|
|
ŽVILGSNIS Į ELSKAUS KŪRYBĄ |
|
|
|
Parašė V. Vizgirda
|
Kyla daug problemų, norint Albino Elskaus meną įrikiuoti į dabarties dailės srovių srautą. Mūsų dabartyje, kada metalo, medžio ar kitokių medžiagų atplaišos, skirtos išmetimui, staiga vienų stulbinančiai nuostabai ir kitų ekstaziškam entuziazmui pasidaro muziejinės brangenybės, tai iš viso prarandamas bet koks matas nustatyti meno kriterijui.
Anksčiau kritikai vertindavo meną visaip — teisingai ir neteisingai. Dabar jokia kritika jau nepajėgia meno taip išskirti. Menas Ir menininkai dabar jau vertina kritikus: jeigu galvoji taip — esi kritikas, jeigu kitaip — tu joks kritikas. Tokioje aplinkoje, kad ir kaip bebūtum įsipilietinęs civilizuotame ir meno pasaulyje, kiekvienam visad gresia pavojus būti apskelbtam visišku analfabetu. Pasidarė tad mada tik klausti, kas yra menas, be atsakymo ir nuomonės reiškimo.
Todėl, gal būt, užuot bandžius Elskų "įklasifikuoti", labiau pravartu pažinti jo meną, ieškant tų savumų, kurie laiduoja jo kūrybos pastovumą.
Paskutinėse jo parodose išstatytus darbus galima skirstyti į keturias grupes: a. daugiaspalvė tapyba, b. monochrominiai portretai, c. grafiški piešiniai ir d. vitražai. Betgi aplamai tie darbai susirikuo-ja į darnią visumą, rodančią Elskaus nueitą kelią.
Prisimenant ankstyvesniuosius Elskaus darbus, galima būtų teigti, kad Elskaus kūryba subrendo abstraktinio meno poveikyje. Betgi kartu reikia pabrėžti, kad jo be-daiktiškumas turi glaudų ryšį su gyvenimo tikrove. Elskus jaučia gamtos ritmą ir jį perteikia drobėse pagal savo nuotaikas. Tai ypač rodo jo pajūrio peizažai, nutepti gaivališkai, sodria ir išbalansuota spalvų gama. Elskus yra tapytojas spalvininkas, bet jis retai kada greta derina vadinamąsias kontrastines šiltas ir šaltas spalvas, kurios viena antrą sustiprina ir išryškina. Tapybinio skambėjimo jis ieško vieno paveikslo išlaikymu vienoje pasirinktoje tonų gamoje.
Žiūrint į Elskaus paskutiniuosius vienspalvėje gamoje nuteptus portretus, prisimintina ir jo ankstesni darbai. Akylus žiūrovas galėjo pastebėti, kad Elskaus drobėse dažnu atveju ryškias spalvas palydi ir pilkšvi tonai.
Yra manančių, kad pilka spalva, kaip juodos atmiešalas, tapyboje yra mirusi spalva. Iš tikrųjų juoda spalva žmogaus akiai visai neegzistuoja. Juodas daiktas yra juodas tik visiškoje tamsoje ir jau nematomas. Apšviestas jis jau atmuša dalį įvairiaspalvių šviesos spindulių. Impresionistai, kurie kovojo prie XIX a. įsigalėjusių tamsių šešėlių tapybą, juodą spalvą visai išmetė iš savo paletės. Vėliau betgi buvo apsižiūrėta, kad menininko individualioje interpretacijoje juoda, pilka ar kokia nors kita viena spalva gali būti ir lygiateisė su visomis kitomis spektro spalvomis.
Jau XVII a. ispanų tapytojai Velazquez, EI Greco buvo nepalyginami pilkos spalvos meistrai. Gi poimpresionistinėje epochoje žymiausi spalvininkai, pvz. Matisse, vėl grąžina juodą spalvą į paveikslo rėmus. Panašiai Rouault kūryboje personažai ir formos dažnu atveju būna apvedžioti plačiom juodom linijom, bet nuo to jo tapybos spalvingumas nemažėja. Juodą spalvą jų kūryboje galima būtų palyginti būgno dūžiui orkestre, kuris taip pat yra muzikinis gardas, o ne triukšmas.
Tiesa, Elskaus monochrominės paletės pasirinkimas yra visai kitokio pobūdžio, negu tų, kurie į įvairiaspalvę tapybą įvedė dar ir juodą dažą. Bet tie, kurie ieško rezultatų, visas priežastis turi palikti nuošaly. Ir į Elskaus vienspal-viškumą reikia žiūrėti šiuo požiūriu — ieškoti toninių ir meninių problemų sprendimo apibrėžtoje spalvų skalėje.
Kritika gali būti oficiali, pareigos, draugiška ar atsiskaitymo, politikuojanti ar analizuojanti (visos jos turi savo veidą ir paskirtį). Analizuojančios, tiriančios kritikos formą reikia taikyti paskutiniesiems Elskaus darbams.
Iš jų matome, kad neabejojamai tai bus naujas jo kūrybos laikotarpis. Sunku spėti, kaip ilgai jis tęsis ar kokie posūkiai bus ateityje. Užuot ėmusis prielaidų, reikia konstatuoti, kad tuose darbuose Elskus nesiblaško ir nesivaiko pereinamosios mados.
Tik stebėdami jo kūrybos dvilypumą ir tik pažinę jį kaip menininką jo intymioje kūryboje, galėsime giliau įsijausti ir į trečiąją jo kūrybos sritį — vitražus.
Baigęs tapybos studijas Freibur-ge, V. K. Jonyno įkurtoje Ecole des Arts et Mėtiers, toliau Elskus studijavo Paryžiuje, daug lankė užsienio muziejų, visad buvo lydimas sėkmės, kada dalyvavo parodose. Vitražinės kūrybos jis ėmėsi tik emigravęs į Jungtines Valstybes. Pradžioje dirbo Čikagoje. Dabar turi savo vitražų studiją - į-monę New Yorke ir jau yra įsitvirtinęs, kaip sakoma, plačiuose vandenyse.
Vitražų menas turi gilią praeitį. Seniausi vitražai išlikę iš X a. pabaigos, o žymiausi architektūrinės puošmenos šedevrai buvo sukurti XII-XIII a., kaip Paryžiaus karališkoje koplyčioje St. Chapelle, Chartres, Strasburgo ir kt. katedrose. Moderninio meno epochoje naujos srovės palietė ir vitražą, kada naujoje statyboje buvo išmestas bet koks puošeiviškumas ir kada architektūrines problemas imta spręsti statybinėmis ir konstruktyvinėmis priemonėmis.
Funkcionali-nėje architektūroje vitražo menininko paskirtis neišvengiamai pasikeitė. Jeigu anksčiau vitražo menininkas, turėdamas tik angą j erdvę lango forma, galėjo grimsti į intymius pergyvenimus, spręsti spalvų darnos ar kompozicijos problemas, tai moderninėje statyboje jis jau lieka architekto - statytojo sankalbininkas. Moderninėje statyboje tradicinį langą - vitražą pakeičia jau siena - vitražas kaip konstruktyvinė viso pastato dalis, nežiūrint kokio didumo ji bebūtų.
Kiekvieną kartą, kada mes kalbame apie vitražų meną, negalime nepaminėti mūsų tautinę savigarbą glostančio fakto, kad lietuviai dailininkai per labai trumpą laiką taip įsitvirtino šiame žemyne, jog jau rungtyniauja su žymiausiais menininkais, su seniausiom vitražų studijom. Jonynas, Elskus, Valeška, visi turi atžymėji-mų, visi susilaukė viešo pripažinimo. Ir kiekvienas iš jų turi savo individualų braižą, savo charakterį.
Kennebunkporto pranciškonų koplyčioj ir kitur V. K. Jonyno sukurti vitražai yra ir pavyzdys, kaip moderninė architektūra derinasi su naujovišku vitražu. Jonyno darbai nėra vien tik pastato puošmena, bet ir neatskiriama architektūrinės konstrukcijos dalis. Taip pat didelių pasiekimų vitražo mene laimėjo ir A. Valeška. Jo Rodfei Zadek šventykloje skaldyto stiklo vitražai yra Čikagos miesto jury komisijos įtraukti į rinktinių dailės ir architektūros darbų sąrašą Čikagos apylinkėje.
Kaip moderninio vitražo problemas sprendžia Elskus? Prisimindami jo tapybos darbus, pirmiausia galime jausti skirtumą, kada menininkas iš plastiškai tapybinės ir kamerinės kūrybos pereina į dekoratyvinės ir konstruktyvinės dailės architektūrą. Tai jo gyvenimo metamorfozė. Elskus vitražuose iš lyriškos ir intymios tapybos pereina į griežtos disciplinos dekoratyvinę dailę. Iš eilės pavyzdžių matome, kaip jo abstraktinės kompozicijos yra sukauptos ir organizuotos: pvz., du skersiniai tik suskaldo erdvę, o likusios formos įsijungia į architektūrą kaip konstruktyvinė dalis. V. Vizgirda
|
|
|
|