|
A. Grįžtant dar kartą prie klausimo
Prieš kurį laiką ne tik literatinį mūsų pasaulį, bet ir platesnę mūsų visuomenę buvo gyvai sudominę du klausimai. Pirmasai klausimas: kas yra tikras rašytojas ir kas tik grafomanas? Antrasai klausimas: koks apskritai rašytojo santykis su savo vertintoju — kritiku? Šiuos du klausimus ir turiu galvoje, kada savo pasisakymą šiais klausimais įvardinu ,,Literatūros kritinio vertinimo klausimu“.
Pirmąjį grafomanų klausimą iškėlė faktas, kad beveik visus viešumai pateiktuosius debiutantinių autorių veikalus teko nepalankiai vertinti. Kiek visi jie buvo kilnūs savo patriotinėmis tendencijomis, tiek pat betgi visi buvo neabejotinai silpni estetiniu atžvilgiu. O ypačiai visuomenės nusivylimą jaunaisiais autoriais jautrino tai, kad pastarieji pradėjo reikštis nebe tik individualiai, bet ir sutelktiniais sambūriais, tiesiog stovyklomis. Nuo Kempteno per Eichstattą iki pat Flensburgo! Susirūpinus šita apraiška, ir buvo mestas šūkis išvėdinti mūsų literatūros kailinius nuo juos beapninkančių „kandžių“ (šitaip buvo sulietuvintas tarptautinis „grafomannas“). Iš pradžių šitas aliarminis perspėjimas prieš kandžių antplūdi buvo beveik visų vieningai ir būtent palankiai sutiktas. Niekas nesiryžo skubėti „kandims“ į pagalbą. Tačiau, dar nebaigus „kandžių“ bylos, iškilo nauja byla, kuri dar labiau visus įkaitino, negu pirmoji. Tai kritiko ir rašytojo santykių byla, iškilusi ryšium su „Tremtinių mokyklos“ kritinėmis recenzijomis, kurios kritiškai paliete nebe debiutantus, o jau žinomus vardus. Kol tebuvo liečiamos „kandys“, jos vienos kentėjo, nerasdamos, kas jas užsistotų. Bet kai buvo paldesti ir jau žinomi vardai, sujudo daug platesni vandenys — nebe tik patys paliestieji. „Kandžių“ pavojus buvo užmirštas, ir dėmesys nukrypo į kritikų pavojų, Ir galėjo susidaryti įspūdis, kad mūsų literatūrai didesnis pavojus buvo matomas ne kandyse, o kritikuose: viskas būtų gerai, kad kritikai nutiltų, kad tik jie suprastų savo patriotinę pareigą lietuvių rašytojų nepalankiai nevertinti!
Nenoriu betgi šitų diskusijų priminimu jas iš naujo įžiebti. Kaip tiktai jose paaiškėjo, kad „kovos“ nuotaika nėra palanki klausimams objektyviai apsvarstyti. Buvo šitos diskusijos pradėtos rūpesčiu, kaip išlaikyti, jei ne pakelti, mūsų literatūros lygį. O buvo jos baigtos išvada: ne tiek svarbu, koks tas lygis, kiek tai, kad nebūtų apie jį kalbama! Ar būtų buvusi tokia išvada prieita, jei klausimas būtų buvęs svarstomas atsietai nuo asmeninių aistrų, nuo vadinamosios kovos nuotaikos?
Tiesa, panašiai mes šiuo metu esame linkę elgtis ir kitose srityse. Ne tiek rūpinamės pašalinti beįsigalinčias negeroves, kiek pavydžiai saugome, kad tik jos aikštėn neiškiltų. Lyg blogybių nebelaikytume blogybėmis ir tik. vieno bijotume — tai jų viešumon iškilimo. Manome, kad pakaks tik užmerkti prieš save akis, ir viskas bus gerai. Deja! Prieš iškilusį klausimą akių užmerkimas dar nėra joks pozityvus klausimo išsprendimas. Pasmerkdami kritiką, kaip ji drįso viešai reikšti rūpesčio mūsų literatūrinio lygio smukimu, mes dar šito smukimo nesulaikėme!
Rūpestis išsaugoti mūsų literatūros lygį tebėra aktualus ir šiandien. Šito rūpesčio, o ne asmeninių ambicijų, šviesoje turime grįžti į tuodu klausimus, kuriuos iš naujo iškeliu objektyviam svarstymui, o ne subjektyviai polemikai.
Iškeliu šituos klausimus tiktai principinėje plotmėje. Konkrečiau juos paanalizuoti pačių literatų, rašytojų ir kritikų uždavinys. Ir manau, kad objektyviau bei ramesnėje nuotaikoj klausimą pasvarsčius, bus suprasta, kad rašytojų ir kritikų santykio klausimas niekada neturi būti sprendžiamas polemine dilema „už rašytojus ar už kritikus“, o tiktai jų solidaraus bendradarbiavimo galimybių ieškojimu.
Rašytojas ir kritikas, mano akimis, yra ne du priešai, o tik du draugai. Ir abu būtų neteisūs, jei imtų neigti tą savo prigimtinį draugiškumą. Kritiką šitas draugiškumas įpareigoja tą pačią meilę literatūrai, kuri yra jo pašaukimo pagrindas, išsaugoti ir kiekvienam atskiram rašytojui. Rašytoją tas pats draugiškumas įpareigoja lojaliai pakęsti atvirą savęs vertinimą, net jei jisai ir ne visada patiktų. Tasai rašytojas, kuris nepakenčia atviros kritikos, prisipažįsta, kad jisai kritiką nori iš draugo nužeminti į pataikūnišką valdinį. Mokėti turėti draugų — tai mokėti neversti jų veidmainiauti bei pataikauti. O prarasti draugus lygu užmerkti akis prieš save patį, atsisakyti vertinančiosios kritikos teikiamų pažangos skatinimo akstinų.
Taip iš anksto pasisakęs, einu į pozityviuosius klausimus.
B. Rašytojo laimės ieškojimas ir grafomanija.
Nėra abejonės, kad grafomanija, kaip ir apskritai bet kuri kita manija, yra nesveika apraiška. Todėl ir kova su grafomanija liks visada aktualus uždavinys. Sutinku, jog ir kvietimas susirūpinti, kad tremties literatūron neįsiveistų „kandys“, nebuvo neaktualus. Atrodo tačiau, kad pati grafomanijos sąvoka žygio prieš „kandis“ metu neretai buvo netiksliai suprasta, ir todėl ne kartą dėmesys buvo nukreiptas į mažiau pavojingas apraiškas, pačioms stambiosioms apraiškoms liekant nepastebimoms.
