ILIUZINĖ ILIUSTRACIJA Spausdinti
Parašė Jonas Šoliūnas   
Nesulaukus kongreso aprašo iš tų, kurie buvo pažadėję, pereitame numeryje teko jj aprašyti, remiantis spaudos duomenimis, papildytais žodine poros dalyvių informacija. Vis dėlto norint pateikti kongreso įspūdžių apibendrinimą paties jo dalyvio žodžiais, buvo kreiptasi į "Ateities" redaktorių J. šoliūną. Iš jo sulauktus kongreso įspūdžius ir dedame. Tai gana kritiškas kongreso įvertinimas, bet plaukiąs iš neabejojamai nuoširdaus rūpesčio, kad ateitinin-kija nesibaimintų gilesnio angažavimosi dabarties klausimams. — Red.

"Most people haven't got the Rosenbergs' guts. They just climb out for a while, take a good look around, get scared and decide it's too tough and climb down again. They play safe. But the people who play safe don't change any-thing — they just sit tight and wait for someone else to change it. Do you think that's what you and I are for — just to play safe and wait?" — taip kalba vienas romano veikėjų, svarstančių antisemitizmo problemą Kanadoje, Gwenthalyn Grabam — romane "Earth and High Heaven", p. 219.

Jei kas mane rimtai paklaustų apie neseniai praėjusio VIII ateitininkų kongreso bendrą įspūdį, turėčiau panašiai tos kanadietės lūpomis kalbėti. Kongrese, tame didžiajame karnavale, buvo visko: literatūros, muzikos, posėdžių, valgių ir nugėrimų. Tepasigedome tik vienui vienintelio dalyko — ateitininko užsiangažavimo nūdieniniam gyvenimui. Skausmai spaudžia širdį, kai pagalvoji, kaip atei-tininkija, besirūpindama kasdienine duona, užmiršo tai, dėl ko ji atsirado.

Du geri daktarai: Adolfas Darnusis ir Antanas Sužiedėlis tiesiog pirštu dūrė žaizdon — žiūrėkite, mieli idėjos bičiuliai, kur mes stovime ir kur mes turėtume eiti. Jie savo kruopščiose paskaitose aiškino mūsų problemas, siūlė receptus. Deja, kongreso dalyviai, tur būt, jų negirdėjo ar nebenorėjo girdėti. Nei kongreso dalyvių elgsenoje, nei reakcijoje prelegentų mintys neatsispindėjo.

Dievaž, man šis kongresas priminė aną užsispyrėlį automobilio savininką. Tam savininkui mechanikas aiškiai pasakė: tamstos automobilio transmisija sugedo, reikia naujos. Alyva bėga, ir tai įrodo, kad transmisija kiaura. Alyvai išbėgus, mašina suges nepataisomai. Tačiau automobilio savininkas tvirtino, kad alyva nebebėga. Mechanikas teigė, jog ją sulaiko tik atsarginis apsaugos dangtelis-Tačiau tas sulaikymas mašinai sveikatos negrąžins ...

Ak, kiek tų skylių yra ateitininkų oje. Jas pridengia kasdienybė, gražūs raportai, šaunios rezoliucijos. Tačiau tos skylės vis ten tebėra. Jos ypač išryškėja kongreso metu, kai susirenka visa šeima, kai tėvas pasakoja apie nuveiktus darbus ir esamas problemas.

Kad šitam kongresui trūko užsiangažavimo ateičiai, priežasčių tenka ieškoti jau jo paruošiamuosiuose darbuose. Man pačiam teko dalyvauti neviename Federacijos valdybos posėdyje, kur buvo svarstomi kongreso reikalai. Beveik kiekviename jų valandų valandos buvo veltui praleistos svarstant techninius reikalus, bet užmirštant esminius kongreso uždavinius. Užtat priešpaskutinėse pasiruošimo valandose staiga ne vienas organiztorius sušuko: betgi, ponai, kongreso programa tuščia!

Ačiū Dievui, iš dalies nuo visapusiškos katastrofos išgelbėjo dr. A. Darnusis ir dr. A. Sužiedėlis. Dėl pirmojo buvo verta atsilankyti kongresan, o dėl antrojo — vasaros stovyklon.

Tupėjau kiekviename kongreso posėdyje, gaudžiau žodžius sklindančius nuo Jaunimo centro salės scenos. Buvo nejauku ir pikta. Nejauku, nes vis dairiausi, ar T. J. Borevičius neišvys tuščiakalbio iš salės. Pikta, kad žinojau, jog mes turime ką pasakyti nūdieniniam pasauliui, bet, tur būt, bijome arba nenorime. Greičiau nenorime, nes kogi čia bijoti, kai kongresai vyksta neintegruotoje Čikagos dalyje. Veltui būtume ieškoję mūsų organizacijos užsiangažavimo mintims, kurias siūlė Sužiedėlis. Ir kaip ir kas išdrįs atsistoti ir pasiūlyti bent rezoliuciją — taip, bent rezoliuciją jo nurodytomis nūdieninėmis problemomis. Kur tau! Pilstėme iš tuščio į kiaurą. Net ir simpoziumo metu, kurs man atrodė miręs dalykas nuo to momento, kai moderatorius ištarė pirmuosius paaiškinimo žodžius.

Dėl AF Tarybos. Buvo nutarta ir lengvai pakeista statutinė taisyklė, kuri įgalino šitame kongrese rinkti naująją AF tarybą. Senoji nebeveikė, tai jos numirimo niekas nė nepastebėjo ir, tur būt, niekas net neapgailestavo. Tačiau, jei verkėme didelėmis ašaromis dėl senosios tarybos neveikios, tai dabar turime lieti krokodilo ašaras dėl naujosios sudėties. Bėgome nuo vilko, bet ar neužbėgome ant meškos? Kitados buvau susidaręs nuomonę, kad Federacijos taryba tai mūsų išminties šaltinis.

Kai kurių mūsų organizacijos vadovų skelbtieji pažadai, kad šis kongresas bus gairių nustatymas sekančiam dešimtmečiui, liko tušti. Mes ne tik nenustatėme jokių gairių, bet savo apatija ir abejingumu prikaišiojome į sunkiai riedančio veiklos vežimo ratus nemaža baslių.

Veltui teisinsimės ir mušimės krūtinėn atgailaudami, nes negalėsime pabėgti nuo kaltės, jog iš kongreso į keturis vėjus paleidome jo dalyvius tuščiomis rankomis. Bet... nekaltintini vieni kongreso ir organizacijos vadovai. Didelė kaltė krinta ant kiekvieno jo dalyvio. Iliustracinė iliuzija: galvojome, kad ateitininkai — šviesus gaivalas, sąmoningas organizacijos darbų rėmėjas. Teko nusivilti. Kongreso metu buvo pardavinėjama jubiliejinė "Ateitis". Šimtai praėjo ir nuėjo tuščiomis rankomis Pasekmė: parduoti 137 "Ateities" numeriai.

Prie iliuzinės iliustracijos galime pridėti ir kongreso vakarinius parengimus. Buvo literatūros vakaras, muzikinis koncertas ir, žinoma, banketas. Visur buvo užtektinai žmonių. Jų daugumą, tur būt, sudarė vietinė publika. Dabar galime gyventi iliuzija, jog matai, kaip lietuviškoji visuomenė mumis domisi. Bet kongreso esminis uždavinys nėra vakarinės programos, 'O darbo posėdžiai, kuriuose turėtume sugebėti "nusmaigstyti" gaires ateities veikimui. Savo esmine dalimi mus kongresas apvylė.

Posėdžiuose, jei tik iškildavo jautresnis klausimas, tučtuojau buvo pradedama minti oponentui ant nuospaudos: tu niekus plepi, aš žinau, kaip reiktų viską sutvarkyti (o tas žinojimas visuomet remdavosi prielaida, kad teisybė yra kalbėtojo burnoje). Tačiau klausimų svarstymas aplamai buvo toks tuščias ir banalus, jog neveltui prezidiumo pirmininkas Arvydas Barzdukas savo žodį baigė klausdamas: "Ar aš esu savo brolio sargas?" Jeigu daugumas kongreso dalyvių žino, kas ir kada tą klausimą iškėlė, tai nebūtų jiems svetimos idėjos, kuriomis užsiangažuoti visus ragino du minėtieji daktarai.

Kai po kongreso lėkiau kažkokiu greitkeliu, kai kiti kelionės dalyviai ramiai snaudė ir, tur būt, sapnavo apie sekantį nejubiliejinį kongresą, man buvo liūdna ir graudu. Tada atsiminiau vieną prielaidą, kuri toptelėjo galvon, besėdint kongresiniame posėdyje ir besiklausant beverčių, neužangažuo-jančių rezoliucijų. Anot J. Biliūno Juozapatos: "Dieve, kiek ponų... kokie gražūs! ..."
Jonas Šoliūnas