LAISVĖS KOVŲ KNYGA Spausdinti
Parašė Vt. Vt.   
Vladas Ramojus 1967 išleido knygą apie Lietuvos pokario partizanus Kritusieji už laisvę. Skaitytojams knygą greit išpirkus, autoriui buvo paskata parengti šios knygos ir II tomą, kurį neseniai išleido "Į laisvę" fondas lietuviškai kultūrai ugdyti (Kritusieji už laisvę. II tomas. Čikaga 1969, spausdinta Brooklyne pranciškonų spaustuvėj. 195 psl.).

Be J. Daumanto ataskaitinio liudijimo apie Lietuvos laisvės karą su Sovietų Rusija 1944 - 1947 (žiūr. J. Daumantas "Partizanai už geležinės uždangos", Čikaga 1950, antras leidimas, "Partizanai", 1962) ir be keletos kitų dokumentinių nuotrupų, laisvieji lietuviai stinga apie tą karą autentiškos medžiagos, ypač apie jo 1948 - 1952 tarpsnį. Savo ruožtu NKVD archyvuose esančią to karo medžiagą, kaip ir visą Lietuvos istoriją, sovietinė propaganda stengiasi taip pavaizduoti, kad atitiktų Rusijos grobuonišką politiką. Tuo tikslu ne tik kuriami filmai, rašomi romanai, bet laikas nuo laiko išleidžiami enkavedistų paruošti "dokumentiniai" leidiniai apie Lietuvos laisvės karą 1944 - 1952. Tų leidinių uždavinys yra tą karą parodyti ne tuo, kuo jis buvo, o tuo, kuo Maskva nori, kad jis būtų buvęs, t. y. pavaizduoti ne mūsų tautos herojišką žūtbūtinę kovą su rusų okupacija, o tik pačių lietuvių tarpusavio kovą, atseit, klasių kovą tarp senos kapitalistinės santvarkos gynėjų ir naujos "socialistinės" santvarkos kūrėjų. Tuose enkavedis-tiniuose leidiniuose neužsimenama net apie dalyvavimą tame kare NKVD kariuomenės divizijų (NK VD šalia saugumo aparato ir agentų tinklo disponavo Sovietų Sąjungos sienų apsaugos kariuomene arba pasieniečių divizijomis ir Sovietų Sąjungos kariuomene vidaus reikalams arba NKVD divizijomis prižiūrėti lagerius, vykdyti deportacijas, kovoti su partizanais eta). Ogi iš sovietų pulkininko Burlickio liudijimo Kersteno komitetui žinome, kad Lietuvos laisvės kare neužteko tik NKVD kariuomenės divizijų, o reikėjo pasitelkti ir tikrosios sovietų kariuomenės divizijas.

Iš Daumanto liudijimo žinome, kad vadinamų "stribų" vaidmuo pirmiausia buvo propagandinis ir subversyvinis. Sovietų propagandai "stribai" buvo reikalingi Lietuvos laisvės karui vaizduoti "klasių kova". Sovietų pastangoms sprogdinti partizanus iš vidaus "stribai" buvo reikalingi infiltracijai į pačių partizanų eiles.

Laisviesiems lietuviams stingant autentiškų duomenų apie 1944 -1952 Lietuvos laisvės karą, atsiranda pagunda tą spragą užpildyti enkavedistinių leidinių medžiagos "rekonstrucijomis". VI. Ramojaus "Kritusieji už laisvę" didžiąją dalį ir sudaro tokios "rekonstrukcijos". Bet iš enkavedistinių leidinių žaliavos rekonstruodamas Lietuvos laisvės karo vaizdą, autorius yra nuolatiniame pavojuje nuslysti į to karo enkavedistinę versiją. Atrodo, kad autorius tuo atžvilgiu nebuvo užtenkamai atidus, ir todėl jo knygos skaitytojai gali susidaryti netikrą Lietuvos laisvės karo vaizdą. Pvz., iš pateiktų Aukštaitijos partizanų 42 susikirtimų su priešu 22 atvejais tuo priešu identifikuoti "stribai", 9 atvejais — "stribai" ir enkavedistai, 2 atvejais — rusai ir 9 atvejais partizanų priešas neidentifikuotas. Iš pateiktų Žemaitijos partizanų 20 susikirtimų su priešu 7 atvejais tuo priešu identifikuoti enkavedistai, 4 atvejais — "stribai", 5 atvejais — "stribai" ir enkavedistai ar rusai, 1 atveju — raudonarmiečiai, 1 atveju milicininkai, 2 atvejais partizanų priešas neidentifikuotas. Iš pateiktų Suvalkijos partizanų 4 susikirtimų su priešu 3 atvejais tuo priešu identifikuoti "stribai" ir 1 atveju — enkavedistai ir "stribai".

Identifikavimas Lietuvos laisvės kare pagrindinio priešo "stribais" arba "stribais" ir enkavedistais yra ne kas kita, kaip identifikavimas paties Lietuvos laisvės karo kaip "klasių kovos", kaip pačių lietuvių tarpusavio vidaus kovos. Tokiame kontekste Lietuvos laisvės kare tikrasis priešas užsitušuoja. Jo nesimato.

žinoma, kada stokojame duomenų, ieškome jų ir sovietiniuose šaltiniuose, nors ten jie ir įrikiuoti į sovietinės propagandos kuriamą vaizdą.
Vienoj vietoj ir pats autorius apgailestavo, kad "šiam laikotarpiui nušviesti daugeliu atvejų tenka naudotis tarybiniais raštais" (p. 8-9). Tik tuo atveju autoriui derėjo įsakmiau apie tai knygoje pažymėti — išryškinti, ko siekia sovietinė "dokumentacija", atitinkamai atrinkdama, kas tinka sovietinei propagandai. Be tokio įsakmaus pažymėjimo eiliniam knygos skaitytojui sovietinių šaltinių versija gali būti klaidinanti. Pigu įsivaizduoti jauno lietuviuko padėtį, kuris savo "high school" rašto darbui apie Lietuvos partizanų karą su Rusija pasinaudos šios knygos duomenimis. Ką gi jis ras? Nagi daugiausia duomenų, kad partizanai paprastai kovojo ne su rusais, o su "stribais", kurie taip pat buvo lietuviai, kartais net partizanų broliai...

Kiek pasisekė, autorius stengėsi pateikti duomenų ir iš kitų šaltinių. Pvz., lazdijietės liudininkės atsiminimai, duoti šios knygos 158-170 puslapiuose. Knyga išryškina ir eilę ligi šiolei mažiau žinotų partizanų vadų, kaip K. Veverskis, Ad.Eidimtas, F. Ašoklis ir kt. Knygoj yra ir daugiau vertingų gabalų. Autorius sugeba sklandžiai pasakoti. Vt. Vt.