Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MONOGRAFIJA APIE DIEVENIŠKES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Balys   
Lietuvos etnografinės srities pietryčiuose, Eišiškių rajone, netoli nuo Šalčininkų, yra Dieveniškės. Tai iš seno labai stiprus lietuviškas etnogafinis vienetas, savotiškas lietuviškas iškyšulys, arba pusiasalis, iš trijų pusių apsuptas gudiškų ir lenkiškų kaimų. Viso čia dabar yra 26 kaimai, kuriuose net 48,8 procentai šeimų yra grynai lietuviškos, 31 procentas lenkiškos, o likusios maišytos tautybės, šiuo metu čia gyvena 554 šeimos. Lenkų valdymo metu lenkinimas smarkiai veikė, ir lenkais save laikė šeimos, kurių seneliai ar tėvai lenkiškai visai nemokėjo. Dabar pastebimas atvirkščias reiškinys: tėvai save laiko lenkais, o jų vaikai jau užsirašo lietuviais.

Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija nuo 1963 m. kasmet suruošia sudėtines (kompleksines) išvykas ištirti kurios nors apylinkės gamtą, istoriją, kalbą, liaudies materialinę ir dvasinę kultūrą. Pirmoji išvyka rinko medžiagą Zervynų kaime, Varėnos rajone, ir savo rezultatus paskelbė kukliame leidinyje "Zervynos" (lžl. 1964). Kitais metais tyrinėjo "Ignalinos kraštą" (išleido 1966), o trečiąją išvyką 1965 m. padarė į Eišiškių rajoną, paskelbdami ataskaitą leidinyje "Dieveniškės" (Vilniuje, 1968. 412 p., gausiai iliustruota, tiražas 7000 egz., kaina Rb. 1.29).

Atrodo, kad ši išvyka buvo geriausiai suorganizuota. Viso dalyvavo net 60 asmenų. Tai jau turėjo įsirengti visą palapinių stovyklą. Ekspedicijai vadovavo V. Barauskienė ir N. Vėlius, istorikus suorganizavo A. Tyla, etnografus V. Milius, tautosakininkus ir kalbininkus — N. Vėlius. Talkininkavo Dailės instituto, Vilniaus universiteto, Čiurlionio Meno mokyklos ir Vilniaus Technikumo studentai ir mokiniai.

šioje knygoje randame visą eilę santraukinių straipsnių. Dauguma jų paremti išvykos metu surinkta medžiaga, kiti — literatūros ir archyvinės medžiagos studijomis. Apie Dieveniškių gamtines sąlygas, geologiją ir geografiją, rašo č. Kudaba. Seniausias istorines žinias surankiojęs paskelbė R. Batūra. Apie valstiečių padėtį XVIII-XIX a. rašo L. Mulevičius. Apie švietimą ir lietuviškų mokyklų persekiojimą lenkų valdymo metu 1920-41 m. gausiai duomenų surinko ir paskelbė A. Tyla ir V. Martinkėnas. Rašant apie dabartinius laikus, žinoma, netrūksta pasigyrimo apie kolūkiečių šviesų ekonominį ir kultūrinį gyvenimą šiandien. Pavyzdžiai: iš 554 šeimų 6 šeimos turi televizorius ir 89 radijo imtuvus, esą 12 motociklų, daug dviračių ir siuvamųjų mašinų (K. Dainausko ir A. Vyšniauskaitės straipsniai). Tik nepasakyta, kiek tų civilizacijos prašmatnybių priklauso naujajai ponijai, visokiems pareigūnams, kai paprastiems kolūkiečiams greičiausiai lieka pasitenkinti tik "radijo taškais" (garsiakalbiais), kurie esą įrengti 162 šeimų butuose. Pirmasis įsteigtas apylinkės kolchozas tapo įjungtas į Dieveniškių "tarybinį ūkį", tad įvyko visiškas suvalstybinimas, arba nusavinimas.

Įdomiausi knygos skyriai yra Liaudies buitis, Kalbos turtai ir Poetinė liaudies kūryba. Etnografė P. Dundulienė aprašo žemdirbystės įrankius (žagrę, arklą, plūgą). Amatus aprašo J. Buzas ir A. Stravinskas (apie kalvystę). Apie kaimo architektūrą rašo J. Butkevičius, apie pirkių interjerą ir baldus — V. Kulikauskienė, apie namų apyvokos daiktus ir maistą — V. Milius. Marginių raštus aprašo R. Sipavičiūtė ir D. šilainytė, drabužius — A. Stravinskienė, kapines ir kryžius — Z. Pocius. Visi tie straipsniai pailiustruoti gausiais brėžiniais ir nuotraukomis.

Kiti pažymėtini straipsniai: Senoji liaudies medicina (V. Damsky-tė), Tarmės apžvalga ir Frazeologizmai (J. Lipskienė), Žemės kalba (vietovardžiai) ir ypač įdomus alfabetinis vietovardžių sąrašas (p. 218-235), su kai kuriomis jų etimologijomis. Gausumas lietuviškų vietovardžių rodo, kad čia buvo labai stiprus lietuviškas etnografinis pagrindas jau iš senų laikų.

Išvykos metu buvo užrašyti 884 tautosakos kūriniai, kurių tik 112 paskelbti, o kiti aptariami ir cituojami eilėje straipsnių. V. Barauskienė rašo apie lietuvių ir gudų liaudies dainų ryšius. Tai gana dainingas kraštas. Nors išvykos metu buvo užrašyta tik per 300 liaudies dainų, tačiau anksčiau tautosakos rinkėjai jau buvo užrašę apie 1600 dainų, kurios sudaro apie 360 dainų tipų. Gudai turi vos 28 savo dainų tipus. Būdinga, kad lietuviai namuose dainuoja tik lietuviškai, o susiėjimuose, kur yra ir kitataučių, ratelius ir žaidimus jau pravesdavo gudiškai, — lietuviškas mandagumas prisitaikinti prie svetimųjų, nors jų būtų ir mažuma ... Gausu yra dzūkams būdingų kalendorinių dainų, 35 tipai, ypač pažymėtinos Advento dainos. Atskira problema yra rugiapiūtės dainų klausimas. Lietuviuose Dieveniškių apylinkėj tokių dainų maža teuž-rašyta, kai gudų tos rūšies dainos labai artimos lietuvių rugiapiūtės dainoms, užrašytoms kitose Lietuvos vietose. Lietuvių vaišių dainos yra turtingesnės už gudų. Beveik visas balades iš vietinių žmonių pavyko užrašyti ir lietuviškai, ir gudiškai.

Padainavo jas lietuviai. Dauguma baladžių tipų yra tarptautinio pobūdžio, žinomos daugeliui vidurio ir rytų Europos tautų. Apskritai gana sunku yra nustatyti, kas iš ko skolinosi dainas. Daugelį dainų tipų galėjo gudai pasiskolinti iš lietuvių, bet ne visados atvirkščiai. Autorė apie tai nutyli. Rusų folklorininkas D. Zele-ninas nebijojo pasakyti, kad gudai savo "lalouniki" arba "lalynš-čiki" pasiskolino iš dzūkų (jų "la-launinkai" vaikšto pakiemiais giedodami Velykų naktį ir renka dovanas — kiaušinius). Vaikų dainas aprašo P. Jokimaitienė. Apie kalendorines apeigas ir papročius rašo S. Skruodenis. Pasakų tradicijas nubrėžia L. Sauka (užrašyta įdomių pasakų atmainų su dainuojamaisiais posmeliais).

Senųjų tikėjimų liekanas aptaria N. Vėlius. Būdinga, kad čia žmonės nieko nežino apie laumes, arba laimes. Tačiau Mačiučių kaime užrašytas labai įdomus paprotys, kai seniau žmonės išsirinkdavę miške kokį medį, paprastai šermukšnį, erškėtį, kurio "nelaužo nei degina iki savo mirties, jį prižiūri. Kai atsitinka kokia negerovė, eina prie to medžio ieškoti paramos" (p. 287). Tai labai primena metraščių žinias apie šventąsias girias ir garbinamus medžius. Dar rašo apie mįsles K. Grigas ir apie tautosakos muzikines ypatybes V. Juodpusis.
čia buvo sąmoningai suminėta visa eilė naujų vardų. Džiugu girdėti, kad Lietuvoje atsiranda jaunų etnografų ir tautosakininkų prieauglis. Iš seniau žinomų tautoty-rininkų davė straipsnelius J. Aidulis (agitacinį) ir J. Dovydaitis (kalbinį).

Šis leidinys duoda pagrindo tikėtis, kad vadinamosios "kompleksinės ekspedicijos" pagaliau pradeda duoti apčiuopiamų vaisių, kai anksčiau dėl jų teko gana skeptiškai pasisakyti. Tokių ekspedicijų dar buvo padaryta į Eržvilko (1966) ir Merkinės apylinkes (1967), tačiau jose surinkta medžiaga dar teberuošiama spaudai.
Dr. J. Balys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai