Žodžiai nežinomiems prometėjiškos kovos draugams Spausdinti
Parašė A.Nyka-Niliūnas   


AŠTUNTOJI ELEGIJA

Baisus yra pasaulyje likimas tų kelių ištikimų kovotojų,
Kurie apsisprendė atnešti žmogui Laimės Žiburio šviesos,
Kurie gyvenimo tamsybėse išdrįso išdidžiai prieš Dievą atsistoti
Ir atsigult ramiai, lyg poilsiui, karstuos,
Kuomet galėtų, kaip vaikai, ramiai prieš naktį žaisti,
Nematę nei gyvenimo, nei jo klastingai tykančių kelių.
Bet jie palieka mylimus Žaislus. Tegul jis tampa maistas!
Tiktai gyvenimas ir suradimas sau kovos keliu.

Tada su švyturiu gyvenimo tamsybėj atsistoja,
Nušviesdami likimo baudžiavą beeinančiajai dvasiai laisvės ir
šviesos kelius, Kol ji, viršum materijos iškilusi, artyn plasnoja
Prie nepasiekiamojo Laimės žiburio galingų spindulių,
Dainuodama revoliucingą dainą, kad žmogus pasauly gimė ...
Bet... nenumaldomi kovotojai jėgų jai; paskutinių palikti.
Todėl jie, grįždami namo, tamsos išėstomis akimis
Užsidega sau smegenis ir šviečia mums naktis,

Ir nyksta, kaip herojiška, išspinduliuojanti save materija,
Tikrai žinodami, kad laukia jų mirtis,
Kaip paslaptingos Dievo knygos naują puslapį atvertę,
Smalsumo nugalėti, tie neklaužados vaikai,
Gyvenimu mokėdami kiekvieną žygį,
Kaip motinos, likimo rankos lydimi,
Ne tam, kad būtų po mirties atlyginti,
Bet, kad gyventų nugalėję amžinybę savimi.

Nes anuomet arenoj pasirodęs Kristus tarė prislėgtiems vergams: „Sukilkit“,
Ir išvadavo Prometėjus, prirakintus prie uolos,
Ir nusidėjėlei Jis atgaivino tik svajonėse turėtą viltį,
Ir ėjo su vergais sunkiausioj valandoj kovos,
Kartu priimdamas svaiginančią, jiems sunkią kančią ir skaudų džiaugsmą
laimės sapno purvinam name šviesaus,
Supratęs tragiškąją vergo meilę pančiams,
Ir meilę skurdžiai žemei Jo sūnaus žmogaus.

Bet štai tada jo amžinas bendrakeleivis Dievas siunčia mirtį
Parvesti kažikur paskui iliuziją nuklydusiu sūnaus,
O jis pasiima su savimi žaislus, iliuzija gyventi girtas,
Ir abejojime skaudžiam surinka: „Viešpatie! Tikrai žinau,
Kad mirtingumas ir mirtis yra vienintelė ir paskutinė mano
pergalė!“ Ir pasilenkęs žiūri į ženklus jo paskutinės žemėn įmintos pėdos;
Ir taip ramiai atsigula galutinai išvargęs,
O ant jo kūno pasilenkęs Dievas ima nenumaldomai raudot.

AKMENUKAIS ŽAIDŽIANTYS VAIKAI

Akyse jiems dangus, laukai ir žaliaplaukis vėjas.
Pasauly viskas nuostabu, nes malūnėlis sukas;
Rimti, kaktas suraukę žaidžia akmenukais,
Ir pralaimėjusiajam ašaros per veidą liejas,

Ir liūdesys įsisuka širdin. Bet vakaras atėjęs
Į mylinčius namus juos ima šaukti.
Ir tamsoje ilgai ten rymo, antakius suraukęs,
Pasauly pirmą kartą pralaimėjusis.
Ir taip paskui gyvenimą pražaidžia
Beviltiškoj tamsybėj skendinčiuos kaimuos,
Kol jie, kaip iš dangaus užgesę žvaigždės,

Išbėga kažinkur, kaip pralaimėję kūdikiai namo.
Tik amžinojo išlošimo troškulio liepsna skaudi
Dar galingiau liepsnoja palikuonių jų širdy.

HEROJAUS GYVENIMAS IR MIRTIS

Idealizmo spekuliantams

Ramiai žiūrėdami kitiems gyvenimą sulaužot,
Bijodami kančios šiame gyvenime sunykt,
Nors ir galingas ilgesys tiesos jums dvasią graužia,
Bet laukiat taip kažko tuštybės išdidžios pilni.

Bet tas, kuriam, atsimenat! gyvenimą,
Bijodami kovos kančių sunaikinot kadais
Iškyla savo kūno kraujuje, lyg vėliava, virš žemės
Ir žiūri, koja ant krūtinės jums į veidus išdidžiai,

Ir žemės audrose viršum galerų neramiai plasnoja,
Pagrobęs saulę ir žvaigždes dalina kiekvienam,
Ir savo kraujo šviesą atiduoda, tragiškas herojus,
Nušviesti tamsoje vergavusio žmogaus namam.

Tada ir kūnu ir dvasia prieš jį suklumpat,
Ir šliaužiojat po kojom šaukdami pasigailėt,
Sakydami, kad valandos čia, žemėje, taip trumpos,
Koks džiaugsmas priešus ir kankintojus mylėt!

Ir laukiat taip, akis veidan įsmeigę...
Bet meilės jam, kaip kraujo kančiai, visuomet gana!
Ir prikelia nuo žemės jus, tiesos šviesa apsvaigęs,
O jam palieka kančios ir svajonė amžina,

Kad vėl gyvenimas atgims šviesoj paplūdęs,
Kol jam krūtinėn durklu smeigiate iš pasalų...
Ir taip pasauly amžinai tikrus herojus žudot
Ir užkasat niekingu ir sunkiu garbės melu!

ŠUO

Apsvaigęs, migdančiai raudonu sodų kilimu atbėga,
Sapnuodamas rudens laukus su mirštančiais elniais;
Liūdnais, aristokratiškais bruožais švelniais,
Jis loja mano praeity, namų balkone miegančioj,

Ir klauso, kaip dangaus estradoje galingi vėjų chorai skamba,
Nes rudenio pilna širdis ir snaudžiančių langų gelmė juoda;
Ieškodamas manęs jis iškasa kieme mažas pėdas,
Kadaise išvestas rudens iš kambario;

Nematomas rankas džiaugsmingai laižo
Prišliaužęs — vergas joms ligi mirties!
Jis nori gydyti pamatęs dvasioj baisią Žaizdą

Ir puola gelbėt skęstantį mane gelmėj nakties.
Paskui įeina sužeistas rudens į kambarį
Ir klauso, kaip atsiminimų chorai skamba