M. VAITKAUS NEPRIKLAUSOMYBĖS METO ATSIMINIMAI Spausdinti
Parašė Alaušius   

"Nepriklausomybės saulėj" — tokiu vardu kan. M. Vaitkus pavadino paskutiniuosius tris savo atsiminimų tomus, kuriuos išleido Nidos knygų klubas Londone. Pirmieji du tomai išėjo 1968, trečiasis — 1969. Tomo kaina klubo nariams 2 dol. minkštais ir 3 dol. kietais viršeliais, nenariams — 25 proc. daugiau.

Aplamai šiuose tomuose M. Vaitkaus atsiminimai lieka to paties pobūdžio, kaip ankstesniuose, kuriuos platėliau esame šiame žurnale aptarę 1967 birželio numery. O kiek yra skirtumo, jį sudaro pati skirtinga laiko aplinka. Ankstesniuose savo atsiminimuose autorius ribojosi betarpiška aplinka — mokyklomis, kuriose mokėsi, o vėliau Telšiais, kur vikaravo ir kapelionavo. Gi nepriklausomybės metais, apsigyvenus sostinėje — Kaune, darbovietė Šv. Kazimiero draugijoj besudarė mažą autoriaus pasaulio iškarpą. Nors "Nepriklausomybės saulėj" atsiminimai pradedami šv. Kazimiero draugijos bendradarbiais, bet jiems pakanka 25 puslapių. O toliau leidžiamasi į viską, kas domino autorių laisvę atgavusios Lietuvos gyvenime.

Tai pastatė autorių prieš klausimą, kaip suorganizuoti viso nepriklausomybės laikmečio atsiminimus šiuose trijuose tomuose. Atrodo, kad klausimas buvo paprastai išspręstas — nesukti daug galvos dėl tvarkos, o laisvai atkurti, kas iškils atmintin. Todėl šiuose trijuose tomuose ir nežengiame per visą nepriklausomybės dvidešimtmeti, o lyg vienu metu esame atskleidžiami jo panoramą.

"Ilgą, svarbią, gražią metų eilę noriu sutalpinti šioj knygoj. Čia smulkiai nevaizduosiu visos tos laisvosios tėkmės. Tai padarys jaunesnieji. O aš pasitenkinsiu vien tom smulkmenom, kur ryškiai į-strigo mano dvasioj" (p. 5).
Šiais žodžiais M. Vaitkus pradeda "Nepriklausomybės saulėj" atsiminimus. Iš tikrųjų, ne laiko tėkmė telkia šiuos atsiminimus, o joj sutikti žmonės. Pažintys su daugiau ar mažiau lietuviškajame gyvenime besireiškusiais žmonėmis sudaro M. Vaitkaus atsiminimų turinį. Bendresnio pobūdžio atskirų intarpų labai maža — po kelis puslapius apie lietuviškosios kariuomenės kūrimąsi, Steigiamojo seimo posėdį, 1926 seimo rinkimus, tuometinius Kauno kinus, Vilkolakio teatrą (berods, tai ir viskas). O visa kita atsispindi per aprašomus įvairių sričių žmones.

Savo kambary perdaug neužsidaręs, priešingai, mėgęs draugautis ir svečiuotis, M. Vaitkus daug žmonių pažino. Daug jų atkuria ir savo atsiminimuose (prie kiekvieno tomo pridėtas vardynas užima po 6-8 puslapius!). O daugumą jų draugėn suveda (sakytume — suorganizuoja) pagal gana išorinius rėmus — kur kuriuos sutiko: šeimų ar kituose pobūviuose, valgyklose, posėdžiuose, teatre, S. Čiurlionienės šeštadienių salone etc. Ne tik gausu autoriaus pažįstamų, bet jie ir didžiai įvairūs — anaiptol ne tik kuniginė draugija! Sutinkame ne tik įvairių menininkų, bet ir politikų, karių, inžinierių, gydytojų. Daugiau dominuoja rašytojai ir teatro žmonės — operos solistai, dramos artistai, muzikai.

žinoma, tiek daug įvairių žmonių aprašant, daugeliui jų tetenka koks puslapis ar pora. Tačiau ir šių lyg prabėgomis užsimenamųjų portretus M. Vaitkus nutapo savo išsidirbtu metodu, ir kūną nuškicuodamas, ir sielą jam įkvėpdamas. Daug autorius parodo ir psichologinio įžvalgumo, ir meninio išradingumo, kad kiekvienas portretas išeitų individualus.

Nors aplamai įdomu pasivaikščioti ir po taip "trumpai drūtai" nutapytų portretų galeriją (ypač kiek jų "originalai" yra daugiau ar mažiau pažįstami ir skaitytojui), vis vien daugiau traukia dėmesį tie žmonės, kuriuos autorius imasi platėliau nupiešti. Pirmame tome plačiau atkurti režisierius J. Vaičkus (171-182), Jurgis Baltrušaitis (187-199), Vydūnas (206-213), J. A. Herbačiauskis (213-232), dramos aktoriai Petras ir Antanina Kuber-tavičiai (245-267). Nemaža vietos skirta ir Unei Babickaitei - Grai-čiūnienei, daugiau, gal būt, negu jos reikšmė būtų diktavusi. Antrame tome platesni atsiminimai apie operos įžymiojo solisto Kipro Petrausko ir dramos aktorės A. žalinkevičaitės šeimą '5-31), operos solistę V. Jonuškaitę (48-56), didžiuosius mūsų valstybės vyrus — Al. Stulginskį (62-81), A. Smetoną (81-135) ir prel. M. Krupavičių bei jo pravestą žemės reformą (136-184), rašytojus — V. Mykolaitį - Putiną (185-210 ir 216-222) ir L. Girą (223-239).

Pereidami į trečiąjį tomą, prisimename, kad už "Nepriklausomybės saulėj" pirmuosius du tomus M. Vaitkus buvo atžymėtas Lietuvių rašytojų draugijos metine premija. Retai kada (ne tik pas mus, bet ir kitur) premijų nelydi nepasitenkinimo ar net piktinimosi balsai. M. Vaitkui paskirtosios premijos ginčyti niekam neatėjo min-tin. Autorius buvo visus įtikinęs savo atsiminimų literatūrine verte. Greičiau tebuvo galima klausti, dėl ko premija nebuvo atžymėti jau ankstesni jo atsiminimų tomai. Iš tikrųjų, "Nepriklausomybės saulėj" premijuotieji pirmieji du tomai išskirtinai neiššoka iš ankstesnių šešių tomų. Gal būt, kaip tik juose jaučiama šiokio tokio padrikumo, vietomis kartojimosi, paskendimo praeities pažįstamųjų (nelygiai reikšmingų) gausoje. Šiuo atžvilgiu "Nepriklausomybės saulėj" trečiasis tomas neabejojamai yra ir kompoziciš-kai vieningesnis, ir aplamai daug svaresnis. Išskyrus porą trumpų daugiau epizodinių intarpų (iš jų atskirai iškeltinas filosofijos profesoriaus Iz. Tamošaičio "ištardy-mas" 157-162 puslapiuose), šis tomas skirtas vardams, kurie savaime teikia svorio ir patiems atsiminimams. Tai ir Maironis (5-79), ir A. Jakštas-Dambrauskas (210-244). Ne daug kas tuodu vyrus taip artimai pažino, kaip M. Vaitkus, pirmojo "šešėlis" (jo paties žodžiais), o antrojo ilgametis bendradarbis. Trumpiau, bet taip pat labai vaizdingai nupieštas J. Tumas - Vaižgantas (134-146). Daug vietos skirta S. Čiurlionienei, nes drauge aprašyti ir jos šeštadienių salono dalyviai (79-94 ir 99-134). Pagaliau duoti mūsų žurnalo skaitytojams jau pažįstami atsiminimai apie S. Nėrį (147-156 ir 162-210). Draugėn sudėjus, šis tomas yra tokios išliekamosios vertės, kad ragintini jį įsigyti ir tie, kurie nėra Nidos knygų klubo nariai. Labai būtų pravartu, kad šeštadienių mokyklų mokytojai ne tik patys šiuo tomu pasinaudotų, bet ir jaunimą juo sudomintų.

Kaip kitais atvejais, taip ir šiais "stambiaisiais" atvejais M. Vaitkus tenkinasi "smulkmenom", prisimenant jo anksčiau cituotą pasicakymą. Tai ne minusas, o pliusas, kad nepaverčiama atsiminimų teoriniais samprotavimais, o vaizduojamieji žmonės atkuriami kasdienos tikrovėj. Ne kokios ypatingos reveliacijos būdingos M. Vaitkaus atsiminimams, o sugebėjimas savo atsimenamuosius atkurti gyvais žmonėmis.
Žinoma, reikia meninės žodžio jėgos, kad "smulkmenos" būtų perkurtos "stambmenomis". O tos jėgos M. Vaitkus metų tėkmėje sutelkė (ne išeikvojo!). Dėl to jo atsiminimai skaitytoją ir pagauna.

Kreipiantis ne į įvykius, o i žmones, savaime atsiribojama nuo istorinių atsiminimų pobūdžio. M. Vaitkaus atsiminimuose datų iš tikro labai maža. O ir ten, kur kokia data pasitaiko, ne tiek jau svarbu, ar metai pastumiami į tą ar kitą pusę. Sakysime, galima abejoti, ar iš tikro S. Nėris galėjo Palangoj atostogauti jau 1924, kai tais metais ji tebuvo dar abiturientė (greičiau prieš akis jai stovėjo studijų pradžia, o ne atostogos rūpėjo). O jau visiškai neįmanoma patikėti, kad tais pačiais 1924 metais ir Alina Petrauskaitė būtų rasinėjusi Vienon "ilgus laiškus — meilės traktatus" savo būsimam vyrui Ignui Skrupskeliui. Iš jųdviejų biografijų matosi, jog tada vargu ar aplamai jie buvo susipažinę, šiaip ar taip, Vienon Ig. Skrupskelis išvyko tik po penkerių metų (1929) ...

Atsiminimų natūrali pagunda — jų centran pačiam atsistoti ir lyg sau pačiam paminklą statyti. Bet vargu ar galima šiai pagundai taip atsispirti, kaip M. Vaitkus pajėgia. Nuoširdus kuklumas yra labai simpatiškas jo atsiminimų bruožas. Niekur nesiverždamas dėmesio centran, M. Vaitkus visur lieka lyg tik šešėlyje. Pvz., savo pakvietimą pas Zaunius jis taip ir nusako: "Žinoma, kas mane vieną, be Maironio, būtų kvietę! Bet, kviečiant Maironį, kaip nepakviesti ir jo šešėlio? Tad patekau" (II dalis, 56). Per visus gausius savo atsiminimų tomus M. Vaitkus atsiskleidžia tik netiesiogiai, iš santykių su kitais. Ir aptariamuose "Nepriklausomybės saulėj" tomuose tiesiogiau save patį jis paliečia tik prisimindamas savo 1924 premijuotąją dramą "žvaigždės duktė" (I dalis, 267-287). Bet kaip tik šiame epizode matyti, jog kaip M. Vaitkus netausoja ir savęs paties, kur teisybė to reikalauja. Užuot pasinaudojęs proga entuziastiškai pasigirti laimėta pirmąja mūsų dramos premija, jis atskleidžia patyręs, jog ši premija jam tekusi greičiau dėl to, kad jury komisija jos autoriumi spėjo V. Krėvę... Savo pjedestaliniu paminklu susirūpinęs rašytojas tikrai nebūtų radęs reikalo tai pats viešumon iškelti. Ir kitur M. Vaitkus savęs nedengia, pavyzdžiui, pasipasakodamas apie tokį saloninį niekalą,
kaip iš rankos skaitymą (būrimą), arba kantrybės netekimą su A. Dambrausku - Jakštu, kai šiam tiesmukai tarė: "Atvirai prisipažinsiu, su Jumis bendrauti man brangiai atseina: aš Jūsų didžiai varžaus, ir man nervai labai nusi-kankina. Atleiskite ... — Į tai garbingasis senelis nieko neatsakė, tyliai atidarė duris ir tyliai už jų išnyko. O aš palikau šiapus, kaip kvailys, bukai nejausmingas ir pats nustebęs dėl to savo vai-kėziško pasielgimo" (III dalis, 241).

M. Vaitkaus atsiminimus supa šviesi, pakili nuotaika, sakytume, ne kasdieninė, o šventinė. Ne dėl to, kad autorius linktų į dailinimą ar retorinį patosą, o dėl to, kad į visus savo prisimenamuosius jis žvelgia su bičiulišku šiltumu. Tačiau tai nevaržo jo būti tiesiam, kur ir kiek to reikia. M. Vaitkaus žodis gali būti ir satyriškai ironiškas, kaip L. Giros atveju: "Pirmiausia Gira, ekstra specas, labai prityręs meilių srity, tačiau nepraradęs apetito" (I dalis, 279), arba kitoj vietoj (prisimenant L. Giros paskyrimą valstybinio teatro direktoriumi) : "čia ne vien padori alga, o ir visas gražių artisčių haremas, bent vaizduotėj" (II dalis, 227). Daug tokios ironijos tenka ir "komiškai rimtai ar rimtai komiškai" P. Rūtelionienei, akiplėšiškai grafomanei, "gudriajai mišuge-nei", kurios "smegeninėn" Įsimetė "genijaus bimbalas" (II dalis, 271). Tačiau ir šiais atvejais M. Vaitkus netampa rūsčiu teisėju. Pasakęs, ką reikėjo pasakyti, nemalonią tiesą jis palydi arba atlaidžiu šypsniu, kaip savo skundikus aptardamas "mielais peštukais" (I dalis, 277), arba filosofine refleksija, kaip Kipro Petrausko "bylą" baigdamas tokiu sprendimu: "Ką gi! Didysis Kipras, pasirodė, buvęs didis vien scenoj. Ir kaip laukt ar reikalaut heroizmo iš vyro, kur buvo kilęs ne iš herojų tešlos" (II dalis, 31).

Jau iš vienos antros citatos galima matyti, kaip šmaikščiai M. Vaitkus valdo žodį. Turtinga ir žodinga jo kalba. Gal būt, vienur kitur net per daug įsibėgama, žodį beįvairinant. Ne visur, atrodo, buvo būtina griebtis angliškųjų barbarizmų (anglicizmų) ar šiaip žodį savotiškai "individualinti". Sakysime, kažkodėl visur painiojasi
"specialumas", kur autorius minty turi įprastinę "specialybę". Kalbinio pateisinimo šiam "specialumui" nėra jokio. Be reikalo jis išsigalvotas.

Kan. Mykolas Vaitkus žengia jau 87-tuosius amžiaus metus. Paprastai, jei kam Viešpats ir leidžia tokio amžiaus sulaukti, tik vegetuojama. O mūsų žemaitiškai atsparusis autorius, lyg užmiršęs visas keleriopas jubiliejines sukaktis, vis mus džiugina tomu po tomo. Nuo 1957 jau sulaukėme jo atsiminimų 9 tomų. Berods, dar pora tomų jau pateikti leidyklai. O kan. M. Vaitkus savo plunksnos vis nepadeda. Tebūnie jam leista dar savo nepavargstančia plunksna mums atkurti ir daugiau žmonių iš to pasaulio, kuris jau priklauso istorijai.
Alaušius