Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Laiškai redakcijai PDF Spausdinti El. paštas
Kavolio "neaiškumo patologijos" klausimu

Dėl banalybių, žargono ir truizmų
Kiekvienas žurnalinio straipsnio autorius galėtų didžiuotis, kai dėl jo rašinio pasisako kitas žurnalas panašaus ilgumo straipsniu. Ypač jeigu pasisako tos pačios specialybės žmogus. Tai rašydamas, turiu galvoje K. Kalvėno straipsnį Aiduose (1970 Nr. 3) dėl Vytauto Kavolio straipsnio Metmenyse (Nr. 18) apie neaiškumo patologijas. Žinia, V. Kavolis yra sociologas, įsigijęs daktaro laipsnį Harvardo universitete ir vadovaująs sociologijos katedrai Di-ckinsono koledže. Kadangi K. Kalvėnas (be abejo, slapyvardis) tokių kvalifikacijų sociologus, kaip Kavolis, deda į kabutes, reikia spėti, kad jis yra žymiai stambesnio masto sociologas. Ilgai svyravau, ar apsimoka į tokių milžinų grumtynes kišti nosį. Vis dėlto, manau, verta keletą žodžių pasakyti, jeigu ne dėl pačios problemos esmės, tai bent dėl K. Kalvėno vartojamo rašymo metodo.

Mėgiamiausi Kalvėno žodžiai yra "banalybė", "žargonas", "truizmai". Jis juos pavartoja bent dešimtį kartų, bet nė vieno jų neaptaria nors iš Kavolio reikalauja aiškesnio post-moderniojo žmogaus ir kitų sąvokų aptarimo. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad tarp žargono ir banalybės bei truizmo yra prieštaravimas, ir banalybės jokiu būdu negalima apvilkti mokslišku ar kitokiu žargonu. O Kalvėnas kalba apie "pretenzingas banalybes, neaiškumus, truizmus ir klaidas", paslėptas "moksliniame žargone" ir "neaprėžtų terminų švais-tymesi". Čia kažkur kažkas netvarkoje Kalvėno semantikoje.

Kai K. Kalvėnas pageidauja, kad Kavolis aptartų post-modernųjį žmogų, XIX a. pradžios romantizmą, arba post-moderniuosius šamanus ir t. t., jis kaip tik vilioja Kavolį į banalybių kelią.

Metodo atžvilgiu Kalvėnas bent vienoje vietoje daro nedovanotiną klaidą ne tik didelio masto sociologui, bet ir kiekvienam rašančiam. Jis, būtent, iškreipia Kavolio mintį. V. Kavolis savo straipsnyje rašo, kad "modernioji" visuomenė Amerikoje užlūžo maždaug nuo 1958 metų. Kalvėnas šią mintį šitaip perduoda: "Tėra tik paminėta, kad post-mo-dernusis žmogus atsirado (tur būt stebuklingai) Amerikoje 1958". Skirtumas tarp abiejų išsireiškimų per daug aiškus. O žodelis "stebuklingai" dvelkia truputį demagogija, kaip ir pagaliau visas Kalvėno straipsnis su savo "banalybėmis", "lengvapėdiškumais", "impresionistiškomis pasakėlėmis" ir "sąmojaus stokomis".

Pabaigoje norėčiau pasisakyti ir dėl problemos esmės. Tur būt, vienas sunkiausių klausimų sociologams, filosofams, o gal ir rašytojams, — suprasti savo laiko žmogų. K. Jaspersas nusipelnė pasaulinio garso gražiai apibūdinęs žmogų po pirmojo pasaulinio karo. Visoje eilėje straipsnių ir V. Kavolis bando suprasti ir aprašyti vieną ar kitą aspektą pačio moderniškiausio, arba post-moderniojo žmogaus. Post-mo-derniojo žmogaus sąvoka nėra Kavolio išrasta. Jeigu Kalvėnas sektų visą tą "tvaną knygų ir straipsnių", apie kurį jis kalba savo rašinio pradžioje, be abejo, jis suprastų, kad tokio žmogaus aptarimas kol kas iš viso neįmanomas. V. Kavolis bando aprašyti vieną jo aspektą, susijusį su neaiškumo - intensyvumo mechanizmu, ir iš to kylančias arba potencialias patologijas. Labai įdomus bandymas, kurį, man atrodo, K. Kalvėnas be reikalo nori truputį suba-gatelizuoti.
V. Trumpa

Atsakymas V. Trumpai
Pono V. Trumpos žodžiais, galiu ir aš džiaugtis, kad ir mano pasisakymas sulaukė atgarsio. Kaltindamas mane Kavolio subagatelizavimu, V. Trumpa patsai gan aiškiai vartoja šį metodą, man sarkastiškai taikydamas "didelio masto sociologo" terminą. Bet po šiuo sarkazmu slepiasi svarbiausias Trumpos kritinis įrankis — tikrai nepriimtinas autoriteto argumentas. Iš esmės argumentas šitoks. Tik tie, kurie turi žinomas kvalifikacijas, pvz., Harvardo doktoratą, ar autoritetingas pozicijas, pvz., sociologijos katedros profesūrą, teisingai sprendžia savo srities problemas ir negali klysti. Neturintieji kvalifikacijų ar pozicijos neturi teisės jų kritikuoti. Kavolio kvalifikacijos žinomos (vis dėlto Trumpa jas pakartoja), Kalvėno nežinomos arba jis jų neturi. Ergo Kalvėnas neturėtų Kavolio kritikuoti. Gal šis autoriteto argumentas vyresniesiems yra priimtinas, bet mums, jaunesniesiems, tai ne. žinoma, šitoks argumentas labai patogus, nes jokie argumentai ar duomenys negali atsverti autoriteto teigimų. Šios argumentacijos vartojimas bent iš dalies išaiškina, kodėl Trumpa nieko nepasako apie Kavolio tezių kritiką.

Toliau p. V. Trumpa pastebi, kad kaltindamas Kavolį terminų neapibrė-žimu, pats neaptariu "žargono" ir "banalybių". Nemaniau, kad šiuos dažnai vartojamus terminus reikėtų aptarti. Bet, atrodo, suklydau, nes Trumpos teigimas, kad "banalybės jokiu būdu negalima apvilkti mokslišku ar kitokiu žargonu", yra visiškai klaidingas. Tarp banalybių ir žargono negali būti jokių prieštaravimų, nes banalybės liečia sakinio turinį, o žargonas — tik tos minties išreiškimo būdą. Ir kaip tik dažnai banalybės paslepiamos žargone.

Antra, V. Trumpa kaltina mane Kavolio minties iškreipimu. Džiaugiuos, kad rado tik vieną pavyzdį, bet ir čia negaliu sutikti. Kavolio minties neiškreipiau, tik norėjau pabrėžti, kad terminų neaptarimas ir empirinių duomenų nevartojimas slepia Kavolio mintis ir jas padaro nesuprantamas. Atrodo, kad ir V. Trumpa jų nesuprato, nes vienintelį kartą, konkrečiau straipsnį paminėdamas, tik pavadinimą parafrazuoja.

Gale sutinku su V. Trumpa, kad dabarties žmogaus aptarimas dar neįmanomas. Sekdamas "straipsnių ir knygų tvaną", suprantu problemos keblumą. Bet kiti šios problemos tyrinėtojai, kaip Kenneth Kenniston, remia savo išvadas konkrečiais duomenimis, aptardami terminus ir problemas. Tik šitokie bandymai yra vertingi, o tokie, kaip Kavolio minėtasis straipsnis, nieko neduoda.

Be to, noriu pastebėti, kad padariau pastabų tik vienam Kavolio straipsniui. O iš V. Trumpos laiško atrodo, lyg būčiau tas savo pastabas generalizavęs visam Kavolio reiški-muisi. Baigdamas buvau aiškiai pats pabrėžęs, kad dr. V. Kavolis neabejojamai "gali rimtesnių straipsnių parašyti — jų yra parašęs ir, tur būt, daugiau parašys". Tik man atrodo, rašiau, kad "jis turėtų šiek tiek sumažinti retoriką ir konkrečiau pažvelgti į rimtesnius klausimus".

K. Kalvėnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai