Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pasikalbėjimas su angelu PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MEDARDAS BAVARSKAS   
Tai atsitiko karo metu sietuvoje. Aš buvau tik ką peržengęs septynioliktus savo gyvenimo metus. Karo siautulyje buvau sunkiai sužeistas. Ligoninės buvo perpildytos. Kadangi mano sužeidimas nereikalavo operacijos, turėjau gerą priežiūrą namuose, kartą ar du dienoje aplankydavo gydytojas, buvo nuspręsta bent laikinai palikti mane namuose tėvų priežiūroje. Vėliau man sakė, kad mano sužeidimas buvo mirtinas, bet aš manau, kad tai buvo perdėta. Tiesa, daugelis tokių mirtinai sužeistųjų mirė, bet kai kurie iš jų tebegyvena ir po šiai dienai.

Šalia karo mūsų krašte siautė šiltinė. Dar nepradėjus gyti mano sužeidimui, vieną dieną gydytojas pasakė, kad sergu vidurių šiltine. Mano padėtis žymiai pablogėjo. Gydytojas įsakė perkelti mane ligoninėn ne dėl to, kad ten mirčiau, bet kad apsaugočiau kitus šeimos narius nuo ligos. Nors niekas netikėjo jokiu pagerėjimu, bet mano motina nenustojo melstis už mane. Gal ji tikėjo stebuklu (kuri motina netiki stebuklu išgelbėti jos vaikui), bet būdama praktiška, ji rūpinosi mano rytojumi, tuo rytojumi, kada mano širdis sustos plakti ir kūnas pradės deformuotis. Žinoma, ji, kaip Zebedie-jaus sūnų motina, neprašė, kad man būtų parengta vieta dešinėje ar kairėje, bet bent kur nors netoliese. Kad užtikrintų tai, ji pašaukė kunigą suteikti man paskutinius sakramentus.

Prisimenu, kunigas buvo senyvas žmogus, bet jauno veido, gal dėl to, kad, per eilę metų tokią daugybę palydėjęs amžinybėn, turėjo su ja bent netiesioginį ryšį. Bet tuo metu jis man atrodė budeliu, kuris atėjo pas mane nutraukti tą tokį dar trumpą mano gyvenimo siūlą, atimti iš manęs Valentiną ir visą mano pirmosios meilės džiaugsmą, kai kiekviena diena buvo pilna laimės ir lūkesčio, kada aš vėl būsiu netoliese jos ir visas pasaulis aplink bus gražus ir šviesus.

—Ar pasirengęs išpažinčiai, sūnau? — paklausė jis, jausdamas mano nedraugišką jam nusiteikimą.
— Ne, — pasakiau jam piktai. — Aš nenoriu mirti ir nemirsiu.
— Aš to nežinau, — nustebo jis. — Bet ką tai turi bendro su išpažintimi?
— Kaip tai? Aš žinau, kunige, tu nori duoti man paskutinį patepimą. Man jis nereikalingas. Aš nemirsiu.

Kunigas nusišypsojo.
— Ak, štai kas tau rūpi. Paskutinis — tai tik išsireiškimas. Aš pats dar seminarijoje galvodavau, ar tikslu šį sakramentą vadinti paskutiniu. Pažinau vieną kunigą, kuris tris kartus tam pačiam žmogui yra suteikęs tą sakramentą. Tiesa, tas kunigas jau miręs, bet tas, kuris tris kartus yra gavęs paskutinį patepimą, tebėra gyvas ir sveikas. Aš pats esu vienam suteikęs tą sakramentą du kartu, ir jis tebegyvena. Gal ir netikslu tą sakramentą vadinti paskutiniu, bet mes jau taip papratę. Dažnai būna atvirkščiai. Tas sakramentas kartais pagydo tokioje ligoje, kur jokie vaistai negelbsti.

Man ėmė svaigti galva. Aukšta temperatūra silpnino mane ir atrodė, kad visa tai vyksta kažkur toli, atstu nuo manęs.
— Ak, darykite su manimi, ką norite, — silpnai ištariau aš, užmerkiau akis, ir naktis apsupo mane.

Vieną naktį prabudau. Mano galva buvo šviesesnė, aiškesnė, ir aš pats jaučiausi tvirtesnis. Nesąmoningai žvilgterėjau į šalia lovos stovinčią kėdę, kurioje paprastai sėdėdavo mano motina, budėdama prie manęs dienas ir naktis. Nustebęs pamačiau kėdėje sėdintį jauną, maždaug mano metų vyrą. Jo veidas man atrodė kažkur matytas, ir pradžioje pamaniau, kad tai kuris nors iš mano mokslo draugų. Jis vilkėjo prabangia šviesia eilute su gėle švarko atlape, lyg pajaunys pasirengęs vestuvėms.
— Kas tu esi? — paklausiau.
— Malekhamoves, — atsakė jis.

