai laimė. Visos laisvės yra įtrauktos į Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Laisvė tai toks veiksnys, su kuria visos diktatūros turi daug rūpesčių, kaip ją sunaikinti. Juo labiau sovietinė diktatūra, kuri jokių žmogaus ir piliečio teisių nepripažįsta (kitos diktatūros nors dalį jų pripažįsta). Rusiškas komunizmas pasišovė sunaikinti nesunaikinamą žmogišką prigimtį. Imkime, pvz., tokius visiems aiškius dalykus, kaip religija ir turtas. Sovietinis žmogus, kokio norėtų komunistai, niekad negims. Su kiekviena nauja karta sovietinio žmogaus gamintojai turės pradėti darbą iš naujo. Ir Sovietų Sąjungoje, kur turtai seniai iš privačių asmenų atimti, kartais pasigirsta apie kolchozų ir privačių asmenų nubuožinimą. O religijos net nedrįso visai uždrausti, tenkinasi jos žiauriu persekiojimu. Sako, jog tai besitęsianti nuolatinė revoliucija, kuri iš tikrųjų yra ne kas kita kaip besitęsiantis nuolatinis teroras. Galima turtą atimti, religiją visai uždrausti, bet davus truputėlį laisvės, po kelių dešimčių metų visuomenė pajus jų jėgą ir vėl turės skaitytis su naujais turtuoliais ir naujais tikinčiaisiais.

Laisvės troškimas susprogdino visus istorijoje žinomus tautų kalėjimus, susprogdins ir sovietinį. Tai jėga, kuri sprogdina tikriau už atomines bombas, kurios nesunaikino jokie tironai. Todėl nereikia nuvertinti Vakarų pastangų laisvės troškimui stiprinti Sovietų Sąjungos gyventojų tarpe. Šių dienų technikos (radijo, greito susisiekimo ir kt.) sąlygomis tautų kalėjimų amžius neilgas. Kiekvienas kontaktas su laisvuoju pasauliu pavergtiesiems stiprina laisvės troškimą. Laiškai, siuntiniai, asmeniški susitikimai prisideda prie vergijos griovimo. Visos sovietų tautos laukia progos vergijai sunaikinti. Bendravimas neša jiems viltį.

Užtat komunizmas laisvės troškimą laiko baustinu, pravardžiuoja buržuazine nacionalistine atgyvena, už jį baudžia ne tik savo gyventojus, bet ir satelitus (pvz., Čekoslovakija). Tačiau pačios Sovietų Sąjungos gyvenimo faktai rodo, jog ten puikiai klesti ir jų smerkiama buržuazija (komunistų partija) ir rusiškas nacionalizmas, kuris globojamas pačios valstybės ir brukamas pavergtoms tautoms. Rusifikacija yra tikras to įrodymas. Kad ir kažin kokiomis frazėmis jie besidangstytų, tikros padėties nepaslėps. Veidmainystę ir klastą mato visos pavergtos tautos ir visas pasaulis.

Sovietų Sąjungos valdovai žino, ko siekia Vakarai ir imasi priemonių prieš pavojus. Kitais žodžiais, kultūrinis bendravimas ir jai turi dvi puses, tik atvirkščiai suprastas: kas sovietams blogoji, tai Vakarams ir lietuviams geroji pusė. Susipažinkime su tomis priemonėmis, kurios gali būti ir lietuviams naudingos prieš bendravimo pavojus. Imkime pavyzdį iš Lietuvos ir pasimokinkime iš jų kovoti su priešu jo paties ginklu.

Komunistų partijos sekretorius A. Sniečkus, tas didysis ratas, kuris suka mažesniuosius ratukus, o pats yra varomas Maskvoje esančios jėgainės, savo kalbose dejuoja, kad iš Vakarų veržiasi laisvės idėjos ir įsakinėja tautai sustiprinti budrumą ir demaskuoti priešą. Reikia pasakyti, neblogai sugalvota: sunku rasti geresnę priemonę. Verta ja pasinaudoti visiems lietuviams, kur jie begyventų. Taigi, stiprinkime tautinį budrumą (ne komunistinį, bet tautinį) ir demaskuokime priešą. Tik ne taip, kaip Cleve-lando lietuvių konservatorių grupelė "demaskavo" kunigą (Laisvoji Lietuva nr. 17 ir 18). Jie ne priešą demaskavo, bet atvykusį iš Lietuvos lietuvį kunigą patys padarė Lietuvos priešu. Tai ne demaskavimas, bet šmeižtas. Šmeižtai blogiausias būdas santykiauti su Lietuvoje gyvenančiais. Toks elgesys daro išeivius jiems ne draugais, bet pabaisomis. Tokia taktika tik okupantui pasitarnauja. Jei konservatoriais besivadinantieji taip budriai stovi tautos sargyboje, įdomu, kodėl nereagavo į kolchozo pirmininko atvykimą, kuris buvo didesnis propagandistas, negu kunigas? Priešas yra ne Lietuvoje ar aplamai Sovietų Sąjungoje gyvenantis lietuvis, bet okupantas. Jį reikia demaskuoti, kokia skraiste besidangstytų. Ir atvykusį komunistą lietuvį daryti priešu neatsargu. Galima su juo nesusitikti, bet susitikus reikėtų elgtis korektiškai. Kritikuotini jo veiksmai išeivių ir kitataučių tarpe, jo vieši pareiškimai, bet ne žmogus. Žmones šmeižti tai komunistų taktika. Kritika turi būti paremta įrodymais. Rimta kritika darys daugiau įtakos Lietuvoje gyvenantiems ir išeivių gyvenamo krašto visuomenei.

Stiprinant tautinį budrumą, atsimintina, kad okupantas įvairių formų bendravimą visada siūlys. Tautinis budrumas padės pamatyti, kas po juo slepiasi ir leis pasinaudoti jų siūlymais tiek, kiek jie naudingi lietuvių tautos labui. Ypač jaunimas turi tą gerai suprasti. Apie tautinį budrumą reikia jaunimą informuoti šeimose, mokyklose, organizacijose. Budrumas reikalauja sustip-

V. Vizgirda Vilniaus peizažas su Šv. Mykolo bažnyčia (1943)

rinti aktyvumą, padaryti okupanto propagandą nepaveikia, o savo efektyvia.
Bendravimas nėra linksmas žaidimas, o greičiau tragiškas ta prasme, kad vienos tautos vaikai, palaikydami tarpusavio ryšį, ir nenorėdami turi patarnauti okupantui. Bet kito kelio ryšiams su tautos kamienu užmegzti nėra. Laimėti bendravimo žaidimą reiškia laimėti viską. Šiandien sunku pasverti bendravimo laimėjimus, tik istorija išryškins jo rezultatus, kurie matuotini tolimomis laiko distancijomis. Bendravimą reikia studijuoti, gilintis, matyti abi jo puses ir tada daryti sprendimus. Svaidymasis piktais žodžiais, pašaipomis nepadės jį suprasti. Šią problemą svarstant, pakankamai argumentų turi jo priešai ir šalininkai.

Šalininkai siekia padėti pavergtai tautai. Priešininkai klysta manydami, kad, vengdami megzti ryšius su tautos kamienu, pagreitins Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Priešingai, -jos atgavimą apsunkins. Nepriklausomybės atstatymas nėra tik išeivių uždavinys, tai visos tautos darbas. Tas pat yra su kultūra. Tautos kultūrą kuria jos kamienas, ne išeiviai, kurie tik mažu įnašu gali ją praturtinti. Išeiviai daugiausia pastangų deda tautinei kultūrai išlaikyti, pratęsti jos amžių išeivijos vėlesnėse kartose. Neteisinga ten pasiektus kultūrinius laimėjimus vertinti praeities mastu, kaip kai kurie norėtų. Nenoras matyti, kas ten kuriama, a priori viską vertinant neigiamai, yra pražūtingas tik pačiai išeivijai. Pavyzdys — senoji lietuvių išeivija ir naujieji ateiviai po antrojo karo. Nereikėtų vengti kontaktų su iš ten atvykstančiais, nei jų boikotuoti. Pasikeitus sąlygoms, savaime atkris, kas svetimo tautai buvo primesta. Kas tikra lietuviška atkeliauja, klaida vengti pažinti.
Kas laimės bendravimo žaidimą — ar sovietai, ar laisvasis pasaulis, taigi ir lietuviai? Istorija mokina, kad — pastarieji. Sakoma, tas laimi, kas juokiasi paskutinis. Kas bus tuo pask-tiniuoju, parodys ateitis.