Būtent, tikra prasme grafomanija yra labiau būdinga senatvei, negu jaunatvei. Tuo tarpu žygis prieš „kandis“ beveik išskirtinai buvo nukreiptas prieš jaunuosius debiutantus. Nėra abejonės, kad daugelis jų silpnai, net labai silpnai debiutavo. Tačiau tikra prasme grafomanais juos laikyti bus galima tik tuo atveju, jei jie nesiliaus ir toliau rašę, ne vidinės kūrybinės būtinybės vedami, o tik išviršinio rašytojo garso trokšdami. Debiutavimas, nors ir silpnas, dar yra mažiau grafomanijos, o labiau rašytojo laimės bandymo dalykas. Net ir nepavykęs debiutas labiau yra nesusipratimas ir, pasakyčiau, nelaimingas, nes neapgalvotas žingsnis, negu tikra grafomaninė apraiška. Tikra prasme maniaku vadiname žmogų ne dėl vieno kurio nelaimingo žingsnio, o tiktai dėl pastovaus pasidavimo bet kuriai idėe fixe. Todėl ir tikrosios grafomanijos pavojus labiau realus ne debiutantuose, o tuose, kurie atkakliai save „amžina“ leidiniu po leidinio, sudarydami visuomenėje „jau žinomo vardo“ įspūdį.
Vienu žodžiu, tenka skirti tarp jaunuolinio savęs bandymo, rašytojo laimės ieškojimo ir tarp tikrosios grafomanijos, pastovaus rašytojo liga sirgimo.
Pirmosios jaunystės entuziazmo metu vos ne kiekvienas antras svajojo pagal ovidinę mintį įamžinti save paminklu, amžinesnių už varį. Bet netrukus daugumas įsitikina, kad tiksliau aną ovidinę svajonę, pakeisti kita, nors ir mažiau garsia, bet užtat lengviau pasiekiama garbe. Vis dėlto dar daugelis ryžtasi bandyti savo rašytojinę laimę — nepasitenkinti vien savo artimųjų aplinka, bet išeiti ir viešumon, atsieit „amžinybėn“. Nenuostabu, kad ir pas mus kiekvieni metai atneša po gerą dešimtį naujų rašytojo laimės ieškotojų. Vadinu juos šituo, o ne grafomanų vardu, nes iš tiesų tik viešose rungtynėse išryški kiekvieno rungtynininko šansai. Debiutas, koks jis bebūtų, visų pirma yra ne grafomanija, o rašytojinio talento viešas išbandymas.
Deja, šitas išbandymas neretai skaudus. Paaiški, kad rašytojo laimės siekimas daugiau kartus, negu iš pradžių galėjo atrodyti. Išeiti viešumon — tai išstatyti save visų akims ir visų vertinimui. Tiesa, kiekvienas yra priverstas, kokio darbo jis besiimtų, viešumon išeiti, bet ne ta pačia prasme, kaip viešumon išeina rašytojas. Tarp rašytojo ir kurio kito viešumon išėjimo yra esminis skirtumas. Kitas kuris išeina viešumon tik kaip specialistas, vadinasi tik kaip tas ar kitas visuomeninės funkcijos vykdytojas. Tuo tarpu rašytojas išstato prieš visus save ne kaip specialistą, o kaip žmogų. Nors ir kiekvienas darbas daugiau ar mažiau yra ir pačios asmenybės išraiška, tačiau joks darbas neverčia taip intymiai atsiskleisti, kaip rašytoją jo kūryba. Kai kitur žmogus savo darbo rezultatais išreiškia tik savo techninį kompetentingumą bei profesinį sąžiningumą, tai rašytojas viešumai pateikia ne tik objektyvius savo darbo rezultatus, bet per juos išskleidžia ir visą save patį — pačiose intymiose savo vidinio pasaulio gelmėse.
Dėl šito kūrybos intymumo kiekvienas jo iš šalies vertinimas rašytojui yra lyg profaninis jo vidaus šventyklos išniekinimas turistine smalsa. Ta ir yra rašytojo ir viešumos santykio įtampa: iš vienos pusės — rašytojas nori išeiti viešumon, viešai tarti savo žodį, iš antros pusės — bijo viešumos įsiveržimo jo vidaus pasaulin, kad iš intymiųjų sielos gelmių ištryškęs žodis viešumos sausroje neprarastų savo pirminio gaivumo. Gerai, jei pavyksta rašytojui savo žodžiu viešumą taip užburti, kad ši, atsisakiusi įprastinės smalsos, pasiduotų jo žodžiui kaip aukštesniam, balsui. (Tai ir yra rašytojinio pašaukimo tikrumo liudijimas!). Kuriam betgi nepavyksta tokiu būdu viešumos pagauti, pasijunta, lyg tasai anekdoto herojus, kuris po puotos apsvaigimo pabudęs randa save nuogai, išrengtą ir išstatytą vitrinos lange praeivių juokui. Tai, kas rodės plaukė iš tikros širdies ir bangavo tikru jausmu, kitiems tėra nenuoširdi deklamacija, patetiška retorika. Bet tai ir yra gyvas ženklas, kad tokio rašytojinis pašaukimas, gal būt, ir tebuvo iliuzija. Visai natūralu, kad didele rašytojų laimės ieškotojų dalis, atvirai supratusi šitą ženklą,“ savo pastangas baigia pirmu ir paskutiniu leidiniu, vėliau beprisimenamu panašia ilgesingos ironijos šypsena, kaip subrendusiais metais — pirmoji meilė. Ir nėra pagrindo jų vadinti grafomanais!
Ypačai ne vienam rašytojo laimės ieškotojui atveria į save akis baime, kai. jis gyvai pergyveno rašytojo bejėgiškumą prieš viešumą. Valstybininkas, apkaltintas kurio nors jo politinio žygio ar koncepcijos nepasiteisinamu, gali teisintis blogo netroškęs, turėjęs vien gerą intenciją, o tiktai įvykiai nelemtai susiklostę. Iš tikro visada gali iškilti nenumatomų veiksnių, kurie tai, kas lauktoje konjunktūroje būtų naudinga,, padaro pragaištinga. Tuo tarpu rašytojui, kaltinamam nepajėgumu išreikšti, sakysime, tautinius jausmus, teisintis blogos valios neturėjimu ir prisiekinėti savo patriotizmo nuoširdumu tebūtų lygu parodyti savo naivumą. Kai politiko vertinimui kartais gali turėti reikšmės ir jo intencija (gera ar bloga), tai rašytojo vertinimui — niekada Kūryboje svarbu ne intencija (nieks ir neabejoja jos gerumu!), o tik faktinis rezultatas.
