VEDYBINIAI MIRAŽAI Spausdinti
Parašė A. Paškus   
Madinga šiandien kalbėti apie mitus, iliuzijas, miražus; senesniąsias teorijas vadinti mitais, gi naujas — gyvenamos tikrovės išraiškomis; griauti dabarties iliuzijas, kurti naujas, grąžinti senas. Šiandien iliuzijų baidymas vyksta visose mus supančios tikrovės srityse: medžiaginėj, visuomeninėj ir dvasinėj. Prieš pora metų pasirodžiusi knyga The Mirages of Marriage taip pat pila vandenį ant mitus trinančių malūno ratų. Ji bando prablaivyti moterystės iliuzijų dūmuose apsvaigusias amerikiečių galvas (gal ir lietuvių?).

Pirmasis šio veikalo autorius, William Lederer, skaitytojams gerai pažįstamas iš savo knygos "The Ugly American". Antrasis autorius, Don D. Jackson, težinomas tik mažesnei specialistų grupei. Abiejų autorių nuomone, aplinkos sukurti vedybinio gyvenimo miražai esą pagrindinė laimingos moterystės kliūtis. Tų klaidingų pažiūrų apakinti vedusieji vargiai išvengs nusivylimo. Iliuzijos juk užtveria kelią į realybę, taigi ir į laimę. Jų nuodai ypač stipriai veikia silpnesnes galvas ir "jautresnes" širdis. Šių nuodų veikimui kiek susilpninti (nauja iliuzija!) ir duosime keletą minimo veikalo jau "numitintų" vedybinio gyvenimo prielaidų.

1. Žmonės tuokiasi ne iš meilės
Už tokį grubų teigimą autoriai turėtų atsiprašyti, nes tai gali užgauti skaitytojų jausmus, šiame krašte juk šventai tikima, kad vedybos be meilės yra nekilnus, žemas dalykas. Bet kas gi yra ta meilė? žymaus amerikiečių psichiatro Harry S. Sullivano nuomone, apie meilę galima kalbėti tik tada, kai kito asmens gerovė ar sauga tampa taip svarbi, kaip svarbi yra savo paties gerovė ar sauga. Deja, tokiai meilei pasiruošusių tėra labai ir labai mažas skaičius. Kartais ji pasiekiama laiminga atsitiktinybe, kartais ji reikalauja kietų pastangų, ištvermės ir kantrybės. Didžioji žmonių dauguma betgi tuokiasi kitų, ne meilės, motyvų stumiami. Vieni vedasi, nebegalėdami atsispirti piršimosi (flirto) laikotarpy sukeltai jausmų ekstazei, kiti — ieškodami lytinio pasitenkinimo. Vieni bėga mote-rystėn vedybinės isterijos verčiami, kiti — vaikų ilgėdamiesi. Vieni tikisi šeimyniniam gyvenime surasti laimę, kiti vienatvę palaidot. Vieni santuokoje ieško medžiaginių gėrybių, kiti — per anksti prarasto tėvo ar motinos. Vieni viliasi moterystėje atsieksią asmenybės tobulėjimo, kiti — pasąmonėje susikaupusių masochistinių jausmų patenkinimo. Vieni vedasi aplinkos spaudžiami, kiti — jausminės prieglaudos ieškodami. Vedybinių priežasčių sąrašą ir gerokai prailginus, vis tiek pirmoji vieta teks "meilei". Įsimylėjimas (ne meilė), kaip graikų mitologinės sirenos, atima žmogui protą, savęs kontrolę, tikrovės ir pu-pusiausvyros pajautimą. "Meilės" svaiguliu pasigėrusiems nei skyrybų statistikos, nei charakterių skirtumas, nei interesų bei vertybių priešingumas nieko nebereiškia. Patraukimas poruotis darosi toks stiprus, kad užmerkiamos akys net prieš elementarinius pakenčiamo šeimyninio gyvenimo reikalavimus. Iliuzinė logika verčia meilės romantikus tikėti, kad nesantarvė, kaip ir mirtis, lankys kitas poras, o ne juos. Jei tokio erotinio žavesio nebūtų, greičiausiai išnyktų ir žmonių giminė. Kas gi bepaklausytų šaltos ir sausos pareigos balso? Nors magiški žodžiai "aš myliu tave" ir pridengia daug savanaudiškų jausmų, daug neuro-tinių potraukių, vis tiek žmonės nori tikėti, kaid jie iš meilės vedasi. O meilė, kaip raštai sako, nugali visas kliūtis. Taip ir laukia stebuklo iki ausų "meilėje" paskendusi porelė. Deja, tikrovės saulei pakilus, iliuzijos rūkai išsisklaido, palikdami tik ledinį kasdienos vandenį.

