Eilėraščiai Spausdinti
Parašė Aldona Gvildyte   
L O P Š I N Ė

Pavargusi diena jau merkė akį,
Ir žemė slėpės po miglos šydu
Apgaubt jaunas krūtis tamsiais šilkiniais
marškiniais;

Supo motinos vaikus, aptingusius sočius,
Supo alkanus, perdaug lengvus pagal jų amžių,
Niūniavo jos — užmik . . .

M I E S T A I

Stiebėsi dangoraižiai aukštyn aukštyn,
Jie pabučiuot norėjo saulę.
(Ar pastebėjai tu, kad saulė šypsos vis rečiau
pro dūmus?).
Raudonos, žalios šviesos sekė tvarką;
Jos mirkčiojo per dieną ir naktis,
Patardamas, kada važiuot, kada sustoti.
Didžiavomės mes savo kūriniais —
Metalo paukščiais ir žirgais,
Venerą, Marsą aplankyt planavom ...
Sapnuos apsvaigę pasiklydome namuos savuos
Ir, lyg vaikai dar neišmokę tarti žodžio,
Plieninių sienų klausėm kelio rankom ir akim,
Akim tikėjomės išvysti žmogų —
Nejutome už durų plakančios širdies.