Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus
 
   
 
ERAZMAS ROTERDAMIETIS IR ŽYGIMANTAS SENASIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS JAKŠTAS   
1. Erazmas — krikščioniškojo renesanso balsas
Praeitais metais Vakarų pasaulis plačiai paminėjo Erazmo Roterdamiečio 500 metų gimimo sukaktį. Jo vardas nėra plačiai visuomenei žinomas, atseit, populiarus. Mat, jis nebuvo koks didelis karo vadas, kuris su savo armijomis būtų drebinęs pasaulį. Nebuvo koks politikas ar revoliucionierius, kuris būtų skynęs naujus kelius politiniam ar visuomeniniam gyvenimui. Nebuvo jis ir tikybinis reformatorius, kuris būtų sukūręs naują tikėjimą. Kuo jis garsus pasidarė jau gyvendamas ir dėl ko jo garbė neišblėso per amžius, buvo jo laiko mokslas, kurį jis kūrė ir suvereniškai apvaldė. Apie tai kalba ir įspūdingas užrašas ant jo kapo Bazelio katedroje. "Čia guli palaidotas 1536 m. liepos 12 d. miręs Kristaus tarnas Erazmas Deziderius Roterdamietis, kuris, mokslo viešpačiu būdamas, pasiekė aukščiausio, kas aplamai žmogiškomis pastangomis galima. Jo vardas išliks pasaulyje. Viro omnibus modis maximo".

Tai retas atsitikimas, kur pasaulis taip įvertino vyrą už jo nepaprastus mokslo darbus. Ir tai padarė ne vienas koks kraštas, bet visas Vakarų pasaulis. Tai ženklas tada buvusio kad ir politiškai suskaldyto, bet kultūros atžvilgiu vieningo Vakarų pasaulio. Vakarų Europos pasaulis tada buvo vieninga kultūros bendruomenė, romėniškos katalikiškos bažnyčios apjungta.
Dėl krikščioniškojo Vakarų pasaulio vienybės ir galėjo toks Erazmas Roterdamietis tapti jo viso bendra pažiba. Paprastai anais laikais daugiau iškildavo asmenys, kilusieji iš diduomenės ar bent šiaip kilmingųjų sluoksnių. Tos kilmės asmenų dvasinius sugebėjimus dar aukštindavo jų socialinė kilmė. Erazmo kilmė neteikė jam garbės: jis buvo neteisėtas dvasininko sūnus. Ir toks jo atėjimas į pasaulį, sakoma, slėgė jį visą gyvenimą. Jo laimė, kad tėvai jo neišsižadėjo ir nuo pat mažens pasirūpino mokslinimu. Jau ketverių metų pasiųstas į mokyklą. Ir tėvams mirus, Erazmui susidarė proga mokslintis. Jis ėjo baigiamuosius mokslus vienuolyno mokykloje ir pats tapo vienuoliu augustinų onu ir dvasininku.
Kaip tuoj pasirodė, Erazmas nepamėgo nei vienuolinio uždaro gyvenimo, nei dvasininko luomo. Nors formaliai pats nei vieno, nei antro neišsižadėjo (nuo vienuoliškų apžadų atleido jį popiežius, kai jis garsiu vyru pasidarė), tačiau netrukus išsiveržė iš vienuolyno. Jis ėmė klajoti tarp Anglijos ir Italijos ir vien mokslu gyventi.

Įkvėpimą mokslui jis išsinešė iš eitų mokyklų, kuriose vyravo naujoviška dvasia, kur su giliu religingumu jungtos taip pat ir klasikinės studijos. Šis naujoviškas religinis mokslinis sąjūdis gavo Devotio moderną vardą ir prasidėjo bei išsivystė kaip tik Erazmo tėvynėje — Ni-derlanduose. Žymi paskutinė Erazmo mokykla Niderlanduose Deventeryje buvo vedama kaip tik ta Devotio moderną dvasia. Apie tą mokyklą rašė vėliau pats Erazmas ir minėjo joje eilę lotynų autorių, kaip Vergilijų, Horacijų, Ovidijų, Ciceroną, Juvenalį ir kitus. Iš italų humanistų jis toje mokykloje gavo pažinti Lorenzo Valią ir jo veikalą "Elegantiae linguae latinae", labai

R. Gibavičius Vilnius: Skargos kiemas ir Šv. Jono bažnyčia

žinomą ir daug leidimų susilaukusį. Veikalas smarkiai paveikė jauną Erazmą ir įkvėpė jam didelę lotynų kalbos meilę. Būdamas nepaprastų gabumų jaunuolis, Erazmas puikiai išmoko ją ir tuojau ėmė ja rašyti įspūdingus eilėraščius. Toje pačioje mokykloje pažino dar ir kitus italų humanistus, kaip Enėjų Silvijų Piccolomini, Gua-rino, Poggio. Nesvetima jam buvo ten ir senoji bažnytinė literatūra. Jam, senos lotynų kalbos mylėtojui, didelį įspūdį darė šv. Jeronimas, iškilus IV a. kalbininkas, eruditas, Šventojo Rašto vertėjas į lotynų kalbą. Erazmas tapo XVI a. tuo, kuo buvo Jeronimas IV-V a. Abu nešė į visuomenę krikščioniškąją kultūrą drauge su klasiškąja. Žinoma, skyrė juos didelis laiko atstumas ir istorinė aplinka. Erazmo gyventas laikas buvo renesansas, kurio dvasia, aišku, nešė ir Erazmą. Erazmas tapo didelis ir savitas renesanso žmogus, kad jis klasikinę senovę jungė su bažnyčios mokslu. Gyvenęs laike, kada jau vienur kitur prasidėjo reformacinis sąjūdis ir iškilo Martynas Liuteris su savu mokslu, Erazmas taip pat neliko abejingas bažnyčios reformai. Jam, estetui ir literatui, ta bažnytinė reforma turėjo reikšti vidinio religingumo sustiprinimą, atmetus nereikalingas formas, apeigas. O tas vidinio religingumo atkūrimas galimas per "gerus raštus" (bonae litterae), kuriais turi pasižymėti bažnytinė literatūra.
Jei Erazmas su savo mokslu būtų palikęs vienuolyno sienose ar kunigavęs kokioje Nider-landų vietovėje, jis būtų likęs vien žymiu autorium ir tiek. Erazmas įgijo pasaulinį garsą todėl, kad išsiveržė iš vienuolyno ir iškeliavo į platųjį pasaulį.
Pirma jo išvyka (1495) buvo į Paryžiaus Sorbonos universitetą, kur jis savo krašto vyskupo remiamas nuvažiavo studijuoti. Nepatrauktas studijų, Erazmas tuojau gavo progos vykti į Angliją, kur susipažino su garsiais humanistais: Oksfordo profesorium Coletu, kancleriu Tomu Moru (autorium žinomojo veikalo "Utopia"), Ročesterio vyskupu Jonu Fišeriu. Ypač jį paveikė prof. Coletas, pakreipdamas į teologiją. Tai vedė jį į Šventraščio studijas, kurių jis ėmėsi grįžęs į Paryžių. Nuo šio laiko jis pradėjo sieti teologiją ir klasikines studijas, garsėdamas įvairių raštų autoriumi. Tada jau išrastas ir paplitęs knygų spausdinimo menas padėjo Erazmui pagarsėti. Pirmas jo spausdintas ir jam garsą atnešęs veikalas buvo "Adagiorum Collectanea", rinkinys klasikinių autorių sentencijų ir jų komentarų. Veikalas turėjo didelį pasisekimą, ir vienas po kito išėjo keli leidimai. Pasišovęs studijuoti Šventraštį ir teologiją, Erazmas pasiryžo išmokti graikų kalbą. Per trejus metus kelionėse pats vienas mokęsis, ją tiek tobulai pasisavino, kad galėjo ta kalba net rašyti. Tai liudija jo nepaprastus gabumus ir kartu valios tvirtumą. Graikų kalbą išmokęs, Erazmas pasidarė didelis klasikinių veikalų leidėjas ne tik lotynų, bet ir graikų. Jo leidinius pamėgo šviesuomenė, ir leidėjai mielai juos spausdindavo ir jam atlygindavo. Leisdamas veikalus, jis nuolatos keliavo. Kartais jį varinėjo maras, kurio jis bijojo, kartais jis lankydavo draugus. Keliaudamas ir su savo darbais rodydamasis, jis tuo pačiu ir garsinosi. Reikšminga jo kelionė buvo į Italiją (1506-1509), kur jis vyko jau žinomu autorium būdamas ir todėl pačioje Romoje buvo iškilmingai sutiktas. Net trejus metus praleidęs Italijoje, ilgiausiai gyveno Venecijoje prie garsaus graikų autorių leidėjo ir spaustuvės savininko Al-daus Manucijaus. Prie tos spaustuvės gyvendamas 8 mėnesius ir labai įtemptai dirbdamas, parengė ir išleido kelis graikų autorius, jų tarpe Platoną, jo pirmykštį tekstą.

Grįžtant ilgoje kelionėje per Alpes, jo niekuomet nerimstančiame prote mintys sukosi apie atliktas studijas, apie sutiktus žmones, jų tuštybę, išdidumą ir net neištikimybę sau. Tuo būdu susidarė apmatai veikalui, kurį jis parašė stačiai nuvykęs į Angliją, pas Tomą Morų. Veikalo pavadinimas — "Moria encomium seu laus stultitiae" (lietuviškai M. Račkausko vertimas "Pagiriamasis žodis kvailybei", antras leidimas 1963). Tai didžioji satyra to laiko gyvenimo ir jo žmonių, kuriuos jis gaižiu ir gyvu stiliumi parašytu veikalu vainoja. Suasmeninta kvailystė pasirodo susirinkimo salėje ir vaizduoja visokius gyvenimiškus nuotykius, kurie visada rodo ją, kvailystę, vyraujant. Ji tyčiojasi iš įvairių žmogaus silpnybių, ypač iš savimeilės (vadinamos filiautija). Nors Erazmas už tą veikalą buvo daugelio peikiamas (ir pats senatvėje gailėjosi jį išspausdinęs), tačiau ši knyga nuo pat pradžių tapo labai mėgiama skaityba. Ir iki šiol ji lieka žinomiausiu Erazmo kūriniu, su kuriuo neatskiriamai susijusi jo garbė.

Nors Erazmas kaip tikras humanistas buvo įnikęs į klasikų tyrinėjimus ir jų leidimus, tačiau jis nebuvo svetimas ir bėgamajam gyvenimui, jo degamiesiems klausimams. Labai gyvam tada reformos sąjūdžiui jis davė įnašą, kai išleido graikišką Naująjį Testamentą iš pirmykščių šaltinių ir greta pridėjo jo lotynišką vertimą. Jis tuo tikėjosi duoti tikintiesiems tikrą, neiškraipytą Šventraštį. Naujojo Testamento populiarumui išleido vad. parafrazes, kur savais žodžiais atpasakoja jį. Tikram religingumui skleisti derėjo ir jo bažnyčios tėvų, lotynų ir graikų, leidiniai. Pirmiausia jis išspausdino savo mėgiamiausią autorių Jeronimą. Vėliau dalimis ar ištisai leido Ambroziejų, Augustiną, Kiprijoną, Laktancijų, Prudencijų, Bazilijų, Irinė-jų, Chrizostomą, Grigalių Nazianzietį ir Origeną. Jo gyvai ir originaliai parašyti įvadai nemaža patarnavo bažnyčiai, populiarindami jos tėvus.
Nepaprastai plačios apimties klasikinės studijos, sujungtos su bažnytinėmis, darė jį savo laiko dvasinės kultūros vadovu. Jis davė to laiko šviesuomenei tai, ko ji laukė. Dėl to ir jo garsas pasklido Vakarų pasaulyje. Jį norėjo turėti savo kraštuose karūnuotos ir mitruotos galvos, siūlė jam dvasininkui pelningas beneficijas, aukštas tarnybas, katedras universitetuose. Imperatorius Karolis V padarė jį savo tarėju ir jam algą mokėjo. Bet raštams ir jų leidimams atsidėjęs Erazmas nelinko susirišti su jokia vieta, nors iš mandagumo jokio pasiūlymo griežtai ir neatmetinėjo. Tuo būdu užsimezgė Erazmo santykiai su Vakarų pasaulio žymenybėmis —


J. Čeponis      Aušros Vartai


laiškai plaukė iš jo ir jam. Kokią nepaprastai plačią korespondenciją vedė Erazmas, rodo jo naujausias laiškų leidinys, parengtas per 40 me­tų kruopštaus darbo (1893 - 1933) anglų moks­lininko P. S. Allen. Pats jis išleido iki mirties 8 tomus. Jo darbą tęsė taip pat anglas (pade­damas mirusiojo žmonos) H. W. Gerrod ir bai­gė dvyliktuoju tomu (leidinio pavadinimas: Opus epistolarum Desiderii Erasmi Roterodami. Oxonii 1906-1958).

Milžiniškas paties Erazmo ir jam rašytų laiškų rinkinys yra tiesiog neišsemiamas šalti­nis jo biografijai. Pagal jį daugiausia ir parašė Erazmo tautietis J. Huizinga (abu beveik vie­nodo garso) puikią biografiją, gali sakyti, ge­riausią, kokia iki šiol parašyta. Laiškų dau­gybėje užtinkame ir kelis Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Seno­jo ir jo dvariškių Erazmui ir Erazmo jiems.

2. Erazmas ir Žygimanto Senojo dvaras laiškuose

Iš viso duodama 12 laiškų, pasikeistų tarp Erazmo ir Lenkijos dvariškių (vienas jų įsiter­pęs Plocko vyskupo). Pirmas laiškas yra Eraz­mo Žygimantui, rašytas iš Bazelio 1527 (VII, 60-61). Iš laiško turinio matyti, kad pirma Eraz­mą buvo aplankęs ir jam rašęs Gniezno arki­vyskupas Jonas Laskis, jis ir papasakojo apie savo karalių. Jo žiniomis pasiremdamas, Eraz­mas ir siuntė laišką karaliui. Laiškas tikrai gi­riamojo pobūdžio, lietęs jo Prūsijos ir Maskvos politiką.

Dėl Prūsijos laišk? pastebima, jog karalius ją visą būtų galėjęs užkariauti, tačiau "dėl tai­kos meilės" dalį jos paliko kunigaikščiui. Čia turima galvoje, be abejo, karas su Prūsijos ku­nigaikščiu Albrechtu, pasibaigęs jo lenine prie­saika karaliui (1525). Arkivyskupas, matyti, bus aiškinęs Erazmui, jog karalius būtų galėjęs už­kariauti ir likusią rytinę Prūsiją, kaip kadaise buvo užkariauta vakarinė. Girdamas karalių, Erazmas net perdeda ir apsilenkia su istorine tiesa, kai sako, jog Prūsija "pradėta gadinti ere­zijos ir paimta jo valdyti pataisyta". Taip, kaip žinoma, neatsitiko. Matyti, vis tad Gniezno arki­vyskupas, jam girdamas karaliaus katalikišku­mą, taip kalbėjo.

Erazmo kalba apie Žygimanto santykius su Maskva nušviečia kiek įvykius ir kartu yra jo taikos mylėtojo liudijimas. Jis pasakoja apie ka­raliaus daugkartinį maskviečių nugalėjimą, po kurio jis būtų galėjęs "turtingiausią sritį" sau palenkti. Tačiau karalius sutarė su maskviečiais paliaubas, užuot kariavus dėl jos. Nors jo sena­toriai (proceres) iš schizmatikų neapykantos ir geidė karo, bet karalius nepaisė žmonių kalbų. Už tai Erazmas, girdamas karalių, ir rašo: "Pir­ma tau valstybės ramybė ir krikščionių kraujo tausojimas, kaip taikstytis ginklu tokią sritį pasi­jungti". Erazmui bus buvę pasakota apie tada vykusias kovas su Maskva ir apie darytas pa­liaubas, kur rusai vis pasilaikydavo sau užgrob­tas žemes. Gal tokiam Erazmui ir buvo žino­mos tų paliaubų tikros priežastys, tačiau jis, bū­damas pats taikos mylėtojas, paženklino tąja ypatybe ir karalių.

