J. TUMO-VAIŽGANTO LAIŠKAI Petrui Klimui ir Bronei Meginaitei-Klimienei Spausdinti
Parašė J. TUMAS-VAIŽGANTAS   
Šie Vaižganto laiškai yra iš P. Klimo rinkinio. Spausdinami P. Klimui jr. leidžiant. Rašyba palikta netaisyta. Laiškus "Aidams" parūpino Ž. Mikšys.
I
Kaune, 1926 m. vasario 9 d.
Mielas Petrai! Susidarė trejos devynerios reikalų, tai ryžaus tiesiai į Tave kreiptis, nors atsakyti gali ir kas kitas. Aš ir dažniau Tau parašyčiau, bet kai esi prisiekęs "beletristikos" neskaityti, o mano epistolarinė forma — feljetonas, tai nė nedrįstu gaišinti. O reikalai yra šie.

1. Kažinkurie mūsų karininkai užsimetė žinoti, kuriais parašais yra gerb. mūsų Garbės Atstovas Lubičius-Milašius skelbęs savo raštus nuo pat pradžios ir iki šiol. Atsako pasižadėjo lauksią visą savaitę. Tai netrukęs pasiteirauk p. M. ir man atsakyk. Matyt, ir mūsiškiai ima Įdomauti šio didžiulio poeto. Pravartu būtų, kad paskelbtumėte visą jo bibliografiją — geriau būtų orientuotis; o jei kas parašytų ir dabartinį Milašiaus raštų įvertinimą prancūzų spaudoje, būtų dar geriau.

2. Sub sekreto prisipažinsiu Tau, kad aš imu pinigų turėti. Banką pilną prigrūdau. Sąskaitoje turiu 2.400 litų. Tiesa, toje sumoje apie 700 Didžiulienės. Vis dėlto esu galingas mokėti skolą Tau už Barbę.1 Kur liepsi ir kiek įmokėti? Ar tebeturi Pr. ir Pr. Banke sąskaitą? Įdėčiau. O kiek, nebeatmenu. 600 litų ir dar kiek? Sąskaita- pasiėmei, o aš nepasižymėjau. Galėčiau ir už Juozą Mieginį 1000 sumokėti; bet kai pasisakė Bronė — tereiksią palocių statantis, tai tos sumos į Tavo sąskaitą kol kas nė nedėsiu.

3. Užtat paprašysiu iki vasaros palangos'1 sezono nupirkti man maudymos padorumą - — pačią mažąją prijuostę, ne pilną: nugaros danks-tyti nemėgstu. Tik nesistebėk: aš vis dėlto su moterimis neisiu maudytis; maudysiuos tik su vyrais, nors del savo cnatos aš nebedrebu. Ot, by padoriau spaceruoti kelinėtam, kad ir kurorte.

4. O svarbiausia, kad šią nakt mums pridrėbė ir pripustė sniego. Pirmiau buvo visiškai plika. Tai pavargau, belaidodamas kapitoną Pra-kaitį, p. Kutkausko žmonos kuziną.

5. P. Kutkauskas ir V. Zubovas, junior, važiuoja į Stokholmą į vas. 16 d. "lietuvių" šventės švęstų. Dainos4 ir kalbės. Kalbės ir dainuos. O iš visa to būsią labai daug naudos Lietuvai. Aš esu Lietuvių - Švedų Draugijos iždininkas, tai gerai žinau, kiek tai atsieis; o kiek bus pelno, vargu bau kas pasakys.

6. Iš Tautininkų partijos aš nuo N. M. išstojau ir "Lietuvio" nebešelpsiu: jis man atsieidavo į 1000 litų metams. Nebepatinka. Virto asmeniniu Smetonos, Voldemaro ir Tamošaičio puolimu ir atsigynimu. Reiktų kitas laiškas parašyti, kaip man bjauru daros skaityti mūsų laikraščiai, kurie teisybės nebeieško ir nors čia tau pats Mozė ateitų skelbdamas tiesą, niekas nebeklausytų, nes kiekvienas savyje telaiko tiesą. L. Žinios ir Rytas eina rungtynių, kas geriau pašmeiš ir nupurvins asmenis. Jei nori palikti gerą vardą, tai dairykis, kaip čia gavus daktaro laipsnį ir įsitaisius profesorium. Dabar apie Tave dar nieko bloga. Bet ką žinosi, kurie vėjai papūs.

Krupavičių ir kitų mūsų vadovų malonė teesie jums visiems. Amen.
Jūsų Dėdė.
1) Barbora Mėginaitė-Lesauskienė, B. Klimienės sesuo, 2) taip tekste ("a" be nosinės), 3) taip tekste ("p" maža raidė), 4) taip tekste (be "u").

II
Kaune, 1926 m. vas. 13 d.
Mielas Petrai! Ir vėl prisirinko daugybė reikalų, kurie verste verčia mane atsitraukti nuo pro-pesoriaus darbą"' ir mintimis nukilti į Paryžių.
Pirmas reikalas. "Lietuvą" juk turi, tai gavai ir "Iliustruotosios Lietuvos N7. Žiūrėk 55 p. Lopacinskių koplyčią Sarijos dvare: "romantinės architektūros padarą — gotiškame stiliuj". Kažkoks absurdinis parašas. Tiek to. Man rūpi, kas iš ko skolinosi pavyzdį: Svėdasų Mari-konis iš Lopacinskio ar L. iš M. Juk tai Svėdasų šventoriaus trobesys, kuriuo mes visi tiek gėrėjomės. Gaila, kad aš nežinau, kada Marikonis tą statė. Tu, rodos, gerai nufotografai." Ar negalėtumei padaryti kiek padidinta7 kopija ir atsiųsti man ass tiesiai "111." Lietuvai" — kam čia ieškoti gražumų toli, kad čia pat jų esama. Jei pridėtumei dar varpinės vaizdą, tai aš aprašyčiau Svėdasus ir mūsų mums kuo pasididžiuoti.

Antras reikalas. Profesorius Augustinas Voldemaras naują iškirto fakultetui šposą, kaip anasai sąmojingas kaimietis metęs gražią mergelę kiauliašūdžiu. Nevykęs redaktorius, fakulteto pavarytas nuo tų pareigų, Voldemaras savavališkai padėjo pradžioje fakulteto leidinio prokalbą


Kan. J. Tumas-Vaižgantas šventinimo iškilmėse

kur visus fakulteto narius pavadino, tiesa, lotiniškai, žodžiu, kurs vertime reiškia: Ta-schendieb. Dekanas Krėvė apskundė Voldemarą Rektoriui ir rengiasi Voldemarą nubausti disciplinariniu keliu.

Voldemaras darosi toks brutalis, jog sunku su juo net posėdžiauti. Visgi jis nenormalus su visais gabumais. Man jis tiesiog abuojas ir aš vieną sykį jį gerokai, taip pat brutaliai, aplamdžiau. Laukiu kokiu keršto.

Vas. 16 d. universitetas išstatys savo Narių darbus 1922-26 metų. Aš iš to laikotarpių1" turiu 19 spausdinių, mano rašytų ar redaguotų.
Tavo Dėdė Juozas

5) Taip tekste, 6) taip tekste (vietoj: nufotografavai), 7) taip tekste ("a" be nosinės), 8) taip tekste, 9) taip tekste, 10) taip tekste.

III
Kaune, 1926 m. vas. 25 d.
Mielas Petras! Štai, ir kvitą: juk žingeidu, kiek už kurią knygą mokėta. Antras siuntinys, jei pareikši norą tuojau ir jį gauti, nebebus toks brangus. Pinigus sumokėjau iš kredito, maloniai kitados suteikto Barbutei. Vis bus atlyginta su viršum 600. Tad pas mane turi dar arti 400 litų. Kas nepatiks grąžink, pavartęs, bet nesu-piaustęs.

Mano bėdos su tuo Voldemaru. I tomas Hum. Mok. Fak. Commentationes Ordinis Philologo-rum XXIII ir 481 padarė skandalą Fakultete ir Senate11 Fakultetas įžangą išmetė ir pavedė komisijai parašyti pasiteisinimą. Komisija tą darbą pavedė man. Aš sumečiau, bet Jablonskis spi-rias visai nedėti Fakulteto vardo. O nedėsi, kas lėšas sumokės? Iš Voldemaro neišlupsi — jis ne-turtis. Senatas iršia, kad taip arogantiškai kalba apie universitetą. Visi profesoriai Voldemaro nekenčia už jo aroganciją. O ir draugai sako jis ir Tautininkus prasmegdinsiąs, kaip pra-smegdino Pažangininkus. Tad V. laikosi abiem rankom įsitvėręs Smetonos. Jį deda Moze, o save jo Aaronu — kalbėtoju. Iš tikrųjų gi tai "Lietuviui" toną yra suteikęs Voldemaras, o Smetoną tik paskui sudemoralizavęs. Pirmiau ir Smetona drauge su visa redakcija: Su manim, Žaliu, Noreika ir kitais dviem, pritariant Tūbeliui protestavo prieš Voldemaro chamizmus spaudoje ir prieš maltretavimą asmenų.

Seime — košė. Kr.-dem. elgias žiauriai. Dr. Joną Staugaitį atstatė nuo Miesto ligoninės ir atstato nuo Seimo pirmininko. Vis labiau po-pulerėja "Lietuvos Ūkininkų12 Sąjunga",13 organizuojama Santariečių ir jaun. Zubovo. Adv. Skipitis priešaky. Man ji patinka. Už ją balsuosiu, jei ne už nežinomą dar kitą sąrašą.
Jūsų visų Žilis

11) Taip tekste (sakinys baigiasi be taško), 12) taip tekste ("u" be brūkšnio), 13) turėta galvoj Ūkininkų Partija.

IV
Kaune, 1926 m. kovo 10 d.
Brone! Tu gi dievobaiminga moteriškė — pasimelsk, ar kurių galų, nes baigiame skęsti. Kaip prasidėjo potvyny s III-5 naktį, taip ir neslūgsta. Vytauto bažnyčioje 3/4 metro vandens. Kazys14 liuosai važinėjas po bažnyčią didelėje laivėje. Gražieji mano altoriukai, mirkę mirkę, vandeniui senkant, žiojas ir špakliavimas byra. Klebonijos namas jau 5 diena stovi kaip saloje — beprieinama su valtimis. Apačios gyventojai pp. Kalelės,15 Imbrasai ir Aleknavičiai, viso 14 žmonių ir katinas, gyvena pas mane. Pridėk mūsų keturius žmones ir Kauką, tai viso esame
trijuose kambariuose 20 gyvūnų. Mums, nepa-šlapus, gana linksma. Vaizduokis tik kokia įvairybė! Vienas kunigas ir profesorius, du studentu, 1 gimnazistas, 2 studentės, 3 valdininkai, 1 operos artistas, 1 mokytojas, 2 mažų vaikų, dvejetas galvijų, viena moteriškė paraližuota. Kas asmuo — tai tipas. O visi bezda ir kvėpuoja, tai oras, bra, toli gražu ne Nicėjos. Blogiausias tai Aleknavičių katinas "pilsuckis", kurs labai riebus, labai nachalas, kaukui nepasiduoda ir — visur šlapina. O smirda paskui, lyg būtų naftos prilaistyta. Jis galgonas ir mano sprazbą Vyskupo kurijai apšlapino. Tai ko tik manęs anatemai nepaskyrė už tokius darbus. Sekretorius Byla rengėsi kulkosvaidį pasiimti, jei aš tos sprazbos neatsiimsiu. Neatsiėmiau, palikau: tegul ir Kurija pajunta, kas tai yra potvynys.

12 vai. 15 min. Vanduo vėl kyla, varpai gaudžia trevogą, Nemune 4 diena kanonada. Mūsų kariuomenė tiek jau išsprogdino piroksilino, jog būtų užtekę Vilniui paimti, o išdavų jokių — Nemunas stovi, kaip užkerėtas. Maistui nusipirkome kruopų, tai badu nenumirsime, jei neprilaksime.

Salietis Dėdė. Petrui knygų išsiųsiu.

14) Rimkus, vėliau hidrotechnikos inžinierius (1902-1960); 15) Katelės (Juozas Katelė buvo operos solistas ir Vytauto bažnyčios vargonininkas).
šytojo vardą. Kiti visi tėra publicistai ir daugiausia žemosios rūšies. Jie negali kitų atstovauti. Matas Šalčius, Purickis (dabartinis fiktyvusis pirmininkas, man atsisakius) "rašytojais" nėra laikomi kūrybos prasme, nors šiaip jau rašo. Ir M. Š. Penklubo paklaustas, kokius "literatūros" veikalus esąs parašęs, gavęs susigėsti ir pasisakyti — tuotarpu dar — jokių. . . Tai ir Penklubo apklausimai, ką lietuviai rašytojai mano apie Verharną, dar pirmiau, kiek lietuvių literatūroje reiškė prancūzai literatai ir k., guli be atsakymo, nes Sąjungoje nėra nė vieno nusimanančio žmogaus. Man yra pavesta iš Sąjungos išskirti "Rašytojus"; jie sudarys atskirą grupę prie L. M. K. Dr. ir pasiims atstovauti lietuvius rašytojus visai kitoje srityje, neg atstovauja žurnalistai. L. M. K. D-je bus ir yra: Krėvė - Mickevičius, Maironis - Mačiulis, Petras Vaičiūnas, Faustas Kirša, Balys Sruoga, Tumas - Vaižgantas, Kymantaitė - Čiurlionienė, Pleirytė- Puidienė, Juozas Tysliava ir kiti nau-jaautoriai. Ar negalima būtų tad mandagiai atitaisyti mūsų (ir Tavo) klaidą Penklube ir paduoti jam Lietuvių Meno Kūrėjų"1 Draugijos adresą: Meno Mokykla Malūnų kalne, kad į ją, ne kur kitur kreiptųsi grynosios kūrybos reikalais. Ar pasitaisė Bronė?
Jūsų Dėdė. 16) Taip tekste ("u" be brūkšnio).

V
Kaune, 1926 m. rugsėjo 26 d.

Mielas Petrai! Ar jau sugrįžote iš Vichy?
Pas mus pertvarkoma stipendijų "specializuotis" eilė: kandidatus nurodo tam atatinkamos kompetencijos žmonės. Literatus kandidatais statys Lietuvių Meno Kūrėjų Draugija (bolševikiškai pajuokiama: Liemenkūdra), kuri reorganizuojasi, atgaivindama — Rašytojų Sekciją. Provizorinis jos pirmininkas esu aš. Per vieną posėdį paaiškėjo dalykų, kuriuos turiu pranešti Lietuvos Atstovybei ar Atstovui Paryžiuje. Būtent, Pen-klubui pareikalavus, L. Atstovybei (Tau) tarpininkaujant, "Lietuvių Žurnalistų ir Rašytojų Sąjunga" in gremio įsirašė į Penklubą, tuo žygiu lyg pasiėmusi atstovauti Lietuvių Rašytojus. Tai didelis nesusipratimas ir kompromitacija: L. Žur. ir Raš. S. esava įsteigę A. Klimas ir aš. Kelerių metų jos gyvavimas tačiau parodė mūsų kreivai nudurta: Sąjunga negali moraliai atstovauti nei visų Žurnalistų, nei Rašytojų. Žurnalistų nesubūrė, nes kai ateidavo "Ryto" bendradarbiai, tai neidavo "Lietuvos žinių" b. ir vice versa. Tie 30 narių, kurių sąrašą esi gavęs ir Penklubui įteikęs, teturi vieno Vaižganto vardą, kurs turi Rašytojo vardą. Kiti visi tėra publicistai ir daugiausia žemosios rūšies. Jie negali kitų atstovauti. Matas Šalčius, Purickis (dabartinis fiktyvusis pirmininkas, man atsisakius) "rašytojais" nėra laikomi kūrybos prasme, nors šiaip jau rašo. Ir M. Š. Penklubo paklaustas, kokius "literatūros" veikalus esąs parašęs, gavęs susigėsti ir pasisakyti — tuotarpu dar — jokių. . . Tai ir Penklubo apklausimai, ką lietuviai rašytojai mano apie Verharną, dar pirmiau, kiek lietuvių literatūroje reiškė prancūzai literatai ir k., guli be atsakymo, nes Sąjungoje nėra nė vieno nusimanančio žmogaus. Man yra pavesta iš Sąjungos išskirti "Rašytojus"; jie sudarys atskirą grupę prie L. M. K. Dr. ir pasiims atstovauti lietuvius rašytojus visai kitoje srityje, neg atstovauja žurnalistai. L. M. K. D-je bus ir yra: Krėvė - Mickevičius, Maironis - Mačiulis, Petras Vaičiūnas, Faustas Kirša, Balys Sruoga, Tumas - Vaižgantas, Kymantaitė - Čiurlionienė, Pleirytė- Puidienė, Juozas Tysliava ir kiti nau-jaautoriai. Ar negalima būtų tad mandagiai atitaisyti mūsų (ir Tavo) klaidą Penklube ir paduoti jam Lietuvių Meno Kūrėjų"1 Draugijos adresą: Meno Mokykla Malūnų kalne, kad į ją, ne kur kitur kreiptųsi grynosios kūrybos reikalais. Ar pasitaisė Bronė?
Jūsų Dėdė.

16) Taip tekste ("u" be brūkšnio).


VI
Kaune, 1926 m. spalio 28 d.
Mielas Petrai! Tavo įspūdžius, gautus iš mano "Pragiedrulių", aš paskaičiau ir reaguoti jiems per visą mėnesį negalėjau; Tu rašei per labai egzaltuotu tonu, tai aš ir nebežinau, ar patikėti Tavo autoritetu. Tie, kurie daug reikalauja iš literatūros darbo, kurie eksinteruoja veikalą ir skyrium kiekvienam mažmožiui prisižiūri, randa daug j eibių, kurios nekvalifikuoja veikalų — "šedevrais". Ir aš pats, jei man būtų duota toks raštas, kaip "Pragiedruliai", recenzuoti, prirašyčiau devynias galybes neigiamumų. Dalimis "Pragiedruliai" yra ir pagiriami: V. Bičiūnas "Skaitymuose" (gyrė ir peikė), Al. Dambrauskas "Draugijoje", L. Gira, Paparonis (Šmulkštys) nepamenu, kur, Gobis, M. Grigonis "Švietimo Darbe" ir dar daugiau. Taigi negalima sakyti, kad lietuvių žurnalistai nebūtų to rašto pastebėję, jau del viena to, kad jis didokas ir bent didumu jam maža tėra lygių. Kur ko daug, tai vis šio to gero gali rasti. O, geriausia atestacija, tai Chrestomatijų dirbėjų: J. Jablonskio, Murkos, Petro Klimo, jei pažįsti; pačios "Švietimo Ministerijos", kuri savo lėšomis atsispausdino šalia Krėvės "Šarūno" ir pačių mokyklų, kurios duoda juos skaityti vyresniosioms klasėms. Tavo, Petrai, gražus atsiliepimas mane patenkino (kam gi nepatinka, kai giriama) štai, kodėl. Mes vis pakaušį kasomės, kad neturime ko Europai parodyti originalaus. Savo "Pragiedrulius" kaišioti, kad juos, bent dalimi, parodytų Europai, aš nesusipratau. Bet jei Tau, tikrai, rodos, kad "Pragiedruliai" Europai būtų — naujiena, skelbtų "surastą naują tautą — lietuvius", tai gal ir gerai būtų kaiką išvertus prancūziškai. Tu prancūziškai moki; o jei dar padėtų p. Milašius, tai gal ir padarytumėt ką nors prašmatnaus, a la Tysliava . . . Gal gi tai būtų — politikos akcija. Iš Krėvės daugiau būtų ko parodyti Europai.

Sub secreto aš Tau prisipažinsiu: aš joks sintetikas, tai rašydamas šį raštą, neturėjau galvoje jokių platybių, nei siaurybių; neturėjau prieš akis nei pačių skaitytojų, nei noro juos paveikti. At, rašiau rašiau, ką tikra iš savo pergyvenimų atmindamas, gabalais, ne vienu užsimojimu; paskui sudursčiau, net nebandydamas jų susiūti. Tai vienur ilga, kitur trumpa. O III daly — nė tos, menkos išviso, fabulos nežiūrėjau. Apie tai, rodos, aš Tau minėjau. Be to, čia mano ne "kūrinys": visa tai yra buvę realybėje, yra jau buvę ir mano sieloje. Ir visai netiesa, kad net Sauliukas yra egzegeracija.
Bučiuoju jus visus.
Dėdė

VII
Kaune, 1929 m. rugsėjo 24 d.
Mielas Broniuk! Kaip gi Tu galoji? Žinau, Tu man nieko nepasisakysi. Klausiu taip sau, kad apie Tave mąstau ir bijau, kad nebūt bloga. Tai geriau aš Tau nepasakosiu.

Pagaliau, kaip ir pasibaigė mano jubiliejus. Sveikinimų gavau 394. Bet kad didumas buvo šeimų, draugijų, kuopų, tai sveikino bent du tūkstančiu "žmonių" ir bent keliolika tūkstančių jaunimo, deja, tik tautiškojo. Nepasveikino tik savas ir mylimas Arkivyskupas, v. Staugaitis ir Reinys. Be to, kr. dem. ir soc. -dem. partijos.

Petras Klimas

Šiaip jau visi, ir iš anų kai kurių palaidi žmonės.
Nuglostė — numielavo mane lietuvių visuomenė; prirašė ir prisakė tiek dusėrų,17 kiek aš nė nevaizdavaus. Kai stebiuos, kad mūsų inteligentai tiek daug moka retorikos pavartoti panegirikams, tai ginas: nei tai esą panegirikai, nei retorika, bet tikri jausmai. Nedrįstu ginčyti. Užtat dėl epitetų, kuriais mane apibėrė, kaip kokiais egzotiškais žolynais, atsimenu prof. M. Biržiškos anegdotą. Jie šventę Vilniuje 65 ar 70 m. Basanavičiaus sukaktį. Kaž-kas taip jį išgyręs kalboje, kad net koktu pasidarę. O a. a. Basanavičius pareiškęs: "Teisybę pasakė". Aš nenorėčiau virsti anegdotišku jubiliatu. Tai visų epitetų nei pasisavinu, nei atmetu. Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamojo Vaižganto. Man tik įdomu, kaip ir kas jį pagerbia ar pagiria; man nė karto nesukrutėjo širdis džiaugsmu nuo tų masinių komplimentų. Tai faktas. Man nėr ko Tau meluoti. O prieš jubiliejų smarkiai buvo malonu aptikus ką nors giriamo. Gal štai dėl ko. Jei nors puselė būtų tikra, ką mano apie mane visuomenė, tai aš turėčiau būtų virš-šventas, virš-patriotas, na, Ūbermensch. Ir man būtų sunku tesėti. Jausčiaus baisiai nenatūraliai; gal imčiau ir pozuoti kiek. O tai taip šlykštu ir juokinga, kad geriau būtų tuojau numirti, neg susikompromituoti.

Man laiku pasisekė save broniruoti nuo komplimentų ir aš manaus nepakvailėsiąs nuo jų, nė pasikeisiąs. Ir vis dėlto man bus sunku karšti pernelig pakeltam. Sunku man buvo ir kanauninku tapti: Katedroj per ceremonijas aš laidojau save, tokį, koks išbuvau 52 metus. Šiuo tarpu nebenorėčiau save antrą kartą laidoti, tą, koks išbuvau 1921-29 m. kanauninko rangoje. Berods, nė vieną sykį nepasirodžiau jos nevertas, tai man to gana ir be jubiliejinių pagyrų. Ačiū ir Jums už tokią gražią ir inteligentišką charakteristiką. Ji visiems labai patiko. Bus ir daugiau "vaižgantikos". O kam tai, kitą kartą pasisakysiu.
Jūsų kun. Juozas.
17) Prancūziškas žodis "douceurs".