Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
Seni prekybiniai laivai,
sūraus vandens ir vėjo žirklių apkramtyti,
sugrįš po daugelio dienų gimton pakrantėn;
jie jau iš tolo atpažins kiekviena smulkmeną
mažytės prieplaukos namų; ir senos burės
mojuos iš tolo vėliavėlių skepetaitėm.
Seni prekybiniai laivai, kaip žmonės, jaučia
švininį nuovargį ir sąnarių gėlimą;
jie padūmavusiom akim iš tolo ilgis
ramios užuovėjos ir lengvo miesto triukšmo,
su pasivaikščiojimais temstančioj krantinėj
ir su aštriom dainom įgėrusių jūreivių.
Seni prekybiniai laivai,
sūraus vandens ir vėjo žirklių apkramtyti,
į molo sieną atsišlieja ir užmiega,
kol juos po mėnesių kelių pažadins aštrūs
sirenų ašmenys. Tada laivai pabus
ir jau daugiau nebegalės užmigti,
nes laivo gyslom užsidegs jūreivių kraujas
ir senos burės įsitemps, lyg plieno stygos;
jos išdidžiai žiūrės į tolstančią pakrantę
su padūmavusiais namais, rūkytom silkėm,
Su atitrūkstančiais keiksmais liūdnų nešikų
ir riebalų dėmėm virš juodo uosto vandenio.
|