Dideliame laiškų rinkinyje tėra vienintelis Žygimanto laiškas Erazmui, rašytas 1531.VIII. 17 (IX, 317). Jis rašo kažkokio pilies viršininko (burgravius) ir Krokuvos druskynių užvaizdos (preafectus salinarum) Severino Bonnerio sū­naus reikalu. To, matyt, karaliui, artimo aukšto pareigūno sūnus buvo pasiųstas pas Erazmą mo­kytis. Karalius tiesiog prašo, kad Erazmas jį "dėl jo" taip gerai išmokslintų, jog būtų tėvui ir šei­mai garbė, o jam nauda. Tas jaunas Bonneris, galima spėlioti, buvo sumanytas parengti kokiu aukštu pareigūnu, ir iš Erazmo tikėtasi jo ge­riausio paruošimo.

Leistina spėlioti, kad Erazmas su Žygiman­tu Senuoju ne vienu laišku bus pasikeitę. Tai lyg tvirtintų laiškai jo dvariškių, kaip kancle­rio Kristupo Szydlowieckio ir vicekanclerio Pet­ro Tomickio, laiškai Erazmui ir Erazmo jiems. Juose ir užsimenama apie karalių. Apie karalių Erazmas kalbėjo taip pat laiške Andriejui Kri-cijui, Plocko vyskupui 1529.VI.8 (VIII.189). Ka­ralius savo nepaprastomis dorybėmis ir ryškiu gerumu esąs jį visai prie savęs patraukęs. Jam nebūtų nieko malonesnio, kaip karaliui turint progą padėkoti. Greičiausiai karalius bus taip į-siteikęs Erazmui laiškais ir dovanomis.

Apie vieną iš Lenkijos gautą dovaną Eraz­mas užsimena laiške 1529.VI.9 kancleriui Szydlo-wieckiui (VIII.193). Laiškas yra atsakymas kancleriui į iš Varšuvos pasiųstą laišką.

Erazmas gan plačiai užgriebia Europos pa­dėtį ir visur bloga temato. Pirmiausia nusi­skundžia karu tarp Prancūzų karaliaus ir impe­ratoriaus Karolio V. Jaudina jį ir turkų grėsmė, kurie gali užgrobti Vengriją ir Lenkiją ir to­liau "eiti, kur nori". Skundžiasi jis ir vokiečių kunigaikščiais, kai jie, karaliaus Ferdinando su­šaukti į seimą, atsisakė apsidėti mokesčiu ka­rui su turkais. Akivaizdoje tos liūdnos padėties Erazmas vis dėlto maldauja, kad "Dievo Dvasia pripildytų žemę ir krikščionys kunigaikščiai tikė­jimo vienybėje susiburtų".

Pagaliau Erazmas dėkoja kancleriui už kaž­kokį laikrodį (horologium), kuris jam visuomet esąs prieš akis ir "matuojąs jo studijas". Gal būt, čia buvo jau mechaninis stalo laikrodis, nes tokie tuo metu buvo išrasti, o ne koks senoviš­kas vandens (ar saulės) laikrodis, kaip mano laiškų leidėjas P. S. Allen.

5 laiškai rašyti vicekanclerio Petro Tomic­kio, Krokuvos vyskupo. Viename laiške (IX.317) jis ir prašo Erazmo globoti ir mokyti to Seve­rino Bonnerio sūnų. Kiti laiškai — šiaip sau pasikeitimai mandagumo ir pagarbos vienas ant­ram žodžiais. Vis dideliais pagarbos, net išpūs­tais žodžiais kreipiamasi į Erazmą. Jis, pvz., va­dinamas "vir etate nostra prestantissime" (IX, 317), "vir doctissime" (X.292) ir panašiai.

Šie keli laiškai tarp Erazmo, Lenkijos ka­raliaus bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir jo dvariškių siekė jau paties rytinio Vakarų pasau­lio pakraščio. Jie ženklina, kad Lenkija ir į jo­sios vakarietišką kultūrą įsijungusi Lietuva bu­vo tos kultūros rytinė siena. Iki jos tik galėjo nuaidėti į rytus sklidęs Erazmo šlovės garsas. Čia jis baigėsi. Šiuo atveju pasitvirtina svarbi istorinio vyksmo tiesa: paskiruose asmenyse, in­dividualiniuose reiškiniuose atsispindi bendras is­torinis vyksmas. Dėl to, svarbiausia, ir prisimin­tinas tas didysis krikščioniškojo humanizmo at­stovas jo 500 metų gimimo sukakties proga.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai