Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PER "ŠVIESĄ" IR "PALIKIMĄ" Į IŠSVAJOTĄ "ELDORADO" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. R.   
Gerų dramos veikalų pertekliaus mūsų literatūroje niekad nebuvo ir, tur būt, dar ilgai nebus, nors tą žanrą bandė kurti ir poetai, ir romanistai, ir net patys režisieriai bei aktoriai, gelbėdami savo teatrą nuo uždusimo. O jų ypač pasigendama išeivijoje, kur mūsų teatrinė saviveikla, kiek jos iki šiol dar liko, siekia bazuotis lietuvių autorių lietuviška kūryba, prieš žiūrovo akis gvildenančia lietuviui artimas problemas, kurios jį, žinoma, daug greičiau ir giliau padirgina, pridengdamos neprofesionalų aktorių vaidybos meno trūkumus. Tad suprantama, kad kiekvienas naujo dramaturgo apsireiškimas sutinkamas su naujomis viltimis, jog štai gal jau atėjo tas, kurio seniai laukiame, kuris praturtins ne tik mūsų knygų lentyną, bet gal įkvėps ir naujos gyvybės jau beveik mirštančiam išeivijos teatrui.

Pastaruoju laiku mūsų dėmesį gerokai pažadino šuoliais kylantis Ir produktingas dramaturgas Anatolijus Kairys, per palyginamai trumpą laiką mums pateikęs net tris naujus veikalus: 3 veiksmų tra-gedijetę "šviesa, kuri užsidegė", 3 veiksmų dramą "Eldorado" ir 1 veiksmo 3 paveikslų dramą "Palikimas". Pirmieji du veikalai buvo 1968 drauge išleisti antrašte "Šviesa ir Eldorado". Abu jie buvo premijuoti Čikagos skautininkų-ių Ramovės konkurse (1965): "šviesa" gavo pirmąją premiją, "Eldorado" — antrąją. "Palikimas" išleistas 1969.

Kuo :'ių veikalų autorius gali atkreipti į save literatų ar teatralų aki? Pirmiausia, jo pasirinkta medžiaga, aplamai imant, lietuviška. Be to, jis nori būti avangardinin-kas. nors ir ne patsai priešakinis jų eilėse. Nori būti išradingas, mažiau saistomas "senovinės" dramos varžtų, be to, giliai filosofuojantis. Kad mes skaitydami ar vaidindami savo interpretavime nenu-klystume į šunkelius, yra pridėta ir konkurso komisijos nario B. Bb. platoka "šviesos" ir "Eldorado" recenzija, o "Palikimui" paaiškinti randa progų ir pats autorius. Na, sakykime, mes sutinkame su tais komentarais ir čia tegalėtume prikergti gal tiktai keletą nereikšmingų pastabų.

Bet koks naujoviškumas mūsų dramaturgijoj yra tikrai pagirtinas, nes Petro Vaičiūno amžius ir mūsų literatūroje jau praėjo. O svetimų pavyzdžių gausu, ir kūrėjui galimybės neribotos, štai E. Al-bee, H. Kipphardt ar P. Dūrren-matt, jei panorėtų, gali atkelti Julių Cezarį į Baltuosius Rūmus, o Neronui liepti padainuoti Metropo-litano operoje, ir mes su pasigėrėjimu klausysimės pirmojo išminties ir antrojo gergždžiančio balso. Talentinga plunksna gali užmegzti gyvą dialogą ir veiksmą tarp Za-ratustros ir Perkūno, įsiterpiant mūsų Bendruomenės pirmininkui ir paskutinį žodį tariant karaliaus Mindaugo dvasiai, — ir visa tai su didele dramine įtampa nuvesti į komišką ar tragišką galą.

Deja, mes nedrįstame tikėti, kad A. Kairys bandytų tokį draminį stebuklą padaryti.
Paminėtose dramose autoriaus gvildenamos pagrindinės idėjos yra labai kilnios: tautos siekimas laisvės žiburio, šventa partizanų gyvybės auka, amžinosios lietuvybės ugnies širdy išsaugojimas, dvasinių vertybių persvara prieš materialines ir kt. Mes būtume patenkinti, jeigu tiktai to dramai ir pakaktų. Bet mes norime dar vis kažko daugiau. Mes lauktume, kad tas idėjas skelbtų (o dar geriau, kad jomis gyventų) literatūriškai gyvi ir meniškai mus įtikinantieji personažai, kad jų veiksmai ir žodžiai logiškai (ar sąmoningai prieš logiką) išplauktų iš jų reljefiškų charakterių, kad jie, kartą autoriaus pagimdyti ir jo dirbtinai ne^tumdcmi, toliau kurtų dramą ligi vienokios ar kitokios jos atomazgos.

Aišku, šitie mūsų pageidavimai pasenę. Tad ką mes randame A. Kairio veikaluose naujo?
Nauja yra tai, kad kone Visi autoriaus paleisti veikėjai yra tik simiboliai. Vieni jų turi kalbėti už Staliną, kiti už Salomėją Nėrį, treti už partizanus, už išdavikus, už nutautėjusius ir geruosius lietuvius, priešų neįveikiamus, kovojančius ar romantiškai besiilginčius laisvės. Visiems jiems autorius yra padalinęs po savo paties teksto gabalą, kartais prakalbiškai draminį, kartais jautriai lyriškai nuspalvintu, kuris turėtų paveikti skaitytoją ar žiūrovą. Dėl to, prisipažįstame, mums susidaro klaidingas i pūdis, kad, pvz., "šviesoje" kone visi teigiamieji ir neigiamieji veikėjai yra Anatolijai Kairiai. A. Kairys yra Jis, A. Kairys — Ji, o taip pat Deputatė, Sekretorė, Lunatikas, Korikas ir net Vienasuž-visus. Visuose juose A. Kairys su A. Kairiu kovoja, ginčijasi, sutaria, žemėje žūsta, pomirtiniame pasauly smaugiasi, rizikuodamas dar antrą ir trečią kartą mirti.

Bet jau, tur būt, neklystame, klausydamiesi to, ką šie veikiantieji asmenys vienas kitam, o tuo pačiu ir mums sako. Jie visi yra labai gudrūs, išsimiklinę dialektikoj, gina autoriaus nuomonę, ar jai prieštaraudami pralaimi, kaip ir turi būti. Dažnu atveju jie kalba gerokai pakeltu balsu, tarsi nuo fabriko kamino sėdintiems šulinio dugne, nes to reikalauja į juos supiltas intelektualinis turinys. O ypač iškalbinga ir teisinga yra "Palikime" Pono M sąžinė. Ir taip, tarp kitko, šie simboliai mums atskleidžia tokias naujienas:
"Negalima kurti ateities, nežinant praeities" (Jis); "Reikia statyti rūmus, kurių nei laikas nesuėda, nei rūdys nesugraužia" (Ji); "Filosofuojantį kovotoją už laisvę reikia atiduoti karo lauko teismui" (Ji); "Niekas nenori mirti" (Ji); "Visi gali meluoti, bet ne visi sugeba meluoti meniškai" (Lunatikas) ir t.t.
Dėl to mes nesiginčysime.

Dramaturgas, norėdamas savo veikėjus ir pačią temą plačiau ir giliau atskleisti, vaizduojamą gyvenimą perskelia į du planus: į neva realųjį ir "anapielinį". "Eldorade" iš ano pasaulio apytikriai pasivaidena partizanas Putinas, "Palikime" nuo Pono M atskirta sąžinė, "Šviesoje" — kone visa kompartija ir vyriausybė. Dėl to A. Kairio dramos yra vis pusiau "vaiduoklinės". Žinoma, tai nėra kokie nebūti dalykai nei klasikinėj, nei avangardinėj dramaturgijoj. Svarbiausia, — ar tie "nabašninkai" tikrai reikalingi, ar jie yra reikšmingi dramos vyksmo katalizatoriai ir kokias kitaip neįžvelgiamas veikėjų sielos gelmes jie gali atverti? Na, šiuo atveju, gal mes esame perdaug apžievėję realistai, tad mums minimo dramaturgo "vaiduoklinis pasaulis", nors ir simbolinis, nedaro pageidaujamo įspūdžio, o tik silpnina tą "literatūrinę magiją", kuri šiaip priverčia mus be jokių abejonių priimti bet kuriuos talentingo kūrėjo vaizduotės padarus. Pvz., mums atrodo, kad "Palikimo" ponas N, Pono M sąžinė, tėra tik paprastas dramos veikėjų susirinkimo pranešėjas, kuris be saiko praskiedžia dramą epiniu elementu.

O ir "Šviesoje" pomirtiniai okupantų galvų ar jų tarnų ir pataikūnų simboliai, kurie turėtų kaip A. Mickevičiaus "Vėlinėse" mus bauginti, žadinti rimtus tos nelemtos sistemos apmąstymus, viens prieš kitą šiaušdamiesi ir autoriaus žodžiais gudraudami, tarpais sukelia tik šypseną. Pavyzdžiui, kai mirusiųjų karalystėje Deputatė, gundydama Sargybinį, taria: "Ar nenorėtum tu pamylėti? šaltom rankom paliesti mano šiltą kūną?"
Bet, kaip jau minėjom, čia yra tik mūsų nereikšmingos pastabos. Faktas, kad Anatolijus Kairys davė išsiilgusiems scenos mėgėjams net tris dramas, o jau nuo vaidintojų priklausys, ką jie iš tos gausiai pateiktos medžiagos padarys.

Kitas faktas, kad autorius visur nepagailėjo tiesioginės ir netiesioginės patriotikos, kuri turėtų būti labai naudinga jaunimui, tas dramas premijavusiam. Tik visiem, specialiai lietuvybei ugdyti ir išlaikyti meno kūrinius tveriantiems, norime priminti, kad gali būti ir tokių dramų:
Pirmas veikėjas: Lietuviais esame mes gimę.
Antras veikėjas: Lietuviais turime ir būt.
Trečias veikėjas: Tą garbę gavome užgimę.
Ketvirtas veikėjas: Todėl neturim leisti jai pražūt!
Teisybė čia didelė, bet drama vis dėlto maža, nors veiksmui pagyvinti ir leistume veikėjam palakstyti aplink stalą. Tokie dramos kūriniai dar nekelia mūsų literatūros į Eldorado, ir nepatartume A. Kairiui šiuo patraukliu pavyzdžiu ateityje pasinaudoti.
L. R.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai