* * * Jau dešimt metų, kai Klingsoro vasara skambėjo, Ir kai kartu su juo visas naktis šiltas Tarp moterų ir vyno aš dainuodamas sėdėjau Ir traukiau girtas jo klingsoriškas dainas. Kaip aiškios ir kaip nuostabios dabar jau naktys, Ir kaip gyvenimas man bėga nūn tyliau! Ir net jei vėl tos pačios vasaros pradėtų degti, Tas pats ūžimas — aš nebenorėčiau jo daugiau.
Dienų bėgimą nesistengti sulaikyti, Neprieštaraut, kad širdyje tyli mirtis Ir neįvykdomų svajonių nestatyti, — Štai visas mano turtas, mano išmintis. Jau kitas džiaugsmas ir kitokios dainos Dabar many: norėčiau būti veidrodis tiktai, Kur valandom, tartum mėnulis Reine, Atspindi Dievas, saulė, šviesūs angelai.
Vertė Alb. Palšaitis.
|