Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCIŠKONAI OBSERVANTAI LIETUVOJE XV IR XVI A. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS   
500 metų jubiliejaus proga

1. Bendros žinios apie pranciškonus

Pereitą rudenį, rugsėjo 30, suėjo 500 metų nuo formalaus pranciškonų observantų, seniau bernardinais vadinamų, įsikūrimo Lietuvoje. Ši sukaktis skatina bent trumpai susipažinti su praeitimi tų vienuolių, kurie turėjo nemažą vaidmenį mūsų tautos kultūros istorijoje, kurie ir dabar už tėvynės ribų dirba religinį ir kultūrinį darbą savo tautiečių tarpe.

Šv. Pranciškaus įkurta vienuolija nuo 1209 oficialiai vadinasi Mažesniųjų Brolių ordinas. Laiko tėkmėje jis išsišakojo į tris savarankiškas pranciškonų šeimas: Mažesniuosius Brolius kon-ventualus (O.F.M. Conv.), Mažesniuosius Brolius observantus (O.F.M.) ir Mažesniuosius Brolius kapucinus (O.F.M. Cap.). Mažesniųjų Brolių ordinas į konventualus ir observantus suskilo XV a. dėl laisvesnio ar griežtesnio regulos laikymosi. Oficialaus skilimo pripažinimo metu, 1517 m., pop. Leonas X pirmenybę davė obser-vantams, dėl to iki šiol jų generolas turi Mi-nister Generalis totius Ordinis Fratrum Mino-rum titulą. Ilgainiui XVI a. iš observantų šeimos rigoristų išsivystė kapucinai. Buvusieji ob-servantai - bernardinai po pop. Leono XIII 1897 bulės "Felicitate ąuadam" paskelbimo vadinasi tik pranciškonais ir pasirašydami prideda O.F.M.

Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje pranciškonai veikė dar prieš suskilimą į observantus ir konventualus ir po suskilimo, kol Rusijos carų režimas XIX a. viduryje juos sunaikino. Nepriklausomos Lietuvos teritorijoje atsikūrė tik observantai, o lenkų okupuotan Vilniun sugrįžo ir konventualai. Kapucinai gi įsikūrė tik nepriklausomoje Lietuvoje.

2. Pranciškonai Lietuvoje prieš ordino suskilimų
Pranciškonų lankymasis Lietuvoje siekia valstybės kūrimosi pradžią — Mindaugo laikus. Paties šv. Pranciškaus draugas Jonas iš Plano Carpini, pop. Inocento IV siunčiamas pas totorius, 1245 su keliais palydovais perėjo D. Lietuvos kunigaikštijos teritoriją. Nuo tada pranciškonų lankymasis Lietuvoje jau nesibaigia. Jie skleidžia Kristaus mokslą Mindaugo rūmuose, dalyvauja jo krikšte, karūnacijoje ir kituose karališkuose jo veiksmuose, o pranciškonas Kuršo vysk. Henrikas iš Liuksemburgo popiežiaus paskiriamas Mindaugo ir jo šeimos globėju.

Mindaugui žuvus, žuvo ir giliau šaknų ne-įleidusi krikščionybė, bet dėl to pranciškonai nenustojo lankęsi Lietuvoje. Jų misija buvo suartinti Lietuvos valdovus su Rygos arkivyskupu ir miestiečiais prieš bendrą priešą Livonijos ordiną. Kai Rygos arkivyskupu tapo pranciškonas Fridrichas iš Pernsteino (1304-1340), jo santykiai su Vyteniu ir Gediminu buvo labai draugiški ir maža betrūko, kad Gediminas būtų priėmęs krikštą. Jo dėka pranciškonai buvo tapę Lietuvos kunigaikščių patarėjais ir sekretoriais, dėl to jie buvo įkurdinti Naugarduke ir Vilniuje.

Jie nepaliko Lietuvos net Kęstučio ir Algirdo laikais. Lietuvos krikšto metu jie parodė ypatingą uolumą. Dėl to net du pirmieji Vilniaus vyskupai Andrius Vasilo (1388 - 1398) ir Jokūbas Pichta (1398 - 1407) buvo parinkti iš Mažesniųjų Brolių ordino. Krikščionybei vis labiau skleidžiantis, plėtėsi ir pranciškonų vienuolynų tinklas Lietuvoje taip, kad 1387 - 98 įkurta Lietuvos pranciškonų vikarija ilgainiui išaugo į didelę Šv. Kazimiero provinciją.

Šie pranciškonai tačiau nepriėmė kituose kraštuose observantų sukeltos reformos, dėl to pamažu tapo laisviau regulos besilaikančiais Mažesniaisiais Broliais konventualais. Mažesnieji Broliai observantai turėjo į Lietuvą ateiti ir įsikurti iš kitur. Šiame straipsnyje ir bus apie juos kalbama. Savo nagrinėjamą temą apribojame XV ir XVI a., nes šis laikotarpis tiek tautiniu susipratimu, tiek sielovados darbais yra labai Lietuvos observantams būdingas.

I. OBSERVANTŲ VIENUOLYNAI LIETUVOJE

1. Observantų įsikūrimas Lietuvoje
Pranciškonai" observantai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, kai ten jau buvo pakankamai įsitvirtinę. Lenkijoje 1453 juos buvo įkūręs karaliaus Kazimiero ir kard. Zbignevo Olesnickio pakviestas šv. Jonas iš Kapistrano. Su keliais pranciškonais observantais atvykęs į Krokuvą, jis savo pamokslais j observantus patraukė daug universiteto studentų ir kitų jaunuolių. Juos priėmęs į ordiną, formaliai įkūrė pirmąjį Šv. Bernardino vardo vienuolyną. Vienuolyno vardas davė progą ir jame gyvenančius observantus vadinti bernardinais, dėl to paskui ir kitur Lenkijoje ir Lietuvoje pranciškonai observantai gavo bernardinų vardą.

Pravartu priminti, kad anuomet karaliaus Kazimiero valdoma D. Lietuvos kunigaikštija susidėjo iš neofitų ir pagonių lietuvių ir stačiatikių rutėnų (gudų, ukrainiečių, rusų). Skirtingą tautiniu ir religiniu atžvilgiu valstybę sunku buvo valdyti ir dar sunkiau vieningą išlaikyti. Dėl to Kazimieras norėjo bent religiniu atžvilgiu savo pavaldinius sujungti: visus lietuvius sąmoningais katalikais padaryti, o rutė-nus Romos Katalikų Bažnyčios vienybėn sugrąžinti. Tuo metu jau buvo plačiai žinomas pranciškonų observantų uolumas, dėl to jis sumanė jiems pavesti šią misiją. Šią mintį turėjo, ir kviesdamas šv. Joną iš Kapistrano, bet savo sumanymą įvykdė tik tada, kai Lenkijoje į-sitvirtinę observantai 1467 įkūrė savo nepriklausomą provinciją.

Tiesa, jau ir anksčiau Vilniaus vysk. Motiejaus notaras Melchizedekas buvo tapęs observantų ir patį šv. Joną iš Kapistrano iš Romos per Asyžių, Austriją, Bohemiją ir Sileziją atvedė į Krokuvą. Iš Lietuvos kilusių ar Lietuvon retkarčiais užklystančių pranciškonų observantų buvo ir daugiau. Bet tik po pirmosios 1467 Lenkijos observantų provincijos kapitulos rimtai pradėta rūpintis observantų įsikūrimu Lietuvoje. Tada, gavus generalinio cismontanų observantų šeimos vikaro sutikimą, karalius Kazimieras 1468 pradžioje prašė pop. Povilo II, kad leistų Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje įkurti po penkis observantų vienuolynus.

Popiežius nepilnai išklausė karaliaus, nes per Mogilnos cistersų abatą 1468 liepos mėn. leido įkurti tik po du vienuolynu prašytuose kraštuose ir tiems vienuolynams suteikė visas prašytas privilegijas ir atlaidus. Gavęs šį popiežiaus leidimą, karalius su provincijos vikaru (prieš 1517 observantų provincijos buvo vadinamos vikarijos, o jų provincijolai vikarais) Marijonu iš Ioziorko pradėjo rūpintis vienuolynų įkūrimu, vietos parinkimu, pastatų statyba, viršininkų bei vienuolinių šeimų paskyrimu ir formaliu įkūrimu. Etnografinėje Lietuvoje buvo nutarta pirmiausia įkurti vienuolynus Vilnų j e ir Kaune. Lenkų observantų provincijos kapitula, dar 1468, Trijų Karalių šventėje Varšuvoje sušaukta, paskyrė būrį observantų, kuriuos į Lietuvą turėjo nuvesti Andrius Rey, tur būt, kaip pirmasis Lietuvos observantų viršininkas.

2. Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino konventas su bažnyčiomis

Formaliai Vilniaus pranciškonų observantų vienuolynas karaliaus Kazimiero raštu buvo į-kurtas 1469 rugsėjo 30. Iš fundacijos diplomo matyti, kad vienuolynui vieta buvo parinkta prie Vilnelės, kur buvo karališkas malūnas. Sklypą sudarė paties karaliaus ir jo iš kitų savininkų mainais įgyta žemė. Jį sudarė anksčiau Jonui Mongirdavičiui, buvusiam Vilniaus vaivadai, Vilniaus kapitulos arkidiakonui Andriui Petrui iš Vilniaus, Vilniaus pilies prokuratoriui Hermannui ir miesto prokuratoriui Stasiui Daugirdui priklausiusios nuosavybės bei našlės Sangienės dovanotos žemės.

Ant šios žemės pradžioje buvo pastatyti mediniai vienuolyno pastatai, kuriems sudegus karaliaus Kazimiero lėšomis buvo pastatyta mūrinė Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia ir vienuolynas. Nuostabu tačiau, kad, vos užbaigus statybą, apie 1500 suskilo bažnyčios sienos, dėl to ją ir dalį vienuolyno reikėjo nugriauti ir naują bažnyčią statyti. Kadangi viena iš bažnyčios griuvimo priežasčių buvo arti esančio karališko malūno triukšmas, tai vienuolyno vadovybei prašant, D. L. K. Aleksandras 1500 liepos 9 nusprendė malūną nugriauti ir nuostolių atlyginimui žemę atiduoti vienuolynui.

Naujos bažnyčios statyba rūpinosi šie gvar-dijonai: Leonas iš Lankuto, Jonas iš Komorovo ir Gotardas iš Siemiacino. Jie Radvilų ir kitų didikų lėšomis pastatė ir įrengė bažnyčią ir vienuolyną, vienuolyno rajoną apvedė stora mūro siena. Tada bažnyčia buvo pastatyta grynai gotiško stiliaus, bet vėliau, gaisrams apgadinus, atstatant ar atnaujinant ji buvo subarokinta.

Šalia Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios buvo ir mažytė, graži gotiško stiliaus Šv. Onos bažnyčia, priklausanti pranciškonams observantams, prie kurios veikė šv. Onos brolija. Kadangi šios bažnyčios pastatymo laikas iki šiol tiksliai nenustatytas (1469-1500), o pilies rajone XIV a. buvo kita Šv. Onos bažnyčia, pranciškonų konventualų aptarnaujama, vėliau pavadinta Šv. Barboros vardu ir paskui nugriauta, tai jos istorija suplakta su gotiškąja observantų Šv. Onos bažnyčia. Tik paskutiniu metu P. Šledziewskis ir P. Rėklaitis atskirai šių bažnyčių istoriją išnagrinėjo ir galutinai išaiškino Vilniuje buvus dvi šv. Onos bažnyčias. Iš observantų kronikų žinome, kad pirmoji observantų Šv. Onos bažnyčia XVI a. viduryje sudegė ir dabartinė pastatyta Radvilų šeimos, ypa-. tingai kard. Jurgio Radvilo lėšomis.

Alg. Švažas Vilnius

Abi Vilniaus observantų bažnyčios buvo apdovanotos brangiais bažnytiniais drabužiais, indais ir kitais reikmenimis. Auksu išsiuvinėtą kapą padovanojo karalienė Elžbieta, šv. Kazimiero motina. Išlikusi taip pat labai brangi gotiška monstrancija, kurios fundatorius nežinomas. Bažnytiniais drabužiais, žvakidėmis, indais ir papuošalais observantų bažnyčias ypatingai gausiai apdovanojo Chodkevičių ir Hlebovičių šeimos, bet daugelis jų žuvo 1655 rusų invazijos metu.

Vilniaus observantų, kaip ir kitos pranciškonų bažnyčios, nuo pat vienuolyno įsikūrimo gavo visas Mažesniųjų brolių ordinui Bažnyčios suteiktas privilegijas ir atlaidus. Be šių bendrų, dar daugiau privilegijų suteikė popiežius ir vyskupai. Taip 1518 pop. Laonas X Vilniaus observantams leido savo bažnyčioje laidoti numirėlius ir klausyti išpažinčių. Vilniaus vysk. Jurgis Radvilas leido jiems savo bažnyčioje teikti visus sakramentus ir visoje vyskupijoje sakyti pamokslus. ŠĮ leidimą vėliau patvirtindavo ir kiti Vilniaus vyskupai.

Pranciškonai observantai, laikydamiesi šv. Pranciškaus regulos, turėjo pragyventi iš darbo ir išmaldos. Taip gyveno ir Vilniaus observantai, nes tai patvirtina ir Vilniaus vysk. Benedikto Vainos reliacijos ad limina, rašytos. 1605 ir 1609. Vilniaus observantų vienuolynas buvo didžiausias. Jame vėliau buvo Lietuvos provincijolo rezidencija, noviciatas ir seminarija,, dėl to XVI a. gyvendavo 30 - 100 vienuolių. Juos ir vienuolyno pastatus išlaikyti buvo nelengva.

Vienuolyną išlaikyti padėjo valdovai ir didikai, vyskupai ir kapitula. Karalius Kazimieras iš pilies rezervų Įsakė duoti observantams medaus ir grūdų ir be mokesčio leido malti savo malūne. Aprūpindamas vienuolyną šienu ir kuru, jis užrašė Rūdninkų pievas ir Būdos mišką. Jo sūnus Aleksandras 1506 vienuolynui atidavė kai kuriuos Žiežmarių žmones. Kai vienuolynas dėl įvairių priežasčių XIV a. viduryje suskurdo, tai valdininkai nevykdė valdovų duotų įsakymų, dėl to, vienuolyno vadovybei prašant, ka ralius Steponas Batoras 1579 iš naujo užrašus patvirtino ir įsakė vykdyti.

Prie vienuolyno išlaikymo labai daug prisidėdavo ir užrašais dovanoti bei testamentais palikti turtai. Taip 1499 Jonas Aleknavičius iš Balvoniškių dvaro vienuolynui užrašė 70 kapų grašių, Albertas Ivaškevičius 1505 dovanojo savo arklį, Mikalojus Radvilas 1520 paskyrė 20 kapų lietuviškų grašių, Vilniaus kan. Andrius Grabovskis 1569 paliko bažnyčiai 2 tapetu ir vienuolynti 40 kapų grašių. Sudegus bažnyčiai, Žemaičių vysk. Jurgis Petkevičius jos atremon-tavimui 1574 testamentu užrašė 104 kapas grašių. Ta pačia proga Vilniaus kapitula su kard. Jurgiu Radvilu padėjo atstatyti Šv. Onos bažnyčią, didžiojoje bažnyčioje įtaisė vargonus ir padėjo praturtinti vienuolyno biblioteką. Be to, kapitula kai kada skirdavo auką ir vienuolyno išlaikymui.

Nėra abejonės, kad ir didikų pasilaidojimas vienuolyno bažnyčioje ar jos rūsyje prisidėdavo prie vienuolyno išlaikymo. Bažnyčioje yra palaidoti šie žymesnieji vienuolyno geradariai: Cužikas, padėjęs atstatyti bažnyčią po 1500 sugriuvimo, Jokūbas Hanuševičius, D.L.K. Aleksandro maršalas, Jonas Ivaška, Mscislavo dvarininkas, kunigaikštis Stanislovas Radvilas ir daugelis kitų vėliau palaidotų.

Nuo observantų Vilniuje įsikūrimo iki Lietuvos provincijos įsteigimo (1469 - 1530) Vilniaus vienuolyną valdė visa eilė gvardijonų, bet, gaila, tik kelių, tur būt, žymesniųjų vardai iš-siliko ordino šaltiniuose.

Pirmasis su būriu observantų Lietuvon buvo pasiųstas Andrius Rey. Jis, tur būt, buvo lenkų observantų vikaro delegatas Vilniuje ir Kaune besikuriantiems vienuolynams prižiūrėti. Jį galima laikyti pirmuoju Vilniaus observantų viršininku, atrodo, iki 1474.

Po jo, Č. Bogdalskio teigimu, Vilniaus gvardijonų buvęs Marijonas iš Ioziorko (1469 - 1479), bet šaltiniai to nepatvirtina.

Tikrai žinoma, kad 1479 Krokuvos kapituloje vikaru vėl išrinkus Marijoną iš Ioziorko, buvęs vikaras Angelas iš Ostrovo buvo paskirtas Lietuvos observantų komisarijum, bet ar jis buvo ir Vilniaus gvardijonų, nepasakyta. Greičiausiai buvo, nors ši pareiga su komisarijaus pareigomis nebūdavo jungiama. Vilniuje tačiau jis neilgai tegyveno, vos atvykęs susirgo ir miręs buvo palaidotas vienuolyno bažnyčioje.

Sekantis gvardijonas, atrodo, turėjo būti Stanislovas Slapy, kuris Vilniuje gyveno kartu su Angelu iš Ostrovo ir jam mirus iki 1480 čia pasiliko.

Po jo pirmasis žinomas Vilniaus viršininkas buvo Marijonas iš Ioziorko, kuris, baigęs provincijos vikaro pareigas, 1487 atvyko į Vilnių ir čia iki mirties 1491 gyveno (palaidotas vienuolyno bažnyčioje). Šaltiniai jo pareigų nepasako, bet greičiausia jis buvo Lietuvos observantų komisarijum ir Vilniaus gvardijonų.
Šaltiniais paremtos žinios apie sekančius Vilniaus observantų gvardijonus.

Pirmasis iš jų yra Leonas iš Lankuto, kuris Vilniaus gvardijonų buvo prieš išrinkimą provincijos vikaru (išrinktas 1502.IX.8). Jam gvar-dijonaujant, pradėta sugriautosios vietoje naujos bažnyčios statyba.

Pagaliau Vilniaus gvardijonų buvo paskirtas garsiausias iš visų Jonas iš Komorovo (1511-1515), kuris daug kartų dalyvavo generalinėse observantų kapitulose, du kartu buvo Lenkijos observantų provincijolu. Mokytas vyras, jis parašė Lenkijos ir Lietuvos observantų kroniką "Memoriale Ordinis Fratrum Minorum". Būdamas Vilniaus gvardijonų, beveik užbaigė bažnyčios ir vienuolyno statybą ir praplėtė vienuolyno biblioteką. Jis apsaugojo ir D.L.K. Aleksandro našlės Elenos brangenybes, kad jos nebūtų išvežtos Rusijon. Šios brangenybės buvo saugojamos vienuolyne ir rusai planavo jas pagrobti. Jo rūpesčiu šios brangenybės buvo nugabentos Vilniaus pilin ir atiduotos valstybės iždo glo-bon. Vėliau jam, kaip Lenkijos provincijos provincijolui ir generolo delegatui 1530, teko kanoniškai įkurti pirmąją Lietuvos observantų provinciją.

Joną iš Komorovo Varšuvos sudegusio vienuolyno viršininku paskyrus, jo vietoje Vilniaus gvardijonų 1515 paskirtas Gotardas iš Siemia-cino. Jis užbaigė įrengti bažnyčią ir vienuolyno rajoną su visais trobesiais apvedė aukšta mūro siena.

F. Neviera teigia, kad 1519 Vilniaus gvardijonų buvęs Rafaelis iš Prošovico, bet šaltiniai to nepatvirtina. 1523 gvardijonų buvo Bernardinas iš Kališo, kuriam pavyko perkalbėti Albertą Goštautą ir Vilniaus vysk. Joną iš Lietuvos kunigaikščių, kad iš Vilniaus vienuolyno jėga neišmestų lenkų, prieštaraujančių Lietuvos observantų provincijos įkūrimui.
Kai kurie autoriai tvirtina, kad po Ber-

Vilniaus pranciškonų-bernardinų vienuolyno koridorius

nardino iš Kališo gvardijonu buvęs Leonas iš Vilniaus, kuris su kitais lietuviais observantais rūpinosi Lietuvos observantų provincijos įkūrimu. Gi 1530, provincijos įkūrimo metu, Vilniaus gvardijonu buvo Gotardas iš Siemiacino, išrinktas naujai įkurtos Lietuvos observantų provincijos provincijolu.

3. Kauno Šv. Jurgio konventas
Sklypą Kauno Šv. Jurgio pranciškonų observantų vienuolynui ir bažnyčiai statyti 1468 dovanojo Stanislovas Sandzivojevičius arba Stan-konis, kurį vieni vadina Trakų vaivada, kiti maršalu ir Gardino kapitonu. Jo dovanotasis sklypas buvo Nemuno ir Neries santakoje, prie Kauno pilies, kur nuo 1864 buvo Kauno kunigų seminarija, Švč. Trejybės bažnyčia ir kiti pastatai iki Rotušės aikštės.

Fundatoriaus dovanotame sklype buvo medinių namų, kuriuose apsigyveno 1468 Krokuvos kapitulos pasiųsti observantai. Juose, matyt, jie įsirengė vienuolyną ir koplyčią ir šalia jos pasistatė mūrinę zakristiją ir jau ruošėsi mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statybai. Bet kadangi tuo metu Kauno miesto namai, išskyrus pilį, buvo mediniai, o dar tebevyko kovos su Vokiečių ordinu, pilies vadovybė bijojo, kad, šalia pilies pastačius didelius mūrinius pastatus, pilies apgulimo atveju juose neįsitvirtintų priešas. Dėl to jie prašė karaliaus ir observantų vikaro, kad šalia pilies nestatytų mūrinio vienuolyno.

Tada miesto valdyba vienuolynui statyti parinko sklypą kitoje vietoje (vietos pakeitimui popiežiaus Inocento VIII leidimas gautas 1487).
Laikui bėgant, pranykus pavojui iš Vokiečių ordino pusės ir mieste pradėjus statyti mūrinius namus, D. L. K. Aleksandras leido ir ob-servantams statyti mūrinį vienuolyną ir dabartinę Šv. Jurgio bažnyčią šalia pilies. Tada dar prieš 1502 nežinomo Karaliaučiaus pirklio lėšomis vienuolyno gvardijonas Pankracijus Aimanas pradėjo statyti bažnyčią. Minėtasis pirklys tam tikslui testamentu buvo palikęs 400 markių. Prie bažnyčios statybos daug prisidėjo Kauno kapitonas Voncevijus, miesto valdyba ir ypatingai burmistras Kumierica, kuris bažnyčios skliautams pastatyti ir stogui uždengti paaukojo didelę sumą pinigų. Bažnyčia buvo pastatyta tuometinio gotikos stiliaus, bet savo pirmykštės formos neišlaikė, nes po gaisrų restauruojant daug kas joje buvo pakeista.

Tuo pat metu buvo statomas ir vienuolynas: Jonas iš Komorovo savo kronikoje rašo, kad 1504, gvardijonaujant Antanui iš Biečo, buvo užbaigti statyti visi vienuolyno pastatai. Prie vienuolyno statybos daug prisidėjo ir turtingas fundatorius Stankonis (atrodo, tas pats Sandzivojevičius ar jo sūnus).
Taip pastatyta bažnyčia ir vienuolynas stovėjo iki 1597, kai visus vienuolyno pastatus nusiaubė didelis gaisras. Bažnyčia nuo gaisro nukentėjo taip, kad sugriuvo net visi altoriai. Bažnyčia 1598 Kauno burmistro Alberto Boinorto lėšomis buvo atstatyta. Ją atstatė vilnietis architektas Mikalojus Jurgevičius.
Kauno vienuolynas buvo nemažas. Jame XVI a. gyvendavo 25-35 vienuoliai. Vėliau veikė ir filosofijos mokykla. Vienuolyno bibliotekoje buvo nemaža knygų. Pradžioje vienuolių išlaikymu rūpinosi fundatorius ir miestas, o vėliau atsirado geradarių, kurie padarydavo užrašus ir testamentais palikdavo pinigų, įpareigodami vienuolius už juos melstis.

Karalius Kazimieras 1488 Įsakė Kauno muitinei duoti Šv. Jurgio vienuolyno observantams 5 statines druskos. Jo sūnus Žygimantas Senasis jiems leido kasmet šienauti karališkose Karmėlavos ir Marvelės pievose. Tačiau, kai XVI a. daugelis didikų tapo protestantais, tai jie, būdami pievų valdytojais, Kauno observantams neleido naudotis karaliaus suteikta privilegija. Jiems pasiskundus, Žygimantas Augustas 1560 ir Steponas Batoras 1582 jų privilegijas iš naujo patvirtino.
Kaip sakėme, Krokuvos kapitula 1468 paskyrė būrį observantų, kurie Andriui Rey vadovaujant atvyko į Lietuvą. Kadangi tuo pačiu metu kūrėsi Vilniaus ir Kauno vienuolynai, dalis jų paliko Vilniuje, o kiti nuvyko į Kauną. Andrius Rey pradžioje buvo Vilniaus ir Kauno vienuolynų viršininkas.

Kas po jo buvo pirmieji viršininkai, šaltiniai mums nepasako. Viršininkų atžvilgiu jie dar šykštesni negu Vilniui. Kai kurie autoriai teigia, esą pirmuoju Kauno viršininku buvęs Kli-makas iš Kobylino, bet autentiški šaltiniai rodo, kad jis tuo metu buvo Lovičiaus vienuolyne. Kaune jis galėjo būti tik 1471 - 80.

Gerai jau žinomas Kauno gvardijonas buvo Pankracijus Aimanas. Jis pradėjo statyti bažnyčią, bet 1502, vykdamas į Kobylino kapitulą, paklydo, iš nusilpimo mirė ir buvo Karaliaučiuje palaidotas. Jam mirus, bažnyčios statybą baigė jo įpėdinis Antanas iš Biečo.

Vėliau ilgą laiką nieko nežinome apie Kauno gvardijonus. Čia paminėtini (1508 - 1530) gvardijonais buvę Jonas ir Antanas kilimo kauniečiai, stipriai kovoję su lenkais dėl Lenkijon išgabentų vienuolyno brangenybių ir dėję pastangų įkurti Lietuvos observantų provinciją. Paskutinis žinomas Kauno gvardijonas buvo Liud vikas Podebranskis (1576 - 1579), kuris atgavo prarastas vienuolyno privilegijas ir servitutus.

4. Tikocino 12 apaštalų konventas
Tikocine, anuomet Trakų kunigaikštijoje, observantus įkurdino Martynas Goštautas. Jo fundaciją 1479 priėmė Marijonas iš Ioziorko, provincijos vikaras, ir 1481 patvirtino pop. Sikstas IV, suteikdamas teisę turėti bažnyčią, varpinę ir kapus. Dovanotoji žemė buvo netoli tvirtovės prie Narvos upės. Pradžioje fundatorius pastatė medinius pastatus. Po kurio laiko Goštautas pradėjo statyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyną, bet mirė, pastatęs tik vienuolyno ir choro sienas. Jo pradėtos statybos netęsė nei sūnus Albertas, nei vaikaitis Stanislovas. Mirus Stanislovui, paskutiniam Goštautų palikuoniui, jų nuosavybę 1542 perėmė D.L.K. Žygimantas Augustas. Jis sumanė praplėsti Tikocino tvirtovę ir pastatyti naują pilį. Tam buvo reikalinga vienuolyno žemė, dėl to buvo norėta observantus perkelti kiton vieton; karaliui mirus, sumanymas nebuvo įvykdytas.

Tada vienuolyno ir bažnyčios statyba pasirūpino Ona Jogailaitė. Bažnyčios statyba baigta 1576 rugpiūčio 21, nes tada Vilniaus sufraganas vysk. Ciprijonas, O. P., ją pašventino. Jos įrengimas ir vienuolyno statyba užtruko gana ilgai. Dekoracijos darbai baigti tik Zigmanto Vazos laikais (1588 - 1632). Statyba baigta Mel-chiorui Varšaviečiui gvardijonaujant. Tikocino vienuolyne XVI a. gyveno 15-20 vienuolių.

Pirmasis žinomas, Varšuvos kapitulos 1480 paskirtas gvardijonas buvo Gracijonas iš Pnye-vio. Po jo iki 1574 nieko nežinome apie Tikocino gvardijonus. Tik iš 1574 liepos 8 lenkų jėzuitų viceprovincijolo Pranciškaus Sunyerio laiško sužinome, kad Tikocine tuomet gvardijonų buvo jėzuitams draugiškas Pranciškus Giedraitis. Jis 1575 aprūpino šventųjų relikvijomis Tikocino bažnyčią, kuri 1576 buvo pašventinta.

Po jo XVI a. žinomi tik du gvardijonai: Tarnovos kapitulos 1577 paskirtas Bernardas ir švento gyvenimo Melchioras Varšavietis, kuris užbaigęs statybas uoliai apaštalavo. Kronikininkai jį laiko daugiausia nusipelniusiu Tikocino gvardijonų.

5. Gardino Šv. Kryžiaus konventas
D.L.K. Aleksandras, didikų prašomas, sumanė Gardine įkurdinti observantus. Jis 1494 vasario 15 šalia senosios pilies padovanojo vienuolynui ir bažnyčiai statyti sklypą, bet dėl nežinomų priežasčių tuomet observantai Gardine neįsikūrė. Vėlesnieji kronikininkai tvirtina, kad tai padaryti sutrukdę Radvilai, kurie pradžioje vienuolyno statyba nesirūpino, o vėliau tapę protestantais vienuolyno statyti neleido.

Tačiau F. Neviera mano, kad ant Aleksandro dovanotos žemės buvusi pastatyta mažytė medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia ir nedidelis namelis, kuriame gyvenę keli observantai. Pasak jo, bažnyčia buvusi nugriauta 1560, kai Mikalojus Radvilas Juodasis tapo protestantu. Bet XVI a. baigiantis didikai vėl prašė karalių ir observantų vadovybę Gardino vienuolyną įkurti, kuris 1595 ir buvo įkurtas.
Vienuolynas buvo didelis. Jo išlaikymui geradarių testamentais buvo padaryti užrašai. Be to, vienuolius išlaikyti padėjo ir vienuolyno plytinės pajamos. Vienuolyne nuo XVI a. galo gyvendavo 30 vienuolių. Jame gyvendavo 3 pamokslininkai, 2 nuodėmklausiai ir 2 lektoriai, kurie klierikams dėstė filosofiją. Buvo taip pat ir nemaža biblioteka.

6. Polocko Šv. Onos konventas
D. L. K. Aleksandras, norėdamas išlaikyti gyvą katalikų tikėjimą rusiškoje Lietuvos valstybės dalyje, sumanė Polocke įkurti observantų vienuolyną. 1490 gavęs Lenkijos provincijos vikaro Vladislovo iš Gielnovo pritarimą, 1498 jis išdavė oficialų fundacijos raštą. Jo dovanotasis vienuolynui sklypas buvo prie Polotos upės, netoli kunigaikščio pilies. Ant jo buvo pastatytas vienuolynas ir Šv. Onos bažnyčia. Norėdamas, kad jo pavestąją misiją vienuoliai geriau atliktų, kunigaikštis visokiais būdais juos rėmė, davė jiems galią saugoti moterystės ryšį ir spręsti bylas; 1505 išrinktas karalium, miestų valdytojams įsakė bausti rutėnus, trukdančius obser-vantams apaštalauti bei atlikti jo pavestas pareigas. Šią Aleksandro Polocko observantams suteiktą privilegiją patvirtino ir kiti karaliai.
Pirmieji observantai Polockan buvo pasiųsti 1499. Vos nuvykę, jie tuoj pradėjo skleisti katalikų tikėjimą tarp lietuvių ir rutėnų. Čia besidarbuodami patyrė ir daug nemalonumų. Dažnai jie būdavo užpuolami ir apiplėšiami, bet to nepaisė. Net ir po 1515, kai maskviečiai įsiveržę Polockan nužudė Bonaventūrą Lietuvį, jie savo vienuolyno nepaliko. Bet kai 1563 įsiveržę maskviečiai nužudė 5 observantus: gvardijoną Paulių ir jo pavaldinius — Domininką, Martyną, Vaclovą ir Adomą, jie buvo priversti ilgam palikti Polocką.

6. Kitos observantų rezidencijos
Buvo dar ir daugiau vietovių, kur fundatoriai norėjo įkurdinti observantus, bet jų fundacijos arba dėl tam tikrų kliūčių nebuvo priimtos, arba ir jas priėmus po kurio laiko buvo apleistos, arba šiame laikotarpy į reguliarių vienuolynų, konventais vadinamų, rangą dar nebuvo pakeltos, dėl to liko tik trumpalaikėmis ar pastoviomis rezidencijomis, kuriose gyveno vienas kitas vienuolis.

Kai Martynas Goštautas karaliaus Kazimiero buvo paskirtas Kijevo vietininku (1471 -1480), ten vykdamas pasiėmė kelis Vilniaus observantus, kurie aptarnavo jo šeimą ir kitus katalikus. Tuomet Kijeve buvo įkurta ir observantų rezidencija, kurią, pasak F. Nevieros, 1482 sunaikinę totoriai.

Kita pastovi rezidencija, iš kurios ilgainiui išsivystė reguliarus konventas su garsia Mergelės Marijos šventove, buvo Būdoje, Polocko kunigaikštijoje, už 24 mylių nuo Vilniaus. Karalius Kazimieras, norėdamas Vilniaus vienuolyną aprūpinti kuru, užrašė jam Būdos mišką. Medžiam kirsti ir Servečiaus upe plukdyti čia pastoviai, pasistatę namus ir koplyčią, apsigyveno keli vienuoliai. Ten jiems begyvenant, daugeliui žmonių matant, kartą apsireiškusi Mergelė Marija. Šis apsireiškimas ir žmonių prisirišimas paskatino pastatyti medinę bažnyčią, kurios didžiajam altoriuje buvo Polocko kunigaikščio Jono Paco padovanotas Marijos paveikslas.

Baigiantis XVI a. observantų rezidencija buvo įkurta ir Nesvyžiuje. Ją įkūrė Kristoforas Radvilas, Našlaitėlis. Fundacija priimta 1597. Kertinį akmenį 1598 pašventino Žemaičių vysk, M. Giedraitis. Vėliau ši rezidencija tapo konventu.
Baigdami šį skyrių, matome, kaip labai XV ir XVI a. pranciškonus observantus vertino Lietuvos valdovai ir didikai. Atrodo, tai jie darė-dėl to, kad, jungdami visus gyventojus vienon Romos Katalikų Bačnyčion, norėjo stiprinti valstybės vienybę. Kai protestantizmui užplūdus juos kas nors imdavo skriausti, tai valdovai visuomet juos apgindavo. Kai Lietuvos observan-tuose kilo mintis įkurti atskirą Lietuvos observantų provinciją, tai jų pusėn stojo galingiausi Lietuvos didikai.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai