VETO TEISĖ IR JTO Spausdinti
I. Veto teisė ir Lietuva

Mūsų teisinėje sąmonėje veto teisė turi labai konkrečią prasmę. Iš dalies ji yra susijusi su poros šimtmečių mūsų tautos istorija, kada vadinamasis liberum veto buvo vienas iš charakteringiausių mūsų politinio gyvenimo reiškinių. Iš dalies ji siejama su pusiau istoriniu, pusiau legendiniu Upytės (Panevėžio) apskrities atstovo Sičinskio (liaudies vadinamo Čičinskio vardu) asmeniu, kurį Maironis įamžino savo baladėje „Čičinskas“. Legendų apie Sičinskį pagrindą sudaro XVII a. vidurio įvykiai. 1652 m. seimas, susirinkęs vienu pavojingiausiu Lietuvos-Lenkijos gyvenime momentu (Ukrainos sukilimas, vadovaujamas garsaus Bochdano Chmielnickio, kurį rėmė Maskvos valstybė) nieko negalėjo nutarti dėl pasireiškusių politinių rietenų, o ir pats seimas iširo, Sičinskiui pasinaudojus veto teise ir iš seimo išvažiavus namo. Šitas legalus vieno seimo atstovo veiksmas sukėlė jau to laiko visuomenėje didelę audrą, tačiau ne tiek dėl to, kad visuomenė būtų pasipiktinusi pačia veto teise, kiek dėl to, kad šiuo kritišku momentu aukščiausia valstybės institucija — seimas — turėjo išsiskirstyti nepadaręs jokio nutarimo.

Pačios veto teisės iš esmės niekas dar tuo metu nedrįso kritikuoti. Ji dar daugiau kaip šimtą, metų pasiliko pačioje vadinamųjų auksinių laisvių viršūnėje. Lietuvos ir Lenkijos visuomenė (suprask-bajorija) nepaprastai gynė savo laisves ir didžiavosi esanti pati demokratiškiausioji valstybė pasaulyje, nors iš tikrųjų, kaip rašė tų laikų žymusis prancūzų teisininkas Montesquieu, turėdamas galvoje veto teisę, „jei vykdomoji valdžia neturi teisės sustabdyti legislatyvinio organo išdaigas, jisai tampa despotiškas“ (Esprit des lois, XI knyga, VI skyrius). Tik XVIII a. antrojoje pusėje, kai besididžiuojanti savo laisvėmis Lietuvos — Lenkijos respublika priėjo liepto galą ir ėmė ieškoti priežasčių, kurios prie to privedė, tik tada buvo imta kritiškai vertinti visa valstybinė santvarka ir, be kita ko, sustota ir ties veto teise. Tada, atrodo, ir susikūrė visos tos legendos apie Upytės Sičinskį, kurias taip gražiai panaudojo vėliau mūsų Maironis. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje veto teisė jau buvo panaikinta, tačiau netrukus (1795 m.) Lietuva ir Lenkija buvo galutinai Rusijos, Prūsijos ir Austrijos okupuotos, pirma negu naujoji konstitucija galėjo būti įgyvendinta.

II. Veto teisė.


Kas yra veto teisė? Kaip ir daugumas teisinių sąvokų, ji yra pasiskolinta iš senosios romėnų teisės (veto lotynų kalba reiškia „draudžiu“). Veto teisė .naudojosi vadinamieji liaudies tribūnai, norėdami pasipriešinti įstatymų leidžiamojo organo — senato — valiai. Liaudies tribūno veto užteko, kad senato paruoštas įstatymas nepraeitų. Vadinas, čia buvo uždėti tam tikri varžtai įstatymų leidžiamajam organui.

