LIETUVOS DABARTINĖ NOVELĖ Spausdinti
Parašė Rimvydas Šilbajoris   
Lietuvių tarybinė novelė. Redakcinė komisija: J. Baltušis, J. Mikelinskas, A. Pocius, M. Sluckis, A. Zalatorius. Sudarė A. Zalatorius. Vilnius, Vaga, 1969. 463 psl.

Savo įžanginiame žodyje A. Zalatorius rašo apie novelę, kad "joks kitas žanras nebuvo ir nėra taip nuskriaustas visuomenės dėmesio, kaip šis". Paskaičius visą rinkinį, kuriame telpa net keturiasdešimt autorių, susėdusių gražiai, pagal amžių, kaip pas tėvuką prie skobnių, galima suprasti, kodėl skaitytojai neskuba pas juos į svečius. Priežasties ieškotina kaip tik ten, kur pats Zalatorius mato novelės nuopelnus: "joks kitas žanras taip sąžiningai, intensyviai ir kruopščiai neatliko besiformuojančių žmonių santykių, mąstysenos, papročių ir konfliktų žvalgybos, kaip tai atliko novelė". Išeitų, kad ne ten žvalgytasi: ieškota ne pačios novelės, kaipo savarankiškos meno apraiškos, išsiskleidimo galimybių, bet gyvenimo tikrovės, kuri tik sudaro meno kūriniui žaliavą, kruopštaus aprašymo. Bandyta meno priemonėmis spręsti uždavinius, kurie priklauso tik pusiau arba pseudomeniniam žanrui, būtent reportažui. Sovietinę lietuvių novelę, matyt, daugiau negu kitus žanrus slegia dar iš rusų, iš Bielinskio filosofijos, atėjusi pažiūra, kad menas yra tik netobula tikrovės imitacija. Užtat nelabai ir įdomu skaitytojui žiūrėti į nublankusius savo paties gyvenimo pėdsakus baltam popieriaus lape.

O tų pėdsakų šioje knygoje pri-mindžiota daug ir įvairių. Vyrauja, kaip ir prieškarinėj lietuvių novelėj, dar vis kaimo temos. Visam rinkiny iš 49 novelių daugiau negu dvidešimt pastato kaimo žmogų savo dėmesio centre. Tačiau pats tas mūsų ramusis kaimas, istorijos surastas ir užkluptas, per pastaruosius dešimtmečius labai daug dramatiškų bei tragiškų permainų išgyveno, tai ir novelėse laiko veidas, kad ir "netobulai", bet atsispindi. Kai kurie iš tų naujųjų laiko bruožų pažįstami ir mūsų tremties rašytojams, ypač praradimo tema, tema iš tėviškės išvyto, iš gyvybinių savo šaknų pakirsto žmogaus. Ką, pavyzdžiui, čia aprašinėjo Katiliškis, Mazalaitė ir kiti, tenai vaizduoja Petras Cvirka apsakyme "Svirplys". Nuo karo bėgantis ūkininkas su žmona paskubomis sugriebtuose savo rūbuose randa ištikimą savo namų svirplį, kuris, mat, irgi "nenorėjo pas vokietį likti", ir tada staiga raudojimu prasiveržia visas tremtinio sielvartas. Abiejose pusėse Atlanto mūsų rašytojai daug žino apie tai, kaip žemės piligrimais pavirto sėslūs mūsų kaimo žmonės. Vieni bėgo nuo rusų, kiti — nuo prūsų, bet abu bėgliai su savim išsinešė tos pačios gimtos žemės grumstelį, to paties galulaukės beržo šaką.

Atsispindi novelėse ir kiti, mums tiesiogiai nepažįstami dabart. Lietuvos kaimo aspektai. Jono Mikelinsko novelėj "Rugpiūčio naktį", rašyioj 1958 metais, dar skamba tolimi partizanų šūviai. Du vaikinai eina iš miestelio namo per mišką, sustoja pasimaudyti, tęsia kelionę toliau, ir vis juos lydi neramus grėsmės pajutimas, kurį reikia savyje nugalėti, kaip ir visam krašte. Aštrios politinės - moralinės dilemos čia jau neberandame. Pagrindinė mintis tokia, kad laikas jau išdrįsti praeiti pro tą laikotarpį, kaip pro tamsią girią, atsinaujinti, išsimaudžius tyrame Nemuno vandeny. Tuo tarpu Mykolo Sluckio "Pirmoji komandiruotė", parašyta 1956 metais, irgi žvelgia atgal į praeitį, bet šį kartą į 1946-sius metus, taigi, į patį partizaninių kovų įkarštį. Klausimas komplikuojasi tuo, kad novelėje į-žiūrimi bent trys skirtingi išeities taškai: jaunas entuziastas komjaunuolis, savo laikraščio siunčiamas į kaimo gilumą reportažui, paskui tame kaime mokytojaujanti moteris, dar nuo "buržuazinio nacionalizmo" nuotaikų neišsigy-džius, bet vis tiek doras žmogus, su karčia šypsena veide, ir galų gale patys partizanai — grėsmingi nuo žemės pakilę šešėliai. Sluc-kis, žiūrėdamas taip atgal, tur būt, į save patį, dabar jau suvokia naivumo galimybę to komjaunuolio besąlyginiam tikėjime, kas, žinoma, pastato ir tos moters laikyseną, jos "netikėjimą", į daugiau komplikuotą ir pozityvesnę perspektyvą. Tačiau partizanai tuo tarpu dar vis lieka besąlyginiais niekšais, vietos "ponaičiais", banditais.

Novelės, aprašančios jau kasdieninį, taikų kolūkio gyvenimą, bent šiame rinkiny dažniausiai nepakyla virš jose- vaizduojamos "tikrovės", t. y. jos studijuoja pirmoj eilėj ne žmogų kolūkio gyvenimo rėmuose, o patį tą gyvenimą ekonominiu arba "valstybinio sąmoningumo" atžvilgiu, naudodamos žmones tik kaip priemones tam tikriems politiniams - moraliniams dėsniams pailiustruoti. Pavyzdžiui, Jono Avyžiaus "Skerstuvės" aprašo silpnavalį brigadininką, kuris žino, kad gobši, "buožiškos galvosenos" šeima vagia kolūkio turtą, verda "krūminę" ir t.t., bet pats valgo pas juos, kad ir atbulais dantimis, jų paskerstą kolūkiui priklausančią veislinę kiaulę. Nei tas brigadininkas, nei vagys - gaspadoriai neturi ryškesnių vidinių dimensijų, kurios patrauktų skaitytojo dėmesį. Jie yra tik "inscenizacija" kokio nors partijos sekretoriaus kalbai apie "dar vis pasitaikančias blogybes kolūkio gyvenime", šiek tiek daugiau žmogiško intereso turi Algirdo Pociaus novelė "Palydos", ne todėl, kad veikėjai būtų daug gilesni ir komplikuotesni, negu pas Avyžių, bet todėl, kad pati aprašomoji situacija remiasi į visuotinį, nuo laiko nepriklausantį žmogišką impulsą, kai tuo tarpu toji kolūkio buitis sudaro jam tik rėmus. Pagrindinis tas impulsas štai koks: žmogus visuomet nori prieš kitus pasirodyti, kuo nors pasididžiuoti. Morta Balsienė nori sudaryti įspūdį pas ją besisvečiuojančiai uošvei, parvežti ją namo su automobiliu. Jei čia būtų dar prieškariniai laikai, tai vietoj "Moskvičiaus" tą funkciją atliktų naujai pirktas bėras žirgelis, daili brička, bet impulsas liktų tas pats. "Sovietinė" gi tikrovė, šalia to automobilio, pasireiškia dar ir tuo, kad vyksta dviejų pasaulių kova. Balsienės uošvė, sena jau, netiki į kolūkius ir nori parsivežti su savim vieną iš Balsienės dukterų, tikriausiai tam, kad įskiepytų jai "atgyvenusias" mintis. Balsienė gi dukters neduoda, o dėl automobilio net sumeluoja, kad tai esąs kolūkinis, o ne privačiai tam reikalui samdytas, kad tuo būdu pabrėžtų naujojo "socialistinio gyvenimo" gerumą.