Dar labiau, negu politikas, gali nuo savo kritikų bei viešumos gintis mokslininkas. Neteisingo užpuolimo atveju jam visada atsiras kelias savo tiesai pagrįsti objektyviais įrodymais. Tuo tarpu rašytojas, net ir neteisingai užpultas, negali savo kritikų atremti, nes jis stokoja tokių objektyvių savosios tiesos kriterijų, kokiais disponuoja mokslininkas. Nesant poleminio apsigynimo galimybės, rašytojui telieka vienas kelias: jei netikima kritikos teisingumu, pasitikėti teisingesniu ateities sprendimu, kad vis tiek jis bus kartą, nors ir vėliau, suprastas, arba, jei ir paties suabejojama savo išleistojo kūrinio verte, imtis rašyti kitą kūrinį, kuris geriau pasisektų.
Tačiau ir čia apsireiškia išskirtinė rašytojo padėtis. Kitas kuris specialistas gali pasiryžti kitą kartą darbą tobuliau atlikti, labiau teoretiškai pasiruošus, įgijus didesnės techninės patirties, didesniu profesiniu sąžiningumu. Gi. rašytojas negali būti tikras, kad ir antrasis jo kūrinys bus geresnis, negu pirmasai. Kūrybos vertės savaime dar nelaiduoja nei gilesnis pasiruošimas, nei platesnė patirtis, nei pagaliau intencijos sąžiningumas.
Šita visa gyva rašytojo laimės dviprasmiškumo patirtis ir atskleidžia ne vienam debiutantui jo rašytojinio pašaukimo iliuziškumą ir tuo pačiu apsaugoja jį nuo grafomanijos grėsmės. Todėl anksčiau ir sakiau, kad ir nepavykęs debiutavimas dar nėra grafomanijos apraiška. Dabar galėčiau pridurti: debiutavimas — tai pirmoji viešo mūzos viliotojų, bet nepašauktųjų atranka, nepašauktųjų išskyrimas nuo pašauktųjų.
Kas iš tiesų mūzos pašauktas kūrybai, tas nepabūgsta net pirmosios nesėkmės, nes ir iš viso išorinio pripažinimo jis nelaiko pagrindiniu dalyku. Kūrėjui savęs išsakymas, įprastiniu žodžiu tariant, yra vidinės būtinybės, o ne garbės siekimo dalykas. Tačiau — čia ir iškyla tikroji grafomanija! — ir vidinė būtinybė nėra nedviprasmiška, nes subjektyviai ir grafomanija (rašymo apsėdimas) turi tą patį pavidalą, kaip ir tikroji vidinė būtinybė. Ir grafomanas jaučiasi spiriamas (nors iš tiesų ne įkvėpimo, o apsėdimo) rašyti ir rašyti, spausdinti ir spausdinti, gaminti ir gaminti. Tegu šita gamyba ir nebūtų vertinama, net nebūtų skaitoma ar būtų skaitoma tik norint sąmojaus susikurti: (ne visi gi piktai persekiojo ir La Manchos išmaningąjį riterį, tą amžinąjį maniaką, — daugelis ir tyru juoku gėrėjosi jo žygiais!). Tačiau, nors subjektyviai ir nebūtų lengva grafomaninį apsėdimą atskirti nuo vidinės kūrimo būtinybės, yra vienas objektyvus matas, kuris pasako, kas grafomanas ir kas tikras rašytojas. Tas matas — tai patys vyksmo rezultatai — kūriniai. Iš jų matyti, kas kilę iš įkvėpimo ir kas tik iš apsėdimo. Rašytojo kūriniai liudija įkvėpimą, grafomano — tiktai darbą, tiktai techninę pastangą. Įkvėptas kūrinys — tai pagimdyta gyva būtybė, padirbtas — paprastas medžiagos junginys. Galima ir technikos laboratorijoje sudaryti gyvųjų medžiagų junginius, bet negalima sukurti nė menkiausios gyvybės, net paprasčiausios žolelės. Gyvybė gali būti tiktai perduodama, bet niekad techniniu procesu padirbama. Taip yra ir su menine gyvybe: kai Faustas ar Hamletas amžiais žmogiškai gyvi, tai grafomaniniai dirbiniai guli užmiršti, lyg medinės lėlės (tegu ir būtų jos taip įtaisytos, kad, atitinkamai paspaudus, galėtų akis pavartyti ar gailiai sucypti).
Tačiau tikrieji grafomanai (patologine prasme) didelio rūpesčio neteikia. Paprastai jų niekad ir nėra perdaug gausu. Jei tik apskritai žmogus yra vidutiniškai sveiko proto, tai jis pamatęs, kad nesiseka jam sukurti tokių kūrinių, kurie gyvai skaitančiuosius užburtų, paprastai ir patsai patiki, jog jo rašytojinis pašaukimas tebuvo tariamas. O antra, tikri grafomanai mažai teikia rūpesčio ir dėl to, kad jie nėra pavojingi: kiekvienas perregi juos, ir nieko jie nesuvedžioja.
Nelaimingesnė ir komplikuotesnė apraiška yra tie, kurie bastardiškai stovi pakeliui tarp įkvėpimo ir apsėdimo, tarp kūrėjo ir grafomano. Tai visi tie gausingi autoriai, kurie paprastai vadinami vidutiniškaisiais rašytojais. Negali jų kūriniams paneigti gyvybes apraiškų. Bet, antra vertus, negali nematyti, kad ta gyvybė dar tebėra embrionatiškai neišsivysčiusi arba invalidiškai deformuota. Ir šita prasme vadinamieji vidutiniai rašytojai yra panašūs į tas nelaimingas motinas, kurios gimdo vaikus arba abortiškai nebegyvus arba vienaip ar kitaip nenusisekusius.
