|
|
ATEITININKŲ VIII KONGRESAS |
|
|
|
Parašė J. G.
|
Savo 60 metų veiklos sukaktį ateitininkai atšventė VIII kongresu, pradėtu jaunimo stovykla Dainavoje rugpiūčio 30 ir tęstu Čikagoje rugsėjo 4-6.
Dainavoje
Nors jau ir sulaukusi 60 metų, Ateitininkų Federacija iš esmės lieka nukreipta į jaunimą. Tai akivaizdžiai rodė ir vadinamoji prieš-kongresinė stovykla. Iš sendraugių joj dalyvavo tik 10, o kitus dalyvius sudarė jaunimas — 36 moksleiviai ir 99 studentai (IX.2 duomenys). Moksleiviai ir sendraugiai jau buvo anksčiau turėję savo stovyklas, o studentams šių metų prieškongresinė stovykla atstojo ir jų tradicinę metinę stovyklą. Stovyklai vadovavo Vincas Kolyčius, pasižymėjęs Toronto moksleivių ilgametis globėjas. Dvasios vadas— kun. S. Laurinaitis. Programos vedėjas — kun. G. Kijauskas, SJ. Stovyklos komendantas — dr. St. Rudys.
Oficialiai stovykla buvo vadinama prieškongresinė, faktiškai ji integraliai priklausė kongresui, turėdama savo pagrindiniu uždaviniu ryškinti ateitininkijos sąjūdžio prasmę ir kryptį, žengiant į naujus dešimtmečius. Pagal tai visų pirma ir buvo telktasi į savęs pačių aiškinimąsi: ko siekiame, ko stokojame, kiek ko pasiekiame?
Stovykla pradėta kun. G. Kijaus-ko vadovaujamu simpoziumu apie ateitininkijos bei jos sąjungų bendrą padėtį. Federacijos vadas dr. J. Pikūnas akcentavo, kad ateiti-ninkija tuti visada likti jauna, auklėdama jaunimą pilnutiniais žmonėmis, ir pagal tai jai reikia didesnio moralinio jautrumo, gyvos dvasios ir tvirtesnio pasaulėžiūrinio nusistatymo. ASS atstovas Vicepirmininkas Arv. Barzdukas ryškino dvi sendraugių veiklos kryptis: rūpintis pagalba jaunimui ir daryti didesnės įtakos visuomenėje, nevengiant domėjimosi ir kontroversiniais klausimais. SAS pirmininkas A. Razgaitis kėlė, kad studentų veiklą stingdo stokojimas įsitikinimo organizacijos tikslais ir iš to plaukiąs tenkinimasis tik draugysčių plotme. MAS pirmininkas A. Puteris informavo apie vykdomą jaunimo sąmoninimą kursais bei stovyklomis. Iš sutinkamų sunkumų jis kėlė du: stoką žmonių, kurie padėtų jaunimui, ir nykstantį lietuvių kalbos vartojimą, ypač stovyklose. Kitas tris stovyklos dienas vyko paskaitos, kurių kasdien buvo po dvi.
