Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVIEJŲ POLIŲ TRAUKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ   
Alfonso Nykos - Niliūno poeziją perskaičius

A. Nykos - Niliūno poezijoj, ypač jei autoriaus išleistus rinkinius skaitome chronologine tvarka, jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Visa savo kūrybine galia Niliūnas veržiasi pažinti, išsivaduoti iš įprastinių sąvokų, nes jos tik slepia pasaulio daiktų prasmę, ir tyru, bet reikalaujančiu žodžiu užklausti kiekvieną dalyką, kuris pasitinka jo žvilgsnį: kas tai yra? Kas yra akmuo ir medis? Kas yra prisiminimas ir vaizduotės sapnas? Kas yra vaikystė, gimimas ir mirtis? Kas yra tai, ką vadiname gyvenimu? Tikrovė Niliūnui egzistuoja tam, kad ją pažintų. Ji nėra nei peizažas, pasipuošęs poeto džiaugsminga ar liūdna emocija, nei nuostabus ir neišsemiamas metaforų šaltinis, bet greičiau paslaptis. Ją pažinti yra tas akstinas, kuris kaip didžiulė jėga išaugina Niliūno Orfėjo medį — jo poeziją. Tačiau paradoksiškai juo daugiau praskaidrėja poeto sąmonė ir juo giliau jo mintyje įsibrėžia tiesos linijos, juo skaitytojui sunkiau atspėti, kas yra ta Niliūno regima tiesa. 1946 metų Praradimo simfonijas aplamai nebuvo sunku skaityti, bet vienuolika metų vėliau pasirodžiusi Balandžio vigilija kai kur atrodo visiškai hermetiška. Poeto penkiasdešimties metų sukakties proga šiame straipsnyje bandysiu atspėti, kodėl visa jo kūryba alsuoja atradimo nuotaika ir kas yra tas atradimas, į kurį Niliūną veda jo noras pažinti tikrovę.

Žodis "pažinimas" Niliūno kūryboje turi specialią prasmę. Juo nurodomas ne sąvokinis problemos išsprendimas, bet daugialytis viso žmogaus susidūrimas su paslaptimi, jos atskleidimas ir protu, ir emocija, ir vaizduote, visapusiškas jos išgyvenimas, kuriame žmogus dalyvauja visomis dvasinėmis galiomis ir visais pojūčiais. Pažinti reiškia tarti taip iki šiol dar nepažintam dalykui — priimti naują gyvenimo formą. Štai, eilėraštyje "A l'ombre des jeunes filles en fleųrs" bevardės, gimimo ribą neperžengusios formos motinos įsčiose sapnuoja "nežinomų šalių archipelagus"; jos bijo neregėtos žemės ir "judesio, ir formos", bet paklūsta motinos - žemės kvietimui, nes nebegali nustelbt savy "galingo Pažinimo medžio balso".1 Pažinti ir būti yra dar kartą sutapatinama "Pažinimo elegijoj". Panašiai ir pažinimo poezijos vardas tiks Niliūno kūrybai tik tada, jei mes jį suprasime pačia plačiausia, egzistencine prasme, nes poetui tiesa iš tikrųjų atsiskleidžia tik tada, kai kūrybinės įtampos momentu pasiekiama visų pažinimo galių sintezės. Jų sankryžoje, o ne paskirame veikime išauga poeto nuostabusis pažinimo medis. Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Šios dvi sąvokos, žinoma, teisingos ir patogios, nes atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir jį atskiria nuo lyrikų. Tačiau, kaip pastebi J. Girnius,2 idėjinės poezijos sąvoka taip pat klaidina. Ji nutyli tai, kad Niliūno kūryboje poetinis išgyvenimas pasiekia filosofinio pažinimo laipsnio (t. y. tampa pajėgus spręsti filosofijos sričiai būdingas problemas) ne emocinio elemento išjungimu, bet išgyvenimo praplėtimu, viso žmogaus įjungimu į pažinimo dramos veiksmą. Čia, gal būt, glūdi poeto estetikos modernizmas, kuris tiesą ir grožį suveda į vieną ir tą pačią realybę.

Idėjų poeto formulė Niliūno atveju taip pat daugiau slepia nei padeda suprasti tikrąjį autoriaus santykį su jo kūriniu ir, tur būt, klaidinančiai nusako nevieno eilėraščio augimo istoriją. Kai sakome, jog poetas reiškia savo mintis, paprastai manome ar bent skaitytojui įtaigojame, kad pirma atsiranda mintis ir tik vėliau ji įgauna meninį pavidalą. Idėja ir jos išraiška, atplyšusios viena nuo kitos, seka viena kitą laike. Šitokią chronologinę ir dvilypę schemą galima, tiesa, taikyti daugeliui Niliūno eilėraščių, ypač tiems, kur formalinį elementą prislopina idėjinis, kur stipriai pasivaduojama abstrakčiais terminais ar pasirenkama filosofinio mąstymo eiga, o ne kalbėjimas menine logika susietais vaizdais. Spėjame, kad tai, ką autorius pasako poezija, panašiai išreikštų ir filosofas. Tačiau įdomu, kad minties ir jos išraiškos, pažinimo ir praregėtos tiesos pasakymo momentai Niliūno poezijoje vis daugiau suartėja: jei Orfėjaus medyje proziškai skambantys intarpai (pvz. "Mirusiųjų angelų" skyriuje) ar toninė spalva (pvz. ramiai plaukiančiose "Žuvusių namų" skyriaus dainose) leidžia pasivaduoti patogia pirma - paskui formule, tai Balandžio vigilijoje dažnai iš viso nejaučiame distancijos tarp minties ir jos išraiškos. Mintis išauga pačiame eilėraštyje, eilėraščio žodžiais išugdyta. Tiesos atradimas, ne tik jos atskleidimas, sutampa su poetiniu kūriniu, o kūrinys iš tikrųjų pasidaro poeto sielos keliavimas į šviesą. Galime sakyti, kad praregėjimas įvyksta kūrinio eilutėse ir neegzistuoja šalia jų, net ir paties poeto mintyse. Todėl Niliūno eilėraštis yra nuostabiai autonomiškas: išsprūdęs iš kūrėjo rankų, jis skrieja į dangų — į poeto individualius jausmus mūsų negrąžina. Bet jis taip pat pasidaro sunkus, nes skaitytojas turi savo sąmonės gelmėse giliau atsiverti nei sentimentai ar idėjos pasiekia. Kasdieniniais žodžiais bei logiškomis sąvokomis galime nušviesti tik bendrąją turinio sritį. Kūrybingumas, tur būt, daugiau nei proto jėga įgalina skaitytoją savyje atkartoti ir tuo būdu suprasti eilutėse augančią poeto tiesos viziją.

Niliūno eilėraščio autonomiją bei dinamiką, bent Balandžio vigilijoj, sukuria kalbos vaizdinės savybės. Rinkinio vaizdai veikia savo šviežumu, jie yra ne tik originalūs įprastine prasme, bet iš tikrųjų yra "tik gimę", nes jie susidėsto ir susiformuoja eilėraščio rėmuose. Lyg mozaikos dalys viena kitos artumoje, vaizdai praranda savo įprastinius bruožus. Atsiplėšę nuo regimosios tikrovės arba su ja tik plonu, vos jaučiamu siūlu susirišę, jie skatina vaizduotę kurti visiškai naują vaizdą — viziją, kuriai atitikmenų sunkiai rasime tiek daiktų, tiek žmogaus minčių pasauliuose. Kai poetas rašo: "mergaitė. . . spindėdama ir būdama/ Ir vėjas, ir naktis, ir medis",3 mes nematome vėjo, medžio, nakties; net ir jų kasdieninės savybės — tamsumas, žalia spalva ir t.t. — lieka blankios, mažai svarbios. Panašiai saulės ir anemono sugretinimas "Saulė — anemonas prie suvytusios kaktos"4 nėra nei saulės, nei anemono apibūdinimas. Greičiau formų pasikeitime ir spalvos išsekime atpažįstame ypatingą išnykimo pergyvenimą. Tame pačiame "Žiemos peizažo" eilėraštyje sakinys "durys tyliai dainuoja prie sienos gulėjusios mergaitės plaukus"5 nei perduoda tuščio kambario vaizdą, nei liūdesio melodiją išdainuoja. Juo, gal būt, autorius kalba apie nesamą ar atimtą išsipildymo pažadą. Šitokių pavyzdžių galime pririnkti labai daug. Jie rodo, kad vėlyvieji Niliūno vaizdai realybėje atitikmenų dažnai neturi. Kažin ar jiems tiktų simbolių terminas. Tiesa, simbolių, net archetipinių (motinos, vandens, medžio) Niliūno kūryboje gausu. Tačiau jo poetinė kalba nėra simbolinė, nes simboliai taip pat reprezentuoja, ką nors išreiškia, jei ne mums pažįstamą tikrovę, tai vienaip ar kitaip suprastą antgamtinį pasaulį. Bet Niliūno dinamiškieji vaizdai, autonomiški ir be praeities, vaizduotę stumia į priekį. Žodžiai, kurie paprastai išreiškia mums gerai pažįstamus daiktus, čia įgauna naują prasmę ir ženklina visiškai naujus reiškinius, kurių savybės susikuria formų, spalvų, linijų ir ypatingai kontrastų žaisme. Net ir sakinio sintaksė skatina kiekvieną žodį sverti atskirai, pamiršti jo logišką ryšį su kitais, jį priimti lyg žalią medžiagą, kuri neturi jokių savybių ir tampa kuo nors, yra apsprendžiama pačiame eilėraštyje.

Šiame vaizdo atitrūkime kaip tik ir galime įžiūrėti tikrąjį poeto santykį su tikrove. Daugiausia jis yra neigiamas ta prasme, kad poeto minties tekėjimas retai prasiveržia į išorinį pasaulį, o greičiau užsisklendžia viduje. Tada romantinei lyrikai taip būdingas tikrovės ir poeto sielos visiškas ir betarpis atsivėrimas, intymus dviejų realybių susiliejimas pasidaro neįmanomas, o poeto ir tikrovės pulso vieningą plakimą nutraukia įsiterpusi sąmonė. Tiesa, regimoji tikrovė nėra paneigiama. Ji Niliūnui turi begalinės svarbos, ir tai liudija aiškia gija visoje Niliūno poezijoje nusitiesusi meilės žemei tema, o taip pat ir gamtos vaizdų gausa. Tačiau Niliūnui būdingas eilėraštis yra tas, kur poetas nusigręžia nuo išorinės tikrovės ir žvilgsnį nukreipia į šios tikrovės atspindį jo paties sąmonėje. Šitokį į vidų einantį judesį galima matyti eilėraščių struktūroje, nes dažnai tik pirmieji žodžiai piešia akiai atpažįstamą, natūralų peizažą. Tuoj pat visas eilėraštis lyg pasisuka į vidų, skaitytojui atsiveria poeto sąmonės gamtovaizdis, peizažas praturtėja rašančiojo vidine drama, kurią, lyg scenoje vaidinamą veiksmą, stebi atokiau stovinčio poeto žvilgsnis.

Ne tiktai struktūra, bet taip pat ir kiti Niliūno eilėraščio elementai rodo, kad tarp išorinio pasaulio ir poeto išsitiesia sąmonės tinklas. Pavyzdžiui, mergaitės kūno linijas autorius mato "mėnesienos ekrane",6 lietus jam lyja "rudens vitraže",7 skambantys sodai "gelmių kristale"8 atsimuša, vaikystė išsitiesia prieš akis lyg nuostabus persų kilimas,9 vakaras pasidaro lyg "scena, sunkia saulėleidžio užuolaida",10 o rudenį "dienos pavirsta gelsvais laukų natiurmortais su vaisiais/ šilto metalo inde."11 Žodžiai ekranas, vitražai, siena, natiurmortas — tai vis ženklai, kurie lyg kelrodžiai veda į poeto vidinę geografiją. Kartais atrodo, kad jis net užsidaro siaurame rate, savo minties salėse, kur sienose žaidžia šešėliai. Žodis "namas" kai kuriuose Niliūno eilėraščiuose iš tikro reiškia sąmonę. Jei poetas priartėja prie stebimųjų daiktų ir tarp jų nėra distancijos, daiktai, palikę tolimas estradas, įžengia į žmogaus žvilgsnį ir įsišaknija akyse. Tada saulėleidį matome "akies lėlytėje ištvinusį",12 o miestas "sukasi kietai užspaustos mano motinos akies orbitoje".13 Tiek ekranuose, tiek akyse atsispindį daiktai paprastai praranda gyvumo. Kristaliniai ar violetinės spalvos, neapčiuopiami lyg medžiagą praradusi dvasia ar sustingusi forma, jie primena Mallar-mė soneto lede įšalusią gulbę, pagautą neapsisprendimo šaltyje: "melancholiškas peizažas su paukščių filigramą metalinio ežero lede".14 Praradę savo medžiaginio svorio, tikrovės fragmentai persisunkia žmogiškąja prasme, nes, įkelti į sąmonę, jie taip pat yra įkelti ir į žmogaus vertybinį lauką. Kartais Niliūnas bando nusileisti į pačias giliausias savojo "aš" gelmes, pasiekti tolimus pasąmonės laukus, savo egzistencijos momentus dar prieš gimimą medžiaginėje tikrovėje: "Tamsiomis cerebralinės sistemos upėmis prasimušu į niekados nebuvusį pasauly metų laiką".15

Nežiūrint šitokio intensyvaus susitelkimo ties savimi, Niliūnas visiškai neužsidaro vidinėje sąmonės ir pasąmonės erdvėje. Jis pasilieka atviras tikrovei, daugiau nei Mallarmė, kurio poezijoj pasaulio aidas vos girdimas, daugiau nei Valėry, kuris norėjo pasiekti tą tyrumo laipsnį, kada sąmonė, išsivadavusi nuo visų objektų, mąsto pati save. Niliūnas grįžta į objektyvią tikrovę, ir tada dvi vizijos, vidinė ir išorinė, atsistoja viena prieš kitą. Sąmonės ir pasaulio dualizmas ne tik būdingas Niliūno pasaulėjautai, kartais jis yra tiesiog jo eilėraščių svarbioji tema. Pažinimo poetas Niliūnas yra ir ta prasme, kad jo eilėraščiuose atsispindi modernioje poezijoje taip dažnai sutinkama pažinimo problema.

