Parašė Pranas Visvydas
|
S O D A S
Terasoj miegančių balandžių plunksnos pažadina ūksmingą sodą. Ir vėl vienatvės vaisių auskarai vilioja tolstantį pakrantėj veidą.
Ir vėl kelionių karalaitė, metų metais nuo uosto ligi uosto lydėjusi mane kaip saulė, pašlaitėn leidžiasi basa ir ieško kriauklių pamestų.
Aš ją mačiau, kai laivas pirmą kartą atsiskyrė nuo žemyno. Ir reginys, kaip Koleridžo albatrosas, ant denio nusileidęs, palaimino kelionę.
Ir penktą vasarą uolėtoje Šiaurės Atlanto saloje, prie trykštančio upokšnio, ji, kaip vaivorykštė vaiski, grąžino sielai gintarinį sapną.
Girdžiu jos svirplį dvasios medyje. Matau balandį ant mokyklos bokšto. Ir laukiu žingsnių, pažadėjęs neliūdėti, kad tik sugrįžtų vėl laisva dar kartą paklausyti mano žodžių.
P U O K Š T Ė
Ji žinojo, kad atnešta hiacintų puokštė yra mylinčio žmogaus ištikimybės ženklas — vasara gaivus ramumas gležno žiedo, grįžtančio klausytis pasakų dar kartą.
Ji žinojo, kad vieta nereiškia nieko, kad apylinkėj plasnoja ta pati būtis ir žodis nepriklausomas. Toks artimas šviesiai Neries pakrančiŲ erdvei.
Ji norėjo, kad eiliavimo stebuklai suptų laiko valtį prietemoj melsvoj. Girioje kad lėktų paukštis. Tyruos — vėjas, o minčių krisle — negęstanti viltis.
Rūmai seno . .. Jų antikiniai fragmentai neatrodė jau masinantys. Aplink išblyškę slenkančių veidai ir neapšviesti bokštai glaudėsi prie grindinio migloto.
Ji norėjo, kad Pažaislio šile paveldėti eglių, uogienojų ir lieknų berželių syvai neišsektų tartum polaidžio upokšniai, nepalikę drėgno dumblo liepos kaitrai, nepalikę ženklo, rodančio į girių pusę.
Bet aš gyvenau tik knygų antraštėm, degtukais. Tik laisvalaikio akimirkom. Tik cigarečių dūmais. Tartum būčiau dienraščio raidė rėksminga. Ne Provanso riteris, bet dūstanti senelė tvankoje, apylinkės vaikams vaitojant.
Ji suprato viską. Jos lipšnus kaip hiacintai pabučiavimas ant slenksčio liko medyje. Ant durų. Ant kėdės. Ant stalo. Neišdylantis dar iki šios dienos.
L A U R A
Kai jie skaitys po tūkstančio metų dabartinių skeptikų veikalus ir mėgins suprasti, kodėl rauda yra visur vienoda, ateis jauna mergaitė su žvilgančiom kasom (kaip Petrarkos Laura) ir, palytėjusi jų protą kvepiančiais pirštais, paaiškins, kad ne vien rauda, bet ir džiaugsmas yra visur ir visuomet vienodas.
|