Juozo Glinskio "Pasiklausk ežerėlio" nėra tikrai novelė, o tik vidinio monologo gabaliukas. Sena moterėlė, užkietėjusiu buožės žmona, savanoriškai veda savo karvę į kolūkį ir pakeliui, su savim kalbėdama, sau ir skaitytojui aiškina, kodėl taip geriau, kokia buvo praeitis, kaip ji apsisprendė eiti su laiku. Glinskis jau tiek supranta, kad dirbtinai neverčia tos moterėlės pasidaryti komuniste, o palieka ją, kaip ji buvo — su prietarais, religingumu, su senoviškom pažiūrom į gyvenimą. Užtat autoriaus argumentas kanda giliau, nes savanoriško bendradarbiavimo su kolūkiu priežastys tampa nepriklausomos nuo komunistinio mentaliteto. Senei gaila gyvulio, kurį jos buožė vyras geriau pasiryžęs užmušti, negu svetimiems atiduoti, jai gaila ateities, ji supranta, kad "seniui griūti ir supūti — ežerėlis visad jaunas, per dangų, per debesėlį". Taigi, tas ežerėlis — tai Lietuva, jauna, supraskim, todėl, kad dabar virš jos jau tarybinis dangus ir "debesėliai".

Atskira kaimo buities novelių rūšis, anksčiau pas mus beveik neegzistavusi, yra apsakymai iš žvejų gyvenimo. Iš vienos pusės — ten irgi kolūkiai, su brigadininkais, pirmininkais ir taip toliau. Iš kitos — sūrus jūros kvėpavimas, kopos, laivai ir žmonės su kitokiais vardais, negu pas mus prozoje į-prasta: nebe Jonai, Petrai ir Antanai, bet Ansai, Viliai ir panašiai. Jei tas noveles priskirti prie "kaimiškųjų", tai persvara bus dar didesnė — maždaug 26 iš 49 vaizduos kaimo buitį. O yra ir dar keletas novelių, kuriose kaimas bent nemažesnę rolę vaidina, negu miestas.
Deja, tie visi Ansai ir Viliai už. Jonus ir Petrus maža kuo įdomesni, nes ir vėl, iš vienos pusės, jų. darbas, situacija daugiau reiškia už juos pačius, o iš kitos — jei ir kalbama apie vidinę žmogaus dimensiją, tai tik fabulos dėlei, kad būtų galima apie ją sukonstruktuo-ti keletą įvykių.

Konkrečiai kalbant, prie pirmos, sakykim, "socialistinio realizmo" grupės priklausytų Jono Šimkaus "Ruonis" ir Adolfo Sprindžio "Varnos traukia", o prie antros — Jono Dovydaičio "Keršto sala". "Ruonis" aprašo gobšų žveją, besitaiks-tantį vis kaip nors iš jūros išgriebti sau asmenišką pelną, nesi-dalinamą su kitais. Kartą, pavyzdžiui, jis Krezo turtus uždirbo radęs ant kranto užsienietiškų konservų dėžę, o dabar išeina sau nusišauti ant ledo lyčių begulintį ruonį. Deja, su ruoniu kartu žūva ir jis pats. Apysaka "Varnos traukia" prasideda įdomiai, tartum žadėtų visai kitoniško tipo kūrinį (kas, tarp kitko, dažnai pasitaiko pas jaunuosius Lietuvos novelistus: pirmų dviejų - trijų paragrafų į-kvėpimas, tarytum, ateina pas juos iš kitur, negu visa likusioji novelė). Autorius pradeda su smėlio ir jūros peizažu:
Spyčių tėvukas kas vakarą išlydėdavo žvejus. Ir dabar jis rymojo, užsikvempęs ant aptrešu-sių vartelių, stebėdamas siaurą, lentgaliais ir senomis drikomis atitvertą žvejų keliuką į marias. To keliuko smėliu seniai jau nubrido paskutiniai žvejai, bet tėvukas vis dar nėjo vidun. Ant galvos užsispaudęs seną žvejo brylių, delnu apglėbęs pypkę, jis žiūrėjo į smėlyje išspaustas plačias, kreivas žvejų pėdas ir iš jų pažino praėjusius: tos didelės, tiesios, toli viena nuo kitos — Anso, o anos — lyg žirklės išskėstos ir nelygios — Šveikio, o šitos — Viliaus, dailios, mažos, mat jaunas, dar kojų nevelka. O kur tėvuko pėdos, kur jo? Vėjo varomos smiltelės gulė ir lygino praėjusių žymes. Pėdos tirpo, tirpo ir nyko, o jų vietoje ryškėjo lygiais kraštais duobikės. Tėvukas žiūrėjo ir galvojo, kad visas pėdas į marias smėlis jau užpustė, (p. 176).

Marių vėjui pučiant, skaitytojas gali kartu su senuku susimąstyti apie laiką ir smėlį, apie žmogaus žymes ant žemės veido, apie žemės, jūros ženklus vėjo nugairintoj sieloj. Pro bangų laikinumą, smėlio nepastovumą galėtų praeiti neužmirštamas žmogus. Bet Sprindis tik tiek ir tenužengia, kad aprašo, kaip tas senukas mėgsta gaudyti ir valgyti varnas. Paprotys, mat, dar prieš sovietų laiką pas jį buvo įaugęs, kada žmonės vargo ir reikėjo gintis nuo bado. Dabar jau gėda būtų ir prieš brigadininką, ir prieš kitus, bet ką bepadarysi.

"Keršto salos" fabula aprėpia keletą dešimtmečių, nuo prieškarinės Lietuvos iki dabar, bet dėmesio centre stovi tik trys žmonės, įkliuvę į jau seniai literatūroje naudojamus spąstus, būtent meilės trikampį. Tomas Barčius myli Elzę, bet nespėja jos vesti, nes jam reikia išeiti jūreiviu į Smetonos laivyną. Per tą laiką Ansas Marčiukas ima ir prisiplaka prie Elzės; Tomas jam už tai atkeršija žvejo kerštu: nemokantį plaukti išsiveža jūron, išmeta ant seklumos ir žiūri, kaip potvyniui palengva kylant, senka Anso gyvybė, palydima jo keiksmais ir raudojimais. Bet nuskęsti jis Ansui neduoda, o paskutiniu momentu ištraukęs parsiveža, kaip šlapią medūzą, namo. Tada Ansas veda Elzę, gyvena su ja eilę metų ir paskui visgi nuskęsta jūroj žvejot išplaukęs. Paskui miršta ir Elzė, o Tomas lieka ant jūros kranto, baigdamas, anot autoriaus, "strieg-ti ūdas". Tų trijų žmonių santykių komplikacijos reikalauja ilgo laiko, kad įtikimai ir turiningai išsivystytų, taigi, iš tiesų tokia fabula geriau tinka romanui, bet Dovydaitis sukemša viską į novelės rėmus, kas jį priverčia būti daugiau metraštininku, negu novelis-tu.

Juozo Baltušio dvi novelės, "Ko nepasakė Laukys" ir "Valiūtei reikia Alekso", taip pat yra kaimo buitim atsiūtos žmogaus charakterio studijos. Jose jaučiasi užslėptas jumoras ir meilė lietuviškam žmogui, tokiam keistuoliui, kurio laikysenos, elgesio šaknys glūdi kažkur giliai, jam pačiam nesuvokiamų aistrų klampyne. Laukys, pvz., atrodo kaip sukarikatūrintas kieto, amžinai tylinčio Lietuvos t:aimiečio stereotipas, žmonos - ra-"inos amžinai užguitas, jis taip ■ ?r visą amželį ir neprisiruošia jai :asakyti, pirma, kad ji neturėtų i taip smarkiai pulti, o antra, kad iis žino, ir jam gera, jog jinai jį vis dėlto myli. žmona taip ir miršta Laukiui betylint. Iš pradžių ima noras ant Baltušio užsipulti, kam jis neišdirba detalių, neatbaigia savo portretų, palikdamas juos stovėti groteskiškose pozose, kaip kaimo skulptoriaus stabukai. Paskui tik supranti, kad visas įdomumas tas ir yra, kad Baltušio žmonės stilizuoti tuo pačiu principu, kaip liaudies menas ar net kaip naujesnių laikų lietuviška grafika (sakysim, pas V. Petravičių). Svarbu jų paliktas "ženklas" buities fone. Iš dviejų faktorių — žmogaus ir jo buities — iškyla simboliškų galimybių kupinas raštas, tartum ornamentas išreiškiantis savo visuma tai, ko su smulkiom konkrečiom detalėm galutinai išdirbtas charakteris nesugebėtų perduoti, nes, pasidaręs perdaug savitas individas, nustotų visuotinumo, pasidarytų perdaug jau tiksli neliteratūrinės tikrovės iliuzija.

Baltušio darbas atkreipia dėmesį į savotišką paradoksą: beveik visos pačios geriausios rinkinio novelės yra daugiau ar mažiau stilizuotos, nutolusios nuo tiesioginio tikrovės perdavimo, taigi, visai ne tokios, kaip Zalatorius kad gerą novelę įsivaizdavo. Svarbiausiais elementais jose iškyla ne paskirų žmonių psichologinė studija ir ne sovietiško gyvenimo bruožai, kaimas ar miesteliai, valdininkų, studentų ar kareivių buitis, bet struktūriniai elementų santykiavimai pusiau abstrakčiame tikrovės audiny. Sakykim, Juozo Grušo novelėj "Mergaitė ir vienišas žmogus" fabula atrodo išsyk keistoka: kasininkės pavaduotoja su pilnu portfeliu pinigų, begrįždama į savo į-staigą, pamato laidotuves — paskui karstą klampoja vienakojis žmogus — ir seka jas, nepaisydama to, kad galėtų pakeliui visus pinigus, kitų žmonių algas pamesti ar kitaip prarasti. Grįžusi į įstaigą, kasininkė atpasakoja savo nuotykį, gauna trumpą papeikimą, ir tuo viskas baigiasi.

Pasižiūrėjus į novelę iš arčiau, iškyla tam tikri struktūriniai santykiavimai. Iš vienos pusės: sužalotas, vienakojis žmogus, lydintis karstą, kuriame guli jo brangiausias turtas, kaip jis sako, jo visas gyvenimas. Iš kitos — vieniša, dvasiškai pažeista kasininkė, nešanti su savim portfely (tartum kokiam karste) jai nežinomųjų žmonių turtą. Tarp moters ir palydovo — kontrastas viską praradusio-ir dar nieko neradusio žmogaus;
Grušas sako: "kiekvienas atrodo lyg iš kito pasaulio". Tarp pinigų ir mirusios karste egzistuoja tapatybės išryškinamas kontrastas (jie abu yra turtas, bet absoliučiai skirtingo pobūdžio). Šitą kontrastą dar labiau sustiprina karsto ir portfelio groteskiškas nesuderinamumas. Šių priešingybių įtampoj išauga moters vizijos, spėliojimai apie tai, kas gi ten laidojama, kas per žmogus tas vienakojis, ar jis auka, ar žudikas, ar jis mylėjo, ar neapkentė, ar abu iš karto, nors argi "galima suprasti tą baisų žiaurumą, kuris lydi meilę?" Kiekviena iš tų įsivaizduojamų galimybių tampa vienatvės, kančios ir meilės iliustracija, palengva vedanti kasininkę prie supratimo, kad tai apie savo pačios ir visų vienišųjų likimą ji svajoja. Tada kontrastai susilieja: "Ir pajuto jo likimą, nematomais saitais surištą su jos likimu". Eidama paskui karstą, ji suvokia, kad ir ji savo gyvenimą, skausmą, čia laidoja. Atpažinimas ją padaro visų nežinomų, vienišų žmonių seserim — taip pat ir tų, kurių pinigus nešasi. Tuo būdu per suabstraktintas figūras autorius prieina prie intymaus, konkretaus ir visuotinio žmogiškumo.

Icchoko Mero novelė "Žemė visada gyva" turi tam tikrų panašumų Į Grušo vaizdelį. Ten irgi figūros suabstraktintos simbolinėj plotmėj taip, kad, "realistiškai žiūrint, jos lyg ir neturi pilnų dimensijų, mums atpažįstamo vidinio pasaulio. Stiklinėm akim esesininkas (tiesa, autorius jo kaip tokio specifiškai neidentifikuoja, tuo suvisuotindamas jo, kaip tipo, reikšmę) stovi prie griovio, kur suversti nuogi sušaudytųjų lavonai, ir dar labai nori ką nors daugiau užmušti, tegu ir savo paties sėbrus — žudikus. Iš griovio pakyla maža mergaitė prašyti, kad šis "esesininkas" pažadintų jos keistai, staiga užmigusią mamą. Šisai gi, apsidžiaugęs, kad bus vėl galima žudyti, paleidžia į ją seriją šūvių, o po to dar, savotiškame bepročio azarte, ir į savo sėbrus, kurie, žinoma, tuoj jį patį nušauna. Apysakos epiloge suvaryti duobkasiai palaidoja užmuštuosius, o "esesininką" numeta atskirai krankliams, nes žemėn būti priimtas kartu su savo aukomis jis negali.

Svarbiausia čia ir vėl figūrų ir simbolių išbalansavimas, per kurį mes giliai pajuntame ne vieno kokio individo (kuris galėtų būti mums tolimas ir neįdomus), bet aplamai žmogišką ir todėl intymiai asmenišką — visiems ir visuomet — tragediją. Icchokas Meras ne tiek rašo novelę, kiek baisiai šaukia iš pačių žydų tautos (o per ją ir aplamai žmonijos) beribio pasipiktinimo ir skausmo gelmių, kaip kad šaukė ugnyje staiga prabilęs nebylys Justino Marcinkevičiaus poemoj "Kraujas ir pelenai". Jeigu skaitysim novelę kaip realistinį ("rembrantišką") vaizdelį, tai atrodys retoriška ir sentimentalu (kaip, pvz., ir Škėmos kai kurie dalykėliai dėl tokio pat neteisingo skaitymo atrodė melodramatiški). Užtat Mero novelė turi būti skaitoma taip, kaip žiūrime į Picasso "Guernica", kur groteskiškų figūrų katastrofoj atpažįstame save kaip aukas ir žudikus. Tada įgyja prasmę ir Mero simbolių struktūra: raudona saulė, raudoni mergaitės plaukai, raudonas jos rankoj obuolys (jis buvo baltas, bet "paraudo paskui, pabuvęs ant motinos krūtinės"), — visa tai atsiliepia žemės geriamam raudonam kraujuje ir užauga į milžinišką raudoną skritulį, tartum žudiko nesančios sąžinės susiformavimą už jo asmens ribų. Į tą savo sąžinę ir šauna žudikas, kad jos nebūtų. Jo ta sąžinė tada esame ir mes patys (jeigu ji mumyse yra), ir žmogaus sukruvinti žemės vaisiai, ir visa visata. Ir tokia saulė - sąžinė nesunaikinama.

Du senosios kartos atstovai, Antanas Vienuolis ir Antanas Venclova, dar vis gali jaunuosius pamokyti, kaip turėtų būti rašoma "rembrantiško" tipo realistinė novelė, su detalėmis, su turtingu buities audiniu, gamtovaizdžiais ir į-domiais charakteriais. Vienuolio novelė "Astronomas šmukštaras" (rašyta 1950 metais) piešia kaimo keistuolį, "genijų", kuris, kad ir šiaip praktiškam gyvenimui visai netikęs, nes apleidžia ir savo ūkį ir darbus, sugeba visgi, tartum senovės žynys, sekti žvaigždžių takus, ir saulės užtemimą, ir šventųjų dienas, pagal kurias senojo kaimo žmonės savo darbus ir būtį rikiuodavo, "žynys" implikuoja magiką, bet žmonėms jis tokiu raganium atrodė tik UkIH. k» tamsūs, nemokšos, o U Ut»ų t«l jis grynai moksliško, Avietiniu | to žmogus, ant savo keistos iMdoa išrašęs ne burtų žymes, bet dangaus ir žemės dėsnių simbolius. Kils nori, gali toj novelėj įžiūrėti Ir "socialinę prasmę" — girdi, senovėj tai taip ir žūdavo talentai, klebonų ir ponų apsėsto kaimo tamsoj. Bet nesvarbu, ką ten kas įžiūrės, novelės vertė glūdi sodrioj kalboj, jumore, persunktam žmogiškos šilumos, mokėjime pinti žodžių giją taip, kad ir juodžemio spalvos, ir auksinio, neramaus žmogaus ilgesio prošvaistės joje susiderintų.

Panašiai ir Venclova įdomiai, sodriai porina apie senus laikus, kada žemaičių žemėj Adomas Mickevičius lankėsi, ir pas Dionizą Pošką užsuko, ir, pats didis poetas būdamas, atpažino mūzų bičiulį ir to prasto, kilnaus žemaičio bajoro asmeny. Gal įdomiausia novelėje yra tai, kaip Venclova, rašydamas apie jauną Mickevičių ir senį Pošką, savo stilium sugeba atkurti tada dar neparašyto, dar tik būsimo "Pono Tado" poetišką atmosferą.

Išeina galų gale ir taip, kad tikrovės "kruopšti" imitacija, žmogiškų santykių ir pergyvenimų "žvalgyba" dar nebūtinai veda į negyvą, neįdomią žurnalistinę novelę. Gal būt, su silpnesniais šio rinkinio dalykėliais, šalia talento stokos, yra ir ta bėda, kad jų autoriai ieško ne paties gyvenimo užslėptų lobių, bet to, ką tikrovėn sudėjo ir paskui atrasti liepė politinė dabartinio režimo filosofija. Taigi, ne pats konkretusis gyvenimas, o siauras, vienalypis jo supratimas mažina kai kurių novelių vertę.

Antra vertus, dėmesį patraukia ir jaunesnieji novelistai: Leonidas Jacinevičius, Juozas Aputis, Raimondas Kašauskas ir kiti. Ka-šausko herojus Bronius novelėje "Didelių žmonių žaidimai" yra neįprastas aplamai lietuvių literatūroj tuo, kad atstovauja dar vienai anksčiau mažai žinomai profesijai: jis dirba kaip sunkvežimio šoferis. Tokio herojaus pasirinkimas duoda autoriui progą atskleisti jo vidinį gyvenimą kaip seriją panoramų, atsiveriančių su kelio vingiais, kur tikrovė skrenda pro mašinos langus ir kur pakelėse lieka išbarstyti visi susitikimai ir išsiskyrimai, meilės troškimas ir laimės nesugrąžinamumas. Be to, Bronius įdomus mums ir dėl to, kad jį Kašauskas vaizduoja savotiška priešybe abstrakčiai gražiam ir didvyriškam "plakatiniam" proletaro - statytojo siluetui. Vietoj iškilios pozos, galingo mosto matome, kaip:
Saulė prikelia Bronių iš krypuojančios geležinės lovos. Jis susiranda vakarykščią nuorūką, užsitraukia, pasėdi, kojas nuleidęs ant grindų. Praskaidrėja mintis, švysteli kažkas, lyg stiklo gabaliukas ant kelio. Paskui jau leidžiasi girgždančiais laiptais, prausiasi prie kolonėlės, šluostosi, rankšluostį įsigrūda kišenėn, šukų nuolauža perbraukia per plaukus, (p. 392).

Toks žmogus prieinamas ir analizei, ir charakterio išvystymui pasakojimo rėmuose, kai tuo tarpu "~ocialistinio realizmo" pseudoro-mantiška retorika tokių galimybių autoriui neduodavo.
Juozo Apučio "Dobile. 1954 metų naktį" remiasi daugiau poetinio vaizdo principu, negu prozinėmis kalbos struktūromis, tiesia linija vedančiomis pasakojimo siūlą. Aprašoma audra, ganykloj viena likusi karvė, nepagydomai serganti, audros bijanti motina ir anksti gyvenimo atsakomybės ištiktas sūnus, bet visi tie elementai tarp savęs tokiu būdu santykiauja, kad iš tiesų gilesniame meninės tikrovės plane jie atstovauja poetiniams žmogiškų pergyvenimų (baimė, viltis, meilė, katastrofa) įsikūnijimams taip, kad visa apysaka atsiduria iš esmės simbolinėj plotmėj.
Leonido Jacinevičiaus "Paskutinis pitekantropas" dar kartą plėtoja jau seną sovietinės literatūros temą: fizinis aplinkos kitimas ryšium su vidiniais persiorientavimais. Novelisto metodas tačiau artimas tam tikram "sovietiškam modernizmui", kurį galima pastebėti ir lietuvių, ir rusų, ir kitų tautų literatūroje, šis metodas visų pirma pasižymi stenografiškai suprastintu komplikuotų vidinių pergyvenimų atvaizdavimu. Pavyzdžiui, pas Jacinevičių situacija tokia, kad viena šeima persikrausto į naują masinės gamybos butą ir dabar turi prisitaikyti prie architekto braižykloje nustatytų kampų, linijų ir dimensijų, kurios riboja ir savaip perorganizuoja vidinę žmogaus dvasios erdvę. Iš to iškylančius dvasinius konfliktus autorius perduoda trumpais, lyg su liniuote nubrėžtais, posakiais: "Tėvas. Nauji namai mane gąsdina neišvengiama asmenybės niveliacija", arba: "Motina. Bet čia yra karštas vanduo ..."
Sūnaus gi reakcija į tokias mintis sudaro kontrastą ne tik savo turiniu, bet ir forma. Vieton trumpų stilistinių linijų — įmantriai išraitytos kreivės:
Tėvui dar nepatiko žemos lubos. "Maža erdvės minčiai", — pasakė. Aš niekad negirdėjau, kad lubos būtų minčių mastelis, ir tuojau prisiminiau senąjį butą, jo aukštas lubas, papuoštas paika lipdytine ornamentika. Žodis "asmenybė" čia pavirsta į žalią vijoklių kerą, kuris kopė sienomis, šliaužė lubomis, vyniodamasis apie gipsinius ornamentus, (p. 439).

Tarp tų dviejų stiliaus kraštutinumų svyruojančiai novelei visuomet gresia pavojus nupulti į paviršutinišką manierizmą. Jacinevičiui užtenka talento taip suderinti priešingybes, kad skaitytojas pajustų vidinės gelmės galimybę, bet tų galimybių idealizavimas charakterių išvystyme lieka neaiškus — klaustuko ženkle.
Rinkinyje atsispindinti pažanga nuo propagandos į literatūrą duoda vilties ateity susilaukti dar geresnių novelių.
Rimvydas Šilbajoris