Niliūnas ieško tiesos ėjimu į save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos — daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo. Jie prabyla ne melagingai mirgančiu paviršiumi, ne laiko ar geografinės paralelės paliktomis dėmėmis, bet autentiška kalba, kaip ta Arthur Rimbaud gėlė, kuri pirmą kartą poetui taria savo vardą: une įleur ąui me dit son nom. Į klausimus, kas tai yra, Niliūnas ieško pačio giliausio atsakymo, ir palaipsniui kiekviename rinkinyje jaučiame vis didėjantį poeto metafizinį jautrumą. Jis iš tikrųjų įsikelia į daiktų širdį.

Šitokią evoliuciją ryškiausiai parodo gimtųjų namų temos vystymas, pradedant Praradimo simfonijomis ir baigiant Balandžio vigilija. Pirmame rinkinyje namų vizija nėra ryški. Tiesa, gyvu ir emociniu žodžiu autorius čia atkuria ir apdainuoja savo vaikystės pergyvenimus, kartais juos menine šviesa tiek pakeičia, kad jie įgauna nepraeinamos būties žymių. Vaikystė, jaučiame, autoriui yra amžina sielos būsena. Tačiau rinkinyje taip pat gausu eilėraščių, kur kalbos turtingumas ir perkrovimas vaizdais suardo vientisą įspūdį. Trūksta kondensuotumo, ir jei skaitytojui aišku, kad gimtųjų namų sąvoka daugiausia yra vartojama perkelta prasme, vis tiek kartais svyruojame ir klausiame, ką iš tiesų reprezentuoja gimtieji namai: ar paliktą tėvynę, ar paties autoriaus vaikystės dienas, ar nenykstantį, tik žmogui nutolusį dvasinį pasaulį? Atrodo, kad autoriaus pergyvenimai yra išlaikę savo individualią spalvą ir neleidžia jam pasiekti tos visiškos patirties distiliacijos, kuri taip stipriai ir originaliai išrašo Balandžio vigilijos puslapius. Pavyzdžiui, eilėraštyje "New York" Niliūnas dar kartą grįžta į namų temą. Žodį "namai" poetas taria tik vieną kartą, tačiau eilėraščio griežta logika, puikiai apvaldytų kontrastų sistema, ryškus šių dienų miesto vaizdas — kiekviena detalė netiesioginiu būdu parodo, kad namai yra žmogaus metafizinė tėvynė, būties pilnumas, kurio akivaizdoje visa tai, ką turime, o taip pat ir mes patys esame nebūtis, "paminklas žuvusiam pasauliui", "miestas be namų.'"1" Namų viziją Niliūnas, tur būt, atranda sąmonės gelmėse ir šitą savo žvilgsnio nusisukimą į viduje ilgai išnešiotą margą patirtį atskleidžia pirmąja eilėraščio eilute:
Tavo gatvės, nesibaigiančios ir tuščios,
Skverbiasi į smegenis ir savo ilgesiu pasiekia
Tolimiausius kontinentus; kaip fantastiškas
gyvis
Nesuskaitomomis rankomis paliečia Europos
Šventyklų aukurus.17

Dar vienu pavyzdžiu tebūna "Rytas", nes čia įprastinis gamtos peizažo žanras papildomas gamtos reiškinių esminės paslapties kantriu atvėrimu. Visa eile vaizdų poetas kuria pabudimo įspūdį. Kiekvienas jų, net ir tie, kurie atrodo perdaug hermetiški, mintį nukreipia į vienokį ar kitokį vaizde slypintį pasikeitimą, judesį. Juntame, kad rytas poetui nei šviesa, nei aušros ritmai, nei pabudusio sodo žvilgsnis, bet kažkoks paslaptingas kosminis judėjimas ("mergaitė kelia ranką prie akių"),18 pabudimas būti.

Juo giliau Niliūnas įžvelgia į daiktų ir gamtos reiškinių prasmę, juo jis priartėja prie būties ir nebūties klausimo. Pvz., Balandžio vigilijoj ne tik eilėraščių temos, bet ir jų sugrupavimas nubrėžia būties, nebūties ar jų abiejų ciklus ir tuo būdu mums kalba apie žmogaus egzistenciją žemėje, nes Niliūnui ji yra ne kas kita, kaip būties ir nebūties audinys. Jos prasmę ir kryptį Niliūnas nori atspėti, sustojęs vandens pakrantėje, kaip jo žvejai, stebėti Mergaitės ir aklo Minotauro eisenos:
Ir mes, palikę su žvejais ant kranto,
Ilgai dar verkėme ir grąžėme rankas,
Nes kas yra Mergaitė, vedanti į naktį
Aklą Minotaurą? Nes kas yra
Balandis, plazdantis jos rankoj,
Ir Minotauro šnervių linija,
Dviprasmiškam jo skausmui lygi?19

Jonas Kelečius Daiktai (aliejus)

Neigiamojo poliaus, t. y. nebūties trauka stipriai jaučiama visoje Niliūno poezijoje. Kažin ar rastume kitą lietuvių poetą, kuris taip efektingai pagautų gyvybės išsekimo momentą, taip ryškiai kalbėtų apie pranykusius daiktus, mokėtų perduoti tiesiog regimą ir apčiuopiamą jų nebuvimą. Pavyzdžiui, subtiliu įprastinių savybių sukeitimu rankoms, kurios sugestionuoja palytėjimą, poetas duoda muzikinį ar tapybinį epitetą — "tonas", ir tada tolimos rankos priartėja, jaučiame jų, dingusių, artumą: "tavo rankų švelnūs tonai ant veido".20 Kartais gyvybė savotiškai du kartus atimama: "Žado netekęs šešėlis rauda".21 Šešėlis, kartą praradęs kūną, dabar vėl alpsta ir rauda bebalsį skundą. Arba: visiško sustingimo efektui išgauti mirties ženklu žymimi patys vitališkiausi pasaulio elementai, pvz., vanduo, upė, medis. "Platininė upė",22 "akmenuota srovė,"23 "kaštanas, žydėjęs vėjo supamų blakstienų tyloj", dabar "suanglėjęs lietuje"24 — visi jie mums yra amžinai ir neatšaukiamai mirę, nes sustingimą poetas įkėlė į jų širdį, ir taip nebūties spalva nusidažė visas peizažas. Šitokie peizažai nėra paties poeto jausmų, sakykim, jo skausmo ar melancholijos konkreti išraiška. Net ir tuose eilėraščiuose, kur pirmu žvilgsniu atrodo, jog yra išlikę romantinei lyrikai būdingo savo jausmų išsakymo, įsiskaitę pastebime, kad, atvirkščiai, visur yra išlaikytas objektyvus žvilgsnis, kad poetas dainuoja ne savo sentimentus, ne artimo žmogaus praradimą, bet greičiau vaizdu mums kalba apie metafizinį šaltį — mirtį. Pvz., "Melancholijos" eilėraščio daiktai iš tikrųjų kenčia gyvybės praradimą: nendrė ne tik liūdna, ji poetui visą ežero skausmą siūbuoja; veidrodis, sienos, durys yra netekę to, kas jiems buvo skirta: "veidrodis klykia Tavo auksinės kaktos . . . liūtys užmiršo laiko sienas ir langus, rankos užmiršo duris".25 Iš individualios plotmės Niliūnas pereina į bendrąją, tuo būdu žodis "melancholija" jam reiškia ne kieno nors, gamtos ar žmogaus, nuotaiką, bet gyvybės išnykimą visame kosme.

Nebūties momentas Niliūno poezijoje yra tiek stiprus, kad iškyla klausimas, ar poetas tik mato mirties ženklus žmogaus egzistencijoj, ar jis ją iš tikrųjų jaučia esant slinkimu į visišką nebūtį. Gali būti, kad kai kurie Niliūno eilėraščiai paremtų antrąją galimybę. "Žiemos peizažas" ne tik visa eile vaizdų kalba apie gyvybės išnykimą, bet žmogaus pasaulis — jo gimtieji namai — čia yra dedamas į skurdo ir neapykantos ratą. Eilėraščio gale pakartota pirmoji eilutė pakeičia miesto vardą: miestas, pirma Prisikėlimu pavadintas, dabar pasisako va-dinąsis Išnykimas. Ypač įdomi ir reikšminga mirštančio gyvybės medžio detalė, nes medis, jaučiame, miršta kaip tik dėl to, kad jis yra gyvybės medis. Kitos priežasties nėra. Jis, save realizuodamas, t. y. tiktai būdamas, išsemia ir išgyvena jam duotą gyvybę, prisipildo priešiška jam būtimi, mirtimi badu. Mirtis yra jo neišvengiamas likimas. Panaši subtili mintis slypi indo ir gyvenimo sugretinime: "mes turėjom. .. tapti inertišku jau išsiliejusio buvimo indu",26 kitur — šviesos suėsto kūno vaizde.27 Šviesa, t. y. gyvenimas, pati gyvybė, žudo, ir dėl to gimimas, pati pirmoji žmogaus egzistencijos akimirka, jau yra dalinė mirtis. Todėl Niliūnas ir teigia, kad "Acheronas prasideda pasąmonės kalnų grandinėj: gigantiška upė,/ . . . prieš gimimo žaizdą",28 o gyvybėje užslėptas mirties geluonis poetui yra "netilstančios laike lopšinės"29 prasmė. Tur būt, patį karčiausią nebūties ir tuo pačiu gyvenimo beprasmybės išgyvenimą randame "Raudoj". Gyvybės pasitraukimo valandą viskas kenčia mirtį; veidrodis krinta ant aslos, upės srovę akmuo užstoja, žodžiai ausyse tušti skamba, langas į šviesą "seniai apako su žydinčiais medžiais".30 Žmogus kreipiasi į motiną karčiu klausimu: "kodėl savojo kūno šviesa/ Uždengei medį kurčios buvimo būty beprasmybės,/ Mano gimimo dienoj augusį jau po langais?"31

Tačiau Niliūno žvilgsnis yra toks platus, kad jis savyje suima ir suderina didžiausius kontrastus. Nebūties traukai atsako gimimo džiaugsmas, išsipildymo malonės valanda, kada rankos palietimu gyvybė ima tekėti į žmogų. Tik Praradimo simfonijose sąmoningu minorinių tonų eilėraščių atrinkimu išlaikoma ryški mirties motyvų persvara. Orfėjaus medyje, atvirkščiai, "Žuvusių namų" skyriui kontrastu stoja dvi ar trys skirtingos nuotaikos rinkinio dalys, pvz. "Išsivadavimo naktis", dažnai pakilia susitaikymo ir džiaugsmo gaida nudažyta, ar "Džiaugsmingos laidotuvės", kurios mus nekartą nuveda į puošnią fantazijos žemę — Citerą. Balaiidžio vigilijoj tamsos ir šviesos, gyvybės ir sustingimo, užsidarymo ir prasiveržimo į naują būtį motyvai nuolat susipina ar susigrupuoja subtilaus dialektinio žaismo linijomis. Tai kaip tik užkerta kelią kraštutinei, tik pesimistiškai ar tik optimistiškai, Niliūno pasaulėjautos interpretacijai. Minties susisteminimas, išjungiant vieną kurį kontrastingų elementų, užsidarymas kraštutinėj pozicijoj ar nuotaikoj iš viso Niliū-nui svetimas. Žmogaus egzistencijoj įsispraudusiu būties ir beprasmybės momento atskleidimas nėra gyvenimo prasmę neigiantis nihilistinis teigimas. Nihilistinio požiūrio J. Girnius taip pat neranda Praradimo simfonijų bei Žemės antologijoj atspausdintoje Niliūno poezijoj.32 Visatoje Niliūnas jaučia dvi kryptis — būties ir nebūties, prasmę ir beprasmybę — ir todėl teigia, kad pasaulio "paslaptingiausi elementai" yra du: "medis ir akmuo".

Iš tikrųjų, jei vienu žvilgsniu apimame visą Niliūno kūrybą ir bandome, jos ryškiausius momentus prisiminę, atstatyti pagrindinę minties kryptį, kartais atrodo, kad ji yra palinkusi į gimimo momento pusę, pozityviojo elemento trauka lyg stipresnė negu neigiamojo. Gimimas Niliūnui yra didžioji paslaptis, ta raktinė situacija, kurios mislę atspėjus išsisprendžia ir žmogaus egzistencijos prasmės problema. Susidūręs su mirties faktu, Niliūnas, tiesa, klausia: kodėl esu?, bet šis jo klausimas pasikeičia į klausimą: kodėl gimiau? Sąmonės takais, matėme, poetas nusikelia į tolimiausią praeitį, peržengia savo ir medžiagos susitikimu paženklintą slenkstį ir į gyvenimą pažvelgia iš anapus, iš to pirmojo "anapus", kuris dar neturi gimimo žaizdos dėmių. "Septintosios elegijos" žmogus "alėjoje, prie geltonųjų prieglaudos namų" ilgai ieško ir randa jam vienam pažįstamas miestelio gatvėje išsaugotas pėdų žymes. Jas sekdamas, jis grįžta į gimimą: "aš, sekdamas jomis, kaip vabalas rėpliojau ištrintais takais,/ Kol pasiekiau bespalvėj motinos aky palaidotus namus".33 Grįžusiam namai spindi nuostabia šviesa, ir gimimas pasidaro perėjimas į karčią, nebūties persekiojamą formą, pikto angelo kerštas. Tačiau gimimas Niliūnui atveria ir antrąją savo pusę. Jis taip pat yra ta akimirka, kada žmogus išgirsta durų paraboles, kada jo tyli beformė būtis pasisuka į lange matomą šviesą, kada rankos prisilytėjimu prie durų rankenos išveda iš sienų kalėjimo. Ateina pašaukimo valanda, išsipildymo malonė. Taip gimimo mįslę spręsdamas, Niliūnas susiduria su nebūties pakeitimo būtimi, arba realizavimosi, mintimi. Tada dvasios būsena prieš gimimą pasidaro tik laukimu, kurio kiekviena linija mums liudija ilgesį ar atskleidžia poeto be galo subtiliai pagautą judesį į tuštumą, aistrą, kuri, neradusi objekto, sustoja erdvėje ar palieka neįkūnijusi

Jonas Kelečius Spalvinė kompozicija (aliejus)

"palietimo formulių", Niliūnas sako, balandžio mėnesio žemėje.34 Iš šitos perspektyvos pažvelgus, žmogaus gyvenimas tampa atsakymas į ilgesį, formulių realizavimas medžiagoje, išsipildymo momentų grandinė, kurią atbaigia paskutinysis pasikėlimas į dar vieną formą, paskutinysis perėjimas per ribą, kuriuo atsakoma į visos žmogaus egzistencijos laukimą. Šitaip, atrodo, galime interpretuoti vieną gražiausių Niliūno eilėraščių, kuriame gyvybę duodanti jėga kalba raudonplaukiui, juodžemio gelmėse pasodintam medžiui iš Green Point:
Mano akmenys, beformiai kaip vaikai,
Mano rankų žymės alksnio žievėje,
Mano akys, kurios staiga susidrumstė prieš naktį,

Mano lūpos, pasilikę nesulaukto kūno odoje,
Mano pėdos, neužgimusios gimtoje žemėj,
Ateis paliesti tavo kūno — Ir tu žydėsi.35

Pirmame eilėraščio sakinyje paminėta ribos ir praradimo valanda siūlo mintį, kad išsipildymo stebuklas ateina mirties momentu. Tačiau galima poeto mintį truputį kitaip suprasti ir įsivaizduoti, kad stebuklingos Dievo rankos palietimas įvyksta žemėje. Dievas tada žmogų pasiektų netiesiogiai, tik per savo buvimo ženklus. Šitokia interpretacija dar labiau išryškintų poeto jaučiamą esminį gyvenimo ir gyvybės santykį, kurį atskleidžia visa Niliūno kūryba, ypatingai vandens, srovės, lietaus vaizdų įvedimas į žmogaus egzistenciją.

Niliūno žmogus - medis auga paslaptingoje žemėje, nes čia įmanoma ir būti, ir nebūti, siekti dangų, bet taip pat šaknis įleisti į žemę. Šitą protui sunkiai suprantamą žmogaus situaciją Niliūnas sąmoningai pavadina lietuviškame eilėraštyje svetimai skambančiu vardu: Green Point. Tačiau šis Green Point, žemyno toliausiai nusitiesęs iškyšulys, yra paslaptingas ne tik todėl, kad čia randame dvi priešingybes, bet ir todėl, kad šios priešingybės nuolat suartėja, susitinka, viena kitai atsiveria, pereina viena į kitą ir tuo būdu nuolat keičiasi. Šitai yra vienas svarbiausių ir originaliausių Niliūno būties - nebūties pergyvenimų. Jį galima pastebėti ir tuose eilėraščiuose, kur, pirmą kartą skaitant, jaučiamas tik neigiamas elementas. Pvz., kai "Tylioj dainoj" poetas sako: "Tavo nebuvimas",36 suprantame, kad kas nors yra dingę. Tačiau mintyje žodžius ilgiau pasvėrę ir juos sugrąžinę į posmelio vaizdų tarpą, pastebime, kad nebuvimas yra toks konkretus, kad jis iš tikrųjų virsta buvimu: mūsų vaizduotėje jis yra. Šitoks perėjimas iš vieno poliaus į kitą dar ryškesnis "Vakare".37 Čia pateikiami įvairūs vaizdai, susiję su išnykimo mintimi: žiema, tamsa, vakaras, sniegas. Todėl spėjame, kad poetas piešia mirtimi dvelkiantį peizažą. Tačiau įsiskaitę pajuntame, kad į eilėraštį įvedama kažkokia kita dimensija: daina, veide išaugęs medis, ženklai ant lango, plaukus glostantis veidrodis. Atrodo, kad tamsa atsiskleidžia gyvybės alsavimui, o miegančiojo veide atsiranda gyvybės šifrai. Niliūnas mus pastato prie ribos, už kurios prasideda kitoks, net priešingas pergyvenimas. Į jį dažnai skaitytoją pastūmėja visa eilėraščio dinaminė kryptis. Nebūties atsivėrimas būtimi ir atvirkščiai yra ne tik filosofinė mintis, bet taip pat ir estetinis pergyvenimas. Jis, nenuostabu, atsispindi Niliūno poezijos forminėse savybėse, pvz., kontrastų sugretinime ar minties atskleidime, pirma iškeliant jos priešingybę. Net ir Niliūno mėgstamiausi daiktai, kaip durys, langas, siena, ar Praradimo simfonijose vis pasikartojantis kelionės motyvas primena, kad Niliūno vizijoj žmogus eina horizontu tarp dviejų pasaulių, vis peržengia ribą ir atsiveria naujam gyvenimo laipsniui. Tai jo amžinas ir vis pasikartojantis judesys.

Tačiau šis judesys, Niliūnas teigia,38 taip pat yra nepakartojamas, tur būt, ta prasme, kad mes niekada negrįžtame į jau išgyventą momentą ir niekada nepakartoj ame gimimo tai pačiai būčiai. Žmogaus egzistencija nubrėžia viena kryptimi einančią augimo kreivę, o ne uždarą ratą. Šitoje perspektyvoje neigiamieji momentai (tamsa, šaltis, sustingimas) įgauna naują prasmę, naują spalvą, nes jie tampa būtinu, bet tik pereinamu gyvenimo laipsniu, tolimesnio augimo sąlyga. Visiškai atviru žodžiu autorius aiškina, kad "Kelias amžinybėn ir šiandien tebeina pro dėmėtas kapines/ medinio miesto",39 o kitame eilėraštyje, pasivaduodamas mitologiniu Orfėjo simboliu, pasakoja, kad, kurmiui užmigus, spindinčių plaukų dainius leidžiasi į "požemio traukinio tunelį/ Parvesti savo Euridi-kės".40 Šviesa atsiranda iš tamsos, Mistiškoji Rožė auga žemėje ir iš "bizantiškos nakties" iškyla.41 Tuo būdu įvairios nebūties formos nustoja savo siaubo. Pvz., pažvelgęs į šalto kūno lūpų liniją, Niliūno žmogus jaučia begalinį džiaugsmą.42 Žiemos peizažas jam viltimi persisunkia: "(Džiaugsmingas raides kerta arklio kanopos;/ Vieškelis žiemos naktį yra trapi ir nuostabi daina)."43 Kartais šaltis yra sąmoningai pasirenkamas, nes tik šiaurės žemėje vėjai tegali dainuoti "niekados mums negirdėtą vasaros skambėjimą".44 Tik čia skietmedžio žiedai ir paties žmogaus akys išlieka be dėmės, tyros. Šitokiu visišku šilumos ir paguodos atmetimu, visišku nusigręžimu nuo daline gyvybe paženklintų pasaulio daiktų Niliūnas ieško išsipildymo malonės, gyvybės pilnumo, kuris patenkintų visą jo troškimą.

Bet ši kelionė taip pat veda į maištui artimą dvasios nusiteikimą, ir poeto žodžiai kartais skamba kaip prometėjiškas nusigręžimas nuo Dievo:
Aš Tavo formą seniai ištryniau nuo savo
pasaulio sienos
Ir nupiešiau savo silpnybės ženklą,
Nes aš esu pingvinas, pasislėpęs miniose,
Kuris, sapnuodamas ir budėdamas,
Stato nepereinamą sieną,
Kad jos Tu negalėtum peržengti.45

Šie žodžiai, ypač tam, kuris nejunta Niliūnui taip būdingo amžino augimo dėsnio ar nepažįsta jo eilėraščio dinamikos, atrodys panašūs į kovingą ateizmo teigimą. Tikroji šių dviprasmių eilučių mintis išryškės tam, kuris, įsijungęs į viso Balandžio viligijos rinkinio ritmą, čia cituotos maištingos "Ištikimybės elegijos" tąsą atras "Intymaus monologo" teigime, kad maištas yra tik mūsų, t. y. tik žmogaus "likimo klausimas ir sprendimas"."'' Būties pilnumo laipsnyje jis pasidaro nereikalingas.

Į tobulą būtį visu veidu žmogus gyvenime neatsigręžia, kaip ir tas Niliūno "Epitafijos" lakus paukštis, kurį mirtis pašauna; tik tada jo "plunksnos krito būties hiperbolėm"47 Įaugęs į horizonto liniją, kur susitinka mirtis ir gyvybė, žmogus, medis iš Green Point, jaučia dviejų pasaulių trauką. Čia ir išryškėja Niliūno poezijoj taip dažnai juntama egzistencinė į-tampa. Žmogus eina į šviesą, bet jis taip pat žvelgia atgal ir mąsto savo dūžtančius pasaulius, senąsias buvimo formas. Jis yra prirakintas prie mirties, nes savyje nešioja jau išgyventas, išsekusias akimirkas ir žino, kad jo gyvybės sąlyga buvo ir yra mirtis. Todėl kartais jame išauga begalinis noras sustoti ir prisirišti prie žemės, savyje sugerti tikrovės garsus, spalvas, linijas, tarti, kad visa, medžiai ir uogienojas, auga tiktai jam. Kartais jis susitelkia ties savimi ir nori būti sau prasmė: "manęs paties užteko prisidengti prieš likimą".48 Kartais jis karčiais žodžiais skundžiasi, kad praeities ne-būtyj žuvo visa tai, žmonės ar daiktai, kas jį vedė į šviesą. Šitokia mintis, gal būt, išreiškiama vaikiškais rūbais apsivilkusių langinių vaizde: "Langinės/ negalėjo emigruoti: jos dejuoja,/ suteptais vaikystės rūbais, ir tavo lūpų liūtys teišliko/ Bepročio veidrodžio kape, balandžio žemėje".49 Vaizdo sudėtingumas mums neleidžia jo pilnai suprasti, tačiau galime atpažinti pačius pagrindinius elementus ir eilučių sulaužytoj ritmikoj jausti skausmo jėgą.

Ypač įdomiai Niliūnas išvysto paliktos motinos temą. Motina, priešingai kai kurioms literatūros tradicijoms, Niliūnui nėra tik žemės -gyvybės simbolis. Ji — veidrodis, atsuktas į šviesą, bet taip pat ir į tamsą, — kenčia mirtį, kuria nuperkama sūnaus gyvybė. Jau ir Praradimo simfonijose Niliūno melancholiška motina ir sesuo atrodė lyg sūnaus - brolio nužudytos. Balandžio vigilijoj, pvz., eilėrašty "Motinai" įsipina dar ryškesnė kaltės gaida, dar tragiškiau išgyvenamas žemėj neišvengiamas atsiskyrimas. "Šventės elegijoj" poetas pasišaukia pačias didžiausias graikų tragedijos herojes ir stipria, bet kontroliuota emocija persunktu sakiniu taria: "Medėja, Andromacha ir Jokasta, mano seserys".50 Poetui būties ir nebūties ciklai gyvenimą veda išsipildymo kryptimi, bet jo sieloj vis tiek skausmingai rauda nužudytos seserys, dega mirę pasauliai.

Jonas Kelečius                                    Spalvinis etiudas
 
Praeitis nevisada išgyvenama tragiškai. Yra kūrėjų, kuriems prisiminimo galia tiek reali, kad laiko ribos išnyksta, praeitis jaučiama stipriau nei esamasis momentas, sąmonėje išnešioti vaizdai lygiai gyvi, kaip regimoji tikrovė. Įvyksta stebuklinga metamorfozė, ir tai, kas mirę, gyvena. Niliūno poezija tačiau šito stebuklo dažniausiai nepažįsta ar juo pilnai netiki. Štai, Praradimo simfonijose poetas jaučia gimtų namų artumą. Jis mato mėlynas langines, užmirštų gėlių vazą, seną Noe paveikslą."51 Jam atsiveria "pažįstamos ir geraširdės durys";"52 prieš jį stovi motina veidu "tartum suarti laukai lietingą rudenį".53 Tačiau, nežiūrint, kiek ryški gimtų namų vizija, ji vis tiek palieka praeityje. Poetas beveik visur išlaiko čia ir ten dis-tinkciją, net ją pabrėžia tokiais žodžiais, kaip kelionė, nueinu, grįžau ir t.t., ar namų tolumą parodo, pasirinkdamas ne esamąjį, bet būtąjį ar būsimąjį laiką. Todėl žinome, kad poetas jaučia gimtuosius namus esant vaizduotės sukurtus, ir nors vienam rinkinio eilėraščiui įrašu yra parenkami Marcei Prousto žodžiai, šio prancūzų rašytojo centrinis išgyvenimas — prisiminimo stebuklas — Niliūno poezijoj nepasikartoja. Laiko ribos ir medžiaga užstoja kelią į praeitį. Niliūnui būdingesnis šitaip "Rugsėjo naktį" aprašytas laiko pergyvenimas: "Aš ištiesiau į saulę ranką, bet paliečiau tiktai rugsėjį"."54 Orfėjaus medyje, tiesa, prisiminimai kartais įgauna stebuklingos jėgos. Štai, poetas žvelgia į savo sielos pergyvenimus, į "tylų veidrodžio sidabrą", ir jam atsiveria didžiuliai slėniai, fantastiški miestai, ošia medžių šakos. Alėjų prieblandoj įžiūrimi "nuostabaus atsiminimo medy palikti ženklai".55 Šitą gyvo prisiminimo momentą Niliūnas pavadina išsivadavimo naktimi. Tačiau Balandžio vigilijoj vėl pastebime neigiamą požiūrį, vėl išryškėja tikrovėje išgyvento ir sąmonėje pasilikusio momento skirtumas. Sniegas, "familiariškai krintantis ant medžio ir akmens",56 iš tikrųjų poetui nėra familiariškas, t. y. anksčiau vaikystėje matytas. Poetas jaučia, kad tik jo paties mintis dvi laiko nuotoliu išskirtas snaiges, du skirtingus tikrovės fragmentus sulydo į tą pačią realybę. Atmintin įkritusi snaigė yra mirusi; ji guli, poetas pripažįsta, "vaizduotės prieblandoje, sunkiam metaforų karste"."57 Sąmonėje iškilęs prisiminimas ir pasaulis, kurį poetas stebi, tuo pačiu gyvenimu nevirpa. Greičiau vidinis pergyvenimas ir objektyvios tikrovės daiktai susikerta ir savo šiurkščiu, nesiderinančiu bildėjimu primena, kad išgyventi momentai iš tikrųjų yra žuvę pasauliai, tik prisiminimuose degą: "Degti! akies membranoj neliko nė atošvaistos/ To, kas buvo šventė. Degti!"58 Amžinumo išsiilgusiam žmogui prisiminimai tėra sunkūs nebūties ženklai sieloje.

Balandžio vigilijos metaforų karstas bei akies membrana reiškia ne tik prisiminimus, bet taip pat ir vaizduotę. Iš tikrųjų, Niliūno poezijoj laiko dimensija paprastai atsistoja antrame plane, prisiminimai Įgauna sapno spalvos, ir tada jaučiame, kad poetas ne tiek sprendžia praeities ir dabarties nesuderinamumo problemą, kiek ieško gyvybės ir mirties ženklų vaizduotės sukurtame pasaulyje. Sapnai, pasakos, legendos, poetų vizijos yra lygūs prisiminimams ta prasme, kad jie, gyvi tik poeto sielos virpėjimu, tikrovėje neįsišaknija ir kankina tuo pačiu vidinio pergyvenimo ir objektyvios tikrovės konfliktu: kas iš tikrųjų yra — sapnas ar pasaulis, kurį regiu? Kuris jų atskleidžia tiesą? Kuriame mirga vien tiesos iliuzija? Šitą vaizduotės ir tikrovės problemą, tiek pirmame, tiek paskutiniame rinkinyje, Niliūnas sprendžia gana įvairiai, paklusdamas tai vieno, tai kito poliaus traukai. Kartais poetas junta sapno apgaulę, kuri jam atrodo dar didesnė negu prisiminimo melas, nes sapnai žmogui žada dovanoti visą pasaulį, bet iš tikrųjų rankose palieka tik vaizduotės nužudytos tikrovės karstą. Jei sapnuodamas žmogus patiria, kad "nėra šalies pasauly nei vienos, kurios nebūtų galima pasiekti svajonių tiltais", sapnai taip pat žmogų pastato ties mirtyje įšalusiu paveikslu: "Šaltas ašigalio saulėleidis ant rankų laikė juodą karstą — dangų"."59 Juo sapnas žavingesnis, juo jis žmogų labiau atitraukia nuo tikrovės, užburia savo fantastišku mirgėjimu, šviesa akis išdegina. Tada žmogus, aklas ir kurčias gyvybei, taip pat ir prasmei tikrovėje, tikrovę paverčia nykia šešėlių karalyste. Jis, praradęs realybės pajutimą, svaigdamas eina Mėlynos Žolės Gatve ir mąsto, "kaip Hoelderlinas, . . . kad visa, ką matau, yra tik niaurūs hieroglifai/ ir tylintys inertiškos buvimo beprasmybės šifrai".60 Panašiai jaunas Odisėjo kareivis svajoja legenda tapusią Troją, ir ši svajonė staiga pavirsta kartu nuodinga ir gaivalinga sėkla.61

Kelionė į vaizduotės vizijų šalį čia baigiasi jaunojo kareivio pamišimu. Tačiau ne visada Niliūno svajotojas, tas žmogus su akimis pilnomis paukščių, atsimuša į apgaulės ar pamišimo sieną, ne visada poetas, vizijose ieškojęs pasaulio daiktų tikro vardo, randa, kad šio vardo "nebėra šaltose albatroso akyse".62 Kartais Niliūno poezijoje, atvirkščiai, leidžiamės gilyn į vaizduotės sukurtą pasaulį, ir čia mus pasitinka ne šaltos, ledinės miegančios karalaitės akys, bet spindinčiom karūnom ir gyvais veidais vaikai: "Ghirlandajo auksaplaukis ir degančiom akim Giordano Bruno".63 Vaizduotės vizija poetas tiki, ypač kai kuriuose Orfėjans medžio eilėraščiuose. Čia du svajotojai sapnuodami su vėjais susilieja, bet taip pat sapne tvirtai atsiremia į alyvmedį.64 Fantazijos šalis Ci-tera neturi melagingo mirgėjimo,65 o žmogus iš tikrųjų sapnų džiaugsmu ir laisve, poetas sako, "durų rankena. . . sužeistus pirštus" išgydo.66 Poeto kritiška sąmonė užmiega, ir tada kalnai sidabru pavirsta, o visas pasaulis delnuose nuo tikrovės pasislepia.67 Ypač įdomūs tie eilėraščiai, kur Niliūnas supina du motyvus, sapno apgaulę ir sapno žavesį, ir kalba lyg dviem balsais, jausdamas, kad vaizduotės sukurti paveikslai nėra tikri, bet vis tiek žvilga kažkokia tikra paslaptimi. Pavyzdžiu galime imti "Mirusius angelus". Jei Žemės antologijos redakcija, tur būt, pirmoji, svajones pavadina švino kareivėliais, Orfėjaus medyje kareivėliai — vaiko žaislas — pakeliami į Elsinoro princų rangą. Sapnus ir čia pikta jėga nužudo, bet žmogus jų kūnus, lengvus kaip šypsena, išneša "pro saulėje plasnojančius malūnus/ Kaip Elsinoro princus spindinčiais kardais".68

Šitą įvairuojančią sapno interpretaciją galima, tur būt, aiškinti momento nuotaika. Tačiau, iš kitos pusės, ne visada Niliūnas kalba apie tokius pačius sapnus. Kai kuriuos jų jis pavadina nuodingais, nes jie mus užkrečia noru praeinamą tikrovę paversti amžina. Žmogus sapnuoja tam, kad savo pasaulį matytų nepraeinamą. Jis, kaip Prometėjas, užsimoja esamajame laike sukaupti visą būties pilnumą ir, atsisakęs pripažinti augimo dėsnį, nemirtingumo ilgisi žemėje. Šiuo amžinybės sapnu tačiau jis prisiriša prie mirštančios žemės, ir todėl jo tuščią pastangą (Niliūnas tai vadina kilimu į melagingą "Blauen, stovintį gelsvos nakties šešėlyje"69 seka ironiškos dievų šypsenos ir juokas. Bet ne kiekvienas sapnas nuodingas. Yra tokių, kurie atveria duris į visiškai naują dimensiją, į medžiaginį pasaulį viršijančią tikrovę, kurie tuo būdu tampa tiesos sapnais, nors ir kiekviena savo detale jie neigtų regimosios tikrovės tiesą. Matome, kaip Niliūno poezija praturtėja dar vienu motyvu — regimosios tikrovės apgaulės tema. Šį motyvą lengvai atpažįstame tiek Praradimo simfonijų teigime, kad meilė žemei žmogaus "dvasioje pasodino negyvą medį, kurs vadinasi tikrove",70 tiek Balandžio vigilijos "Laiške", kur žmogus taria, kad amžinumas žemėje nėra jo tikrasis ilgesys. Savyje jis junta kitą ilgesį, kuris kaip milžiniškas ąžuolas "auga nuolatos, šlama nuolatos".71 Pajutęs tiesos -tikrovės artumą, poetas nusigręžia nuo pasaulio daiktų arba žvelgia pro juos, kad pamatytų amžiną tiesą. Tai, ką pasaulyje regi akis, tėra šifras, hieroglifas, ženklas vedantis į paslėptą paslaptingą dimensiją:
Tavo skambanti ausis —
Rausvas sraigės hieroglifas;
Skrendantis per jūrą grifas
(Pasakoj); karšta naktis.72

Poetas atsisako nuodingų sapnų ir įsimyli veidrodį, įėjusį į kambarį "tylos spindėjimo ir džiaugsmo linijos veide"73 parodyti. Jo sąmonės ekranuose atsiranda amžinos tiesos atspindžiai, o vaizduotės vizijos įgauna naują prasmę ir užauga Orfėjo medžiais.

Kas yra regimąjį pasaulį viršijanti tiesa? Kartais atrodo, jog Niliūno tiesos samprata nesiskiria nuo krikščioniškos, ir todėl galime sakyti, kad Niliūno poezijos būties ir nebūties ciklai veda į krikščioniškai suprastą Dievą. Kartais tačiau regimąjį pasaulį viršijančios tiesos viziją poetas piešia vaizdais iš meno ir literatūros pasaulių, ir todėl kyla klausimas, ar žmogaus egzistencijos atbaigimą poetas randa mene, ar greičiau meno motyvai tėra būdas dviejų tik-rovių skirtumui išryškinti. Klausimas įdomus, bet jis nėra esminis. Jis daugiau slepia nei atskleidžia Niliūno minties tikrąją kryptį, nes po
etas veržiasi ne siaurinti, bet vis daugiau praplėsti savo tiesos sampratą taip, kad joje sutilptų įvairūs elementai, net ir tai, kas pradžioje atmetama. Tad, tiesos vardan atmetęs žemę, poetas į žemę vėl grįžta, nes jis randa ją pačioje tiesoje. Ji paradoksiškai yra ir žemė, ir tiesa, kaip ta Niliūno Venera, kuri nuskęsta Adrijos jūroj ir tada nubunda Mistiškos Rožės rytmetį, krikščioniška ir pagoniška, kalta ir nekalta: "O kaltas nekaltume! O nekaltas ir nesuteptas kaltume!"74 Įdomu tai, kad Niliūnas atranda ne tik žemę amžinoje tiesoje, bet taip pat ir amžinąją tiesą žemėje. Atrodo, kad, tiesą suradęs, jis grįžta į medžiaginį pasaulį, kuris jam dabar yra daugiau nei tiesos šifras. Jis yra tiesa: "Žemė buvo balsas ir žvilgsnis",75 poetas taria viename savo originaliausių ir giliausių eilėraščių "Kūnas ir balsas". Čia poetas ryškina medžiagos ir dvasios santykį ir pasiekia nepaprastai subtilaus šių dviejų realybių suderinimo. Skaitytojui dar kartą atsiskleidžia viena Niliūno poezijos svarbiausių ypatybių — veržimasis pasiekti tą pasaulį, kur priešingybės pranyksta visa apimančiame tiesos ir būties pilnumo rate.


1. A l'ombre des jeunes filles en fleurs, rinkinyje Balandžio vigilija (toliau santrumpa: BV) pp. 15-16.
2. J. Girnius, Žmogaus prasmės žemėje poezija, antologijoj žemė (Los Angeles 1951), p. 32.
3. Picasso: Mergaitė, BV, p. 74.
4. Žiemos peizažas, BV, p. 45.
5. Ibid.
6. Motinai, BV, p. 36.
7. Vėjarodžio simfonija, rinkinyje Orfėjaus medis, (toliau santrumpa: OM), p. 69.
8. Vergilijus grįžta į Brundisiumą, BV, p. 87.
9. Paskutinė kelionė, OM, p. 20.
10. Euridikės kapas, BV, p. 76.
11. Rudens elegija, OM, p. 40.
12. Sūnus palaidūnas, BV, p. 20.
13. žiemos peizažas, BV, p. 45.
14. Mėlynos žolės gatvė, BV, p. 49.
15. Inferno, OM, p. 99.
16. New York, BV, p. 69.
17. Ibid., p. 67.
18. Rytas, BV, p. 18.
19. Picasso: Mergaitė, B V, pp. 74-75.
20. Tyli daina, BV p. 10.
21. Rauda, BV, p. 32.
22. Vigilija nona, BV, p. 11.
23. Madona su žuvim, BV, p. 55.
24. Pažinimo elegija, BV, p. 80.
25. Melancholija, BV p. 23.
26. Motinai, BV, p. 36.
27. Reąuiem Gelsominai, BV. p. 39.
28. Ibid.
29. Ibd.
30. Rauda, BV, p. 32.
31. Ibid., p. 33.
32. J. Girnius, žmogaus prasmės žemėje poezija, antologijoj Žeme, pp. 54-49.
33. Septintoji elegija, OM, p. 91.
34. Reąuiem Gelsominai, BV, p. 39.
35. Medis iš Green Point, BV, p. 112.
36. Tyli daina, BV, p. 10.
37. Vakaras, BV, p. 9.
38. Balandžio vigilija, BV, p. 27.
39. Žiemos elegija, BV, p. 29.
40. New York, BV, p. 68.
41. Himnas Mistiškajai Rožei, BV p. 57.
42. Pavasario giesmė, BV, p. 52.
43. Žiemos elegija, BV, p. 30.
44. Pavasario giesmė, BV, p. 51.
45. Ištikimybės elegija, BV, p. 54.
46. Intymus monologas, BV, p. 85.
47. Epitafija, Aidai, 1965 sausis, p. 11.
48. Madona su žuvim, BV, p. 55.
49. Reąuiem Gelsominai BV, p. 39.
50. šventės elegija, BV, p. 41.
51. Eldorado rinkinyje Praradimo simfonijos (toliau
santrumpa PS), pp 7-8.
52. Namie, PS, p. 16.
53. Grįžimas, PS, p. 12.
54. Rugsėjo naktis, PS, p. 28.
55. Išsivadavimo naktis, OM, p. 56.
56. Mėlynos žolės gatvė, BV, p. 49.
57. Ibid. p. 50.
58. šventės elegija, BV, p. 41.
59. Ketvirtoji elegija, PS, p. 116.
60. Mėlynos žolės gatvė, BV, p. 50.
61. Odisėjo kareivis Persefonos karalystėj pasakoja,BV, p. 84.
62. Laiškas, BV, p. 62.
63. Sapnas, OM, p. 59.
64. Aš atsimenu, kaip mes abu gulėjom, OM, p. ?4.
65. Embarąuement pour Cythėre OM, p. 35.
66. Aš atsimenu, kaip mes abu gulėjom, OM, p. 74.
67. Sidabras, OM, p. 73.
68. Mirusieji angelai, OM, p. 107.
69. Reąuiem Gelsominai, BV, p. 39.
70. Trečioji elegija, PS p. 113.
71. Laiškas, BV, p. 63.
72. Tavo skambanti ausis BV, p. 17.
73. Veidrodžio legenda, BV, p. 46.
74. Himnas Mistiškajai Rožei, BV, p. 57.
75. Kūnas ir Balsas, BV, p. 60.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai