Vitražu menas grįžta gyveniman Spausdinti
Parašė JONAS DAINAUSKAS   
Dailininkė Bronė Jameikiene, garsių meno profesorių Gustav Ecke ir Jean Charlot mokinė, atkreipia dėmesį ne tiktai savo originaliu kūrybiniu veidu, bet ir reta specialybe — ji kuria vitražus. Stiklas nėra nei lanksti, nei patogi išraiškos priemonė. Jis yra trapus, kaprizingas, priklausąs nuo šviesos šaltinio. Kas dirba su stiklu, žino, kad šioje srityje kūrėjui tenka nueiti ilgas kelias, kol idėja tampa apčiuopiama tikrove.

Dailininkę Jameikiene radau studijoje skaldančią colio storumo spalvoto stiklo luitą. Dėmesį atkreipė tas skaldomas stiklas, jo ypatybės, savitumai ir ribotumai. Iš karto užklausiau dailininkę:
— Koks skirtumas tarp paprasto spalvoto stiklo ir skaldyto stiklo? — Pirmiausia skirtumas glūdi storyje. Storas stiklas praleidžia šviesą sodriau ir turtingiau, todėl ir spalva gaunama daugiau niuansuota, subtiliai įvairuojanti moduliacijomis. Apskaldytas stiklas žėri. Gerai apšviestas jis dega. Jei jo briaunas tinkamai "aptašome" ir gerai apšviečiame, jis sublizga kaip "brangakmenis".
— Daugumai pažįstamas klasikinis vitražas, padarytas iš plono spalvoto stiklo. Kokia jo istorija? — Turime žinių, kad Europoje jau VIII a. stiklo gabalėliai buvo pradėti jungti švino juostelėmis. IX a. buvo pradėtas vartoti jau ir spalvotas stiklas. Spėjama, kad vitražas buvo pradėtas kurti juvelyrų jau naudojamų spalvotųjų brangakmenių įtakoje. Pradžioje buvo jungiami tik geometrinių formų stiklo gabalėliai, vėliau — ornamentiniai motyvai, pagaliau išsivystė figūrinės ir vaizdinės kompozicijos. Vitražo gausus vartojimas bažnyčiose lengvai suprantamas: jis puošia pastato vidų ir savo vaizdine poezija sukuria savotišką atmosferą, sukeliančią mistinę nuotaiką. Savo meninį tobulumą ir techninio atlikimo viršūnę vitražas pasiekė viduramžiais. Vitražas tapo tarsi architektūrinio atbaigtumo paskutinis žodis, visam erdvės formavimui duodamas specifinę nuotaiką ir lyg pridėtinį matavimą. Žinoma, vitražai, ypač gotiniai, turėjo ir praktinę paskirtį, būtent, vaizdiniu būdu neraštingam žmogui perduoti biblinius į-vykius ir konkretizuotas tikėjimo tiesas. Girdėjau filosofą Aldou Huxley entuziastiškai atsiliepiant apie vitražų įtaką ano meto tikintiesiems: "Tada bažnyčiose būdavo pastatytos dvi aukų dėžutės: viena — vargšams, kita — vitražams, ir kada pirmoji dėžutė paprastai būdavo apytuštė, antroji — pilnutėlė"!

— Kodėl vitražas vadinamas "pamirštuoju menu" ("Lost Art")? — Nauji architektūriniai stiliai (barokas, rokokas) gerokai vitražus nustelbė. Gausi bareljefinė ornamentika ir skulptūros reikalavo didesnio šviesos - šešėlio kontras-

Veronikos skara (skaldytas stiklas)

to jų formoms išryškinti. Vitražas buvo nustumtas į šalį, o ilgainiui primiršta ir jo gaminimo technika. Tik XIX a. vitražas vėl buvo "atrastas", kada buvo susigriebta restauruoti ir konservuoti senus pastatus bei antikines meno vertybes. Tada buvo rasta, kad viduramžių vitražis-tai puikiai mokėjo valdyti šviesos ir spalvos optines savybes bei tarpusavio santykius, o taipgi puikiai sugebėjo pagaminti spalvotą stiklą, kuris, praleisdamas šviesą, išryškindavo ir sustiprindavo koloritą.

— Jei vitražas yra svarbi architektūrinė priemonė, tai kokie būtų pagrindiniai vitražisto uždaviniai? — Pirma, vitražas turi derintis su aplinka stiliaus ir spalvos požiūriu. Pro vitražą krentantys šviesos pluoštai turi papildyti bendrinį interjero spalvų derinį. Antra, vitražas turi būti iliustratyvus. Trečia, jis turi kartu palikti ir šviesos šaltiniu.

— Ar vitražistui svarbi ir cheminė stiklo spalvų sudėtis? — Čia gal ne tiek cheminė sudėtis, kiek spalvinis santykis itin svarbus. Paimkime, pvz., garsiuosius Chartres katedros vitražus. Kaip ir kiekviename tradiciniame plonojo stiklo vitraže, spalvoti stiklo gabalėliai jungiami švino juostelėmis, kurių iš tolo veik nesimato, ir gaunamas įspūdis, lyg stiklas liestų stiklą, spalva spalvą. Tokiu būdu spalvos, spindu-liuodamos ir viena kitą veikdamos, sukuria tam tikrą optinę iliuziją, suteikiančią naujų, maišytų spalvų atspindžius bei užuominas. Šia prasme Chartres vitražams labai charakteringi mėlynos spalvos efektai ir šiandien žinomi "Chartres mėlynumo" vardu. Vitražistas turi nepamiršti greta sudedamų spalvų įtaką viena kitai, pvz., mėlyna šalia geltonos įgauna žalsvą atspalvį, šalia raudonos — violetinį; viena turi tendenciją "plėstis" ir atrodyti didesne plokštuma, kai tuo tarpu raudona — "trauktis", o geltona lieka tokia pati; gi jei įdėsime bespalvį peršviečiamą stiklą, ta vieta atrodys mums kaip skylė, nes toje vietoje nebus jokios spalvų emanacijos.

— Ar visi šie reikalavimai taikintini ir skaldyto stiklo vitražams? — Ne visiškai. Skaldytas stiklas teikia naujų ir plonajam stiklui neprieinamų galimybių. Nors skaldyto stiklo vitražai yra dar, palyginti, naujas dalykas (jie atsirado Prancūzijoje tuoj po II pasaulinio karo, o Amerikoje dešimtmečiu vėliau), bet jau pasiekta nepaprastai įdomių ir efektyvių rezultatų. Šiuose vitražuose vienas pagrindinių efektų yra stiklo apskaldymas. Vitražistas, svarstydamas spalvinius derinius, skales bei moduliacijas, gali eiti tradicinio vitražo darymo keliu. Tačiau reikalas pasikeičia, kai jis pradeda skaldyti stiklą. Briaunos linija, plokštumos nuskėlimas, kampo santykis su paviršiumi — visi tie dalykai sukuria šviesos efektus, kurie neprieinami plono stiklo vitražui.

— Kokiu būdu yra jungiami tokie stori stiklo gabalai? — Kadangi skaldyto stiklo gabalai yra storesnį ir sunkesni, negu plono stiklo proporcingi atitikmenys, tai jie jungiami ne švinu, o specialiu "cementu" (epoxy resin). Tokiu būdu pati vitražo technika yra skirtinga ir sudaro tam tikrų sunkenybių. Pirmiausia, tarpai tarp atskirų skaldyto stiklo gabalų yra didesni negu tradiciniame švinuotame vitraže, todėl ir vienos spalvos įtaka kitai nėra tokia stipri, kaip aname; tarpusavis spalvų veikimas taip pat remiasi kitais dėsniais nei tradiciniame vitraže. Taipgi storojo stiklo formose sunkiau yra išgauti smulkias detales, todėl čia vitražistas turi ieškoti labiau stilizuotų formų realistinėms problemoms spręsti. Tas dar, be abejo, nereiškia, kad skaldytasis stiklas visiškai netinka vaizdinei tematikai. Norint galima viską išgauti, jei vitražistas turi didelį įgudimą ir gerai yra apvaldęs techniką.

— Kas paskatino Jus ir kada pradėjote dirbti vitražo srityje? — Vitražais domėjausi nuo pat jaunų dienų, gal kaip tik dėl jų spalvų žaismingumo. Mano mokytojai ir draugai sakydavo, kad turinti įgimtą pajautimą spalvai. Todėl apsispręsti už vitražą nebuvo sunku. Bet išmokti tos retos meno srities nebuvo galimybių, todėl studijavau tapybą, mozaiką, kilimų audimą — šakas, kuriose dominuoja spalva. Žodis "tapyba" paprastai yra siejamas su drobe ir dažais, tačiau dėl spalvų grynumo ir skaidrumo vitražas bene bus gal dėkingiausia sritis tapytojui pasireikšti. Vitražo srityje pradėjau dirbti 1956, kada atsirado galimybė ne tiktai vitražams daryti projektus, bet ir juos atlikti. Tą išmokau A. Valeškos dailės studijoje Čikagoje.

— Kaip apibūdintumėte savo vitražinę kūrybą, — Pradėjau nuo tradicinio švinuoto stiklo technikos ir vysčiau gal daugiau vaizdinę tematiką. Tačiau netrukus mano kūrinių formos vis daugiau buvo stilizuojamos ir suabstraktina-mos. Ir abstraktas kūrėjui nėra tematinis ir forminis liepto galas, bet greičiau pažangumas, srr.alsumas ir naujų pasaulių ieškojimas. Be nuolatinio ieškojimo pradedame pasikartoti, sustingstame ir supančiojame savo vaizduotę.

— Kaip klasifikuotumėte savo kūrybą? — Sunku būtų nustatyti kokią griežtą liniją tarp vienų ir kitų darbų, nes kūryboje viena idėja gimdo kitą, vienas stilius -— kitą, todėl jie daugiau ar mažiau siejasi tarp savęs. Tačiau bene kiekvienas dailininkas pereina tam tikrus periodus, tad ir mano darbus gal galima būtų sugrupuoti į kokius tris laikotarpius.

Pirmasis būtų 1956-60 metai. Tada kūriau daugiau tradicinius vitražus, tačiau ieškodama stilizuotų ir abstraktinių formų savo idėjoms išreikšti. Aname laikotarpy yra padaryti: Pavasaris, Velykų rytas, Žilvinas, Trys išminčiai, Šv. Pranciškus Asyžietis, Šv. Pranciškus kalba paukščiams ir kiti panašūs darbai. — Antrąjį laikotarpį (1960-1966) charakterizuoja du veiksniai: gilesnis susidomėjimas skaldytu stiklu ir jo panaudojimas didesniam spalvingumui išgauti. Tų bandymų rezultatas — Madona su lotosu, Rytietiškoji Madona, įvairūs paukščių variantai, Kristaus kančios simboliai (Šv. Filomenos bažnyčioje Čikagoje) šalia kitų.

— Kas būtų būdinga paskutiniojo laikotarpio darbams? — Gal būt, ankstyvesnio spalvingumo ieškojimo konkretesni vaisiai — drąsesni spalvų deriniai, platesnė spalvų skalė, įdomesni niuansai. Taip dažnai užsimenu apie spalvą dėl to, kad ji man yra itin svarbi. Ji dominuoja mano mąstyseną. Tam tikra prasme ji apsprendžia ir mano tematiką, kuriai daug idėjų randu mūsų liaudies kūryboje. Tas idėjas bandau įgyvendinti stikle (kelios Madonos, paukščių, gėlių variantai, Veronikos skara, Angelas sargas ir kt.). Dabartiniuose darbuose ieškau sintezės tarp stilizuotos tikrovės ir abstraktinės išraiškos, bandau išreikšti ne tą, ką matau, bet tai, ką jaučiu, todėl kūrybinis tematikos išjautimas savaime linksta į stilizuotas ir abstrakčias formas, kurios lengviau pasiduoda spalvinėms problemoms spręsti".

Padėkojęs dail Bronei Jameikienei už šį pasikalbėjimą, kuris liudijo, kad kalbėjausi ne tik su talentinga, daug pasiekusia, bet ir plačiai išsilavinusia dailininke. Jos aukštojo mokslo kelias prasidėjo Kauno ir Vilniaus universitetuose, buvo tęsiamas Freiburgo meno mokykloje ir baigtas magistro laipsniais — dailiųjų menų (MFA) Čikagos Meno institute ir meno istorijos (MA) Havajų universitete, kuriame keleris metus dėstė meno dalykus.

Bronė Jameikienė Angelas sargas (skaldytas stiklas)

Iš parodų katalogų matyti, kad dailininkė paskutiniųjų 16 metų bėgyje yra dalyvavusi bent 57 parodose. Kai kurios iš jų, kaip National Biennial Religious Art Exhibit ir Annual Reli-gious Art Show yra prestižinės parodos, kuriose dalyvauja kviestiniai dailininkai. Turint dėmesy, kad vitražistams parodos yra ir sunki našta ir dažnai ne lengvai išsprendžiama problema, tenka stebėtis jos ištverme ir pasišventimu savo meno šakai. Vitražistui juk reikia ir specialių rėmų, ir precizinio apšvietimo, ir fizinės jėgos transportuoti savo darbus. Tai ne grafiko dalia, kuris, suvyniojęs savo atspaudus į rutulį, gali juos pasiųsti paštu ir dalyvauti keliose parodose tuo pačiu metu. Ir ne vienas jos darbas tose parodose buvo įvertintas premijomis. Jos darbų randame bažnyčiose, mokslo institucijose, gydytojų kabinetuose ir privačiose kolekcijose. Dailininkė Bronė Jameikienė bus bene vienintelė lietuvė, pasirinkusi vitražą, toje srityje pasiekusi vertingų rezultatų ir sulaukusi rimto pripažinimo. Josios pavardė yra ir reprezentaciniame šio krašto dailininkų vardyne "Who's Who in American Art" įrašyta.