Pirmo stovyklinio romano proga Spausdinti
Parašė A. K...as   
Medardas Bavarskas, Pilkieji namai — romanas. Schweinfurt 1947.

Iš šalies žiūrint, stovyklinis tremtinių gyvenimas nesiskiria nuo šiaip visų kitų žmonių gyvenimo. O kai, kam jis atrodo net geresnis, malonesnis, nes tremtiniai juk geriau pavalgo, mažiau dirba, turi net ir pramogų. Žodžiu, panem et cercenses užtenka. Taip bent iki šiol buvo. O vis dėlto tik vieni benamiai tremtiniai jaučia ir žino, ko vertas toks gyvenimas. Gyvenimas be pagrindo po kojomis, be aiškaus rytojaus, kada griebiamasi kokio naudingo darbo ar tik įsivaizduojama, kad naudingo, kad nenumirtų iš nuobodumo. Toks gyvenimas žmones niveliuoja, demoralizuoja ir smugdo. Kad gyvenimas būtų pakenčiamas, reikia turėti galimybę kurti. Bet gyvendamas stovykloj, žmogus nei planuoti ateičiai, nei reikšmingesnių vertybių sukurti negali. Išmestas iš normalaus gyvenimo vėžių, jis gyvena laukdamas. Bet kadangi neaišku, ar sulauks to, ko laukia, tai ir pats gyvenimas atrodo beprasmiškas.

Tokį žmogų žlugdantį stovyklos gyvenimą Medardas Bavarskas ir norėjo matyt pavaizduoti. Ir užsimota tai padaryti plačiau, giliau — ištisu romanu. Tema, sakytume, visai aktuali, ir medžiagos psichologiniui romanui turėtų netrūkti. Kaip tad konkrečiai tas stovyklinis gyvenimas, Bavarsko atvaizduotas, atrodo?


Svarbiausias romano asmuo čia yra Viktoras Maldeikis, būvąs studentas ir mokytojas. Po karo jis atsiranda Schwerhofeno barakinėj stovykloj, pilkuosiuos namuos, kuriuose jis pradžioj eina maistininko padėjėjo pareigas, o paskui pakviečiamas komiteto raštininku ir mokyklos mokytoju. Maldeikis susipažįsta su žmonėmis. Našlė Staneikienė pasigailėjusi dovanojo jam savo vyro marškinius ir švarką, kurį M. vėliau prageria. Susipažįsta su kitom moterim. Aldonai Paškevičiūtei net pasiperša, bet nukonkuruoja kitas. Kartą pasigėrė kompanijoj ir palydėjęs namo p-lę Jane pas ją pernakvojo. Po to jis jautėsi nusikaltęs p-lei Janei, stengės jai būti draugiškas bet jos nemylėjo. Buvo net atsisveikinęs galutinai, bet vis dėlto kad ir be meilės ją vedė. Jane mylėjo Viktorą, bet jo meilės uždegti nepajėgė. Kartą Maldeikis, palikęs sergančią žmoną vieną, nuėjo į stovyklos koncertą, grįždamas užsuko į draugų pobūvį, kur visai nusigėrė. Draugai iškrėtė pokštą — suguldė jį su ponia Staneikienė, taip pat girta, ir dar kambariuko duris praviras paliko, kad kiti matytų. Kitą dieną grįžęs namo, M. rado žmoną jau mirštančią, kurį ir atsisveikinimo laiškelį jau buvo parašiusi. M. pakvietė gydytoją, bet jau buvo per vėlu — žmona mirė. Maldeikis išvažiavo kitur. Be to, čia dar figūruoja stovyklos choro dirigentas Jonas Tumėnas, bonvivanas ir cinikas, komiteto narys Paškevičius, kuris tegalvoja ir kalba apie savo Šiauliuose paliktus namelius, lengvabūdė jo duktė Aldona, kuri, pasirinkusi donžuaną Edvardą (turintį žmoną su vaiku) Maldeikio vietoj, liko apvilta ir pamesta. Randame čia dar Maliauskaitę, draugaujančią su amerikiečiu kareiviu, su kuriuo tikisi pasiekti Ameriką, girtuoklį Bonifacą Petraitį ir dar vieną kitą panašų tipą. Visi tie žmonės slampinėja kaip šešėliai apie barakus, nuobodžiauja, girtauja ir apie tokio gyvenimo menkystą kartais pafilosofuoja. Toks tad yra aprašomos stovyklos gyvenimas. Jis tikrai pilkas, banalus, neįdomus.

Tai buvo kas. Be to, kas vaizduojama, yra dar ir antras svarbus dalykas būtent kaip vaizduojama. O kritikai sako, kad tas kaip yra net svarbesnis. Kaip tad autoriui pavyko šis antrasis uždavinys? Prileidus, kad autoriui rūpėjo duoti stovyklinės buities romaną apskritai, reikia pripažinti, kad šis uždavinys jam nepavyko, nes tas gyvenimas čia pavaizduotas labai vienpusiškai, siaurai ir dėl to aplamai neteisingai, nes negi visur stovyklose turime tokius Maldeikius, Tumėnus, Paškevičius ir p. Gal tada autorius norėjo mums pavaizduoti tik vienos iš daugelio, būtent Schvverhofeno, stovyklos gyvenimą? Bet šiuo atveju turėsime pripažinti, kad ši stovykla dėl nesuprantamų priežasčių skyrėsi nuo visų kitų stovyklų. Kaip žinoma, pirmą vasarą ir-rudenį po karo stovyklų gyvenimas įbuvo gana gyvas, judrus, buvo net entuziazmo ir vilties, kad netrukus ir tremtinių gyvenimas išsispręs jiems palankia prasme. Dėl to visi su noru ėmėsi darbo, kokio kas galėjo, kad naudingiau sunaudotų laiką. Ypač šviesuomenė ir jaunimas nesnaudė. Kūrėsi mokyklos, tūkstančiai moksleivių į jas stojo, šimtai ir net tūkstančiai studentų pasipylė po visus Vokietijos universitetas, ėmė organizuotis stovyklų chorai, visokie ansambliai, teatro trupės, kursai, žmonės ėmė organizuotis pagal profesijas ir pagal galimybę dirbti. Bet viso to nematyti Schwerhoveno stovykloj. Tiesa, ir čia suorganizuota mokykla, yra choras, bet jo dirigentas Tumėnas yra kažkoks cinikas naktibalda, o mokytojas Maldeikis surūgęs pesimistas. Klausimas, kodėl jie tokie? Galima būtų jų tokį būdą suprasti, jei jie seniau jau būtų buvę tokie, sakysime, dar Lietuvoj susiformavę. Bet autorius jų turbūt tokiais nelaiko. Jis, atrodo, norėjo įrodyti tezę, kad stovyklinis gyvenimas juos taip subanalino, tokiais pesimistais, nereikalingais, „atliekamais“ žmonėmis padarė. Bet čia ir glūdi veikalo trūkumas. Autorius turėjo parodyti, kaip, kuriuo būdu jie prie tokios būklės priėjo. O to kaip tik ir nematyti. Mokytojai tą rudenį uoliai ėmėsi švietimo darbo, studentai studijų, bet Maldeikis, buvęs mokytojas ir studentas, vos atvykęs į Sch-ą, nuobodžiauja, girtauja, net dovanotą vienintelį gerą švarką prageria. Kodėl? Kodėl taip greitai, taip staiga? Jei čia Sch-e ir iš tiesų nuobodu buvo, tai kodėl nepabandė keltis kitur, kur kultūrinis gyvenimas buvo geresnis? Tokių klausimų, į kuriuos knygoje nėra atsakymų, ir daugiau galima būtų pastatyti. Žodžiu, veikalui trūksta psichologinio pagrindimo. Daugelyje vietų jis skaitytojo visiškai neįtikina. Todėl šio romano ir negalima dar vadinti nei buities romanu, nes stovyklinio gyvenimo paliestas čia tik vienas kampelis ir gana paviršutiniškai, nei psichologiniu romanu, nes tos psichologijos, tikros psichologijos, čia irgi maža. Tai yra tik romano bandymas ir kaipo toks į reikšmingesnio kūrinio garbę pretenduoti, žinoma, negali. Jis padidino mūsų leidinių, skaičių, bet meniniu atžvilgiu neprašoka, kaip daugelis kitų leidinių, mūsų „lagerinės“ literatūros lygio.

Pati kalba autoriui irgi nedaug terūpi. Joje daugybė išsireiškimų, vadinamųjų kalbos šiukšlių, kurie taip įprasti mūsų eilinio pusinteligenčio kalboj. Pvz.: ...stengėsi valdytis, kad sulaikyti (= sulaikytų) tą į veidą besiveržiantį kraują 91, 110, 124 p. Apsivedė (= vedė) 147, 167, 185, 194 p. K a s t a i (= kažkas) tp. Sudomino (= sudomino). 21 p. Atsakinėjo visai nepanašiai Aldonai (= kaip Aldona) 79 p. Pasaulį darė daug pilkesnių (= pilkesnį). 85 p. Subuvimas (= pobūvis) 138 p. Tai greičiausiai bus Petraitis, arba koks nors jam panašus (= į jį panašus) 193 p ir k. Skyryba irgi netvarkinga : kur nereikia, dedami kableliai, kur reikėtų — nėra. Pvz. prieš arba, ar visur nereikalingi kableliai: veidas, arba akys 14 p. sūnus, ar duktė 27, 33, 34 p. ir k.

Baigiant reikia pasakyti, kad autorius talentą turi, rašo lengvai ir, atrodo, galėtų parašyti daug geresnį romaną. Bet tam reikėtų vieno dalyko — rimčiau žiūrėti į rašytojo darbą. Autorius yra jaunas žmogus, bet jau redaguoja laikraštį, rašo eilėraščius, 1946m. išleido novelių knygą, šiais metais romaną. Vadinas, rašo labai daug. Taip ir atrodo, kad autoriui lyg svarbu būtų įsigyti daug rašančiojo vardą arba daug pinigų.

Vieną bent iš tų dviejų dalykų jis yra tikrai pasiekęs, bet kūrinio kokybė dėl to visuomet nukenčia. Savaime tad ateina mintis — bene būtų geriau, jei autorius mažiau rašytų, bet daugiau mokytųsi, studijuotų. Krėvė kartą savo universiteto paskaitose truputi su ironija išsitarė, kad mūsų jaunieji rašytojai yra gabūs, talentingi, kone genijai, bet vieno mažo dalykėlio jiems trūksta —mokslo. Mes suprantame, kad tai ne mažas dalykėlis, o labai svarbus dalykas rašytojui, norinčiam parašyti ką nors vertingesnio, negu kokią nors gaidžio istoriją ar vaizdelį iš kaimo gyvenimo. Kad mes pavyzdžiai su Mykolaičiu-Putinu galime pasirodyti pasaulinėj arenoj ar juo didžiuotis, tai ne tiek dėl to, kad jis moka eiliuoti ar lengvai pasakoti, bet dėl to, kad jis turiningas. Bet be gilesnio gyvenimo pažinimo, be mokslo, erudicijos, turiningas žmogus būti negali. Jeigu palygintume ir kitus savo rašytojus su akademiniu išsilavinimu bei su didesne erudicija su silpniau prasilavinusiais rašytojais, tai pamatytume aiškų skirtumą. Jaunieji rašytojai neturėtų tai pamiršti.