2. Dauguma vedusiųjų viens kito nemyli
Šeimų tyrinėtojų patirtimi, žmonės po daugiau kaip trijų vedybinio gyvenimo metų retai kada pasako, kad jie dar tebėra įsimylėję. Užuot aprašę tarpusavio santykius romantiškais terminais, jie griebiasi praktinių posakių: "Mano vyras yra geras šeimos aprūpintojas". "Mano žmona yra puiki vaikų motina". Poros, kurios galvoja, jog jos yra kilnios meilės pa-ragonai, labai dažnai save apgaudinėja. Meluoja sau ir kitiem ir tie, kurie visą nesantaikos kaltę bando suversti antrajai pusei. Iš tikrųjų daug meilės vardan daromų dalykų moterystę griauna. Gailestingasis diktatorius, savęs atsižadėjusi vergė, iki kaklo paskendę veikėjai, vyro mintis skaitanti ir viską išmananti "psichologė", vis aukštyn vyrą stumianti karjeristė etc. — tai vis nesąmoningos veidmainystės apraiškos. Tiesa, yra idealioje meilėje gyvenančių porų, vadinamų dangiškų dvynukų. Betgi ši veislė retai užtinkama. Ji auga laimingo:e šeimose; bręsta dažniausiai toj pačioj ekonominėj, etninėj bei kultūrinėj (net geografinėj) aplinkoj. Ji minta tom pačiom dvasinėm vertybėm. Tuo tarpu Amerikos šeimas gaubianti aplinka nėra tokia giedra. Statistika spėja, kad vienas iš trijų vedusių amerikiečių skirsis. Autorių duomenimis, skyrybų skalė šiame krašte prašoka 40 proc. Jei taip iš tikrųjų yra, tai reikia manyti, kad dauguma vyrų ir moterų vedybose meilės nesurado (gal dar tebeieško).

3. Meilė moterystėje nebūtina
šiuo tvirtinimu turima galvoje erotinė hipnozė, ta vadinama romantinė meilė, žemiškoj tikrovėj romantinio svaigulio H. S. Sulli-vano aprašyta meilė dažniausiai nepalydi. Nereikia užtat eros ir agape, tų dviejų moterystės svečių, ir maišyti. Erotinėj meilėj, pvz., asmenys vienas kitą menkai tepažįsta. Jie vienas kitą apdovanoja tokiom būdo savybėm, kokias jie norėtų savo mylimajame matyti. Todėl jų meilės bendrystė ir tampa vaizduotėje sukurtų, išsapnuotų, o ne tikrų žmonių bendryste. Suprantama, tokios meilės dienos negali būti ilgos. Pagaliau eros savo prigimtimi palieka savanaudiškas, nors ir apiberiamas žėrinčiais pažadais. "Jei tu už manęs tekėsi, aš būsiu laimingiausias pasauly žmogus". (Ar esi? Ji už tavęs ištekėjo). "Aš padarysiu tave geriausia pasaulyje žmona, kokią kada tik vyras buvo turėjęs". (Ar ne Dievo galybę saviniesi?) Gi tikroji meilė, kaip žinome, remiasi atsidavimu ir pagarba. Lairiiingam vedybiniam gyvenimui romantika nėra būtina. Tačiau tolerancija, pagarba, teisingumas ir noras gyventi drauge abipusiškos gerovės dėlei priklauso prie kertinių moterystės pastato akmenų. Iš tikrųjų, apklausinėjus santaikoje gyvenančias ir sveikus (fiziškai ir dvasiškai) vaikus išauginusias šeimas, pastebėta, kad abipusiškas bendravim?.- ir pagarba yra labiausiai moterystėje vertinamos dorybės. Autoriai pataria vedusiems jaustis laimingais, jei 10 prec. jų gyvenimo užpildo meilės džiaugsmai, jei jie parodo viena™ kitam mandagumo, kiek ir savo svečiams, ir deda pastangų bendrą gyvenimą pavergti abiem priimtinu būviu.