— Malekhamoves? Keistas vardas. Niekad tokio nepažinau. Ir kaip tu čia atsiradai?
— Tai žmonės mane taip vadina, — pasakė jis šypsodamasis. — Aš esu mirties angelas.
— Eik šalin nuo manęs! — sušukau pasibaisėjęs. — Aš nenoriu nieko bendro su tavimi turėti.
— Bet aš gi tau nieko blogo nedarau, — nustebęs atsakė jis.
— Nieko blogo! Tu atėjai manęs pasiimti, bet aš neisiu su tavimi! Eik šalin!
— Kodėl toks piktas? Aš maniau: tau bus nusibodę vienam ir bus smagu su kuo nors pasikalbėti, — liūdnai pasakė jis. — Paprastai aš nieko prievarta nepasiimu su savimi, nebent išimtiniais atvejais, kada turiu įsakymą. Be to, šiandien mano poilsio diena, ir aš atėjau pas tave kaip draugas, o ne tarnybos reikalu.

Pajutęs, kad nebėra pavojaus, aš nurimau. Keletą minučių stebėjau jį. Jo veidas buvo šviesus ir malonus, kaip seno draugo.

— Aš tau pasakysiu, — prabilo jis, lyg atskleisdamas kokią paslaptį, — kad ir nebūdamas tarnyboje sutikčiau tau padaryti išimtį ir palydėti tave, jei tu panorėsi. Matai, ypač šiuo metu darbo dienomis taip daug šaukiasi manęs, kad net dirbdamas antvalandžius negaliu visur suspėti. Nenorėčiau, kad tau taip atsitiktų. Tu man patinki, ir aš tavęs neužmirščiau, bet, matai, gal tada neturėčiau leidimo. Ne taip jau lengva gauti leidimą, ir kartais aš metų metus turiu išlaukti, kol gaunu, o žmogus kas dieną vis šaukia ir šaukia mane. Tu manai, kad aš širdies neturiu? Tu manai man neskaudu, kad negaliu nueiti pas tą, kuris manęs šaukiasi? Šiandieną laimingu sutapimu aš turiu leidimą ir maniau, kad tu pasinaudosi proga, kuri pasitaiko tik vieną kartą gyvenime. Paaukočiau vieną poilsio dieną, nors pats žinai, kaip sunku šiuo metu ją gauti.

— Kodėl aš turėčiau eiti su tavimi? Ir kųr? Čia taip miela ir gražu, ir kas dieną esu toks laimingas.
— Ir kaip ilgai — tau atrodo — tai truks? Tu mokykloje gana išmokai, kad žinotum, jog čia niekas nestovi vietoje. Bet pas jus daug klaidingų teorijų. Paimkime panašų į tavo atvejį. Žmogus kyla aukštyn, kol pasiekia viršūnę. Pasiekęs viršūnę, jis negali sustoti: bet kokį kelią pasirinkęs, jis tegali tik leistis žemyn. Nėra gi viršūnesnės už viršūnę. Taip jis leidžiasi: du žingsnius žemyn, vieną aukštyn, bet vistiek pagaliau pasiekia apačią. Teisybė, kad nėra apa-tesnės už apačią, bet klysta tie, kurie sako, kad, būdamas apačioje, žmogus tegali eiti tik aukštyn. Tiesa, niekas nestovi vietoje, bet apačioje vienas žingsnis aukštyn, vienas žemyn. Ir taip žmogus dažniausiai randa save apačioje. Tai jūsų žemės traukos jėga. Nusiminime jis šaukiasi manęs, o aš negaunu leidimo.

— Tu manai, kad aš dabar viršūnėje? Man tai visai neatrodo.
— Tu myli ir įsivaizduoji esąs mylimas. Čia viršūnė. Įstatymai pas jus netobuli, bet griežti. Meilėje, pavyzdžiui, yra tik du atvejai: mylėti arba leisti save mylėti. Oi, skaudu mylėti ir nebūti mylimam. Leisti save mylėti, tiesa, yra patogu, bet pasaulis tuo atveju neatrodo nei šviesesnis, nei gražesnis. Mylėti ir būti mylimam yra rojus, bet tegalimas tik vaizduotėje. Iliuzija. Ir ji trunka tik trumpą laiką. Vienas realus žingsnis, ir visa fantazija ir iliuzija sugriuna. Po to žmogus jau niekuomet nepasiekia viršūnės.

Aš mąsčiau. Ar jis teisingas? Aš neturėjau jokio įrodymo, kad Valentina mane myli, ir jo neieškojau. Gal nesąmoningai stengiausi kuo ilgiau pratęsti tą rojų žemėje . . . Bet kas tada, jei ji manęs nemyli? Nenorėjau apie tai galvoti. Tai sutriuškintų mane.