Pagrindine stovyklos paskaita reikia laikyti dr. A. Sužiedėlio paskaitą Ateitininkas gyvenime. Užuot leidęsis į ateitininkų principų ryškinimą, dr. A. Sužiedėlis iškėlė klausimą: ar iš tiesų išorinis principingumas daro įtakos žmogaus kasdieninei elgsenai? Plėtodamas savo atsakymą į šį klausimą, jis samprotavo, kad principingumas yra funkcionalus, veiksmingas ir angažuojantis ten, kur formuojasi gyvenimo struktūra. O dabartinėje situacijoje "žmogus instinktyviai ieško ne struktūros, o atvirkščiai — iš struktūros išsilaisvinti". Todėl ir ateitininkų principai krenta į bergždžią dirvą tokioje aplinkoje, kuri jau taip su-struktūrinta, kad niekas, mus pačius įskaitant, nelinkę klausytis, mūsų kilnių šūkių. Tokia padėtis įspėja susirūpinti geros valios blogomis pasekmėmis, kai norima tik iš šalies piktintis pasaulio blogybėmis. Atsiribojimas virsta nuodėme, kaip ir bloga intencija: "kuo daugiau išsisaugome nuo tų blogųjų įtakų, tuo daugiau prarandame savo įtaką savo pačių aplinkai". Užtat ir neteisinga problemas skirstyti į savąsias ir svetimąsias: kiekvienas esame savo brolio sargas, visi esame atsakingi už savo aplinkos, savo pasaulio skurdų stovį. "Jei klausiame, ką mes, kaip ateitininkai, turime daryti, tai bėda ta, kad, principais apsistatę, dažnai negirdime gyvenimo iššūkių. Dažnai gal jaučiamės turį atsakymus gatavus, pagal Šalkauskį ar Girnių, prieš išklausydami, kas klausiama. Jei esame tvirti savo tikėjime, jei pasitikime savo galvojimu, tai joks klausimas mums nėra svetimas ir joks argumentas, galvojimas iš anksto atmestinas". Išvardinęs tokius klausimus, kaip pasaulio populiacija, abortas, gimimų kontrolė, popiežiaus neklaidingumas, kunigų celibatas, komunizmo evoliucija per paskutinį dešimtmetį, moterų teisės ir lygybė, karo moralė, dr. A. Sužiedėlis savo paskaitą baigė kreipimusi: "neapsišarvokime savo principais taip, kad liktume kurti bet kokiai minčiai iš šalies, kad liktume nesupratę, kas dedasi, vyksta mūsų neramiame pasaulyje". Tik tokiu būdu liksime gyvenime, antraip "pats gyvenimas mus padės į archyvą ar į muziejų".
Kun. dr. A. Paskųs (taip pat psichologijos profesorius) kalbėjo anksčiau už dr. A. Sužiedėlį, bet jo paskaita Pasaulėžiūrinė bazė po Vatikano II suvažiavimo lyg toliau plėtojo dr. A. Sužiedėlio mintis. Vatikano II suvažiavimas atidarė "langus" parodyti, kas iš tikro seka Dievą ir kas ne. Reikia atsisakyti užmokesčio morale besiremiančio tikėjimo, sacharininio Kristaus ir vaikų darželio Dievo sąvokos. Tik brandus religinis tikėjimas gali būti prasmingas tiek atskiram žmogui, tiek dabarties pasauliui, žmogus dabar pasidaręs kritiškas ir maištingas, ieškąs vertybių sekse, pergyvenimų intensyvume, bandąs susikurti dirbtinį rojų. Reikia skaityti laiko ženklus, nes žaizdoms pagydyti būtina diagnozė. Būtina pažinti tikrovę, kad būtų galima ją gydyti. Atvirumas laikui, ištikimybė idealui.
Stovyklos kapelionas SAS dvasios vadas kun. S. Laurinaitis jautriai apeliavo į krikščionio gyvąją dvasią. Vienas klausytojų jo žodį "Drauge" aptarė "nei paskaita, nei pamokslu, kiek pergyvenimu".
Dr. V. Vygantas ėmėsi klausimo: Kodėl aš išstojau iš ateitininkų? Daugiausia ne sąmoningai pasitraukiama, o nubyrama, nusibodus struktūriniam elementui (klausytis, kas darytina): "sukuriame gerojo sūnaus prototipą, bet nedrįstame gyventi sūnaus palaidūno problematika". Pasisakydamas prieš nusiteikimą palaikyti status quo, dr. V. Vygantas pabrėžė reikalą gilinti ateitininkijos kaip sąjūdžio prasmę. Sąjūdžio prasmė yra gilesnė už organizacijos.
AF dvasios vadas kun. St. Yla ilgoje paskaitoje kreipėsi į ateiti-ninkiją 2010 metais, kada būtų švenčiama 100 metų sukaktis. Jis reiškė tikėjimą, kad ateitininkija išliks ir per ateinančius 40 metų, nes sugeba geriau nei kitos organizacijos žmogų auklėti, ne vien jį užimti. Siūlė sudaryti dar dvi naujas sąjungas: jaunučių ir jaunųjų akademikų.
Veikimo klausimus svarstė kun. G. Kijauskas ir kun. K. Trimakas. Pirmasis analizavo veikimo metodus, antrasis — piešė dinamišką veikimą. A. Žukauskas kėlė AF sąjungų bendradarbiavimo reikalą.
Čikagoje
Čikagoje pirmasis parengimas buvo penktadienio vakarą (IX.4) įvykęs literatūros vakaras, kurį suorganizavo ir atidarė "Šatrijos" korporacijos globėjas J. šoliūnas. Buvo scenon išvestos visų kartų ateitininkuose išaugusios kūrybinės pajėgos. Savo poezijos skaitė Bern. Brazdžionis, K. Bradūnas ir J. šva-baitė, D. Sadūnaitės eilėraščius paskaitė ž. Keliuotytė, iš jauniausiųjų poečių pasirodė M. Girniuvie-nė ir L. švėgždaitė. Humoristinių eilėraščių paskaitė Al. Baronas. Prozai atstovavo Č. Grincevičius ir D. Brazytė - Bindokienė. 9 autorių literatūros vakaras susilaukė tokio dėmesio, kad ne visi atvykusieji galėjo ir patekti į Jaunimo centro didžiąją salę (per 700 vietų). Tik nelemtai pasitaikiusi tvanka slopino nuotaiką per ilgai ištįsusiai programai. Prozos dalykus reikėjo pasirinkti trumpesnius. Iškritus anksčiau numatytam A. Vaičiulaičiui (jis tą vakarą dalyvavo LKMA suvažiavimo literatūros vakare), ateitininkų prozaikų atstovavimas nebuvo reprezentatyvus. Gi poezijos skaitymas neturi išvirsti mitinginiu šaukimu. Tai svetima poezijos prigimčiai, ir tokio skaitymo nereikia mokytis nė iš Bern. Brazdžionio.
Kitą vakarą, šeštadienį (IX.5), vyko pagrindinis kongreso parengimas — V. Marijošiaus diriguojamas simfoninis koncertas. VI. Ja-kubėno šio koncerto atskira recenzija bus kitame numeryje.
Oficialiai kongresas buvo pradėtas iškilmingu posėdžiu rugsėjo 5 rytą. Atidarymo žodį tarė rengimo komiteto pirmininkas dr. P. Kisielius. Invokacinę maldą sukalbėjo vysk. V. Brizgys. Pakviestas gausus garbės prezidiumas. Į darbo prezidiumą kongreso pirmininkais buvo pakviesti Arv. Barzdukas, dr. J. Norkaitis (iš Vokietijos) ir stud. R. Juzaitis. Perskaitytas pop. Povilo VI sveikinimas kongresui ir išklausyta daug kitų raštinių sveikinimų. Po tradicinio ritualo sekė pagrindinė paskaita, kurią skaitė dr. A. Darnusis, kaip pirmasis AF vadas, palikus Lietuvą, vadovavęs ateitininkų atsikūrimui užsienyje.
Dr. Ad. Damušio paskaitos tema buvo Jauna krikščioniškoji asmenybė — tautos viltis (paskelbta "Draugo" šeštadieninio priedo IX. 26 ir X.3 numeriuose). Paties paskaitininko žodžiais, ši tema buvo parinkta sąmoningai, kaip priešingybė nesiangažuojantiems sumanytojams, nes jauna krikščioniškoji asmenybė šimtu procentų Kristaus vardan angažuojasi savo tautos, o per ją ir visos žmonijos gerovei. Dabartiniame sąmyšio laikmetyje keliama daug sumanymų padėčiai gerinti, bet, patiems pasimetus, nesiangažuojama juos vykdyti. Viltis yra ne pasyvume ir ne tame radikalume, kuris stokoja aiškaus tikslo. Priešingai, viltis yra tikėjime, atremtame į realių galimybių pažinimą, ir drąsoj nugalėti kliūtis. Tokios krikščioniškai besianga-žuojančios dvasios jaunimo ugdymas yra pirmaujantis ateitininkijos uždavinys. Rūpindamasi jaunu žmogumi su visais jo dabarties rūpesčiais, ateitininkija yra gyva dabartyje, o ne tiktai praeities tradicijų tęsėja. Siekiant geresnio pasaulio, naivu nekritiškai žavėtis viskuo, kas nauja. "Naujoji kairė" vardo pakeitimu bėga nuo komu-
Ateitininkų kongresas. Viršuje kongreso kalbėtojai dr. A. Darnusis (kairėj) ir AF vadas dr. J. Pikūnas. šoninėj nuotraukoj tarp kongreso dalyviu matyti rengimo komiteto pirm. dr. P. Kisielius, buvęs AF vadas S. Sužiedėlis, B. Brazdžionis. Apatinėj nuotraukoj kongreso dalyviai gieda himną. Pirmosios trys nuotraukos J. Rimkevičiaus, apatinė — A. Gulbinsko
nistinės kairės šešėlio, bet lieka ta pati griaunanti ir negatyvi jėga. Propaguojama naujoji moralė yra ta pati senoji amoralė. Siekdama ne masės žmogaus, bet savarankiškos asmenybės, ateitininkija yra prieš sumasinimą, nuideologinimą ir niveliavimą. Jaunai krikščionš-kai asmenybei nedera 100 procentų tapatintis nei su konservatiz-mu, nei su liberalizmu, nei su radikalizmu. Šios visos laikinės sistemos yra vienašališkos - siauros. Mums, ieškant naujų kelių, žvilgis nukrypsta į Dovydaitį, kuris nihilizmo tvaike pajėgė rasti visko Kristuje atnaujinimo idealą, pasirodė dideliu krikščionišku humanistu ir sugebėjo savo idėjas pozityviai gyvendinti. Šias mintis plėtojo dr. Ad. Darnusis.
šeštadienio popietę Vc. Kleizos vadovaujamas simpoziumas ieškojo ateitininkų sąjūdžio prasmės ir krypties. Jame savo mintis dėstė D. Polikaitienė, dr. J. Boguta, dr. J. Norkaitis, J. Oniūnas ir dr. V. Vygantas. Ryškinta ateitininkų prasmingumas jaunimui, akcentuotas ekumeninis atvirumas kitų atžvilgiu ir drauge savo pačių tarpe radimas vietos skirtybėms, rodyta ir kritiško, bet nerealaus nusiteikimo. Šiam posėdžiui pirmininkavęs stud. R. Juzaitis baigiamajame žodyje apeliavo parodyti, kad galima viską atnaujinti, nesigrie-biant akmenų, su policija kariavimo ir universitetų deginimo.
Darbo posėdžių buvo du. Pirmasis jų (šeštadienį prieš pietus) buvo skirtas AF valdybos (dr. J. Pikūnas ir dr. L. Bajorūnas), moksleivių (A. Puteris), studentų (A. Razgaitis), sendraugių (dr. A. Sužiedėlis), šalpos fondo (dr. V. Šaulys), "Ateities" administracijos (J. Polikaitis) ir redakcijos (J. Šoliū-nas) pranešimams. Pagal pateiktus duomenis, moksleivių veikia 25 kuopos su ligi 1600 narių, studentų yra 12 draugovių su apie 300 narių, o sendraugių sąrašas (dar nepilnas) siekia 1397.
Antrame darbo posėdyje, sekmadienio (1X6) rytą, diskutuoti organizaciniai reikalai ir išrinkta AF taryba: P. Alšėnas, P. Baltakis, A. Idzelis, G. Ivaškienė, dr. A. Juzaitis, G. Juozapavičiūtė, dr. K. Keblys, kun. G. Kijauskas, V. Klio-rys, S. Laniauskas, A. Puteris, A. Razgaitis, dr. St. Rudys, E. Sužiedėlis ir P. Žumbakis. Ligi šiolei AF taryba buvo renkama visuotiniu balsavimu. O kadangi AF taryba yra "kūrybinės iniciatyvos ir ideologinės interpretacijos organas" (AF konstitucijos 17 str.), tai ir žmonės į ją buvo atitinkamai parenkami. Baigus šį darbo posėdį, tuojau pat vyko baigiamasis iškilmingas posėdis. Supažindinęs su Šalkauskio vardo kūrybine premija, AF vadas dr. J. Pikūnas šią trečiąkart skiriamą premiją įteikė buv. AF vadui prof. S. Sužiedėliui, kuris tarė padėkos žodį.
Kongreso mintis susumavo savo ilgesniu žodžiu AF vadas prof. J. Pikūnas (šis žodis paskelbtas "Draugo" šeštadieniniame priede IX.12). Prisiminęs ateitininkų kūrėjus ir buvusius federacijos vadus, jis su pagrindu iškėlė ir vietinių jaunimo globėjų didelę reikšmę. Toliau jis ryškino ateitininkų misiją pilnutinio žmogaus ugdyme, ypačiai svarbią, kai "gyvename intelektualinio paviršutiniškumo, de-humanizacijos ir moralinio nuosmukio aplinkoj". Kaip asmenybės ugdymo ir idealizmo sistema, ateitininkų ideologija teikia vertingus veiklos pagrindus ir ateičiai, kuri kuriama dabartyje. "Kaip anuomet buvome jauni, taip ir dabar esame jauni Kristuje. Būkime jauni ir idealo darbų kelyje. Siekime būti kūrėjais Dievo planuose" — šiuo kongreso šūkiu baigė savo žodį AF Vadas.
Baigus posėdžius, su vėliavomis rinktasi pamaldoms į Marųuette Parko lietuvių bažnyčią. Mišias laikė vysk. V. Brizgys su dvasios vadais St. Yla, G. Kijausku, S. Laurinaičiu ir K. Pugevičiumi. Pamokslą pasakė vysk. A. Deksnys. Mišių pabaigoje sveikinimo žodį tarė Čikagos arkivyskupas kard. John Cody.
Sekmadienio vakare vyresnieji susirinko banketui, o jaunimas — šokiams. Banketui vadovavo J. B. Laučka. Kongreso rengimo komitetui pirmininkavo dr. P. Kisielius, faktiškai daugiausia rengimo naštą nešė vicepirmininkai A. Žukauskas ir J. Paškus. Dainavos kongresine stovykla rūpinosi kun. G. Kijauskas ir P. Žumbakis. Išleistas leidinys "Aštuntasis ateitininkų federacijos kongresas", kuriame, be programos ir eilės sveikinimų, duodami ir du straipsniai: kun. V. Bagdanavičiaus "Ateitininkiškos būklės skersinis piūvis 1970 metais" (3-13 psl.) ir kun. P. Patlabos "Moksleivių ateitininkų atsikūrimas Vokietijoj".
Po kongreso
Įprasta smalsauti: kaip viskas pasisekė? šis klausimas pasitinka ir šį ateitininkų VIII kongresą. Kongresai visų pirma yra masinės demonstracijos. Pasisekti šiuo atveju reiškia sutraukti daug žmonių, šiuo atžvilgiu kongresas neabejojamai pasisekė. Pakankamai gausiai žmonių suvažiavo į Čikagą dalyvauti kongrese. O Čikagos visuomenė parodė didelio susidomėjimo abiem parengimams — tiek simfoniniam koncertui, tiek literatūros vakarui. Paskutinis penkmetis dar neišretino ateitininkų eilių. Lietuviškoje išeivijoje ateitininkai sudaro svarbią visuomeninę pajėgą. O tai reiškia, kad jiems tenka ir atitinkama atsakomybė mūsų gyvenime.
Ką naujo šis kongresas atnešė? Rašantysis nėra iš tų, kuris kažko naujo lauktų iš masinių susitelkimų. Jo nuomone, iš masinių demonstracijų vargu ir galima ko kito reikalauti. Todėl manau, kad ir nebūtų pagrindo šiuo atžvilgiu nusivilti, jei kas šiame kongrese būtų pasigedęs "naujo". Kongresas kaip kongresas — nei kažkuo ypatingesnis už kitus, nei blankesnis už ankstyvesnius kongresus. Visko jame buvo, kaip visko yra ir pačiuose ateitininkuose. Su atsakinga minties rimtimi buvo svarstomi klausimai, prieš kuriuos stovi dabarties ateitininkija. Bet pakankamai nestokojo ir šiuo metu madingos egzaltuotos retorikos, besistengiant nuo laiko neatsilikimą rodyti žodiniu radikalizmu. Ypač su kaupu pakako savęs plakimo — ypač dėl to, kad, gal būt, greičiau būtų reikėję apeliuoti, kad sveika savikritika nebūtų paverčiama liguista savinieka, kuri slopina ryžtį ir ugdo defetizmą.
Pagrindinė mintis, kuri ryškėja iš šio kongreso brandžių jų paskaitų, bene bus įspėjimas, kad nepakanka slėptis už principų, lyg ko-kion saugion slėptuvėn, o reikia nesibaiminti ir visų konkrečių dabarties klausimų. Nedera klausimus skirstyti į savus ir svetimus, nes kas skauda dabarties žmogui,
tas turi rūpėti ir šio meto krikščioniui. Tai labai teisinga mintis. Tiesa, ji buvo ne pirmą kartą keliama. Ir ankstesnis ateitininkų VII kongresas Toronte prieš pen-keris metus pabrėžtinai apeliavo nelaikyti savęs tiesos savininkais, nes krikščioniškoji tiesa reikalauja būti ne nuo gyvenimo saugoma, o gyvenime skleidžiama. O tai iš tikro įpareigoja nuo jokių klausimų nebėgti.
Tačiau drauge reikia įspėti, kad laiko klausimams atvirumas krikščioniui negali reikšti tokios situacinės adaptacijos, kuri teliktų paprastas su srove plaukimas. Jokių klausimų nesibaiminant, vis dėlto reikia į visus klausimus kritiškai žvelgti, kad su klausimu nebūtų vergiškai perimamas ir atsakymas. Sakysime, ne vienas šį kartą paskaitose pagal madą neigiamai vartojo "struktūros" žodį. Iš vartosenos atrodė, kad šiuo žodžiu buvo turimi mintyje skirtingi dalykai — ir laikinės formos, ir vertybinės normos. Neapibrėžus šio žodžio dviprasmiškumo, galėjo pirštis išvada, kad sutinkama reliatyviu dalyku laikyti ne tik formas, bet ir ir normas. O, tur būt, nė vienas nemanė neigti skirtumo tarp eti-ketinių taisyklių ir dorinių įstatymų.
Svarbiausia, nepakanka tik kongresuose, kursuose, stovyklose raginti, kad nebūtų baiminamasi ir kontroversinių dabarties klausimų. Raginimas neišvengiamai liks bergždžias, jei patys ragintojai nesiims šių klausimų svarstyti. Nėra ko laukti, kad kiti tai atliktų. Iš tų pačių, kurie kelia šį dabarties žmogaus rūpesčiams atvirumo reikalą, laukiame ir šių rūpesčių nušvietimo konkrečia jų analize. Vyresniesiems daug šių rūpesčių gali likti svetimi. Jaunesniųjų uždavinys šiuos rūpesčius įvesti ir mūsų spaudon. Deja, kiek ir šio žurnalo prašymų pasisakyti tuo ar kitu dabarties klausimu liko tik tuščia laiko gaištimi, rašant laiškus.
Pora žodžių ir dėl jaunumo. Kad ateitininkai dar turi ateitį, paliudijo ir šis kongresas. Ne tik jaunimo jame nestokojo, bet, daug neperdedant, galima jį tiesiog pavadinti jaunimo kongresu. Akivaizdžiai tai rodo kongreso išrinktoji AF taryba. Kaip buvo "Darbininke" (1X.22) pastebėta, "prie jaunimo prasiveržimo į ateitininkų federacijos priekį tektų priskirti ir kongrese sudarytą federacijos tarybą, kurioje jaunimas aiškiai dominuoja". Naujoji AF taryba iš tikro visų pirma yra jaunimo taryba, bet dėl jos jaunumo nėra ko priekaištauti. Tik jei būtų norima jaunumą savaime laikyti kvalifikacija, tai noromis nenoromis reikia priminti, kad jaunumas yra greit prarandama privilegija: kas prieš penkeris metus dar buvo "jaunas", tas po tų metų jau yra atitinkamai "pasenęs". Neabejojame, kad naujoji AF taryba, jausdama tam tikrą skeptinį nusiteikimą jos atžvilgiu, kaip tik pasistengs darbu įrodyti savo ir brandumą, ir veiklumą.
Kitas klausimas, ar šis ("Darbininko" žodžiais) "jaunimo prasiveržimas" nebuvo drauge ir anti-intelektualinis prasiveržimas. Ir buvusioji AF taryba, buvusi išrinkta prieš penkeris metus, anaiptol nebuvo "senimo taryba", nes bent pusė jos narių tuo metu dar nebuvo "senimas". Gal būt, nepakankamas jos veiklumas sukėlė reakciją, kuri šį kartą atvedė į tarybą daugiau organizacinės veiklos žmones, kai aną kartą tradiciškai tarybon ieškota intelektualesnių protų, šiaip ar taip, jei šiame "jaunimo prasiveržime" buvo ir anti-intelektualinės reakcijos, ateitininkų intelektualai šį savo pažeminimą turi priimti su nusižeminimu: jų pačių kaltė, kad neteko pasitikėjimo.
Tradiciškai ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje ateitininkai turėjo daug pagarbos jų eilėse išaugančioms jaunoms intelektualinėms pajėgoms. Prisimename, su kokiu džiugiu jausmu buvo sutikti jaunieji intelektualai paskaitininkai prieš dešimtį metų toj pačioj Čikagoj vykusiame ateitininkų VI kongrese. Jie daugiausia aną kongresą įprasmino. Deja, šiame kongrese kartojosi tie patys veidai. O kiek buvo jaunesniųjų pasireiškimo, jį sudarė organizaciniai funkcionieriai, bet ne jaunosios intelektualinės pajėgos. Neteisinga būtų iš to daryti išvadą, kad ateitininkai jau ima stokoti intelektualinio prieauglio. Jo yra. Tik nereikia jo ignoruoti. O kad yra pavojaus tokiai tendencijai rodo kad ir šio pavasario LB organizuotasis jaunimo simpoziumas: kai kitos organizacijos į šį simpoziumą pasiuntė savo "galvas", tai studentai ateitininkai tedelegavo "narius", nebelaikydami nariais tų, kurie toliau tęsia studijas. Užtat ir nebuvo nuostabu, kad tame simpoziume jaunimo vardu buvo deklaruota ir tokia išvada: ideologiniai skirtumai nebeturi reikšmės, nes visų mūsų jaunimo organizacijų ideologija yra ta pati!
Ateitininkų VIII kongresas praėjo, kaip visos šventės praeina. Vėl grįžtama į kasdieninę tikrovę. Ir tik ji parodys, kiek šventinis entuziazmas buvo tikras. Tiek atskiri nariai, tiek visa organizacija nejučiomis, bet visiems jaučiamai parodys, kas liks tik nuskambėjusiomis kalbomis ir kas virs vaisius nešančiu darbu. J. G.
|
|
|
|