Ilgą laiką veto teise ir naudojosi vykdomoji valdžia prieš įstatymų leidžiamąją valdžią. Be abejo, ten, kur vykdomoji valdžia yra ypatingai stipri, kaip absoliutinėje monarchijoje arba diktatūroje, ji gali pasipriešinti kiekvienam įstatymui. Parlamentas, seimas arba kita panaši institucija (Aukščiausioji Taryba, kaip S. Sąjungoje) teturi grynai formalinę reikšmę. Ji tik turi teisę nuploti tai, ką valdžia yra sumaniusi.

Tačiau ir demokratiniuose rėžimuose, kaip konstitucinė monarchija arba respublika, vykdomoji valdžia yra rezervavusi sau teisę pasipriešinti tiems įstatymų projektams, kurie jos galva nėra kraštui naudingi.

Tai ir yra vykdomosios valdžios veto teisė. Ja naudojasi aukščiausias vykdomosios valdžios organas — karalius arba prezidentas. Tokią teisę, pvz., turi JAV prezidentas, kuris gali vetuoti kongreso įstatymų projektus, jei jie nebuvo priimti dviem trečdaliais balsų. Šiuo atveju veto teisė nėra absoliutinė. Ja pasinaudojus, galima tik grąžinti įstatymo projektą dar kartą persvarstyti, atsižvelgiant į vetuojančio rekomendacijas.

Kitaip buvo su veto teise XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje, kuri šiuo metu kartu su Lenkija buvo sudariusi vad. „abiejų tautų respubliką“. Per toli čia mus nuvestų noras išnagrinėti garsiąją liberum veto teisę. Kad ji būtų visiškai suprantama, reikėtų ištirti visa politinė ir socialinė to keisto organizmo struktūra. Pažymėsime tik trumpai, kad čia veto teise naudojosi ne vykdomoji centro valdžia (kurios po teisybei visiškai ir nebuvo, jeigu neskaityti beveik beteisio karaliaus), bet ja naudojosi arba galėjo pasinaudoti bent formaliai kiekvienas seimo dalyvis, to seimo, kuris buvo, galima sakyti, visagalis.

Verta čia atkreipti dėmesį į vieną to seimo ypatybę, kuri padės suprasti ir dabartinius tarptautinius ginčus dėl veto teisės. Senasis Lietuvos — Lenkijos seimas iš esmės skyrėsi nuo dabartinių įstatymų leidžiamųjų organų — parlamento, seimo ir panašių institucijų. Seimo dalyviai nebuvo atstovai, arba deputatai, mūsų dienų prasme. Nenuostabu užtat, kad jie tuo vardu ir nesivadino. Lotynų kalba jie buvo vadinami nuncijais (nuntius — pasiuntinys), lenkų kalba — posel, pasiuntinys, delegatas. Dėl to seimas buvo savotiška tarptautinė institucija, kongresas, primenąs daug kuo buvusią Tautų Sąjungą arba dabartinę Jungtinių Tautų Organizaciją. Jis buvo lyg tarptautinė institucija ne dėl to, kad jame dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos delegatai. Jo tarptautiškumas plaukė iš to, kad kiekvienas seimo dalyvis turėjo tam tikrą apibrėžta mandatą, iš tos srities, iš kurios jis buvo pasiųstas. Tokia sritimi buvo apskritis arba pavietas. Kiekvienas apskritis rinkdavo po du pasiuntinius vietiniame apskrities seimelyje, aprūpindavo juos tam tikromis instrukcijomis, kurių pasiuntinys neturėjo teisės peržengti. Tai panašu į tam tikros valstybės delegaciją tarptautinėje konferencijoje, kur toji delegacija turi ginti ją įgaliojusios valstybės valią. Kaip tokia delegacija yra atsakinga prieš ją pasiuntusią vyriausybę ir tos valstybės seimą, taip ir to laiko pasiuntiniai buvo atsakingi prieš juos pasiuntusio apskrities visuomenę (bajoriją), kuri reikalaudavo iš grįžusių iš seimo pasiuntinių apyskaitos.

Be abejo, kad esant tokiai sistemai ir veto teisė nėra absurdiška, kaip kai kam gali atrodyti, bet logiškai išplaukia iš pačios sistemos. Tos sistemos kertinis akmuo yra apskrities suverenumas, kurį ginti ir buvo įpareigoti apskričių pasiuntiniai, siunčiami į bendrą seimą. Tas principas buvo išreikštas garsiu įstatymu nihil de me sine me, vadinas, nieko negali būti nutarta, kas prieštarautų deleguojančiųjų valiai. Jei toks pavojus iškildavo, delegatas galėjo pareikšti veto — ir seimas neturėjo teisės priversti vetuojančio nario visuomenę vykdyti be jos valios padarytus sprendimus. Tai visiškai logiška ir suprantama.

Taip buvo grynai formaliai. Bet yra ir kitas panašumas tarp to laiko Lietuvos-Lenkijos seimo ir dabartinių tarptautinių konferencijų. Ir šį kartą, panašumas plaukia iš gyvenimo praktikos. Tarptautinėje bendruomenėje, kuri remiasi atskirų valstybių suverenumu, formaliai kiekviena valstybė gali ir turi teisę , nepripažinti tarptautinės institucijos sprendimo, jeigu tai jai nepatinka. Ji gali, kaip anų laikų seimo pasiuntinys, pareiškusi protestą, pasitraukti iš derybų ir grįžti namo. Tolimesni konferencijos sprendimai jos nesaistys.

Tačiau gyvenimo praktika parodė, kad nors ir buvo pripažįstama veto teisė ir labai branginama, betgi praktiškai negalėjo bet kas ja naudotis. Reikėjo skaitytis su viešąja opinija ir tuo atveju, jei veto teise pasinaudojęs asmuo turėjo ją griežtai prieš jį nukreiptą, jis negalėjo rizikuoti tai daryti. Dažnai prieš tokią jo užmačią būdavo pavartojama jėga, ir jis būdavo priverstas tos teisės atsisakyti. Tad nors formaliai kiekvienas pasiuntinys turėjo teisę vetuoti ir tuo būdu išardyti seimą, praktiškai tat atsitikdavo tik tada, kai jį rėmė stipri partija, kurios užnugaryje jis veikė. Ir minėtasis 1652 m. seimas iširo ne dėl to, kad Upytės atstovas Sičinskis pasinaudojo veto teise, bet dėl to, kad jį rėmė daugelis galingų Lietuvos ir Lenkijos žmonių.

Tas pat yra ir tarptautiniuose santykiuose šiandien. Be abejo, kiekviena suvereni valstybė formaliai yra lygi ir gali naudotis visomis teisėmis, ir niekas negali jos priversti vienaip ar kitaip elgtis bent krašto viduje. Tačiau praktiškai ji turi skaitytis su pasauline opinija ir negali rizikuoti jos nukreipti prieš save, jeigu ji pati negali gyventi be tarptautinės bendruomenės. Be abejo, kad tuo atžvilgiu yra didelis skirtumas tarp didelių ir mažų valstybių, ir tai, ką gali daryti didelė valstybė, to negali sau leisti maža valstybė.

III. Veto teisė ir Jungtinių Tautų Organizacija.


Ligi šio karo tarptautiniuose santykiuose dalyvavo suvereninės valstybės, kurių suverenumas tebuvo suvaržytas tiek, kiek jos pačios įsipareigojo sutartimis arba tarptautinėmis konvencijomis. Nors daug buvo kalbama apie tarptautinę teisę, tačiau iš tikrųjų tokios teisės tikra to žodžio prasme nebuvo, nes nebuvo įstatymų, kurie būtų privalomi valstybėms, kaip kad civilinės teisės įstatymai privalomi atskiriems asmenims. Tautų Sąjunga buvo suvereninių valstybių organizacija. Nebuvo pareigos būti Tautų Sąjungos nariu, o valstybė, įėjusi į konfliktą su Tautų Sąjunga, galėjo iš jos išstoti, ir jos Sąjungos prievolės toliau nesaistė. O ir sąjungos narius tesaistė tie nutarimai, kuriuos priimant davė atitinkama valstybė savo pritarimą — vadinas, buvo elgiamasi pagal principą, nihil de me sine me: Tad praktiškai nors veto teisė ir nebuvo įsakmiai formuluota, betgi pilnai galiojo prieškarinėje užsienio politikoje.

Kadangi toji politika, palyginti, labai greitai leido prieiti prie baisaus karo ir kitų politinių negerovių, savaime suprantama, kad kilo reikalas ieškoti naujų tarptautinio bendradarbiavimo principų, kurie neleistų nelemtiems įvykiams pasikartoti. Pirmiausia ginklai buvo nukreipti prieš valstybių suverenumo principą, neš buvo prieita prie išvados, kad neribotame valstybių suverenume glūdi visos šių laikų nelaimės. Tikrosios tarptautinės teisės era prasidės tik tada, kai bus institucija, kuri stovės aukščiau už atskiras valstybes, kuri kurs ne tik tarptautinę teisę, bet taip pat rašys tarptautinius įstatymus, kurie bus privalomi visoms tautoms ir už kurių nevykdymą bus numatytos ir vykdomos atitinkamos sankcijos. Čia yra būtinos dvi sąlygos: viena, kad atskiri tokios tarptautinės institucijos nariai atsisakytų valstybinio suverenumo teisės, antra, kad nė viena valstybė neliktų už tos organizacijos ribų, vadinasi, kad dalyvavimas joje būtų visiems privalomas.

Karo metu daug buvo apie tai kalbama ir rašoma, ypač anglų-saksų pasaulyje. Be abejo, kad karo melu pagrindinė sąlyga, vedanti į greitą ir tikrą pergalę, buvo priešingų ašiai valstybių visiškas sutarimas. Kadangi karo našta daugiausia gulė ant penkių didžiųjų valstybių J.A.V., D.Britanijos, S.Sąjungos, Prancūzijos ir Kinijos pečių, tad tarp jų ir turėjo būti tas sutarimas. Suprantama taip pat, kad, pasiėmusios didžiausią naštą ant savo pečių, jau vien strateginiais sumetimais jos negalėjo leisti kitoms mažesnėms valstybėms įnešti į bendrą sąjunginių tautų koncertą nepageidaujamo disonanso. Jų balsas turėjo būti lemiamas, o tas tarp jų sutarimas buvo būtina sąlyga sėkmingai karui vesti.

Tačiau nebuvo galima išleisti iš akių ir tolimesnių tikslų, kurie turėjo būti įgyvendinti karą laimėjus. Reikėjo galvoti taip pat apie teisingą .ir pastovią taiką, kurios pagrindų reikėjo ieškoti dar karo metu. Vadinas, reikėjo susitarti, ko siekiama ir kas norima matyti būsimajame taikos pasaulyje.

Ir čia jau labai anksti atsirado tarp valstybių didelių skirtumų. Anglų-saksų pasaulis, tikrasis Atlanto chartos ir Jungtinių Tautų Organizacijos autorius, parengė planą sukurti tokią tarptautinę organizaciją, kuri sugebėtų pasauliui leisti įstatymus ir turėtų jėgos prižiūrėti tų įstatymų vykdymą. Formaliai jie nenorėjo daryti didelio skirtumo tarp didžiųjų ir mažų bei vidutinių valstybių, žinoma, skaičiuodami, kad jų moralinė ir finansinė jėga ir šiaip — jau sugebės išlaikyti jų autoritetą.

Iš antros pusės buvo Sovietų Sąjunga, kuri siekė, kad ne tik karo metu vadovavimas būtų didžiųjų rankose, bet kad ir po karo jos absoliučiai vadovautų bendrajam tautų koncertui. Ji ne tik neprileido minties apie nors ir formalią tautų lygybę, bet ir manė, kad didžiųjų tautų elgsenos niekas negali kritikuoti, niekas negali daryti joms įtakos, net ir kitos didžiosios valstybės. Kad tokiam kišimuisi būtų užbėgta už akių, buvo siūlomas visiškas didžiųjų sutarimas. Gi kad nebūtų bandoma prieš vieną, kurią didžiąją valstybę daryti spaudimo, buvo siūloma įvesti didžiųjų valstybių veto teisė, t. y. kad bet kuri didžioji valstybė turėtų teisę pasipriešinti kiekvienam sprendimui, kuris jai atrodys nenaudingas.

Tiesa, karo metu buvo padaryta nuolaidų iš abiejų pusių. Bet juo labiau karas linko į pergalę, juo labiau Rusija buvo suinteresuota išlaikyti tas pozicijas, kurias ji, tiesa, su tokiom didelėmis aukomis užėmė karo metu Jau Jaltos konferencijos metu Stalinas stengėsi pravesti nuomonę, kad Jungtinės Tautos tėra maža reikšmingas akompanimentas prie didžiųjų koncerto. Vis nutarimai, kurie padaryti karo metu, neturi būt kvestijonuojami. Kitos tautos gali būti tik painformuo tos apie juos.

Ir štai pirmoji pokarinė konferencija, kuri turėjo sudaryti Jungtinių Tautų Organizacijos planą, susirinkusi San Franciske, po ilgų ir sunkių derybų fiksavo padėtį, vad. Jungtinių Tautų chartoje. To reikšmingo dokumento § 27, kuriame kalbame apie Saugumo Tarybos balsavimo procedūrą, sakoma, kad procedūriniais klausimais sprendimas daromas septyniais balsais iš H Saugumo Tarybos narių; gi visais kitais klausimais sprendimas turi būti padarytas taip pat septyniais balsais, į kurių skaičių turi įeiti ir nuolatinių Saugumo Tarybos narių balsai. Gi § 23, kuriame kalbama apie Saugumo Tarybos sudėtį, sakoma, kad nuolatiniai Saugumo Tarybos nariai yra: Kinija, Prancūzija, D.Br tanija, Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstybės. Ginče dalyvaujančios valstybės susilaiko nuo balsavimo.

Štai ir viskas, ką randame Jungtinių Tautų chartoje apie veto teisę, kuri pastaruoju laiku kelia tiek daug ginčų ir nesusipratimų. Analizuojant šitą chartos vieta tuojau krinta į akis du dalykai: pirma, daromas skirtumas tarp procedūrinių ir esminių klausimų ir, į antra, išskiriamos penkios didžiosios valstybės iš kitų jungtinių tautų tarpo. Tiksliau neapibrėžiant, kas yra procedūrinis klausimas, kas ne, aišku, kad dėl to gali kilti ir kyla daug nesusipratimų. Ir neilgoj Jungtinių Tautų Organizacijos istorijoje jau buvo ne vienas toks ginčas. Tai yra silpna San Francisko chartos pusė. Dar daugiau ginčų kilo ir kils dėl to skirtumo, kuris padarytas tarp didžiųjų ir mažų bei vidutinių valstybių. Tai antra silpna tos chartos vieta, juoba, kad ji prieštarauja pagrindiniams chartos principams, kurie išreikšti to svarbaus dokumento pirmuosiuose paragrafuose. § 2 pirmoj pastraipoj įsakmiai pasakytą, kad „organizacija remiasi visų jos narių absoliučios (sovereign) lygybės principu“.

IV. Ateities perspektyvos.


Kaip ten bebūtų, Jungtinių Tautų Organizacijos tolimesnis sklandus funkcionavimas priklauso nuo penkių didžiųjų valstybių sutarimo ir glaudaus bendradarbiavimo..Be abejo, kad tas bendradarbiavimas jau turi savo istoriją ir yra užantspauduotas begaline kraujo auka ir materialiniais nuostoliais. Užtat būtų galima laikyti didžiausia šių laikų tragedija, jei visa tai tebūtų tarnavę tik karui laimėti, o ne pastoviai ir teisingai taikai sukurti. Kiekviena vyriausybė, ypač didžiųjų valstybių vyriausybės, neša labai didelę atsakomybę ne tik prieš savo tautas, bet ir prieš visą. žmoniją, kad tas darbas nesugriūtų. Dėl to niekas negali manyti, kad lengvai būtų rezignuojama nors ir prieš didžiausias kliūtis, kurios atsistotų Jungtinių Tautų Organizacijai skersai kelio. Jeigu tai vis dėlto atsitiktų, tai būtų padaryta po visų pastangų sulaikyti gresiančią katastrofą.

Tiesa, ir San Francisko chartos autoriai netiki, kad charta būtų tobulas kūrinys. Kaip ir kiekvienas žmogiškas kūrinys, ji priklauso nuo laiko ir politinių sąlygų ir kad ji eventualiai galės būti pataisyta ir patobulinta. § 109 numato galimą chartos reviziją, kuri galėtų būti padaryta, jei to pageidautų du trečdaliai Organizacijos narių, jų tarpe septyni Saugumo Tarybos nariai. Tačiau ir ši, rodos, labai natūrali konstitucijos keitimo procedūra suvaržyta tos pačios veto teisės. To paties paragrafo antrojoje pastraipoje sakoma, kad kiekvienas pakeitimas įsigalioja po to, kai jį ratifikuoja du trečdaliai narių, jų tarpe nuolatiniai Saugumo Tarybos nariai, vadinasi, vėl penkios didžiosios valstybės. Taigi kaip veikimas, taip ir keitimas priklauso nuo didžiųjų vienbalsio sutarimo. Vadinas, norint iš Jungtinių Tautų Organizacijos „statuto išbraukti veto teisę, reikia, kad su tuo sutiktų veto teisę turinčios valstybės. Ar galima iš jų reikalauti, kad jos pačios atsisakytų tos teisės, kuri, anot S. Sąjungos užsienio reikalų ministerio Molotovo, „yra kertinis akmuo tos organizacijos“?

Žodžiu, gaunasi tam tikras užburtas ratas, iš kurio nėra priemonių išeiti.

Tačiau visas padėties komplikuotumas iškilo ne dėl to, kad pati San Francisko charta yra blogai suredaguota ir kad jos negalima normaliu keliu pakeisti. Jungtinių Tautų Organizacija ir atskiros jos institucijos, pirmoje vietoje Saugumo Taryba, nefunkcijonuoja taip, kaip daug kas tikėjo ir laukė, ne dėl to, kad jos struktūroje yra esminių trūkumų. Juk Persijos—Rusijos ginčo metu Saugumo Taryboje diskusijų eigą. trukdė ne procedūriniai klausimai, bet visai nauji metodai, kuriuos panaudojo S. Sąjunga. Negalėdama pasinaudoti veto teise (kadangi ji čia buvo viena iš dalyvaujančių ginče valstybių), ji surado kitą kelią, dar radikalesnį, būtent — pasitraukti iš posėdžių salės. Galima surasti tuo pačiu keliu einant ir dar įmantresnių trukdymo priemonių. Įsivaizduokime, kad Sov. Gruzija arba Azarbeidžanas bus su laiku Jungt. Tautų Organizacijos nariai. Iškils ginčas tarp Rusijos ir Turkijos dėl rytinių Turkijos sričių. Suinteresuotos šalys tame ginče bus ne Turkija ir S.Sąjunga, bet Turkija ir Gruzija arba Azarbeidžanas. S.Sąjunga galės pasinaudoti veto teise, ir sutrukdyti nepalankų sau sprendimą, jeigu tokį Saugumo Taryba norėtų padaryti. Panašiai gali atsitikti ir su kitomis didžiosiomis valstybėmis.

Užtat tolimesnis Jungtinių Tautų Organizacijos veikimas priklauso ne tiek nuo pačios San Francisko chartos ir vienokio ar kitokio jos pakeitimo, kiek nuo tų bendrųjų principų įgyvendinimo, kuriuos visos valstybės pripažino ir kurių pasižadėjo laikytis. Be abejo, kad penkių didžiųjų valstybių sutarimas yra tikriausia ilgos ir patvarios taikos garantija. Mano nuomone, didžiosios valstybės, įrašydamos į charta jų vienbalsį sutarimą visais svarbiaisiais taikos ir saugumo klausimais, norėjo užbėgti už akių galimiems nesutarimams arba bent pasunkinti kelią jiems atsirasti. Nors paprastai veto teisė yra geriausia priemonė status quo išlaikyti, bet šiuo atveju jai norėta suteikti ir tam tikras dinamiškas bruožas, būtent — vienbalsiu sutarimu eiti prie teisingos ir patvarios taikos organizavimo ir įgyvendinimo. Panašiai, kaip karo metu didžiosios valstybės mokėjo derinti skirtingas pažiūras, kad geriau pasiektų bendro tikslo, taip ir po karo jos mokės derinti skirtingus siekimus einant į bendrą tikslą.

Deja, labai greitai paaiškėjo, kad tokio bendro tikslo joms trūksta. Ir veto teisė, kuri turėjo trukdyti nesutarimams atsirasti, ėmė būti panaudojama tiems nesutarimams konservuoti. Veto teisė grįžo prie savo paskirties, kuri taip gražiai buvo išreiškiama Lietuvos-Lenkijos šeiminėje praktijoje principu: sit u t est aut non sunto, vadinas, tebūnie taip, arba visai nebūna. Užtat ir antrosios Jungtinių Tautų Organizacijos sesijos metu kai kuriems nariams, pirmoje eilėje Kubai, keliant chartos revizijos reikalą, ypač dėl veto teisės, įžvalgesnieji politikai aiškiai suprato, kad problemos esmė glūdi ne formaliniame chartos pakeitime, bet tame tikslų ir siekimų skirtume, kuris atsirado tarp dviejų valstybių blokų. Veto teisė, kaip ir kitos negerovės, nėra dabartinės susidariusios padėties priežastis, bet tik tos nenormalios padėties simptomai. Simptomų pašalinimas nieku būdu nereikštų pačios ligos išgydymo. O kadangi veto teisės panaikinimas galėtų tuos skirtumus, kurie atsirado tarp anglosaksų ir slavų pasaulio dar padidinti, suprantama, kad nei viena didžiųjų valstybių nėra linkusi tos operacijos daryti. Kol dar nėra per vėlu, jos bandys ieškoti priemonių, kaip tą silpną lieptą, kuris dar tuos du blokus jungia, sustiprinti. Jeigu laikas yra geriausias visų žaizdų gydytojas, bus duota proga jam“ ir šią. ligą gydyti.

Žinoma, negalima sakyti, kad tų klausimų iškėlimas neturi jokios reikšmės. Tai yra viešosios opinijos zondavimas. Kartu tai yra gera propagandos priemonė pakreipti pasaulio opinijai viena ar kita kryptimi. O, rodos, nė viena valstybė šiandien nedrįstų pasakyti, kad jai nesvarbu, ką galvoja dauguma nors ir mažų arba vidutinių valstybių. Šalia atominių ir kitokių ginklų tai irgi yra viena iš priemonių bandyti išlaikyti tą didžiųjų valstybių koncertą, nuo kurio priklauso pasaulio vienokia ar kitokia ateitis.