BIRUTĖS CIPLIJAUSKAITĖS ISPANIŠKIEJI VEIKALAI Spausdinti
Parašė Stasys Goštautas   

Lietuvių tarpe ispanistų kaip ir nebūta. Be keliolikos vertimų, nevisada vykusiai parinktų ir atliktų, pvz., Blasco Ibaftez romanai, mažai buvo domimasi ispanų literatūra. Pulgio Andriušio Don Kichoto vertimas (1943) buvo gal ambicingiausias darbas. Dar būtų galima suminėti Benito Perez Galdos romaną Dona Perfecta (A. Vaivutsko vertimas 1957) ir A. Churgino išverstą Federico Garcia Lorcos tragediją Bernardos Albos namai (1964). Lotynų Amerikos autorių vertimais ir populiarinimu mūsuose daug yra pasidarbavęs Povilas Gau-čys (daugiausia poezijos ir novelės srityje). Neseniai Lietuvoj išėjo antologija XX a. Vakarų poetai (1969), kurioje tarp Rilkes ir Saint-John Perse yra parinkti ir žymūs ispanų poetai, kaip A. Machado, Juan Ramon Jimenez, F. Garcia Lorca ir kt. Bet daugiausia nustebino jauno Peru rąžytojo Mario Vargas Llosa romano Miestas ir šunys vertimas. Jis yra vienas iš avangardiškiausių Lotynų Amerikos rašytojų. Įdomu, kad staiga mūsų tarpe pradeda išsivystyti nauji interesai, ir dar įdomiau, kad tie interesai gimsta ir auga ne Lotynų Amerikoj (kur nemaža lietuvių gyvena) , bet Lietuvoj ir JAV. Šiame krašte (JAV), kur ispanistų yra daugiau negu pačioj Ispanijoj ar Lotynų Amerikoj, viena iš svarbių ispanisčių yra Birutė Ciplijauskaitė, Wisconsino universiteto profesorė ir autorė trijų veikalų apie ispanų poeziją.

XX amžiaus ispanų poezija yra viena iš turtingiausių pasaulyje ne vien tik savo gausumu, bet ir kokybe. Neveltui literatūros kritikai XX a. pirmąją pusę vadina antru renesansu. Ir lietuviams tokie vardai, kaip F. Garcia Lorca ar Miguel de Unamuno, šiandien gerai žinomi. Prie jų reikėtų priskaičiuoti visą eilę kitų nemažiau vertingų poetų, kaip A. Machado, J. R. Jimenez, Jorge Guillėn, Luis Cernuda, R. Alberti, V. Aleixandre ir t.t.

B. Ciplijauskaites pirma knyga apie ispanų poeziją Vienuma ir šių dienų ispanų poezija (La soledad y la poesia espanola contemporanea, Madrid, In-sula, 1962) buvo doktorato disertacija Bryn Mawr kolegijoj. Tai stambus 348 psl. veikalas, apimantis keturis didžiausius ispanų poetus: Unamuno, Machado, Jimenez ir Guillėn. Autorė analizuoja vienatvės problemą šių po.tų kūryboj, remdamasi vokiečių ispanisto Kari Vosslerio veikalu Poe-sie der Einsamkeit in Spanien. (1935). Tačiau autorė pradeda savo tyrinėjimą ten, kur Vossleris baigia, t.y. XX amžiaus poetais, kurie gal daugiau negu kiti šimtmečių būvyje patyrė vienatvę. Jie jaučiasi vieniši savo sapnuose, bet dar daugiau vieniši atsibudę. Pvz., Unamuno rašo: "Gyvenimas yra vienuma, vienas gimei / ir vienas mirsi, vienas po žeme .. ."; Machado — "Aš pasikalbu su žmogumi, kuris visad yra manyje / — kas kalba vienas, tikisi kada nors kalbėti su Dievu...". Originaliausia knygos dalis yra Jorge Guillėn poezijos analizė, šis poetas neigia vienatvę ir tiki, kad pasaulis yra gražus ir vertas gyventi, kad, kaip ispanų patarlė sako, "gyventi yra sugyventi". Guillėn tai bando įkūnyti savo poezijoj: "Nieks iš tikrųjų nėra vienas. / Pasimatymo malonume / susitinka miestas ...". Poetiškas ir kritiškas B. Ciplijauskaites šio poeto kūrybos nagrinėjimas yra gilus ir prasmingas, gal ir dėl to, kad juodu sieja ir asmeniška bičiulystė. Guillėn yra vienintelis iš šių poetų dar gyvas (gyvena Cam-bridge, Mass.) ir gerai pažįsta autorę. Kiekvieną kartą jis man užsimindavo apie profesorę Ciplijauskaitę kaip nepaprasto gabumo ir ispanų poezijai jautrumo žmogų. Ir tai aiškiai liudija jos trys veikalai ir visa eilė straipsnių ispanų poezijos temomis.

Svarbiausias yra antrasis B. Ciplijauskaites veikalas Poetas ir poezija (EI Poetą y la poesia, Madrid, Insula 1966, 504 psl.). Tai yra ne vien tik autorės fundamentalinis veikalas, bet ir svarbus įnašas, iškeliantis poezijos reikšmę XX amžiuje, šiame veikale autorė apžvelgia du ispanų poezijos šimtmečius (nemažai paliesdama ir visos Europos poeziją), o dažnai ji atsigręžia dar pora šimtmečių atgal į turtingą ispanų poezijos tradiciją, kaip Luis de G6ngora, kuris tampa jos trečios knygos tema. Matosi tuo būdu B. Ciplijauskaites darbe vientisumas: viena idėja veda prie kitos.

Autorė pasiekė savo srity meistriškumo. Ji prieina prie poezijos klausimo iš esmės. Kas yra poezija? Kas yra poetas? Senas klausimas, kaip Aristotelio Poetika, bet neišsemiamas ir visada aktualus. Ar gali egzistuoti poezija be poeto? Romantikas Josė de Espronceda sakė, kad nebūtų poezljos be poeto (tą. patvirtintų ir visa eilė vokiečių ir prancūzų romantikų); tuo tarpu kitas ispanų romantikas ir pirmas modernus poetas Gustavo Adolfo Bėoąuer teigia, kad poezija YRA, o jis, poetas, tėra tik įrankis, poezijos tarnas, kuris atskleidžia jos paslaptis: "Kas yra poezija? Ir tu mane klausi ? / Poezija ... esi tu", sako poetas savo paslaptingai meilei, Rima XXI). Tačiau, nežiūrint priešingų nuomonių apie poeziją, abu poetai yra ir abu sukūrė savo atskirą pasaulį. Užtat nėra vieno atsakymo į klausimą, kas yra poezija ir kas yra poetas, nes yra tiek sukurtų pasaulių, kiek yra gerų poetų.

Šių dienų poetai daugiau rūpinasi ne tuo, kas yra poezija (galop tas klausimas daugiau priklauso filosofams), bet dar senesniu klausimu, kam tinka poezija. Tuo būdu poezija išeina iš grynai "savanaudiško" tikslo ir virsta priemone, — "komunijos" (daugiau negu paprastos komunikacijos, o betarpiško bendravimo) priemone tarp skaitytojo ir poeto. Poetas yra tiltas tarp dviejų gelmių, tarp dviejų laikų, A. Machado žodžiais, ta amžina dabartis, į kurią suplaukia praeitis ir ateitis. Šitą "komuniją" dauguma poetų surado erotinėj poezijoj (eros visada buvo jos simbolis). Tai aiškiai matome A. Machado, P. Salinąs, Luis Cernuda, o Lotynų Amerikoj P. Neruda ir Octavio Paz poezijoj.

B. Ciplijauskaitė bando surasti poezijos prasmę iš pačių poetų pasisakymų ir iš jų poezijos išplaukiančios tiesos. Ji sutinka, kad poezija yra daugiau, negu pasakojimas, ritmas ar muzika. Poezijos ryšys su antgamtiniais reiškiniais, religiniais jausmais, ritualu yra pirminis, beveik prigimtas, kaip Adomas pirmą savo gyvenimo dieną pradėjo duoti vardus Dievo kūriniams. Tie pirmi žodžiai turėjo skambėti kaip nepaprasta poezija, pirma žmogaus kūryba, žodis — žodis, kuris yra poezija, garsas, muzika, ritmas, ritualas, konvencija, jausmas, kraujas (pagal Unamuno, "kalba yra sielos kraujas"; pagal Machado "poezija yra esmės žodis laike").