— Bet ar gyvenime nėra daugiau vertybių, kaip laimė? — paklausiau angelo.
— Be abejo, yra. Bet visos jos reikalauja pastangų, visos jos skaudžios. Juo didesnė vertybė, juo didesnė kančia.
— Aš norėčiau pabandyti.
— Tavo vietoje aš nebandyčiau. Kuo tu esi tikras, kad tau užteks jėgų kentėti? Tau buvo leista rasti laimę, nors laimės pas jus realybėje nėra. Ji yra tavo vaizduotėje, ir todėl tu esi viršūnėje. Tu neįsivaizduoji, kaip mažai žmonių yra pasaulyje, kurie šią valandą galėtų pasakyti esą laimingi.
Greičiausiai jis tiesą kalba, galvojau.
— Bet kaip su talentu?
— Bet tu tebeturi jį?
— Aš gavau vieną, bet neturėjau laiko pelnyti kitą.
— Tai geras pasiteisinimas. Be to, kuo tu esi tikras, kad pelnysi? Kiek man teko lydėti tų, kurie buvo gavę penkis talentus, o grįžo su dviem. Teismas tęsdavosi septynetą dienų, ir tu manai — jie visi buvo pasmerkti? Mes turime geresnių gynėjų, negu jūs čia. Net ir pasmerktieji turi ilgesnę apeliacijos eigą. Girdėjai apie piktą moterį, kuri nieko gero gyvenime nepadarė, išskyrus vieną vienintelį kartą, kada pavargėlei davė svogūną. Jai buvo duota galimybė išeiti iš pasmerkimo vietos. Tu man neatrodai piktas.
— Nesu aš nė geras. Aš net svogūno niekam nesu davęs.

— Aš girdėjau, kad tu nesi nuskriaudęs jokio gyvulio ir žiemą lesindavai paukštelius.
— Tu manai — šventas Pranciškus išgelbės mane?
Angelas ėmė smagiai juoktis.

— Tu manai, kad tu stovėsi prieš šventųjų ir patriarchų tribunolą, šventas Pranciškus turės tave ginti, o Habakukas bus prokuroru? Jie turi rimtesnių bylų. Be to, šiuo metu, jie labai užimti. Jie ruošiasi dviem didelėm bylom, kokių nebuvo pas mus nuo Sodomos ir Go-moros laikų. Kiek žinau apie tavo bylą, ten yra puikybės, kuri daugelį mano kolegų pasiuntė į amžiną pasmerkimą. Bet tavo puikybė tokia naivi, kad joks prokuroras ja nesidomės. Greičiausiai tu net teismo neturėsi, bet būsi vieno kurio mano kolegų baudžiamas administraciniu būdu už smulkių taisyklių peržengimą. Tavo dabartinė liga tikriausiai bus laikoma pakankama pabauda. Kaip gera, kad aš kaip tik turiu leidimą.
Angelas simpatiškai šypsojosi. Aš galvojau.

— Ne. Aš noriu viską patirti. Aš noriu su tuo talentu pelnyti kitą. Tada tave pašauksiu.
— Pagalvok, ką darai, — nuliūdęs pasakė angelas. — Tu turėsi kentėti.
— Aš žinau. Bet aš noriu gyventi. Jei aš eičiau dabar su tavimi, kam aš iš viso gyvenau tuos septyniolika metų? — Aš noriu pats rasti atsakymą.
— Tavo valia, — pasakė nusiminęs angelas. — Bet kas tada, jeigu patyręs kančią ir skausmus ne tik kad nepelnysi kito talento, bet prarasi ir tą, kurį turi?
— Aš rizikuoju. Aš noriu pažinti gyvenimą.
— Lik sveikas, — pasakė angelas. — Aš linkiu tau sėkmės, bet negaliu pažadėti, kad tą valandą, kada tu šauksi mane, aš turėsiu leidimą.
Jis paliko mane. Po mėnesio aš pasveikau.

P.Puzinas XX a. Madona (aliejus)

Angelas buvo teisus. Aš kentėjau. Aš niekad gyvenime daugiau nepasiekiau viršūnės. Per eilę metų priėjau apačią. Vienas žingsnis aukštyn, vienas žemyn. Žemės traukos jėga. Aš išeikvojau man duotą talentą. Kokią kainą mokėjau už gyvenimo pažinimą! Dažnai šaukdavau angelą, bet jis niekad nepasirodė. Vieną dieną, nevilties ir kančios palaužtas, paėmiau pilną buteliuką miego tablečių, supyliau į stiklinę vandens, išgėriau ir atsiguliau galvodamas, kad niekad neatsikelsiu. Po dviejų savaičių atsikėliau. Angelas neturėjo leidimo.

Aš vis dar tebesu apačioje, bet laimingas, kad tą dieną angelas neturėjo leidimo. Jei jis būtų turėjęs, nei šventas Rokas, nei šventas Pranciškus, nei visi šventieji nebūtų pajėgę manęs išgelbėti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai