Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUN. DR. J. ČEPĖNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Čepėnas   
Šių metų spalio 30 kun. dr. Juozapui Čepėnui sukako 90 metų amžiaus ir spalio 23 suėjo 65 metai kunigystės.

J. Čepėnas gimė 1880 spalio 30 Veleikių k., Daugailių vis., Utenos aps. Gimnazijos mokslus ėjo Vilniuje. Į žemaičių kunigų seminariją Kaune įstojo 1901, jau tautiškai susipratęs. Tuo metu (1901-05), kaip J. Čepėnas mini, nepaisant kai kurių profesorių lenkininkų (seminarijos inspektoriaus sulenkėjusio latvio kun. P. Kriski jono, profesorių Liauso ir žongalavi-čiaus), tautinis susipratimas lietuvių klierikų tarpe jau buvo stiprus. Lietuvoje anuo metu tik Marijampolės gimnazijoje ir žemaičių kunigų seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba, šioje seminarijoje tada ją dėstė lietuviško' nusistatymo kun. P. Januševičiusr kuris sugebėdavo klierikus lietuvių kalbą gerai išmokyti ir nuteikdavo ją pamilti. Be pačios lietuvių kalbos, lietuviškai buvo dėstoma ir homiletika. Be to, nuo XIX a. antrosios pusės seminarijoje pradėjo veikti lietuvių klierikų slaptos draugijėlės, kurios darė teigiamo poveikio būsimiesiems kunigams.

Rašytojas M. Vaitkus savo atsiminimuose klieriką J. Čepėną taip apibūdina: "Čepėnas, bene Juozas, apystambė figūra, rožinis blondinas, nuolat geraširdiškai, kiek kaltai, besišypsąs, gana ramus ir ne-perplepus vyrukas, geras klierikas, visuomet padoriai, kiek čia įmanoma, elegantiškai bedėvįs" (Mistiniame sode, 1957, 131).

Seminariją J. Čepėnas baigė 1905, tokiu metu, kada lietuviai jau buvo atgavę ne tik spaudos laisvę, bet per 1905 m. revoliuciją iškovoję ir kai kurių politinių laisvių. Jau galėjo veikti legalios katalikų organizacijos ir lietuviška spauda. Kun. J. Čepėnas, vikaraudamas Kamajuose, įsteigė "Saulės" draugijos skyrių bei mokyklą ir Blaivybės draugijos skyrių. Išgirdęs žmonėse dar išlikusių įvairių pasakojimų apie poetą kun. A. Strazdelį, atsišaukimu į lietuvių visuomenę spaudoje jis ragino pagerbti tą poetą kunigą, Kamajų kapinėse pastatant paminklą.
Vėliau porą metų (1908-10) kun. J. Čepėnas Kėdainiuose buvo vikaras ir mokyklų kapelionas. Tuo metu Kėdainių apylinkė buvo stipriai aplenkėjusi, todėl kun. J. Čepėnas, radęs čia jau lietuvišką darbą bedirbantį dr. J. Jarašių, atėjo jam į talką. Po poros metų lenkininkų ir rusų biurokratų pastangomis ir skundais vyskupijai jis buvo iškeltas iš Kėdainių į Pabiržę. Pabiržė buvo grynai lietuviška parapija, tačiau ir ten mokyklose dirbo atkaklių rusintojų mokytojų, kurie taip pat veiklius ir lietuviško nusistatymo kunigus skųsdavo rusų žandarams. Kun. J. Čepėnas net buvo tardomas, kad esą jis kurstęs pradžios mokyklos mokinius supiaustyti caro portretą.

Kadangi kun. J. Čepėnas daugiau mėgo knygą ir švietimo darbą, negu ūkininko - klebono pareigas, todėl nuo jam siūlomų klebono vietų ilgesnį laiką atsisakinėdavo.

I pas. karo metu, kai didokas kunigų skaičius pasitraukė į Rusiją, kun. J. Čepėnas buvo paskirtas klebonu į Šaukotą. Bažnytinės vyresnybės jis buvo laikomas didelės pareigos kunigu, todėl jį skirdavo klebonu dažniausiai į nugyventas "neblaivininkų" klebonų parapijas — Skaistgirį, Antašavą, Zarasų progimnazijos kapelionu. Jam teko atnaujinti Skaistgirio, Antašavos, Anykščių apleistas bažnyčias ir remontuoti parapijų bažnytinius pastatus. Mokėdamas sugyventi su parapiečiais, be didelio vargo šiuos darbus įvykdydavo.

Dar prieš I pas. karą kun. J. Čepėnas norėjo išvažiuoti į užsienį, betgi vyskupas tiktai 1920, kunigams sugrįžus iš Rusijos, išleido jį ten mokytis. 1920-24 jis studijavo filosofiją ir gamtos mokslus Freiburgo (Vokietijoje) universitete, kurį baigė 1924, gaudamas filosofijos daktaro laipsnį.

Grįžęs Lietuvon, 1924 jis buvo paskirtas Latvijos pasienyje mažos Smėlynės parapijos ("200 dūšių") klebonu ir Zarasų progimnazijos kapelionu.

Kas pažįsta kun. dr. J. Čepėną, tas puikiai žino, kad jis yra principiškas, tolerantiškas, pareigingas ir blaivus, atviro ir tiesaus žodžio šalininkas, vertinąs kitą žmogų ne pagal jo metriką ar partinį bilietą, bet pagal to žmogaus moralumą, teisingumą bei taurumą. Tokiu jis pasiliko visą savo ilgą gyvenimą, niekada nepabijojo ginti teisingą reikalą ir pasakyti tiesą, nors ji kai kam būtų ir labai nemaloni. Dėl savo kieto principiškumo lr nepataikavimo valdantiesiems jam ne kartą teko nukentėti nuo pasaulietinės valdžios, o kartais užsitraukti Ir bažnytinės vyresnybės nemalonę.

Pirmosios sovietinės okupacijos metu kun. dr. J. Čepėnas buvo kalinamas Kauno kalėjime, lr tik prasidėjęs rusų - vokiečių karas jį iš ten išlaisvino. 1941 liepos mėn. pradžioje, grįžęs iš kalėjimo į Anykščius, jis tuoj patyrė, kad miestelio žydai suvaryti į Biliūno šilelį. Pirmąjį sekmadienį po sugrįžimo pasakė atitinkamą labai humanišką pamokslą, kaip lietuvis katalikas privalo elgtis su nelaimėn patekusiais žmonėmis, t. y. žydais. Tame pat pamoksle ragino savo parapiečius nedrįsti grobti svetimo (žydų) turto. Be to, tuoj pat su rašytoju A. Vienuoliu-Žukausku nuvyko pas vokiečių komendantą Utenoje, prašydamas nešaudyti žydų. Komendantas, užuot kalbėjęs žydų reikalu, pagrasino, kad jis ir kun. Čepėną galįs padėti drauge su žydais. Tik pokalbio metu iškilęs faktas, kad kun. dr. J. Čepėnas pirmuoju bol-ševikmečiu buvo laikomas kalėjime, jį išgelbėjo nuo to vokiečio komendanto įtūžimo, šį man gerai žinomą žydų užtarimo faktą aprašo ir R. Šaltenis rinkinyje "Atsiminimai apie Vienuolį" (1963, 102), tačiau ten nepamini, jog delegacijai žydų reikalu pas Utenos komendantą vadovavo kun. J. Čepėnas kaip mokąs vokiečių kalbą, ir iš viso tą įvykį iškreiptai aprašo.

Ir vėliau vokiečių okupacijos metu jam nesisekė: 1944 dėl jo parašyto generalkomisarui Rentel-nui memorandumo nacių vykdomų neteisėtumų reikalu kun. dr. J. Čepėnui buvo iškelta politinė byla; ją turėjo spręsti vokiečių teismas Kaune 1944 birželio mėn. pabaigoje, bet dėl karo nesėkmės naciai šios bylos jau nesprendė.

Kun. dr. J. Čepėnas nebėgo ir nuo antrosios bolševikų okupacijos, nors Vokietijoje turėjo universiteto mokslo draugų ir su jais palaikė gerus santykius. Nepasitraukė iš Lietuvos todėl, kad nenorėjo palikti savo parapiečių sunkiausiu metu be kunigų, nors lr jautė jam gresiantį pavojų.

Ligi 1951 kun. J. Čepėnas dirbo pastoracini darbą Lietuvoje įvairiose parapijose, bet tų metų sausio mėnesį bolševikų jis buvo areštuotas ir perėjo eilę kalėjimų — Šiaulių, Lukiškio (Vilniuje), kol jį išvežė į Verchne Uralsko kalėjimą, Uralo upės aukštupyje, 28 mylios nuo Magnitagorsko. 1954 buvo perkeltas į Vladimiro kalėjimą, šiame kalėjime buvo kalinamas ir arkivyskupas M. Reinys, kuris su kunigu J. Čepėnu nuo pat jaunystės draugavo.

Nuo pat kalinimo pradžios, kada jis ulž akių buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, kun. dr. J. Čepėnas, kai tik būdavo proga, rašydavęs skundus ir prašymus, kad jo bylą persvarstytų normalus teismas. Tačiau Stalino valdymo metu jis vis gaudavęs neigiamą atsakymą. Ir tik po Stalino mirties jo byla buvo persvarstyta, jis liko išteisintas ir iš kalėjimo paleistas.

Kadangi Vladimiro kalėjime buvo kalinami ne vienas lietuvis, arkivyskupas M. Reinys jame ir mirė, todėl čia pravartu bent priminti, kad tas kalėjimas ir caro laikais Rusijoje garsėjo kaip vienas žiauriausių. Tai patvirtina savo atsiminimuose "Caro kalėjimuose" V. Kapsukas - Mickevičius, rašydamas, kad režimas Vladimiro katorgoje buvo labai sunkus. Esą tik grandinių žvangėjimas buvo girdėti ir karts nuo karto sargo šauksmai ir keiksmai. Vaikščiojant kalbėtis buvo uždrausta. Už kiekvieną žodį karceris. Visas korpusas tarytum dideli kapai (Raštų IV t., 269-270).

Yra tikra, kad Sovietų Rusijoje visų kalėjimų režimas tik sužiaurėjo.
Grįžęs iš kalėjimo Lietuvon, kun. dr. J. Čepėnas apsigyveno Pasvalyje, bet į parapiją daugiau jo jau nebeskyrė.
Kun. J. Čepėnas 1906 m. jau pradėjo bendradarbiauti spaudoje, pirmiausia "Lietuvos ūkininke", paskui "Vilniaus žiniose", toliau, matyt, kun. J. Tumo paskatintas, "Viltyje", "Rygos garse". I pas. karo metu, vokiečiams Lietuvą okupavus, kai labai trūko spaudos darbininkų, jis bendradarbiavo "Lietuvos aide", ypač jo kultūriniame priede "Liuosojoje valandoje". Matydamas, kad trūksta Lietuvos pradžios mokykloms lietuviškų vadovėlių, jis 1918 Vilniuje įteikė L. Girai savo parengtą "Skaitymų" knygą ir pasakų rinkinį su atitinkama suma vokiškų markių šioms knygoms išleisti. L. Gira gautąsias iš kun. J. Čepėno markes tikrai išleido, bet nei pasakų rinkinio, nei "Skaitymų" knygos neišleido.

1926, direktoriaudamas Zarasų gimnazijoje, kun. J. Čepėnas pradėjo redaguoti nepartinį, daugiausia Zarasų krašto reikalams skirtą savaitraštį "Žiemių Lietuvą". Rėčiau rašydamas dienraščiams, jis bendradarbiavo žurnaluose — "Vaire", "Tiesos kelyje", "Kultūroje", kurioje išspausdino ilgesnį straipsnį apie Fr. Nietszchę.

Nepaisant ilgo ir pastaraisiais dešimtmečiais tikrai nelengvo gyvenimo, sukaktuvininkas nei dvasiškai nei fiziškai nepalūžo. Iki dabar jis dar vis tokių pat tvirtų pažiūrų į gyvenimą ir žmones, labai blaiviai stebi ir vertina aplinkos įvykius, domisi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslo bei politikos įvykiais.
Pranas Čepėnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai