Parašė DALIA KUČĖNIENĖ
|
METAXA
Girdžiu, a-tei-na dar vienas ruduo.
Suskamba skambutis. Duris atidarau, — bet nebe tas pats ruduo?
Nauji žodžiai krenta su lapais.
Pernai buvai Kainas, buvau Elektra — o dabar?
Ištiesiu tau ranką, (žinai, kad gimiau be rankų).
Pasveikini mane, ir lauki -- -- -- gerdamas konjaką. — šešioliktoji su tašku! sakai. — ne, be taško! atsakau.
Be taško! Su tašku! Be, su, be . ..
Be taško, krenta dar vienas ruduo.
-- -- --
Aplankai tylos pėdomis.
Veidrodžio sparnuos susitelkia, Van Gogh geltonumas.
Besišypsantis laikas sūpuoja baltą lopšį snieguotose nendrėse.
Picasso aklasis gitaristas dažnai nori pasikalbėti.
Nevisuomet turiu laiko.
Jis klausia apie skirtumą spalvų: pi l-kos-mė-ly-nos-juo-dos, apie naktį ir gitaros šešėlį.
Kažin kodėl jis prašo, kad dainuočiau jam tik liūdniausias dainas?
Jis toks liūdnas . . .
Nevisuomet turiu liūdno laiko.
Kartais noriu dainuoti jam linksmiausias dainas. Bet... tada jisai su manim nebekalba.
Nuleidžia galvą — ir miršta rėmuose.
-- -- --
Nutrūksta šviesa, įžiebiu miglą.
Rūkau, rūką -- -- -- -- -- --
Berods? rinkau? vandens lašus? ? Bet štai — ! pabiro gyvsidabris ir juokiasi.
|