Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STUDIJA APIE AMERIKOS BŪSIMUS KUNIGUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Stasys Yla   

Po II Vatikano Amerikoje gyvai susirūpinta kunigų ruošimo sistema ir jos reforma. Tačiau stigo studijų apie viso krašto kunigų seminarijas, jų padėtį bei lygį. Tokiai studijai paruošti buvo pakviesti du Washingtono katalikų universiteto profesoriai — sociologas Raymond H. Potvin, kunigas, ir psichologas Antanas Sužiedėlis. Jų tyrinėjimo darbą finansavo CARA (Center for Applied Research in the Apostolate), o planavimui ir pravedimui talkino ištisas bendradarbių štabas. Studija, pavadinta Scminarians of the Sixties — A National Survey, buvo išleista kaip CARA tyrinėjimų raportas 1969 Washingtone.

Studijos tikslas, kaip sako autoriai, buvęs patikrinti sociologines bei psichologines seminaristų charakteristikas ir apčiuopti jų turimas pažiūras apie seminarijas. Antra, atsekti veiksnius, kurie į-takoja jaunus žmones eiti į seminarijas, jose ištverti arba iš jų pasitraukti. Daug kas galvoja, kad pašaukimų krizė esanti dėl sumažėjusio idealizmo ir stokos subrendimo šių dienų jaunime. Kiti mano, jog kaltė slypinti pačiose seminarijose ir Bažnyčioje, nes joms stigę sugebėjimo suvokti dabarties pasaulĮ. Trečias dalykas, kuris rūpėjęs autoriams, tai kunigystės ir jos misijos supratimas šiais laikais: ar jis tebėra tradicinis, ar paveiktas naujų idėjų; be to, ar bus paveikusi seminaristus dabartinė autoriteto krizė Bažnyčioje ir naujai iškilęs kunigų celibato klausimas.

Autoriai savo darbą pradėjo 1966 metais, paruošę pradines anketas ir jas išsiuntinėję 470 auklėjimo institucijų, įskaitant noviciatus ir studijų namus, viso 43,518 asmenų. Atsiliepimai buvo gauti iš 95 kunigų seminarijų ir 7930 seminaristų. Po to buvo paruoštos trys atskiros anketos: seminarijų rektoriams, seiminaristams ir tiems, kurie prieš metus buvo pasitraukę iš seminarijų. Atskira anketa buvo išsiuntinėta 1130 studentų gimnazijose ir kolegijose, t. y. to amžiaus jaunimui, kaip ir seminaristai, kad būtų galima palyginti vienų ir kitų galvojimą panašiais klausimais. Galutinos informacijos buvo surinktos 1968 balandžio - gegužės mėnesį iš 90 proc. seminaristų ir 98 proc. seminarijų rektorių. Anketų analizei buvo panaudoti Washingtono katalikų universiteto kompiuteriai.

Iš 89 seminarijų rasta 24 aukštos kokybės akademiniu ir ugdymo požiūriais, 20 žemos kokybės, visos kitos pakankamai aukšto lygio vienu požiūriu, bet žemo kitu. Aukštesnis akademinis lygis pasirodė tose seminarijose, kurios turi bent 100 seminaristų. Praktinis ugdymas bei profesinis paruošimas lygiai geras ir mažose skaičiumi, ir gausiose seminarijose, bet blogesnis vidutinio dydžio seminarijose. Lyginant vienuolijų ir diocezines seminarijas, pirmosios pasirodė žemesnės akademiniu lygiu, bet praktinio bei profesinio ugdymo prasme ryškesnio skirtumo nerasta. Žemesnės akademiškai mažosios seminarijos, t. y. High School lygio, palyginus su didžiosiomis — kolegijų lygio. Daugiau kandidatų ir mažiau pasitraukiančiųjų turi tos seminarijos, kurių akademinis ar ugdymo lygis yra aukštesnis.

Iš kokios socialinės, kultūrinės bei šeiminės aplinkos seminaristai yra kilę, rodo šie duomenys: 78 proc. iš priemiesčių arba mažų miestelių, 18 proc. iš "kaimo" bei ūkininkų ir 14 proc. iš metropolinių miestų. Jų tėvų vienas trečdalis nebaigę aukštesnės mokyklos, pusė jas baigę arba mokęsi kolegijose ir 17 proc. baigę kolegijas. 35 proc. seminaristų kilę iš 3 ar 4 vaikų šeimos, beveik pusė — iš gausesnių šeimų. 35 proc. seminaristų yra šeimos pirmgimiai ir 16 proc. "benjaminai", bet tarp baigiančiųjų seminarijas didesnis procentas pastarųjų. Ar šie ištvermingesni, ar paskutiniesiems vaikams tėvai "spėja" sumobilizuoti geresnę finansinę pagalbą, studijos autoriai nerado tikslesnio atsakymo. Būdinga, kad ligi teologijos studijų labiau ištveria mažesnių šeimų vaikai, negu gausesnių. Visų seminaristų 93 proc. tėvų ir 96 proc. motinų eina kas sekmadienį ar dažniau mišių ir 53 proc. tėvų bei 70 proc. motinų kas sekmadienį ar dažniau priima komuniją. Tai rodytų, kad pašaukimai į kunigystę turi ryšį su gyvesniu religiniu tėvų bei šeimos gyvenimu. 68 proc. seminaristų buvo auklėti katalikų mokyklose.

Jaunesniųjų seminaristų santykiai su tėvais, lyginant su nese-minaristais (High School mokiniais), glaudesni: daugiau tėvų dėmesio vaikams, daugiau disciplinos, šio amžiaus seminaristai turi daugiau vidaus problemų bei sunkumų, arba joms labiau jautrūs, mažiau interesuoti antrąja lytimi (mergaitėmis) ir labiau įtakojami savo motinų. Vyresnieji seminaristai, kaip ir kolegijų studentai ne-seminaristai, labiau kritiški ir mažiau atlaidūs tėvams dėl individualinės laisvės varžymų ir didesnės motinų įtakos. Tačiau motinų įtaka seminaristams ir šiame amžiaus tarpsnyje yra pranašesnė. Teologijos studentai atlaidesni tėvams ir labiau išlyginti savo sprendimuose apie tėvus. Teologai vienuoliai labiau pabrėžia buvusią motinų įtaką pašaukimui pasirinkti, negu diocezinių seminarijų teologai.

Pirmoji mintis rinktis kunigystę 86 proc. seminaristų kilusi jau pradžios mokykloj. Galutinį sprendimą 40 proc. daro aukštesnėj mokykloj ir 60 proc. ją baigę. Apie 20 proc. sakosi neturėję sunkumų apsispręsti, o 25 proc. turėję; 26 proc. neturį abejonių dėl pasirinkto pašaukimo, o 29 proc. turį. Savo pašaukimo nemano keisti 36 proc. mažųjų seminarijų auklėtinių ir 75 proc. didžiųjų seminarijų. Mokslo lygiu ir tvarka 86 proc. seminaristų yra patenkinti, tačiau 65 - 70 proc. teologijos studentų galvoja, kad dėstymas ir ugdymas reikalingas reformų. Dėl būsimosios kunigo veiklos 60 proc. visų seminaristų pasisako už grynai pašvęstąjį kunigystės darbą, atseit — grynai bažnytinį. Mažųjų seminarijų auklėtiniai tą darbą aptaria pasaulietiniais aspektais, o teologijos studentai — tradiciniais, bažnytiniais. Tie, kurie kunigystę riboja grynai pašvęsto darbo plotme, celibatą laiko

Dr. A. Sužiedėlis
(Nuotrauka Almio Kuolo)

labiau reikšmingu; tokių rasta 67 proc. Dėl kunigiško darbo nesėkmės apraiškų arba kunigo sėkmės stabdžių seminaristai randa šiuos būdingus Amerikoje: intelektualinė stagnacija, nesugebėjimas vadovauti (būti vadu), "autoritetizmas" ir pasineši-mas ieškoti laisvalaikių.

Išstojančiųjų rasta daugiau mažose (jaunesnio amžiaus) seminarijose ir mažiau tarp kolegijos studentų. Daugiau išstoja iš vienuolių vedamų mažųjų seminarijų nei iš diocezinių. Išstojimai didele dalimi priklauso nuo pačių seminarijų lygio. Daugiau išstoja tie, kurie kunigystėje ieško pasaulietinių uždavinių, kurie pasisako prieš celibatą ir kurių santykiai su tėvais nėra buvę geri.

Suvesdami savo tyrinėjimus, autoriai daro tokias išvadas:
1. Dauguma seminaristų yra patenkinti savo mokslo įstaigomis; panašiai atsiliepia apie savo mokyklas ir neseminaristai. Nežiūrint bendro pasitenkinimo, vyresnieji seminaristai yra kritiški dėl atskirų dalykų, kaip ir dauguma kolegijų bei universitetų studentų. Kritiškesni yra teologai, atseit — vyresni amžiumi ir realiau žiūrį J seminarijų paskirtį. Tačiau būdinga Amerikai ir šio meto jaunimui, kad nenorima ir nemėgstama praeitinių (istorinių) ir spekuliatyvinių mokslo objektų; dominuoja empirinis dabarties problemų interesas. Teologams atrodo, kad šiuos jų interesus labiau patenkintų pasaulietinės kolegijos bei universitetai, jei jiems būtų leista ten mokytis, o gyventi seminarijų bendrabučiuose. Daugelis seminaristų, ypač vienuolių, pasigenda iš savo vadovų pusės didesnio asmeninio dėmesio ir pagalbos.

2. Mažosios seminarijos praranda daugiau kandidatų ypač pastaruoju laiku. Viena, gal dėl to, kad daugelis tėvų siuntė savo vaikus į šias seminarijas dėl geresnio jų auklėjimo ir palankesnės aplinkos vaikų brendimui, nors tai jiems daugiau kainuodavo; turėdami didesnes šeimas, jie pagaliau "pavargsta", nebeišgali ir savo vaikus atitraukia. Kita priežastis: vaikai prieš galą apsisprendžia nebesiekti kunigystės ir patys pasitraukia.

3. Celibato klausimas nekelia didesnių problemų mažose seminarijose. Viena, šiame seminaristų brendimo amžiuje yra mažesnis interesas moteriškajai lyčiai. Antra, šis amžius idealiau žiūri į kunigystę. Celibatas diskutuojamas didžiosiose seminarijose, nes vyresnieji labiau seka, kas kalbama ir rašoma viešumoje. "Naujoji dvasia" juos pagauna labiau, be to, kaip įprasta jaunimui, kas įsakyta, labiau įtariama ir greičiau atmetama. Viena aišku, kas pasisako prieš celibatą, greičiau palieka seminariją.

4. Seminaristų tėvai pasirodo labiau religingi, palyginus su kitais vidutiniais katalikais. Motinos vaidmuo yra ypatingas, nes ji šeimoj būna pamaldžiausia, be to, kaip moteris, labiau inspiruoja ir drąsina, iškylant abejonėms bei svyravimams. Panašus reiškinys: pastebimas ir pas neseminaristus: motinos labiau padeda sūnums išlikti aukštesnių idealų lygyje, su. jais labiau išsikalba, juos labiau nuteikia.

Motinos vaidmuo vis dėlto tesąs funkcijinis, o tėvo — pagrindinis kunigo vyro tipui kurti bei jo charakteriui ugdyti. Tai priklauso, kiek tėvas šeimoj veiksmingas ir autoritetingas. Motinos ar tėvo įtakų persvara turinti reikšmės būsimam kunigui, ar jis veiks daugiau su žmonėmis ar su daiktais, bus minimalistas ar maksimalistas savo siekimuose, konformistas ar žmonių vadas, pragma-tistas ar idealistas. Tėvų įtaka parengia būsimą kunigą arba jį pa-raližuoja.

Autoriai savo darbą atliko mokslišku kruopštumu ir atsargumu. Bet, kaip įprasta Amerikos sociologams ir psichologams, perdaug dėmesio skyrė statistiniam elementui. Du trečdaliai veikalo (iš 230 puslapių) yra tabelės. Trečdalis teksto didžiąja dalimi yra tabelių susumavimas, aiškinimas ir paaiškinimai dėl metodinių sprendimų. Techninė aparatūra iš dalies sukuria didesnį patikimumą faktinės medžiagos apskaičiavimais, bet ar ji neapriboja studijos rezultatų? Anketos, paruoštos specialistų terminais bei sąvokomis, vargiai palengvino, greičiau pasunkino seminaristams suprasti klausimus ir duoti tikslesnius atsakymus. Kai kurie klausimai, kaip tėvų ir vaikų santykiai, bereikalingai išplėsti ir pernelyg specifikuoti. Autoriai neatsilaikė pagundai provokuoti celibato klausimą net mažųjų seminarijų mokiniams, kai jiems šis klausimas pasirodė dar neaktualus ir jų sprendimui neįkandamas.

Baigdami savo darbą, autoriai patys pastebėjo, kad nepalietė daug kitų klausimų, o kas paliesta — reikalautų detalesnių studijų. Seminaristai esą labai skiriasi — nėra vienos tipiškos jų charakteristikos. Be to, daug esą priežasčių kunigo pašaukimui rinktis, lygiai daug motyvų jį atmesti, arba, pasirinkus, iš jo pasitraukti. Tyrinėjimas dėl to negalįs sustoti, ir autoriai ketina šį darbą tęsti toliau.
Tarp nepaliestų klausimų, manytume, yra vienas labai svarbus. Ne visi Amerikos seminaristai mokosi Amerikoj. Nemaža jų vyskupai siunčia į Kanados ir ypač Europos seminarijas — Belgijon, Prancūzi-jon, Italijon. Ką šie seminaristai galvotų ir kuo jų galvojimas skirtųsi nuo čia studijuojančiųjų? Ar jie tiek pat būtų nusistatę prieš istorinius ir spekuliatyvinius mokslus, o apsigręžę plaktų Amerikos kunigus, kad šių nesėkmė slypi intelektualinėj stagnacijoj? Kaip jie, pasimokę Europoje, žiūrėtų į kunigo darbo kryptis, ar taip aiškiai skirtų "pašvęstąjį" ir pasaulietinį kunigo veikimą? Europoj taip aiškiai neskiriama, o Bažnyčioj, ypač po II Vatikano, į kunigo misiją pasaulyje žiūrima labiau organiškai. Pašventinimas nėra tik sakramentinė ir liturginė operacija, bet ir mokymas ir vadovavimas. Amerikos "bažnytinis" kunigas tik administruoja du dalykus: sakramentus ir pinigus. Kuris eina į socialinį, kultūrinį gyvenimą, kuris vadovauja ne tik brolijoms, bet ir žmonių krikščioniškajam gyvenimui, tas jau "pasaulietinis" kunigas. Maždaug šios skyrybos ribose pasiliko ir studijos autoriai, ruošdami anketos klausimus apie kunigo veiklos kryptis.

Studija apie Amerikos seminaristus yra labai gera pradžia išjudinti kunigų paruošimo problemai viso krašto apimtyje. Lig šiolei šis reikalas buvo paliktas atskiroms diocezijoms, bažnytinėms provincijoms ir atskiroms vienuolijoms, ir jos sprendė savo problemas separatiškai.
Stasys Yla


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai