ai pavasario drumsti upeliai

blaškė mano burlaivius mažus.
Mano juoką supo vėjas žalias,
purkštė kvepiančio lietaus lašus.

Ir atradęs ant akmens negyvą
sidabrinę žuvį aš verkiau...
Mano burlaiviai tolyn nuklydo,
sutaršyti vėjo ir lietaus.

O dabar mane likimo upė išmetė
numirusin krantan.
Ir nėra žmogaus, kuris suklupęs
šaltus sąnarius pridengtų man.