Pavadinau šitą vidutiniškumo apraišką nelaiminga. Kai kitose srityse būti vidutinišku yra ,,nieko tokio“, tai literatūrinėje kūryboje — maža. Pakanka būti vidutinišku batsiuviu, vidutinišku inžinierium ar net vidutinišku mokslininku, bet nepakanka būti vidutinišku rašytoju. Kai kitur vidutiniškumas yra pakankamumo sinonimas, tai literatūroje — neatbaigtinumo, vadinasi, stokojimo sinonimas.
Tuo pačių vidutiniškumo apraiška yra ir komplikuota, ir būtent įvairiopais atžvilgiais. Pirma, vidutiniškų rašytojų yra nepalyginti daugiau, negu tikrų grafomanų, ir-todėl jų problema visada aktualesnė, negu paskutiniųjų. Ir tačiau šitos problemos sprendimas nėra ir negali būti vienaprasmiškai paprastas. Kai tikras grafomanas ir tikras kūrėjas mažai kelia diskusijų, tai vidutiniškieji rašytojai amžinai lieka ginčų objektu. Jų vertinimas niekad negali būti vieningas, nes ir jie patys nėra vieningi. Kas ieško juose kūrybinės dvasios ženklų, ras jų. Bet ir tas, kuris juose ryškins grafomaniną grėsmę, taip pat bus teisus.
Pagaliau vidutiniškumas nelygus vidutiniškumui. Yra vidutiniškumas, kuris maža ką nutolęs nuo grafomaniškumo, ir yra vidutiniškumas, kuris pakilęs netoli tikro kūrybiškumo.
Pirmuoju atveju tektų pasakyti: branginki tą kūrybinio žodžio žiežirbą, kuri tau duota, nes turėti ir mažą kūrybinio žodžio žiežirbą yra daugiau, negu iš viso jos stokoti, ir užtat neneški jos į viešumą, nes ten ji išblėstų šalia galingesnių švyturių. Noriu tuo konkrečiai pasakyti: tasai, kuriam neduota galingesnės kūrybinio žodžio jėgos, tegu telaiko savo rašytojinį talentą „privatiniu“ ir tegu nesijaučia įpareigotas juo viešai reikštis. Nereiškia tai reikalavimo talentą vien dėl to, kad jis silpnas, iš viso į žemę įkasti. Tenoriu pasakyti, kad nestiprų poetinį talentą prasmingiau viešai reikšti ne tiesiog poetine kūryba, o tarpiškai— per kitas kūrybos sritis. Reikia kūrybinio žodžio dovanos ir politikui, ir visuomenininkui, kad jų kalbos būtų, gražios, ir mokslininkui bei filosofui, kad jų raštai būtų sklandus, ,ir mokytojui ar religininkui, kad jų žodis būtų sugestyvus. Daugiau bus vertinga (ne tik apskritai, bet ir grožiniu požiūriu) gražiai pasakyta politiko kalbą, gražiai parašyta filosofo studija, gražiai kunigo parašytos maldos, negu silpnas- romanas ar poezija. Ir iš tiesų: dažno politiko ar visuomenininko, mokslininko ar filosofo, mokytojo ar kunigo (ir net, atrodo, tokių, kurių niekas poetais neįtars) gražaus, mus pagaunančio žodžio paslaptis yra ta, kad jų slaptuose stalčiuose guli ištisi eilėraščių ar bent dienoraščių pluoštai. Bet ar kas vadins juos grafomanais? Ir tačiau savąją poetinio talento dalį jie pilnai, nors ir ne tiesiog, išnaudoję!
Kitoks yra antrasai atvejąs — tie talentai, kurie nors taip pat vidutiniški, bet apskritai stipresni; tie kūriniai, kurie ankstesniu vaizdu tariant, nors apskritai ir gyvi, tačiau su vienokia ar kitokia invalidine nesveikata. Bet kaip kiekvienas žmogus turi teisę gyventi pačiu gimimo faktu, nežiūrint, kad būtų ir silpnas bei ligotas, taip turi savo teisę viešumon išeiti ir tie kūriniai, kurie nors ir nebūtų kūrybiškai stiprūs, bet vis dėlto būtų gyvi, ne tik grafomaniniai padarai. Tiesa, istorinėn amžinybėn toki kūriniai neįžengs, bet bus gyvi bent tol, kol gyvens ta karta, iš kurios jie bus išaugę. O sukaupęs visas kūrybines pastangas, ir vidutinis rašytojas gali pats save pralenkti.
Vienu žodžiu, nebūtų tikslu kiekvieną vidutinišką rašytoją iš anksto pravardžiuoti grafomanu, nors kai kuriuos atskirus jo kūrinius ir tektų labiau laikyti grafomanine, negu kūrybine apraiška. Tai ir reiškia, kad, išskyrus patologinių grafomanų atvejus, grafomanijos žodį tenka labiau vartoti atskiriems veikalams, negu patiems autoriams. Grafomaniškai gali nusirašyti ir toksai rašytojas; kurio apskritai nėra teisės grafomanu laikyti.
Pastaruoju atveju pereiname į naują, ir būtent pačią komplikuočiausią grafomanijos apraišką. Turiu galvoje vadinamąjį išsisėmimą, atsieit tą senatvinę grafomanijos grėsmę, kuri gali iškilti ir dideliam rašytojui, tikram kūrėjui. Nereti atvejai, kad kūrybine liepsna (nebūtinai dėl savo silpnumo, dažnai kaip tik dėl neįprasto intensyvumo!) greitai išdega. Kūrėjas miršta, nors pilietiškai jis dar ilgai gyventų. Ir.jeigu tik jis pats nepastebi šios savo, kaip kūrėjo, mirties ir toliau senu įpročiu rašo kaip rašęs, jis nejučiomis virsta grafomanu. Grafomanu, nes nebekuria nieko naujo, o tik mechaniškai multiplikuoja, tegu ir savo paties, senus dalykus. O galima ir vieną originalų eilėraštį multiplikuoti šimtu kitų panašių, bet visos šios rūšies grafo-maninės kopijos nebereikš nieko vertingo, o greičiau tetemdys pirmąjį, kūrybiškai originalųjį dalyką. Ir Kostlenio vaizdu tariant, tokio išsisėmusio kūrėjo grafomaninė veikla panaši į lavono pastangą palaikyti gyvybę bent plaukų ir nagų, želdinimu.
Tiek dėl grafomanijos. Manausi bent į vieną dalyką atkreipęs dėmesį: grafomanijos problema yra daug sudėtingesnė, negu iš pradžių atrodė, pradėjus kovą su „kandimis“. Per maža „kandžių“ ieškoti tiktai debiutantuose bei „nežinomuose varduose“, nes „kandinė“ grėsmė dažnai iškyla ne tik „jau žinomiems vardams“, bet ir patiems didiesiems kūrėjams. „K a n d i z m a s“ yra ne tik žmonių — rašytojų, bet ir jų veikalų — kūrinių liga.
Pavadinau grafomaniją sudėtingesne problema, negu iš karto atrodo. Ir tačiau, tiksliai tariant, grafomanija yra labiau faktas, negu problema. Kur yra problema, ten yra ir sprendimas. Gi grafomanijos klausimui neįmanoma rasti jokį sprendimą. Tetenka ją konstatuoti, kaip neišvengiamą faktą, kylantį arba iš per silpno, arba iš išsisėmusio talento. Visada debiutuos ir tikri grafomanai; visada ir apskritai vidutiniški rašytojai neišvengs tokių kūrinių, kurie nebus grafomaninio lygio; pagaliau visada grafomaninė grėsmė tykos ir didelį kūrėją, bent senatvės metais. Visada „kandžių“ buvo ir bus!
Nemanau, savaime suprantama, šituo konstatavimu grafomanijos pateisinti. Konstatuoti kurį nors faktą dar nereiškia ji užgirti. Tenoriu pasakyti, kad „kandys“ kryžiaus žygiais neišnaikinamos. Rodos, jau buvo pakankamai prieš „kandis“ pribūgnyta, o vis tiek jos ir toliau veisiasi mūsų pilkosiose stovyklose. Ir nėra ko stebėtis: nė vienas, kuris savo kūrinį leidžia viešumon, nelaiko gi savęs kandimi!
Niekada „kandžių“ netrūko ir niekad jų netruks. Bet ne jomis bet kurios tautos literatūrinis lygis ir matuojamas. Prieš vieną didelį kūrėją nublanksta šimtai „kandžių“. Nieko nepakenkė Putinui ar Sruogai, Brazdžioniui ar Aisčiui, kad ir anksčiau knibždėjo nemažiau, kaip ir šiandien, vadinamųjų „kandžių“. Lygiai nieko nepakanka ir Nykai-Niliūnui ar Bradūnui, kad šiandien skundžiamės kandžių antplūdžiu. Jie, o ne paskutiniosios, mūsų šiandieninės literatūros atstovai. Tegu sau gyvena (vis tiek nieko negelbės!) ir kandys, kad tik jos būtų kaip tokios ir žinomos.
Peržvelgta blogybė — pusė blogybės. Patsai „kandžių“ buvimo faktas dar joks pavojus mūsų literatūrai. Pavojus iškiltų tik tada, jei pradėtume nebeskirti tikra nuo netikro, jei prarastume kritinę vertės sąmonę. Ir šita prasme tai, kas paprastai vadinama grafomanijos problema, iš tiesų tėra kritikos problema. Neužkirsi kelio debiutuoti ir grafomanams, bet svarbu, kad iš visos debiutantų gausos būtų išryškinta tikrų kūrėjų viltį žadantys talentai, Neapsisaugosi, kad lir jau žinomas vardas suklups, bet svarbu, kad būtų kas perspėja, jog ir vardo žinomumas dar ne visada laiduoja kūrinio vertės. Pagaliau, negali būti tikras, kad ir didelis kūrėjas neišsisems, bet svarbu, kad būtų kas išskiria jo gyvuosius kūrinius nuo lavoninio „plaukų ir nagų želdinimo“. Pasakyti atvirą žodį debiutantui, perspėti nuo grafomaninės grėsmės ir jau žinomą vardą, pagaliau padėti ir dideliam kūrėjui išsaugoti ištikimybę savo paties aukščiui — štai kritikos paskirtas. Tiesa, ir kritika niekada neišnaikins kandžių ir neapsaugos nuo grafomanies grėsmės, bet kiekvienu atveju ji pašaukta laikyti prieš akis aukštąjį grožio idealą, kaip visų meninių pastangų pirmavaizdinį matą.
Kritika — tasai veiksnys, kuris budi, kad tikrosios meninės kūrybos austieji reikalavimai nebūtų pamirštami, nors ir ne visada faktiškai patenkinami. Ir todėl kiekviena pastanga kovoti su grafomanija visu p ir m a turi būti pastanga rūpintis objektyvios ir pajėgios kritikos išugdymu.
O mūsiškis kryžiaus žygis prieš kandis išvirto ataka prieš kritiką! Kandys tebuvo tol puolamos, kol buvo liečiami nauji vardai. O kai kritika (suprantama, nebūdamas kritiku, nesiimu spręsti; ar visur ši kritika buvo objektyvi. Teironizuoju patį šios kovos posūkį nuo kandžių į kritikus) palietė kai ką ir iš jau žinomų vardų, priešu Nr. 1 pasidarė nebe kandys, kritikai. Tai ir yra visos šitos istorijos tragikomiškasai aspektas.
C. Kritikas ir rašytojas.
Kaip anksčiau pastebėjau, kritikas yra nuolatinis rašytojo palydovas — pirmasai vertintojas ir pašauktasai tarpininkas tarp rašytojo ir skaitytojo. Ir todėl principinis rašytojo nusistatymas prieš kritiką tebūtų nesusipratimas. Bet vis dėlto atskiri konfliktai tarp rašytojų ir kritikų yra dažni. Kokia pagrindinė šitų konfliktų versmė? Manasai į šį klausimą atsakymas būtų: dogmatinis absoliutizmas. Iš abiejų pusių: ir iš kritikų, ir iš rašytojų. Iš vienos pusės kritikams gresia pavojus perdaug suabsoliutinti savo sprendimus, o iš antros pusės panašus pavojus iškyla ir rašytojams perdaug pasitikėti savo verte. Neturi kritikas save laikyti aukštesniu teisėju, bet taip pat ir rašytojas neturi žiūrėti į kritiką iš aukšto. Abu yra to paties laiko vaikai ir privalo abu neužmiršti, kad galutinis sprendimas yra ateities rankose. Niekas, kurie dar tebekovoja laiko tėkmėje, neturi teisės kalbėti amžinybės vardu. Ir todėl tuo atveju, kai kritikas ir rašytojas atsiduria kovos padėtin (vadinasi, neigiamo vertinimo atveju), abu įpareigoti išlaikyti dabarties reliatyvumo sąmonę: nei kritikas neužmiršti, kad jis tereiškia savo sprendimą, nei rašytojas nelaikyti kritiko sprendimo pačiu amžinybės sprendimu. Taip, kaip apskritai žmogiškojoje kovoje: kiekvienas turi teisę ginti tai, ką jis laiko teisinga, bet nė vienas neturi teisės save absoliutinti. Suprasti dabarties reliatyvumą privalu ir kritikui, ir rašytojui.
a. Subjektyvumo grėsmė dabarties kritikai. — Dabarties sprendimai visada gresia likti daugiau ar mažiau subjektyvūs, nes visada daugiau ar mažiau interesuoti. Dažnai dabarties sprendimai kaltinami subjektyvumu dėl savo nepalankumo. Nepaneigiamas dalykas, kad dažnai dabarties sprendimams daro įtakos ir tasai pavydas, kuris nori visus „sulyginti“ vadinasi, suniekinti, ir kiekvieną iškilimą aukščiau vidutiniškumo įtaringai sutinka (bent iš pradžių) kaip „ekstravagantišką naujovę, „dekadansą“ ar „nihilizmą“. Bet, antra vertus, dar dažniau dabarties sprendimai ateityje pasirodo subjektyvūs kaip tik dėl perdėto palankumo. Iš tiesų, dabarties kritiką galima paveikti ne tik prieš save nuteikiant, bet ir sau palenkiant. Galima kritiką sau palenkti, palankiai nuteikti ne tik asmeniškai (bičiuliškais ryšiais, visuomenine įtaka, mokėjimu suorganizuoti savo naudai viešąją opiniją), bet ir neasmeniškai, būtent atitikimu dabarties reikalavimams apskritai, dienos skomui. Betgi ne visada ir nebūtinai dienos skonis yra patsai teisingiausias. Todėl dabarties kritikai visada gresia pavojus būti neteisingai, neobjektyviai.
Tas ir yra dabarties kritikai subjektyvumo grėsmės pagrindas, kad dabarties kritikui, vertinant bet kurį kūrinį, visada stovi prieš akis ir jo autorius: simpatikas ar antipatikas, bičiulis ar priešas, idėjos draugas ar idėjinis priešininkas, įtakingas ar nepavojingas etc. etc. Todėl dabarties kritikai sunku visada ir visur išlikti objektyviai. Ne dėl to visų pirma, kad nebūtų stengiamasi objektyviu būti, o dėl to, kad subjektyvumo grėsmė iškyla pati, nejučiomis, tiesiog savaimingu būtinumu. Kovodamas tos pačios laiko srovės sūkuryje, dabarties kritikas stengdamasis dažnai nepajėgia savo laiko kūrėją vertinti tik kaip kūrėją, nes nejučiomis šisai jam stovi prieš akis ir savo civiliniu pavidalu kaip kovos draugas ar priešas. Nebūtinai draugas ar priešas asmeninės bičiulystės ar privatinio konflikto prasme. Už asmeninę nesantaiką daug gilesnė idėjinė kova (ne tik politikos, bet ir pačios literatūros fronte). Sunku betgi būti objektyviam tiek draugo, tiek priešo atžvilgiu. Sunku būti objektyviam draugo atžvilgiu, nes draugą vertinti iš tiesų reiškia save patį vertinti. Gi nemo iudex irt propria causa, niekas nėra teisėjas savo paties byloje. Bet lygiai sunku ir priešą objektyviai įvertinti — išskirti tai, kas tėra idėjinė klaida ir kas lieka vertingo kiekviename žmoguje, nežiūrint visų jo klaidų. Teoretiškai, žinoma, nesunku pakartoti augustiniškąją distinkciją „diligite homines, occidite errores“. Bet iš tiesų „klaidos“ ir „žmogaus“ (mūsų atveju, meninės linkmės skirtingumo ir pačios kūrybos vertės apskritai) išskyrimas-yra daug sunkesnis dalykas.
Todėl dabarties kritika, savęs neabsoliutindama, ir turi galutinį sprendimą rezervuoti ateičiai. Ateities kritika, išlaisvinta nuo betarpiškos kovos įkarščių, daugiau teiks vilties objektyviai tiesai, negu dabarties kritika, kurią visada daugiau ar mažiau lemia solidarumo su autorium ar jam priešiškumo nuotaika. Kai dabarties kritikai stovi prieš akis ir kūrinys, ir kūrėjas, tai į ateities kritikos teismą kūriniai vyksta vieni patys, ne-belydimi savo autorių. Nereiškia tai, kad apskritai kūryba būtų atsiejama nuo kūrėjo. Priešingai, tai tesako, kad kaip tik ateityje labiau įmanoma įvertinti gryną kūrėją, vadinasi kūrėją kaip kūrėją, atpalaiduotą nuo pilietinio kevalo, civilinių ydų ar dorybių. O dabarties kritikai šitas reikalavimas neretai telieka idealinis pageidavimas!
Kada vartoju „ateities kritikos“ žodį, manau šituo žodžiu ne tą ar kitą asmenį, o patį laiką, patį išlikimą laiko tėkmėje. Laiko tėkmėje išlikimas — štai tikrasis vertės liudijimas. Ateitis — tikrasis visų žmogiškųjų kovų lėmėjas ir vertintojas. Kas praėjo su akimirksniška! dingstančia dabartimi, tas tikros vertės niekada ir neturėjo. Bet kas buvo vertinga, liks visam laikui vertinga, — ir ateičiai!
Belieka dar pastebėti, kad keldami dažną dabarties sprendimų subjektyvumą anaiptol nenorime skelbti principinio reliatyvumo (lyg apskritai nebūtų jokių vertės matų ir viskas tebūtų vien kapriziškas laiko nuomonių keitimosi žaismas). Priešingai, tikime, kad ir meninė grožio tiesa yra taip pat objektyviai antlaikiška, kaip ir apskritai kiekviena tiesa. Ir teikia šiam tikėjimui pagrindą kaip tik tasai pats faktas, kurį iškėlėme: yra kūrinių, kurie išlieka vertingi ir tada, kai jų gimtasai laikas jau seniai praėjęs. Tiesa, gali ilgainiui ir tie kūriniai savotiškai atvėsti, bet niekada negalime paneigti jų didybės, nors ir kiek šalta, nes tolima, ji mums atrodytų. Šilčiau šiandien skaitome Rilke, negu Goethe; Ibseną, negu Shakespeare; Dostojevskį, negu Dantę. Tačiau pirmųjų didesnis „šiltumas“, atseit subjektyvus mums artimumas neleidžia paneigti antrųjų objektyvaus didingumo. Toksai jų vertės išlikimas, nežiūrint viso laikų atstumo, ir liudija, kad jų vertė pagrįsta ne subjektyviu palikimu, o objektyvia grožio jėga, atsparia laiko jėgai, besistengiančiai visa, ką tik pajėgia, gramzdinti užmarštin. Grožis — galingesnis už laiką, nes jis net ir laiką priverčia save skelbti. Kaip bet kurios mokslinės hipotezės tiesą liudija jos eksperimentinis pasiteisinimas, taip grožinės kūrybos vertę liudija patsai išlikimas laiko tėkmėje.
Vienu žodžiu, dabarties sprendimų reliatyvumo konstatavimas anaiptol nepaneigia literatinės kūrybos objektyviai antlaikinės vertės. Jis tiktai perspėja, kad kaip tik patsai meninės tiesos objektyvumas reikalauja dabarties sprendimų, palenktų subjektyvumo grėsmei, nekanonizuoti galutinu sprendimu ir paskutinį žodį palikti ateičiai.
O kartais ateities sprendimai pasirodo tokie nelaukti, kad, jei galėtų praeitis grįžti, skambėtų jie jai skaudžia ironija. Vienus, kuriuos savasis laikas vos toleravo, ateitis iškelia amžinon atmintin. Ar buvo savo laiku tuo, kuo jie dabar yra, kitų pavyzdžių neieškant, Hoderlin, Kierkegaard ar Nietsche? O kitus, kuriuos amžininkai dievais laikė, ateitis nubloškia užmarštin. Ar daug kas šiandien, išskyrus literatūros specialistus, beskaito 16 š. vainikuotąjį poetą Ronsard? Kaip nematoma ateitis savo įvykiais, taip nematoma ji ir savo sprendimais!
b. Kritikas ir rašytojas dabarties reliatyvumo akivaizdoje. — Toksai dabarties reliatyvumas priešais ateitį (eventualus dabarties sprendimų ateityje sudužimas) ir perspėja: nei rašytojas negali būti iš anksto tikras savo kūrybos verte, nei kritikas — saVo sprendimų objektyvia tiesa.
Privalu kritikui neužmiršti, kad ir jis yra toje pačioje dabarties srovėje, kaip ir rašytojas, kad todėl ir jis savo sprendimus daro tik momento, o ne paties Laiko vardu. Ir kritiko sprendimas tėra dabarties sprendimas, kurio nemažiau laukia ateities teismas, kaip ir pačio jo vertinamojo kūrinio. Jei kūrinį vaizdingai pavadintume bylos objektu, o jo autorių advokatu, tai kritikui tetenka prokuroro, bet ne teisėjo vaidmuo. Teisėjo vaidmuo privalo būti paliktas pačiam laikui — ateičiai. O norėti užbėgti ateičiai už akių visada, rizikinga. Kaip rizikinga apskritai stengtis ateičiai už akių užbėgti, taip vertinant dar tebegyvenantį autorių rizikinga iš to ar kito jo kūrinio (tegu ir šviežio) susidariusį įspūdį paversta bendra kūrėjo charakteristika. Kaip nė vienas žmogus, kol dar jis gyvas, nėra išsėmęs visų galimybių ir todėl negali būti sutapdytas nė su vienu savo atskiru žygiu ar net visa praeitimi, taip ir kūrėjas negali būti paprastai sutapdytas su savo ligšioline kūryba. Kaip kiekvienas dar tebegyvenąs žmogus yra daugiau, negu tai, ką jis atliko, taip ir kiekvienas dar tebegyvenąs kūrėjas visada savyje slepia galimybę būti daugiau kuo, negu kuo jį liudija buvus ankstyvesnieji kūriniai. Pasakyti autoriui, kad tu jau visas esi savo kūriniuose, reikštų jam pasakyti, kad jau laikai jį, kaip kūrėją, mirusį. Gali kartais ateitis ir tokį konstatavimą pateisinti, bet kiekvienu atveju jis užbėga už akių, laidodamas gyvą žmogų ir tuo pačiu jį asmeniškai įžeisdamas.
Kaip betgi rizikinga kritikui dogmatinti savo sprendimus, taip lygiai rizikinga ir rašytojui per anksti įsitikinti savo kūrybos amžinumu ir per lengvai numoti ranka į kritiką. Jei iš vienos pusės dabarties reliatyvumas ir teikia vilties paguodą, kad ateitis labiau supras, tai betgi iš antros pusės tasai pats dabarties reliatyvumas kelia ir naują baimę. Kiekvienas gali būti tikras (bent tikėti!) būsiąs ateities teisingai įvertintas. Tas, kas iš tiesų vertinga, bus vieną kartą anksčiau ar vėliau pripažinta. Gali šituo tikėti kiekvienas, kurio savasai laikas neregi. Tačiau, antra vertus, būtų tiesiog naivu, kad tave ras ateitis vertingą. Yra atvejų, kad tik ateitis iš užmiršties iškasė savo laiku neįvertintuosius. Bet šitie atvejai nepalyginamai retesni negu tie, kur ateitis užmiršdino ne vieną savo laiku dievintąjį. Daug dažniau ko „nesupranta“ bendralaikiai, „nesupranta“ ir ateitis. Ir nieko nuostabaus: ateities kritika yra griežtesnė, negu dabarties. Dabartis pakenčia ir vidutiniškuosius, nes ir juose randa bent savo gyvenamojo laiko nuotaikų bei rūpesčių atspindį. Jei kuriam kūriniui ir trūksta tikrosios meninės ugnies, dabarties skaitytojai gali jį patys sušildyti. Gi ateičiai kiekvienas kūrinys turi žėrėti savo paties vidinės šilimos jėga. Dabartis, vertindama savo pačios kovų dalyvio kūrinį, gali kartais ir menkesnį dalyką pakęsti dėl autoriaus kilnių intencijų, „dėl turinio“. Tuo tarpu ateičiai, kuri vertina autoriaus nebely-dimus kūrinius, moralinius intencijų ir paslaugų argumentus pakeičia grynosios estetinės tiesos reikalavimai. Intencijų kilnumas bei pastangų sąžiningumas galioja tik žmogaus, o ne kūrybos vertinimui. Skaudu, bet taip yra: gali autorius būti rašęs pavargusiomis nuo darbo rankomis, kai kiti spekuliavo, ir gali būti rašės kilniausia tema, kai kiti tepaleistuvavo, bet jei kūrinys nenusisekė, jis toks ir yra. Skaudi tiesa, bet skųstis ja tereikštų viešai demonstruoti savo naivumą arba prievartauti kritiką, kad šis iš pasigailėjimo nusikalstų savo sąžinei, reikalaujančiai tiesą liudyti. Galima panašiai besiskundžiantį nuoširdžiai užjausti, pasakyti: „geras žmogus, idealistas esi“, bet negalima dar dėl to meluoti: „gražų kūrinį parašei“. Dabartis, palenkdama tiesą gailesčiui, gal būt, ir sumeluos, bet ateitis — ne! Ateities vertinimas kaip tik dėl savo objektyvumo, vadinasi, kreipimosi ne į žmogų, o į patį kūrinį paprastai yra ne švelnesnis, o kietesnis. Tiesa visada kieta.
Vienu žodžiu, dabarties reliatyvumas lieka dviprasmiškas: lygiai galima viltis palankesnio ateities sprendimo ir lygiai tenka bijoti dar nepalankesnio jos sprendimo. Todėl telieka viena: tikėti savo laimėjimu, bet drauge jausti ir pralaimėjimo grėsmę. Ir šita prasme dabarties sprendimų reliatyvumas rašytojui kelia du reikalavimus: 1. likti abejingam bendrajam vertinimui, atseit gyrimui arba peikimui, bet d r ag e, 2. likti lojaliai atviram konkrečiai kritinei analizei.
Abejingumu bendrajam vertinimui vadinu abejingumą tam klasifikaciniam vertinimui, kuris išreiškiamas „genijaus“, „talento“, „vidutiniško rašytojo, „grafomano“ etiketėmis. Jei nesi linkęs tikėti dabartimi, kai ji tave nepalankiai vertina, tai nepasitikėti ja perdaug ir tada, kai ji tave aukština. Gal garbina tave dabartis tik dėl to, kad ji iš viso neranda ko garbinti (o kiekvienas laikas ieško savo dievų!) o ne dėl to, kad apskritai esi garbės vertas? O kūrybos vertė glūdi tik joje pačioje, ne pašaliniame garbinime ar peikime. Ir todėl išmintingasai ieško jėgos tik savyje pačiame, ne pašaliniuose komplimentuose. Jis nereikalauja panegirikų atramos, nes nebijo nė peikimo smūgių. Tik tas, kas savyje silpnas, privalo iš šalies pripažinimo, net jei šisai tebūtų mandagus komplimentas. Ir todėl tasai rašytojas, kuris alkdamas garbės susmunka, nepakėlęs atviro kritikos žodžio, patsai liudija savo silpnumą. Jis panašus į aną Ibseno „Laukinės anties“ herojų, kuris gali gyventi tik melo kaina, nes tiesai pakelti jis neturi jėgos.
Svarbu likti abejingam peikimui, bet lygiai (ar, gal būt, dar labiau) svarbu likti abejingam gyrimui. Įtikėti gyrimams — tai leistis suvedžiojamam, pradėti laimėjimą švęsti dar pačiu kovos įkarščiu. Ir ieškoti palankaus vertinimo rašytojui lygu savo principinę teisę būti išdidžiam iškeisti į cirko klouno komplimentų troškulį. Ypačiai palankiais vertinimais apibėrimas pavojingas jaunam rašytojui. Berti jaunam rašytojui komplimentus — tai stabdyti jį pirmame rungtynių rate. Galima žmogų sunaikinti ne tik atšiauriu šalčiu, bet (ir, gal būt, dar sėkmingiau!) hosanišku išaukštinimu. Ir todėl iš kritiko taktas reikalauja nebūti atšiauriu, bet taip pat ir nebūti pigiu laurų dalintoju. Jei kritikas šiam taktui nusikalstų, lieka pačiam rašytojui šį netaktą išlyginti savo vidine ramybe: nesiduoti iš ringo išmušamam peikimu, bet lygiai nesiduoti gaišinamam ir komplimentiniais liaupsinimais.
Tačiau abejingumas gyrimams bei peikimams nereiškia abejingumo konkrečiai kritinei analizei. Kiekviena konkreti kritinė analizė rašytojui yra tarsi klausimas, verčias patikrinti savo kelią. Tiesa, kritika niekada nenurodys rašytojui pozityvios linkmės. Ją rasti paties kūrėjo, o ne kritiko galioje. Bet ir negatyvus perspėjimas turi savo prasmę. Jei kuris rašytojas norėtų kritiką, kaip nerašytoją, išdidžiai laikyti profanu, težino, kad dš šalies gali ir profanas daug ką pastebėti, ko nepastebi darbo įkarščio pagautas specialistas.
Trumpai suglaudžiant, nei bijoti peikimo, nei laukti pagyrimų, vadinasi, likti abejingam, pasitikint savimi pačiu. Ir tačiau būti atviram konkrečiai kritikai (būti atviram kritikai, ne naiviai, nes visų kritikos pageidavimų dėl jų prieštaringumo ir norėdamas neįvykdysi), rūpintis savo kūrybine pažanga.
Tegu rūpestis būti įvertintam nublanksta prieš rūpestį būti vertingam. Įvertinimas ateis savaime, nesistengiant — pačiu vidiniu vertės švytėjimu. Atitinkamai tegu ir kritikai labiau rūpinasi ne autorius etiketiškai įkatalogizuoti, o konkrečiau bei išsamiau išnagrinėti jų kūrybą tikrąja kritikos prasme.
Jei šiandie dažnai (net per šįmetinį premijų įteikimą) skundžiamės mūsų literatūros lygio kritimu, tai ar nėra (bent dalinė) to priežastis, kad esame leidę sunykti kritikai. Gėdijuosi dar šiandie aiškinti, kad kritika dar nėra tik skaitytojo įspūdžių recenzijėlė. Bet po metų gal bus tai jau būtina! Ir todėl aktualesniu reikalu būčiau laikęs ne kryžiaus žygį prieš kritikus, o pasvarstyti klausimą: ar būtų pasisekę mūsų literatūrai nepriklausomasiais metais pasiekti tokį lygį, kokį ji pasiekė, jei nebūtume turėję stiprios ir drauge dažnai tiesiog sirakūziniškai neatlaidžios kritikos.
Nūrtingen, 1947. VI. 3. |
