PSICHOLOGIJOS MOKSLAS IR RYTOJAUS ŽMOGUS Spausdinti
Parašė INA C. UŽGIRIENĖ   

Mokslo ateitis, man rodos, nelengviau įspėjama kaip atskiro žmogaus; technologai mums dar neišrado magiško kristalinio rutulio, kuriame atsispindėtų ateities keliai. Tik jei ateities kryptys yra įkūnytos dabarties sprendimuose, galima tikėtis, kad nurodymas šiandien pabrėžiamų klausimų bei tyrinėjimo sričių paryškins ir tolimesnes galimybes.

Man atrodo, kad psichologijos ir apskritai visuomeninių mokslų ateitis skleisis dviejų poveikių įtampoje. Iš vienos pusės, visuomeniniams mokslams pradedama teikti vis didėjanti svarba ir pastebima šių mokslų įtaka Jungtinių Valstybių vidaus politikai.1 Pavyzdžiui, įvairūs valstybiniai tyrimams remti fondai pradeda skirti dalį savo išteklių sociologiniams bei psichologiniams tyrimams. Vis dažniau kreipiamasi į visuomeninių mokslų atstovus padėti tvarkyti į-vairias esamas negeroves: parengti priešmokyklinio auklėjimo programas vargingų šeimų vaikams, kad šie pradžios mokykloje neatsiliktų nuo bendro kurso; nurodyti jaunimo auklėjimo kelius, kad nekiltų jaunamečių nusikaltimai; patarti, kaip perplanuoti miestų centrus, kad jie vėl patrauktų gyventojus; patarti, kaip paruošti žmones skubiai technologijos pažangai ir kaip tiksliau organizuoti žmonių santykius įmonėse ar įstaigose, kad jie nesijaustų nuasmeninti ir neprarastų noro dirbti; ir t. t. ir t. t. Tenka
-----------------
Paskaita, skaityta Mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoj 1969 X1.30 bendrajame posėdyje.

skaityti siūlymų ateinantį šimtmetį vadinti visuomeninių mokslų amžiumi. Sakoma, kad žmogus tiek apvaldė gamtą ir padarė tiek techniškų atradimų, jog anksčiau buvę pirmaeiliai pragyvenimo ir nuo ligų apsisaugojimo uždaviniai bus perviršyti žmogaus bendravimo su kitais žmonėmis problemų. Visuomeniniai mokslai yra skatinami ieškoti sprendimų žmonių tarpusavio santykius tvarkant.
Iš kitos pusės, tačiau, pastebima susirūpinimas visuomeninių mokslų atradimais ir ypač jų galimu pritaikymu kasdieniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, vos prieš porą metų buvo valdžios išleisti griežti nurodymai, liečiantys teises asmenų, dalyvaujančių bet kokiuose mokslo bandymuose.2 Tiesa, šie nurodymai buvo nukreipti į biologinių mokslų tyrimus, kur nauji vaistai ar gydymo metodai galutinai turi būti išbandomi su žmonėmis. Tačiau nemenkiau jie taikomi ir psichologinių ar sociologinių bandymų projektams. Nurodoma, kad tyrimuose naudojami metodai neturi būti žalingi dalyvaujančiam asmeniui (o jei būtų žalingi, kad laukiama nauda atsvertų daromą žalą); kad tyrimų tikslas ir numatomos procedūros turi būti pilnai išaiškinti prieš asmeniui sutinkant tyrimuose dalyvauti; kad tyrimų duomenys turi būti saugojami bei skelbiami, neįvardinant tyrimo dalyvių. Kiekvienas universitetas turėjo sudaryti specialią komisiją, kuri tvirtina kiekvieną su žmonėmis vykdomą valdžios remiamą projektą ir kuri seka, kad tyrimų metu jokios dalyvių teisės nebūtų pažeistos. Iš esmės rūpinimasis asmens teisėmis yra pagirtinas dalykas, bet kai keliami klausimai apie trumpalaikio susijaudinimo, susirūpinimo ar supykimo, sukelto kokio nors psichologinio bandymo metu, žalą ir neįžiūrima tokių bandymų pateisinanti nauda, tenka pagalvoti, ar po asmens teisių saugojimo priedanga neslypi tam tikra psichologinių tyrimų atradimų baimė. Eilė populiarių knygų bei straipsnių vaizduojančių, kaip įvairūs psichologijos atradimai gali būti pritaikomi paveikti žmonių pasąmonę ir per tai jų elgesį, liudija šią baimę.:i Tad atrodo, kad tolimesnis psichologijos ir jai giminingų mokslų vystymasis vyks šių dviejų įtakų — didėjančio pripažinimo ir atradimų baimės — fone.

Viena linkmė įvairiose visuomeninių mokslų tyrimų srityse — tai ryškinimas išorinių poveikių svarbos. Didelė aplinkos įtaka parodoma ne tik vaikystėje, žmogui vystantis, bet ir suaugus. Įvairūs sugebėjimai, polinkiai, asmenybės savybės, nusistatymai, pomėgiai, įgūdžiai išsivysto santykyje su tam tikra aplinka ir keičiasi aplinkai kintant. Žmogus atliepia ne tik ilgalaikėms įtakoms, bet ir momento sąlygoms. Pagal tai, kaip elgiasi jo bendrininkai, tas pats asmuo gali būti teisingas ar ne, linksmas ar liūdnas, piktas ar malonus. Net ir daiktų suvokimas priklauso nuo sąlygų. Šį aplinkos svarbos pripažinimą galima būtų tam tikra prasme prilyginti Koperniko revoliucijai astronomijoje. Kopernikas iškėlė žemę iš visatos centro, ir šiandien astronomija pripažįsta saulės bei kitų dangaus kūnų įtaką žemės judėjimui erdvėje. Panašiai šių dienų visuomeniniai mokslai iškelia žmogaus veikimo kontrolės centrą iš paties žmogaus į žmogaus santykių su aplinka zoną. Pripažįstama, kad žmogaus veikimas tegali būti nusakomas, nurodant ne vien jo asmens savybes, bet ir sąlygas, kuriose jis turės veikti.
Aplinkos įtakų pripažinimas nėra naujas dalykas; nauja yra šioms įtakoms teikiama reikšmė ir veikimo keliai. Seniai buvo pripažįstama, kad nepalanki aplinka gali prislopinti įvairių sugebėjimų ar ypatumų išsivystymą. Tačiau šie sugebėjimai ar ypatumai buvo vaizduojami lyg glūdį pačiame žmoguje ir tik laukią tinkamų sąlygų prasiskleisti. Vieno ar kito sugebėjimo neišsivystymas reiškė, kad žmogus jo savyje neturėjo. Toks galvojimas dar ryškus kasdieninėje kalboje, kai vieno gudrumas ar kito nuolankumas yra priskiriami "užsigimimui". Tai atsispindi ir psichiškai pakrikusių žmonių tvarkyme: gydomi patys žmonės, bet mažai kreipiama dėmesio į jų gyvenimo aplinkybių pakeitimą.

Čia nenoriu pasakyti, kad nėra tarp žmonių skirtumų, kad žmonės yra grynai aplinkos sąlygų suformuojami ar kad žmogaus paveldėti genai neturi jokios įtakos į jo psichologinį vystymąsi. Anaiptol. Šių dienų tyrimai rodo, kad žmogus vystosi nuolatiniame santykyje su aplinka; kiek jis aktyviai veikia aplinką, ją savitai priima ir išgyvena, tiek aplinka aktyviai veikia žmogų, teikdama vienokius ar kitokius pastūmėjimus, atpildus, o suvokimui — uždavinius. Tuo būdu aplinka veikia, ne tik slopindama vystymąsi, bet jį skatindama ir formuodama.

Techninė pažanga keičia ne tik medžiaginę, bet ir žmogišką aplinką. Beatsiskleidžiant erdvių pasauliams, žmogui tenka keisti paties savęs suvokimą. Čia bandysiu išryškinti kelias tyrimų sritis, kurios parodo aplinkos įtakų svarbą ir kurios, man atrodo, bus svarbios ir ateityje: tai 1) protinių sugebėjimų vystymas bei matavimas; 2) sąlyginių refleksų metodikos pritaikymas, 3) tankaus žmonių gyvenimo poveikių nustatymas.

Protinių sugebėjimų vystymas bei matavimas
Paskutiniu metu pastebima aiškus žmogaus mąstymo ir sugebėjimų ugdymo tyrimų padaugėjimas. Net ir žmogaus nuotaikų, pomėgių ar nusistatymų tyrimuose iškeliama suvokimo, o ne jausminio reagavimo svarba. Ypač daug dėmesio skiriama vaiko mąstymo vystymosi supratimui. Tokiam posūkiui galima rasti įvairių priežasčių. Galima teigti, kad sėkmingas prisitaikymas šių dienų gyvenimui reikalauja kuo didesnio protinių sugebėjimų išvystymo. Vis didesnis kiekis darbų remiasi mąstymo, o ne įgūdžių naudojimu; vis spartesnė technikos pažanga reikalauja net ir iš suaugusio naujų prisitaikymų, naujų sąvokų įsisavinimo, besikeičiančių žmonių santykių supratimo; pagaliau net ir įvairūs techniniai išradimai, kurie turėtų palengvinti kasdieninį gyvenimą, kelia savo reikalavimus. Jeigu skirsime du mąstymo lygius — konkretų ir abstraktų, — bus galima sakyti, kad šiandieninis pasaulis vis dažniau reikalauja abstraktaus mąstymo. Tad ir pasidaro svarbu suprasti, kaip mąstymas vystosi ir pasiekia abstraktų lygį.
Antra vertus, priverstinis žemesnis mokslas ir raginimas kuo didesnio skaičiaus jaunuolių siekti aukštesnio mokslo išryškina nevienodus individų sugebėjimus ir verčia persvarstyti visą mokymo sistemą, paremtą mokinių vienodumo prielaida. Taip pat iškyla klausimas, ar būtų įmanoma pakelti bendrą žmonių sugebėjimo lygį, kad visi jaunuoliai (išskyrus fiziškai sužalotus) galėtų įgyti išsimokslinimą, reikalingą sėkmingam prisitaikymui šių dienų pasaulyje.
Netenka abejoti, kad aplinka veikia suge-

Lijolė Židonytė Gėlės

bėjimų ir mąstymo vystymąsi. Jau seniai pastebėta, kad šeimos socialinė padėtis, ekonominė gerovė, išsimokslinimas rišasi su vaiko sugebėjimų bendru lygiu. Tačiau toli gražu nėra išaiškinta, kokiu būdu jie veikia vaiko mąstymo vystymąsi. Vis daugiau pastangų dedama ne tik tiksliai nusakyti mąstymo vystymosi tarpsnius, bet ir nustatyti specifinius patirties veiksnius, kurie spartina ar lėtina mąstymo vystymąsi.

Daugelis tyrimų, parodančių aplinkos svarbą sugebėjimų išvystymui, buvo atlikti su žiurkėmis ir kitais gyviais. Žiurkės yra amerikiečių psichologų mėgiamiausi tyrimų žvėreliai. Buvo rasta, kad gyviai auginami turtingoje aplinkoje, t. y. aplinkoje, teikiančioje daug medžiagos pojūčių naudojimui bei jų tarpusavio ryšių suvokimui, išauga gudresni, t. y. greičiau ir sėkmingiau išmoksta jiems pateikiamus uždavinius negu paprastai laboratorijos aplinkoje augusieji. Specialiai vargingoje aplinkoje auginami gyviai išauga ne tik mažiau gabūs, bet taip pat ir jausmiškai paveikti, nedrąsūs ir perdėtai jautrūs naujoms apraiškoms.4 Žinoma, tokių eksperimentinių bandymų negalima atlikti su žmonėmis. Tačiau nėra sunku rasti panašumų tarp vargingose šeimose ar prieglaudose išaugusių vaikų ir vargingose sąlygose augintų žiurkių. Iš to kyla pastangos praturtinti vargingų šeimų vaikų aplinką, įsteigti lopšelius tų vaikų priežiūrai, įvesti jiems priešmokyklinio auklėjimo programas ir panašiai. Šiais būdais stengiamasi jiems padėti pažinti įvairesnius daiktus bei apraiškas, išmokti įvairių sąvokų ir patirti gyvenimo būdą, kuriame laikas bei tvarka nustato įvykių ir daiktų ryšius. Šios pastangos tačiau iškelia eilę tolimesnių problemų.

Viena, nėra išaiškinta, kokios aplinkos sąlygos labiausiai skatina įvairių vaiko sugebėjimų vystymą. Čia gali būti beveik tiek nuomonių, kiek psichologų. Man atrodo, būtų galima ypač iškelti du veiksnius. Aplinka, kuri nuolat kelia vaikui prieinamus uždavinius ir verčia naudoti mąstymo galias, skatina tolimesnį mąstymo vystymąsi. Uždaviniai, kuriuos vaikas vos pajėgia spręsti, paprastai sukelia didžiausią susidomėjimą. Tad nuolat turi būti statomi nauji uždaviniai. Taip pat aplinka, kuri vaikui atliepia, kurioje jis gali pastebėti savo pastangų veiksmingumą, bet nebūtinai nuolatinį sėkmingumą, skatina mąstymo uždavinių pamėgimą ir puoselėja sugebėjimų vystymą. Galima gal būtų išvardinti ir daugiau panašių veiksnių. Tolimesni tyrimai neabejotinai padės išaiškinti įvairių patyrimų svarbą. Tačiau šiuo metu nėra gero mokslinio pagrindo nuspręsti, kokia būtų mąstymo vystymąsi labiausiai puoselėjanti aplinka. Juo labiau, kad trūksta būdų aplinkos poveikiui išmatuoti, nes turimi sugebėjimų matai nėra patenkinami.
Antra, nedidelis ligšiolinių priešmokyklinio auklėjimo programų sėkmingumas verčia abejoti, ar iš viso įmanoma pakelti visų vaikų sugebėjimų lygį tiek, kad jie normaliai sektų moky-los programą. Šis klausimas ypač aštriai iškyla ryšium su juodųjų amerikiečių vaikų mokslinimu. Tiesa, kad didelis jų vaikų procentas išauga vargingose šeimose. Tiesa, kad didelis jų vaikų procentas nepajėgia sekti normalaus mokyklos kurso. Man atrodo, kol nebus išaiškinta, kokiais būdais aplinka veikia mąstymo vystymąsi, ir nebus sudarytos tinkamos sąlygos kiekvienam vaikui savo sugebėjimus pilnai išvystyti, nėra įmanoma daryti išvadų apie vaikų į-gimtus sugebėjimus. Čia yra viena tyrimų sritis, kuri bus neabejojamai svarbi ir ateityje. Visuomenė laukia tyrimų duomenų padėti spręsti konkrečias vaikų auginimo ir mokslinimo problemas. Iš kitos pusės, jaučiama ir šių atradimų baimė. Juo aiškiau parodoma, kad nepakankamas sugebėjimų išvystymas yra tam tikrų aplinkos sąlygų padarinys, juo didesnė atsakomybė tenka visuomenei tas sąlygas pakeisti. Žalingų sąlygų pakentimas, žinant jų poveikį, priartėja prie sąmoningo žmonių į luomus skirstymo.

Dar toliau galime kelti klausimą, ar verta išvystyti žmogaus mąstymo galias iki aukščiausio įmanomo laipsnio? Jeigu tyrimai ir atrastų, kad tam tikrose sąlygose auginami vaikai išvysto žymiai didesnius sugebėjimus, ar reikėtų tokias sąlygas sudaryti visiems vaikams? Mes nežinome, kaip tokios sąlygos paveiktų vaiko asmenybės struktūrą ir kaip spartus mąstymo vystymasis keistų kitus asmenybės ypatumus. Tai klausimai, kurie taip pat iškyla dirbantiems šioje tyrimų srityje.

Sąlyginių refleksų metodikos pritaikymas
Sąlyginių refleksų, arba laikinųjų ryšių, susidarymas buvo pradėtas tyrinėti šio šimtmečio pradžioje. Kai kurie dirgikliai automatiškai sukelia tam tikrą reakciją; pavyzdžiui, skausmas, sukeltas adatos dūrio į pirštą, iššaukia automatišką piršto atitraukimą. Tokių automatiškai veikiančių dirgiklių skaičius yra ribotas, panašiai kaip ir jų iššaukiamų reakcijų. Tačiau gyviai sugeba pastebėti ryšius tarp įvairių juos veikiančių dirgiklių, savo veiksmų ir jų pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu koks nors pradžioje neveiksmingas dirgiklis kaip lemputės užsidegimas būna nuolat suderintas su veiksmingu dirgikliu, adatos dūriu į pirštą, tai netrukus vien šis naujasis dirgiklis sukelia tą pačią reakciją, t. y. vien tik lemputės užsidegimas iššaukia piršto atitraukimą. Lemputės užsidegimas pradeda veikti kaip būsimo įvykio ženklas.

Tolimesni laikinųjų ryšių tyrimai parodė pastiprinimo svarbą tų ryšių palaikymui ir išryškino antrą laikinųjų ryšių rūšį. Pasirodė, kad nuolatinis kokio nors pradžioje atsitiktinai atliekamo veiksmo pastiprinimas įtvirtina ryšį tarp kalbamo veiksmo ir tuo metu veikiančių dirgiklių, o taip pat padidina tikimybę, kad tas pats veiksmas bus pakartotas. Pavyzdžiui, jeigu pakabinant viešo telefono ragelį žmogui iškrenta keliasdešimt centų, jis greičiausiai dar kartą pakels ir pakabins ragelį, nes šis veiksmas buvo piniginiu atlyginimu pastiprintas; be to, sekantį kartą pakalbėjęs telefonu, toks žmogus greičiau ir vėl patikrins grąžinamų pinigų dėžutę negu kitas, kuriam toks įvykis niekad nepasitaikė. Tais pačiais principais galima paaiškinti įvarių prietarų susidarymą bei išlikimą. Daugelis bandymų, išaiškinančių laikinųjų ryšių susidarymo taisykles, buvo atlikti su baltomis žiurkėmis, bet bandymai su žmonėmis parodė, kad panašios taisyklės galioja ir žmonėms. Tačiau žmonių laikinųjų ryšių sistemos gali būti daug komplikuotesnės ne tik dėl žmogaus didesnio sugebėjimo apibendrinti ir atitrauktai mąstyti, bet ir dėl jo sugebėjimo naudoti kalbą. Žmogui žodžiai gali būti ir dirgikliai, ir pastip-rintojai. Žodis "gerai" arba "teisingai" gali pastiprinti įvairiausius veiksmus.

Aplinkos svarba, sudarant laikinuosius ryšius, yra savaime suprantama. Iš tikro, laikinųjų ryšių teorija yra vienas būdas aplinkos įtakai į žmogaus veikimą paaiškinti. Ypač kai prileidžiama, kad ne tik išoriniai dirgikliai, bet ir jų sukeltos jausminės reakcijos, sąvokos ar į-vaizdžiai gali būti sujungti su žmogaus veiksmais. Tai išplečia laikinųjų ryšių teorijos aiškinamąją galią, nors ir sumažina jos griežtą objektyvumą.

Paskutiniu laiku vėl padidėjo susidomėjimas laikinųjų ryšių susidarymo teorija ir metodika. Viena, buvo parodyta, kad laikinieji ryšiai susidaro net ir naujagimiuose, taip kad dirgiklių ir pastiprinimų būdu aplinka gali veikti kūdikį nuo pat gimimo dienos. Antra, buvo rasta, kad laikinųjų ryšių susidarymo metodiką galima lengvai perkelti iš laboratorijos į natūralią gyvenimo aplinką. Laikinųjų ryšių metodikos


Lijolė Židonytė Kalnuose

pritaikymas įvairiose aplinkybėse yra gyva tyrinėjimų sritis, kuri tačiau kelia ir daug susirūpinimo dėl galimo tos metodikos piktnaudoji-mo.

Nepaslaptis, kad įvairūs psichoterapijos būdai naudojami padėti žmogui pakeisti savo savijautą ir elgesį nėra labai veiksmingi ir praktiškai negali būti masiškai pritaikyti. Todėl ir buvo pabandyta laikinųjų ryšių metodu pakeisti neapvaldomų vaikų bei psichinių ligonių elgesį."' Pasirodė, kad, naudojant šį būdą, galima labai veiksmingai tvarkyti žmonių elgesį. Pavyzdžiui, buvo rasta, kad jeigu darželyje pasitaiko vaikas, kuris daug nežaidžia su kitais arba smarkiai jausmiškai reaguoja, kokios nors užgaidos tuojau nepatenkinus, jo elgesį galima pakeisti, nuosekliai pastiprinant pageidaujamus veiksmus ir nereaguojant į nepageidaujamus. Mokytoja, naudodama saldumynus, mėgstamą žaidimą, gerą žodį kaip pastiprintojus, gali sparčiai pakelti pageidaujamo elgesio kiekį ir numušti nepageidaujamo. Tokiu atveju tikimasi, kad ilgainiui pageidaujamas elgesys iššauks natūralius pastiprinimus, kylančius iš draugų dėmesio, pripažinimo ir panašiai, ir dirbtinai pritaikyti pastiprinimai bus nebereikalingi. Šiais metodais galima paveikti nedrąsius vaikus, nedrausmingus vaikus, arba tvarkyti psichiškai nesveikų vaikų kai kuriuos pasireiškimus, kaip pavyzdžiui nekalbėjimą, nevalgymą, atsisakymą apsivilkti ir t.t.

Taip pat buvo parodyta, kad laikinųjų ryšių susidarymo metodiką galima pritaikyti ir psichologinėse ligoninėse tvarkyti ligonių elgsenai. Išmokius prižiūrėtojus nuosekliai reaguoti į įvairias elgesio formas, vienus veiksmus pastiprinant, kitus ne, galima gerokai pakeisti psichiatrinės palatos gyvenimą. Žmonės, kurių savęs neprisižiūri, prašomi nesikelia, neina patys valgyt, nesidomi jokiais užsiėmimais, nebendrauja, pasikeičia ir pradeda visa tai daryti; tuo pačiu kalbėjimasis su savim, nesitvarkymas ir kiti psichinę ligą rodantys veiksmai pasidaro retesni. Daug ginčijamasi, ar toks elgesio pakeitimas reiškia psichinės ligos pagydymą.
Nurodoma, kad toks elgesio pakeitimas dažnai būna aplinkybių ribotas, t. y., kad žmogaus elgesys už palatos ar ligoninės sienų vėl grįžta į senąsias formas .Vieniems tai yra įrodymas, kad įvykęs pasikeitimas buvo paviršutiniškas, ir nei žmogaus asmenybė, nei savo padėties supratimas nebuvo paliesti. Kitiems tai tik įrodo, kiek žmogaus elgesys priklauso nuo esamų aplinkybių; grąžinus žmogų į tas pačias sąlygas, kuriose jo elgesys pakriko, tas pats pakrikimas pasikartoja. Kaip bebūtų, galima tikėtis, kad bandymai laikinųjų ryšių metodiką pritaikyti tęsis ir ateityje, nes reikalas visuomenei tvarkyti nepageidaujamą savo narių elgesį nemažėja.

Vienok šios metodikos vartojimas kelia ir susirūpinimo. Ne vienam atrodo, kad laikinųjų ryšių metodika remiasi mechanistišku požiūriu į žmogų. Dirgiklis iššaukia veiksmą, kuris atneša tam tikrą pastiprinimą: vienas ratukas suka kitą; be dirgiklio nebus veiksmo, be veiksmo nebus pastiprinimo, be pastiprinimo nebus ryšio. Toks savo veiklos supratimas daugumai yra nepriimtinas. Todėl dažnai priešinamasi prieš laikinųjų ryšių metodikos naudojimą, nepaisant, ar ji būtų veiksminga ar ne. Dažno pasibaisėjimas gyvenimu, pagrįstu laikinųjų ryšių metodikos pritaikymu, vaizduojamu utopinėse knygose kaip Skinner Walden Two{'' arba net Huxley The Brave New World,~ liudija žmogaus nenorą save matyti dirgiklių ir pastiprintojų tampoma lėle. Šis nenoras kartais išnaudojamas populiarioje spaudoje, piešiant įvairius bandymus laikinųjų ryšių metodiką pritaikyti ribotose aplinkybėse kaip žingsnį į Walden Two pasaulį.
Antra vertus, laikinųjų ryšių metodikos vartojimas kelia etinių klausimų. Šią metodiką pritaikant, reikia nuspręsti, kuris veiksmas yra pageidaujamas ir kuris ne. Kas nors turi šiuos sprendimus padaryti. Vieno sąmoningas ir nuoseklus kito žmogaus veiklos tvarkymas daugeliui atrodo nepriimtinas, nes vienas žmogus lieka kito žmogaus elgesio sprendėju. Nesunku įsivaizduoti, kad, naudojant tokius bendrus pastiprinto jus kaip dėmesį ar pagyrimo žodį, poveikis gali būti sąmoningai nepastebėtas ir nesuprastas. Tai kelia baimę, kad viena grupė žmonių gali tvarkyti kitų veiklą, pastariesiems to net nesuvokiant.

Tankaus žmonių gyvenimo poveikis
Kaip ateityje bebūtų įvertintas laikinųjų ryšių metodikos naudojimas, galima tikėtis, kad reikalas tvarkyti žmonių santykius nemažės. Bendram žmonių skaičiui pasaulyje augant ir ypač gyventojų tankumui kylant miestuose bei priemiesčiuose, pakenčiamas sugyvenimas su kitais žmonėmis darysis vis opesnis reikalas. Yra manančių, kad žmonės jau dabar per tankiai gyvena ir kad kylantieji nusikaltimų bei psichinių sutrikimų skaičiai rodo esamų sąlygų žalingumą. Tokia nuomonė remiasi įvairių gyvių stebėjimu. Atrodo, kad daugeliui gyvių reikia tam tikro dydžio savos teritorijos ir jie nepakenčia, kai kitas tą erdvę pažeidžia.1* Pavyzdžiui, įvairios beždžionių rūšys, kurios pripažįsta asmenišką arba šeimos teritoriją ir visai taikingai elgiasi natūraliose sąlygose, parodo nepaprastai daug piktumo, nerūpestingumo savo vaikais ir net aršumo, kai patalpinamos aprėžtoje erdvėje — zoologijos sode arba rezervate. Iš kitos pusės, žiurkės, kurios irgi pripažįsta asmenišką teritoriją, kai erdvės yra daug, sugeba prisitaikyti ir tankesnėms gyvenimo sąlygoms; jos susiorganizuoja hierarchinę tvarką, kai jų skaičius gyvenamame plote pakyla ir, griežtai besilaikydamos savo padėties, išvengia nesantaikos. Tačiau jeigu būna perviršyta tam tikra riba, bet kokia bendruomeninė tvarka payra, žiurkės piauna viena kitą, neprižiūri savo vaikų, nukrenta jų atsparumas prieš įvairias ligas ir t. t. Tokių stebėjimų duomenis sunku tiesiogiai pritaikyti žmonėms. Tiesa, kad Vakarų pasaulyje įvairių nusižengimų prieš kitą žmogų kiekis kyla lygiagrečiai su žmonių kiekiu, tenkančiu tam tikram plotui (vienam kambariui, vienam miesto kvartalui ir t.t.). Vienok noris manyti, kad žmogus gali savo bendruomenę protingiau tvarkyti negu žemesni gyviai ir ilgainiui atras būdų prisitaikyti net ir tankaus gyvenimo sąlygoms.

Čia noriu paryškinti tik vieną tankaus gyvenimo poveikį. Savaime suprantama, kad, žmonėms tankiai gyvenant, jų santykių su kitais tinklas išsiplečia. Daugelis ryšių gali būti paviršutiniški arba griežtai taisyklėmis apibrėžti, bet vis tiek jie reikalauja tam tikro budrumo ir atvirumo kitų žmonių atžvilgiu. Sumažėja atvejai, kada žmogus būna vienas, kada vienas pats turi apsispręsti, kaip veikti, ir kada tik pats gali jaustis atsakingas už savo veiksmų pasekmes. Tuo būdu kiekvieno žmogaus elgesys yra vis daugiau kitų žmonių pavyzdžio, nuomonių ar įvertinimo sąlygojamas. Eilė tyrimų parodė, kiek svarbi gali būti momento aplinkybių įtaka.
Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad didmiestyje grupė žmonių gali matyti vykdomą nusikaltimą ir neateiti skriaudžiamam talkon. Buvo padaryti bandymai, kurių metu suvaidinama kokia nors nelaimė: besėdint laukiamajam kambaryje, pasigirsta už sienos griūnanti kėdė ir dejavimas; arba, dalyvaujant žinių perdavimo bandyme, pasigirsta per mikrofoną pagalbos šauksmas ar panašiai. Randama, kad iš tų žmonių,

Lijolė Židonytė Vasara
kurie sėdi vieni laukiamajame, arba kurie mano, kad jie pavieniui dalyvauja bandyme, daug didesnis procentas imasi iniciatyvos surasti nelaimės įvykį ir suteikti pagalbą. Juo didesnis drauge bandyme dalyvaujančių skaičius, juo re­čiau kas nors imasi ieškoti nelaimės. Atrodo, kad kai žmogus žino, jog ne jis vienas kurį nors į-vykį pastebėjo, jis ne tiek vadovaujasi savo įsi­tikinimais, kiek derina savo elgesį prie kitų. Šių bandymų dalyviai vėliau buvo apklausinėti apie jų elgesį. Daugelis teigė, kad, kai kiti nerodė susirūpinimo, ir jie nenorėjo pasiro­dyti labai nuogąstingais ir bėgti žiūrėti, kas at­sitiko. Kai kurie pridėjo, kad jie net suabejo­jo, ar tikrai girdėjo dejavimą ir pagalbos šauks­mą, nes kiti bandymo dalyviai nerodė susirūpi­nimo. Tokiu būdu penki žmonės gali sėdėti kam­baryje, išgirsti pagalbos šauksmą ir nepasijudin­ti iš vietos, nes kiekvienas mato keturis kitus tariamai ramiai besėdinčius.9



Kiti bandymai vėl gi rodo, kiek žmogus gali būti pavyzdžio veikiamas. Bandyme nurodo­ma, kad vienas dalyvis turi išmokinti kitą at­siminti tam tikrą žodžių pynę. Kai besimokan­tysis padaro klaidą, mokytojas jį turi bausti, perduodamas skausmą sukeliantį padirginimą. Mokytojui nurodoma, kaip jis gali nustatyti skausmo stiprumą. Šiame bandyme mokinys būna tyrinėtojo suokalbininkas ir daro nusta­tytą skaičių klaidų. Šiuo būdu galima pamatuo­ti, kiek smarkiai vienas žmogus sutinka bausti kitą. Jeigu prieš prasidedant bandymui žmo­gui primenama galimybė būti atšiauriam, t. y., kambaryje yra pamestas ginklas, kurį tyrinėto­jas nustumia į šalį, arba parodoma trumpas fil­mas, kuriame vyksta muštynės, jis smarkiau bau­džia savo mokinį negu be tokio priminimo.1" Vėl gi aplinkybių įtaka ryški.

Dar kiti bandymai parodo, kad aplinkybės veikia net savo paties jausminio stovio suvoki­mą. Jeigu žmogui pakeliamas susijaudinimo ly­gis tokio preparato kaip adrenalino pagalba, jis įvairiai aiškina savo stovį: jeigu jis bendrauja su susirūpinusių žmonių grupe, jis sakosi esąs susirūpinęs; jeigu jis bendrauja su džiaugsmingų žmonių grupe, jis sakosi esąs džiaugsmingas. Net ir čia kitų pavyzdys svarbus.11

Ką tokie bandymai sako? Kadangi galima tikėtis, jog, žmonėms tankiau gyvenant, progos sekti kitų pavyzdžiu tik didės, visuomenei gali tekti griežčiau tvarkyti veikimo aplinkybes ir mažiau pasitikėti žmonių vidinių įsitikinimų formavimu. Be abejo, žmonių tarpusavio stebėjimai turės ateityje nemaža reikšmės.

Technikos pažanga, man rodos, dar paaštrina žmogaus elgesio tvarkymo problemas. Iš vienos pusės, įvairūs išradimai įgalina daug tiksliau sekti kiekvieno žmogaus elgesį. Lengvai galima ne tik garsą užrašyti, bet ir paveikslą užfiksuoti, ir jį perduoti tūkstančius mylių per kelias sekundes. Tas žinias galima suskirstyti ir saugoti eilę metų. Juk dalinai Orwell 1984'-metai knygos siaubas kyla iš pavaizdavimo tikslios žmonių sekimo sistemos: kiekviename kambaryje yra televizorius, kuris ne tik priima paveikslą, bet ir siunčia. Mes jau dabar turime priemones sutelkti daugybę žinių apie kiekvieną asmenį ir prireikus jas momentaliai atgaminti. Ši galimybė daugeliui kelia susirūpinimo. Ypač, kad mechaniškos informacijos telkimo sistemos niekad nepamiršta. Žmonių atmintyje praeitis nublunka; žmogus gali pasikeisti ir tikėtis būti priimtas toks, koks jis yra, o ne kaip viso savo gyvenimo veiksmų vidurkis. Iš mechaniškų įtaisų užmaršties negalime tikėtis.

Iš kitos pusės, toks tikslus žinių sutelkimas įgalina nustatyti ryšius tarp specifinių aplinkybių ir žmonių poelgių. Tik naujų išradimų pagalba galima per trumpą laiką suskaičiuoti ir palyginti milžiniškus duomenų kiekius. Tikslesnis aplinkos sąlygų supratimas įgalins ir veiksmingesnį kitų elgesio tvarkymą.

Čia iškyla dar vienas visuomeniniams mokslams sunkus klausimas. Jeigu bijoma, kad supratimas būdų, kaip galima paveikti kito žmogaus elgesį, gali privesti prie tų būdų piktnau-dojimo, ar reikia stengtis tuos būdus sužinoti ir suprasti? Mokslininkų nuomonės dažnai išsiskiria. Argumentai kartais primena girdėtuosius fizikų tarpe po atomo branduolio suskaldymo. Jeigu tai vedė prie atominės bombos pagaminimo, ar reikėjo atomo branduolio skaldymą studijuoti? Man rodos, ir tai ypač liečia visuomeninius mokslus, reikia skirti faktus, t. y. mokslo atrastus dėsningumus, ir jų vertinimą. Yra faktas, kad didesnis skaičius varguomenės vaikų nepajėgia sekti mokyklos kurso. Ar mes manysime, kad taip ir turi būti ar kad tai reikia kuo greičiausiai atitaisyti, bus vertinimo reikalas. Yra faktas, kad kur žmonės gyvena susigrūdę, jie daugiau papildo nusikaltimų viens prieš kitą. Kaip mes tai vertinsime, yra kitas klausimas. Yra faktas, kad, nuosekliai kurį nors veiksmą pastiprinant, galima pakelti to veiksmo dažnumą. Kaip mes vertinsime sąmoningą kito žmogaus elgesio tvarkymą priklausys nuo mūsų pažiūrų į žmogų. Vertinimas kartais perkeliamas į pačius faktus ir bandoma neigiamai vertinamų faktų visai nematyti. Deja, nuo tikrovės negalima pabėgti, tik galima bandyti ją pakeisti.

Taip skiriantis nuomonėms, man atrodo, kad netolimoje ateityje psichologija ir apskritai visuomeniniai mokslai gali skilti į pritaikomąją šaką ir grynai akademinę šaką, panašiai kaip yra skilus fizika ir inžinerija ar biologiniai mokslai ir medicina. Tie, kurie norės padėti visuomenei spręsti įvairias negeroves ir tvarkyti žmonių tarpusavio santykius, perdaug nesirūpinant apie turimų priemonių gilesnę reikšmę, pasirinks pritaikomąją šaką. Tie, kurie norės tyrinėti žmonių elgesio dėsningumą, nesiimdami atsakomybės už atrastų dėsnių vertinimą, pasirinks akademinę šaką. Tai yra, jeigu ateityje mūsų tankiai gyvenamoje planetoje, dar b'" vietos dramblio kaulo bokštams.



1. Special issue: Congress and sočiai science. American Psychologist, 1967, 22, no. II.
2. Surgeon General's directives on human experi-mentation. American Psychologist, 1967, 22, 350-355.
3. Packard, V. O. The Hidden Persuaders. New York: McKay, 1957; Packard, V. O. The Naked Society. New York: McKay, 1984; Gross, M. L. The Brain Watchers. New York: Random House, 1962.
4. Haywood, H. C. Experiential factors in intel-lectual development. Atspausdinta J. Zubin and G. Jarvis. Psychopathology of Mental Development. New York: Grune and Stratton, 1967, 69-104.
4. Ullman, L. and Krasner, L. Case Studies in Be-havior Modification. New York: Holt, 1965; Lovaas, O. I. A behavior therapy approach to the treatment of child-hood schizophrenia. Atspausdinta J. P. Hill. Minnesota
Sympofia on Child Psychology, I. Minneapolis: University of Minnesota. Press, 1967, 108-159.
6. Skinner, B. F. VValden Two. New York: Macmil-lan, 1948.
7. Huxley, A. The Brave New VVorld. New York: Modern Library, 1956.
8. Russell, C. and Russll, W. M. S. Violence, Mon-keys and Man. London: Macmillan, 1968.
9. Darley, J. M. and Latane, B. When will people help in a crisis? Psychology Today, 1968, 2, 54-57, 70-71.

10. Berkowitz, L. Impulse, aggression and the gun. Psychology Today, 1968, 2, 19-22.
11. Schachter, S. The interaction of cognitive and physiological determinants of emotional statė. Atspausdinta L. Berkowitz. Advances in Experimenta! Sočiai Psychology. New York: Academic Press, 1964, 49-80.
12. Orwell, G. 1984. New York: Harcourt, 1949.