Eilėraščiai Spausdinti
Parašė Kazys Bradūnas   

V. Ratas Šiaurės polius (metalo raižinys)

TRYS ATOSTOGŲ MINIATIŪROS

Kranto smėly

Žuvelės griaučiai kranto smėly
Tik pora žingsnių nuo vandens,
Kur gintarinį akmenėlį
Jos kapui bangos atridens .. .

Ir krūpteli, lyg būtum ėjęs
Vos pora žingsnių nuo duobės —
Dabar ir tavo pėdos smėly
Kaip trokštanti žuvis drebės . . .

Miške

Takelis medžių užgožtas.
Nebijoki. Eime.
Tai tik bundančio vėjo bluostas
Skandina ošime

Mudu, erdvę ir laiką
Už nerastos ribos,
Kur tavo akys, kaip vaiko,
Kupinos nuostabos.

Trapumas

Pirštu rasos nelytėki —
Suduš, nubyrės giliai.
Tegu kiekvieną saulėtekį
Raško ją spinduliai,

Tegu laimingai gėlytei
Ašaros pačios nudžius —
Bet kaip man rasa nusagstyti
Už ją trapesnius žodžius? ..


XVIII AMŽIAUS ŽEMAIČIŲ
MEDŽIO RAIŽINYS

Medis buvo šventas ir gyvas
Ir mirštantis su žmonėmis —
Medį pasiėmė Dievas
Dūmais ir liepsnomis.

Bet šitas tapo kitoks,
Kada jį palietė rankos
Ir peilis ir svaja:
Mirtis nuo to medžio atšoks —
Ji apanka
Kūrybos liepsnoje.

NUMIRTI GIMTINĖJE

O, vėsioji žemės trauka,
O, liepsnojanti saulės,
Ir ledinė planetų,
Ar jūs didesnės už tą,
Kuri traukia
Numirti gimtinėje? ..

SAULĖS APEIGA

Tu įnešei man saulelę
Pro durų aprūkusią staktą —
Dabar vos atminti galiu,
Kai pabeldei akmenėliu
Mano lopšin —
O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai,
Jau budo Romintos miškai.

Padėjai tada man saulelę,
Lyg perkeistą duoną, ant stalo —
Ir drobė išbalo.
Paskui prasidėjo ilga
Gyvenimo apeiga,
Kurioje, kaip kodylo grūdai,
Kvepėjo Romintos žiedai.

Kur tu dabar, saulele,
Užpūsta, išnešta, užkasta?
Ar paliesiu ten žemę kakta
Klausdamas, ar galiu
Pasibelsti akmenėliu
Tavo karstan
Tenai, kur vėlai vakare
Šlama Romintos giria . . .

DONELAIČIO KAPAS


Į drėgną Donelaičio kapą susigėrė
Kraujas ir prakaitas, gyvybė ir mirtis
Pakelk nuo varpučio negyvą vyturėlį,
Bečiulbantį ant rankų nebūties,

Kur lyg šaltinis, iš kurio jis gėrė,
Pro kapą vėl prasiveržia būtis —
Ant varpučio rasos karoliais žėri
Kraujas ir prakaitas, gyvybė ir mirtis.

V. Ratas   Dykuma