Tęsdama toliau palyginimą, B. Ciplijauskaitė pastebi, kad romantikai, ieškodami poezijos šaltinių, grįžta į folklorą, tuo tarpu XX a. poetai sąmoningai mokosi iš liaudies tautosakos, tradicijos. Carlos Bousono, kitas ispanų kritikas, pastebi, kad romantikai prieidavo prie žodžio — žmogaus įrankio — neracionaliai; mūsų laikais poeto nusistatymas yra racionalus, bet jo žodis turi jau naują reikšmę — nevisada racionalią (pvz., surrealistų poezijoj žodis jau pametė savo konvencinę reikšmę ir turi naujas ypatybes, kaip spalvą, kvapą, garsą). Poetas žaidžia žodžiu kaip dailininkas formomis, erdve ir spalvomis. Ir kaip dailėj šiandien galime meno objektą girdėti, skaityti, liesti, jausti, taip ir poezijoj galime ją ne vien tik skaityti, bet ir "matyti" (pvz., Apollinaire'o "Calligrammes", Marinetti — Zang-Tumb-Tumb, Brazilijos "konkreti poezija", Octavio Paz Blanco ir Topoe-mas ir t.t.) Ortega y Gasset prieš 35 metus nujautė ir apibūdino šį meną kaip "nužmogintą meną".

B. Ciplijauskaitė tačiau daugiau domisi poetais, kurie dar kovoja su savo žodžiu, kuriems poezija yra sąmoninga ir atsakinga, atskleidžianti esmines tiesas (transcendentinė). Kaip autorė pastebi, šių dienų poetas sąmoningiau suvokia misiją ir tuo pačiu jaučia atsakomybę, kuri skleidžiasi skirtingais, kiekvieno poeto pasirinktais keliais. Bėoųuer pasirinktas ir nujaustas kelias, poeto kaip ryšininko tarp dangaus ir žemės samprata, yra XX a. poetinė dogma. Kierkegaard sakė: "poetas yra telegrafas tarp Dievo ir žmonijos". Įdomu pastebėti, kad, nežiūrint asmeniškų poeto nusistatymų ritualistinės religijos atžvilgiu, Dievo klausimas buvo ir yra aktualus, pvz. Unamuno poezijoj poetas tiesiog provokuoja Dievą, kad, jeigu Jis yra, tai apsireikštų. Gal dėl to ir šių dienų filosofija yra daugiau poetiška, negu "filosofiška" (Kierkegaard, Jaspers, Heidegger, Berdiajev, Santayana, Unamuno ir t.t.) ir galutinai tampa religija. Geriausi ispanų poetai buvo tie, kurie netikėjo į Dievą, bet kovojo už Jį. Dar kartą reikia čia suminėti Unamuno, Machado, Jimėnez ir t.t. Poetas bando atsakyti į klausimus, kurių nei filosofija, nei teologija nebeįstengia prieiti. Poezija yra prasmės beieškanti tarpininkė. (Paskutinės mintys yra daugiau šio straipsnio autoriaus interpretacija, kurios jis nenori taikyti B. Ciplijauskaitei).

Autorė ieško tiesos, visumos tarp šimtų intriguojančių klausimų, kuriems ji neranda vieno atsakymo, vienos sintezės. Kaip tikra mokslininkė, ji analitiškai svarsto visus atitinkamų poetų pasisakymus, juos kritiškai įvertina ir sintetizuoja. Savo veikale ji sistemingai apžvelgia pastarųjų 200 metų ispanų poeziją, kai beveik visos knygos apie šio šimtmečio ispanų poeziją daugiausia tėra straipsnių rinkiniai. Ji nagrinėja savo temą istoriškai, net gan chronologiškai, nuo romantikų iki šių dienų poetų. Bet taip pat ji naudojasi ir kitais moderniais metodais, kaip tematiniu (analizuodama vienatvę, žmogų, egzistenciją, individą, kolektyvą ir t.t.). Taip pat ji naudojasi formalistiniu ir stilistiniu metodu kaip integruojančiu visus kitus, eidama keliu, nurodytu jos mokytojų Damaso Alonso ir Car-los Bousono. Labai reikšmingas šiai knygai yra ir revizionistinis peržiūrėjimo, patikrinimo metodas, be kurio šis veikalas nebūtų turėjęs tos svar-dos, kurią dabar turi. Senų klišių patikrinimas ir patikslinimas buvo ir yra labai reikalingas, kaip kartais labai reikalinga peržiūrėti senus stabus (literatūrinius ir kitokius), kuriuos reikėtų arba atgaivinti ar nuversti, bet neleisti jiems amžinai rūdyti.

Kiekvienas autorės teigimas yra pagrįstas poeto, filosofo ar kritiko pasisakymu. Ypatingai čia pasitarnauja patys poetai, kurie XX a. nesigailėjo rašyti apie poezijos esmę ir net pagaminti raktus jų poeziją suprasti. Tuos "raktus" autorė ir imasi organiškai ir dokumentuotai išryškinti. Kūrybos vertė nėra kritiko ar poeto išvedžiojimuose, bet turi išplaukti iš pačios kūrybos, ir dėl to galutinai pačioj kūryboj autorė ieško paskutinio atsakymo.

Paskutinė B. Ciplijauskaitės knyga, kurią ji dedikavo Lietuvos poetams ("A los poetas lituanos") Sonetos Completos de Luis de Gongora (Cla-sicos Castalia, Madrid 1969, 333 psl.) yra šio poeto kūrybos leidinys su 29' psl. įžanga ir kiekvieno soneto dokumentacija bei kritine analize, ši knyga įrodo autorės mokslinį brandumą, didelį kruopštumą ir plačią erudiciją. Luis de G6ngora y Argote yra XVI ir-XVII a. poetas, pasižymėjęs savo "sunkia" ir nesuprantama poezija, kuri šimtmečius buvo laikoma neprieinama mįsle. Tik XX a. ispanų poetai ir kritikai pradėjo į ją gilintis, spręsti formos problemas ir aptikti "raktus" jos mįslėms suprasti. Gdn-gora neieško filosofinės minties, jis viską sukoncentruoja fantazijoj; jis sukuria gamtą, kurioj kiekviena gėlė, spalva ar peizažas yra motyvas jo meistriškumui. Išaiškinus poeto naudotą meistriškumą, viskas darosi aišku ir logiška. B. Ciplijauskaitė tęsė jau pradėtą ispanų kritikų ir poetų darbą (ypatingai reikia pažymėti Da-maso Alonso pirmatako darbą). Visa generacija XX a. poetų (F. Garcia Lorca, L. Cernuda, V. Aleixandre, P. Salinąs, R. Alberti, J. Guillėn) pasimokė iš G6ngoros ir pradėjo suprasti jo sunkų bei kondensuotą stilių. Autorės knyga apima 167 sonetus, pripažintus Gdngorai, ir 50 kitų, kurių autentiškumas yra diskutuotinas. Tai nėra pirma šių sonetų laida (pirma laida išėjo 1921), bet pirmą kartą šie sonetai išleisti su visu kritišku aparatu.

Baigiant reikėtų paminėti ir B. Ciplijauskaites straipsnius, pasirodžiusius žurnale Insula (vienas iš rimčiausių literatūros žurnalų, leidžiamas Madride) ir įvairiuose antologinio pobūdžio leidiniuose, kaip, pvz., pereitais metais išėjęs veikalas apie Jorge Guillėn poeziją (Luminous Reality, University of Oklahoma Press, 1969), kuriame B. Ciplijauskaitė dalyvauja su geriausiais ispanų ir amerikiečių kritikais bei poetais, pagerbiant šio poeto 75 metų sukaktį. Reikia taip pat pažymėti autorės nepaprastai įdomų straipsnį Aiduose (1969 nr. 10), kuriame ji aptaria du Argentinos geriausius pasakotojus: Jorge Luis Bor-ges ir Julio Cort&zar. Pirmą kartą mūsų spaudoj taip rimtai buvo aptarti Lotynų Amerikos rašytojai, šiuo laiku B. Ciplijauskaitė yra susidomėjusi Lotynų Amerikos romanais, kurių nepaprasta kokybė yra patraukusi viso pasaulio (net Lietuvos, kaip anksčiau minėta) dėmesį.
Stasys Goštautas