4. Vaikai — ne vaistai
Normaliai vaikai suteikia tėvams džiaugsmo, padarydami jų gyvenimą turtingesnių. Kai kurie tėvai, atrodo, ir gyvena tik savo vaikams. Nėra, anaiptol, įrodymų, kad bevaikės šeimos būtų mažiau laimingos. Priešingai, per ankstyvas vaikų pasirodymas gali moterystės harmonijai pakenkti. Vedybinio gyvenimo žinovai mano, kad, pvz., per ankstyvas žmonos nėštumas sutrumpina jaunavedžiams taip svarbų susipažinimo laikotarpį. Be to, pastebėta, kad poros, kurios sulaukia vaiko tuoj po vedybų, dažniau skiriasi, nei tos, kurios vaikų sulaukia vėliau. Vaiko pasirodymas šeimoje atneša naujų vargų, naujų rūpesčių, naujos į-tampos. Esant tarp žmonos ir vyro šalto karo stoviui, vaikai beveik be išimties paverčiami tos kovos įrankiais. Tėvas, pvz., gali nukreipti visus savo jausmus į vienturtę dukterį, sukeldamas žmonai pavydo jausmus. Pasijutusi atstumta žmona pradės savo dukrelės neapkęsti ir erzintis, šitokia padėtis įdeda aštrų ginklą į vyro rankas. Juo jis gali savo žmoną sąmoningai ar nejučiomis stipriai sužeisti. Žmonos taip pat sugeba gana subtiliai ir veiksmingai panaudoti vaikus vyro autoritetui palaužti. Šiuo atveju vyro padėtis darosi nepavydėtina, nes jam labai sunku surasti "priešą". Gi nesuradus priešo, negali jo ir "sumušti". Taip pat ir bevaikės nesantaikoje gyvenančios šeimos neturėtų pasiduoti iliuzijai, kad adop-tavus vaikus jų santykiai sušvelnės. Vaikai vedybinių tėvų problemų neišsprendžia. Suaugusieji privalo tai patys padaryti. Vaikai — ne vaistai, sergančios moterystės nepagydys.

5. Vedybos vienatvės nepašalina
Skaudžiai apsivilia tie, kurie bando vienatvės jausmą vedybomis nutildyti. Pasidalyta vienatvė yra pati skausmingiausia. Dviejų asmenų psichinę tuštumą sudėjus į krūvą, ji dar padidėja. Gyvenant vienam, bus daug lengviau vienatvės nykumą pakelti. Nebus tuomet nei lūkesčių, nei nusivylimo. Vienatvė kartais kyla iš vadinamo riboto "elgsenos repertuaro", t. y. baikščios, "susitraukusios", pilko temperamento, siaurų interesų, blankių jausmų asmenybės. Tokie žmonės dažnai kitų nesupranta, nei kiti jų. Apsivedę jie pajunta dar didesnį apsivylimu ir kartėliu nuspalvintą vienatvės nuobodulį.

Kita vienatvės apraiška dažniau pasitaiko pas vyrus, kurie labai ankstyvoj vaikystėj prarado motinas. Motinos meilės nepatyrę, jie nesąmoningai jos ieško "pergalėse". Jie gali sugyventi tik su tais, kuriuos jie kokiu nors būdu viršija. Jų perfekcionizmas, perdėtas kritiškumas, "ašinės" pozicijos siekimas santykių rate juos dar labiau nuo žmonių nutolina, tuo pagilindami vienatvės jausmą. Individai, turėję inteligentišką, bet dominuojančią motiną ir nuolaidų pasyvų tėvą, dažnai vienatvę išgyvena kiek kita forma. Jie, tiesa, moka su žmonėmis apsieiti, bet nepajėgia intymiai ir glaudžiai su jais bendrauti. Populiarumo manijos apsėsti, jie nepripažįsta lygybės principu paremtos draugystės. O laiminga moterystė kaip tik tuo principu ir remiasi. Po socialaus (tariamai tik) draugiškumo kauke slepiasi vienišas egocentriškas "aš".

6. Jei nemoki pasakyt "eik po velniu", — negali mylėt
Vedusiųjų interesai, reikalavimai, pažiūros bei nuotaikos dažnai susikryžiuoja. Iš to kyla nesusipratimai ir ginčai. Tai normalios moterystės apraiškos. Tačiau, jei vyras ir žmona vienas apie kitą ant pirštų galų vaikščioja, reikia spėti, kad jų moterystė jau ligos patale. Jei pora niekada nesusibara, greičiausiai čia bus turima reikalų su dangiškaisiais dvynukais arba su vienpusišku pasiaukojimu. Tačiau aukos skolos nelieka neapmokėtos. Užtat, konfliktui iškilus, individas turėtų daryti tai, ką jis jaučia, kad šiuo momentu turėtų daryti. Jis privalo būti pasiruošęs kuriam laikui pakelti net kitos pusės neapykantą. Jei moterystė dar stiproka, kūrybingos "muštynės" ją sutvirtina. Jei silpna, vis tiek subyrės, nežiūrint, kaip atsargiai ją kilnotum. Kai kurioms poroms arba kai kuriais atvejais barniai gali suteikti vienintelę progą informacijai. Kaip galima patirti kito nuomonę, pažiūras, jausmus ar skausmus, jei neleidžiama priešingoms pusėms atvirai susikirsti. Tiesa, tokie barniai pajudins status quo. Tam reikia rizikos ir drąsos. Bet be rizikos nėra pažangos gyvenime. Nereikia tačiau užmiršti, kad vadinamos mirtinos muštynės (kur siekiama partnerį sunaikinti, pažeminti, o ne tikrovę pažinti) palieka gilių žaizdų ir moterystę prie karsto priartina. Smurtas gimdo smurtą.

7. Seksas nėra moterystės kertinis akmuo
Referuojamo veikalo autoriai nesiginčija, kad lytinis gyvenimas yra vienas iš didesnių moterystės pamatuose įmūrytų akmenų. Jie tik atsisako tikėti, kad seksas yra pagrindinė vedybinį gyvenimą palaikanti ir laimę nešanti jėga. Yra porų, kurias ši jėga tik ir teriša. Tačiau tos tik lytine energija vegetuojančios santuokos priklauso prie išimčių. Gyvenimo patirtis gi rodo, kad vien seksu paremti žmonos ir vyro santykiai greit sutrūksta. Moterystė gali būti laiminga ir tada, kai partneriams nepavyksta lovoje rojaus rasti. Priešingai, į Olimpo viršūnę įkėlus sekso dievaitį, sausros išdegina slėnio gyventojų širdis. Vis dėlto šio krašto fiziologinėj demokratijoj, lyg Saharos dykumoj, seksualinis miražas suklaidina daug keleivių. Tačiau blaivūs faktai lytinės laimės mito nepatvirtina. Gydytojai spėja, kad, pvz., pusė 10 vedybinio gyvenimo metų praleidusių ir po tris vaikus (vidurkis) turinčių moterų orgazmo visai nepatyrė. Vienok jos nesijautė nelaimingos. Kita McGill universiteto studija taip pat patvirtina, kad seksas nėra esminis vedybinio gyvenimo faktorius, šioj studijoj rasta net tokių laimingai gyvenančių porų, kurios po keletos metų lytinių santykių buvo laisvai atsisakę. Lytiniai potraukiai didžia dalimi yra psichinės prigimties. Užtat jie ir gali būti pakeisti kitais psichiniais išgyvenimais. Seksas pats savaime džiaugsmo nesuteikia. Jis virsta džiaugsmo šaltiniu tik kitų žmogiškųjų vertybių kontekste.

8. Bendravimas moterystėj privalo remtis lygybės dėsniu
Vedybinio gyvenimo miražams dingus, pagrindiniai moterystės kontūrai darosi lengviau įžiūrimi. Vyro ir žmonos draugystė, nužymėta abipusiškos pagarbos ir lygybės gairėmis, ir yra vienas iš tų esminių bruožų. Vyras ir žmona bendrauja kaip du lygūs asmenys, išlaikydami savigarbą ir orumą. Nėra moterystėje žemesnės būtybės (bobos) ir aukštesnio padaro (vyro). Nėra pono ir baudžiauninkės, kelnes nešiojančios bosės ir žiurstu prisidengusio tarno. Yra tik du žmonės, skirtingi patirtimi, sugebėjimais, žinojimu bei charakteriu. Yra du asmenys, savuosius "aš" įjungę į bendrąjį "mes". Kitaip tariant, moterystėje nebelieka vienpusiškos, ją griaunančios autonomijos. Vienpusiška (viengungiška) nepriklausomybė visuo • met implikuoja vienos pusės atstūmimą, nelygybę ir neteisingumą, šitokia autonomija pažeidžia kitos pusės savivertę. Jei, pvz., vyras vakarais studijuoja įsigyti diplomui ir tuo būdu pagerinti abiejų padėčiai (sveika autonomija), žmona tokį vyro elgesį supras ir iš to išplaukiančius sunkumus stengsis pakelti. Bet, sakysime, vyras laisvas dienas praleidžia beve-jodamas futbolą, kuriuo žmona ne-siinteresuoja ir iš kurio jai nėra jokios naudos (vienpusiška vyro autonomija), šiuo atveju žmona jausis vyro atstumta. Jųdviejų moterystės pastato sienos pradės trūkinėti. Neatidėliojant turėtų būti šaukiama "viršūnių" konferencija, čia abi pusės atvirai savo rūpesčius išdėsto. Vyksta derybos. Susitarimas pasiekiamas abipusiškomis nuolaidomis. Vienas nusileidžia vienoj vietoj, kitas kitoj. Vienas gauna šį tą vienoj srity, kitas kitoj. Negali būti vienpusiškos aukos ar vienpusiškų nuolaidų. "Šis tas už šį tą" dėsnis privalo būti respektuojamas. Atviromis diskusijomis pasiektos nuolaidos pagydo daug moterystės ligų.

9. Keletas receptu
šiuo atveju "liga" nekomplikuota. Vyras beveik visą nuo darbo laisvą laiką praleidžia pasislėpęs už laikraščių puslapių, žmonos pastangos jį iš ten išvilioti lieka nesėkmingos. Vyro patarimas kitur draugystės ieškoti jai nepriimtinas, žmona šiuo atveju turėtų suplanuoti iškylų programą (2 ar 3 kartus savaitėje) nepaisant, kad iš to gali nebūti jokio malonumo. Vyrui pradėjus šiauštis, derybomis galės būti surasta abiem priimtina išeitis.

Kaip žmona turėtų elgtis su savo vyru, kuris ją svečių akivaizdoje dažnai pažemina? Toks vyro elgesys neprivalo būti toleruojamas, žmona viešai, svečių akyse, turėtų vyrą įspėti. Šiam Įspėjimui palikus be pasekmių, seka grasinamo pobūdžio ultimatumas. Vyrui nesusilaikius nuo žmoną įžeidžiančių pastabų, ji (žmona) palikus vyrą, viena grįžta namo.

Kas daryti su gailestingu diktatorium, kuris visą žmonos gyvenimą nori sugniaužti į savo rankas? Nesileisti dovanomis paperkamai! Vietoj pasiūlytų dovanų geriau prašyti pinigų ir juos savo nuožiūra išleisti. Jei dovana jau nupirkta, ją priėmus iškeisti į kitą, pvz., bent kitos spalvos daiktą.

Knygos autoriai neužmiršta ir vyrų. Duoda ir jiems patarimų. Niekada, pvz., neprieštarauk viską žinančiai, mintis skaitančiai žmonai. Patvirtindamas žmonos nuomonę, stenkis šią nuomonę privesti prie absurdiškai juokingos išvados. Vyras turėtų būti griežtas ir už ligų maišo besislepiančiai žmonai. Vįsų pirma žmoną turėtų nuvesti pas neutralų (ne šeimos) gydytoją. Jokios ligos neradus, reikalauti iš žmonos sveiko žmogaus elgesio, šiuo atveju kartais reikalinga panaudoti drastiškas priemones, pvz., ekonomiškai aprūpinus, laikinai žmoną palikti. Jei ji tikrai serga, privalo rūpestingai gydytis.

Pagaliau, kaip nuraminti vienpusiškus kaltintojus. "Aš būčiau idealus vyras, jei tik mano žmona būtų kitokia". "Aš būčiau geriausia žmona, jei tik mano vyras ...". Tokiu atveju apkaltintoji šalis privalo parodyti, kad jos elgesio pasikeitimas reikalaus pakeitimo ir kaltintojo rutinoj ar įpročiuose. Tuomet kyla klausimas, ar vienai šaliai pasikeitus antroji pusė sugebės naujai padėčiai prisitaikyti? Jei ne, tuomet negalima reikalauti pasitaisymų iš vienos pusės, kuriems antroji pusė nesugebės atitinkamai atsakyti. Aplamai šiuo ir visais atsitikimais vyras ir žmona neturi kalbėti apie bendrybes, bet pasilikti prie labai konkrečių, specifiškų reikalų.

Tais keliais patarimais autoriai veikalo nebaigia. Jie analizuoja daugiau atvejų, meta daugiau sugestijų, smulkiai aprašydami vedybinio dialogo techniką, žodžiu, jie ne tik iliuzijas sklaido, bet skaitytojui į rankas įduoda naudingų įrankių moterystės remontui. Sklaidydami iliuzijas, autoriai susigrąžina senų, net Lietuvos kaimiečių praktikuotų teorijų. Nepaisant naivių filosofinių - antropologinių teigimų, daugybės pasikartojimų, krikščioniškos moterystės sampratos iškreipimo, vis tiek ši knyga verta skaitytojo laiko ir pinigų. Jos šaltas vanduo galėtų būti labai sveikas romantinės ekstazės įkaitintoms širdims. Jos puslapiuose suras patarimų ir prie moterystės spąstų besiartinantieji, veiksmingos pagalbos ir į juos jau pakliuvusieji. Su šia knyga turėtų susipažinti ir dvasiškieji tėveliai, mėgstą sakytu ir ypač rašytu žodžiu pūsti vedybinio gyvenimo miglas.
A. Paškus