Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROFESORIUS VIZGIRDA PDF Spausdinti El. paštas
Pirmo veiksmo antras paveikslas (Tęsinys iš trečiojo numerio)


(Sekančio sekmadienio rytas Vizgirdų verandoje, kuri išsikiša į didelį sodą. Pro medinius turėklus galvutes kyščioja tulpės. Vizgirdienė, Dalia, Andrius Račiūnas ir Jomantaitė tik ką pakilę nuo pusryčių stalo, ir moterys baigia tvarkyti indus).

DALIA: Tėtė ir vėl nepasirodė pusryčių. Per šventes jis ypatingai išlaiko savo tradiciją, vengdamas mūsų.

MARIJA: Jeigu tu būtum tiek nuvargus, manau, ir tu vengtum žmonių draugijos.

DALIA: Ak, mama, tu visada ir visus pateisini. Šiuo atveju, aš tėtės negaliu pateisinti!

MARIJA: (pyktelėjus) Kokie tavo išsireiškimai, Dalia!

ANDRIUS: Tik ką grįžai iš bažnyčios, panele Dalia, ir jau nusidedi ketvirtajam Dievo įsakymui ...

DALIA: Ir tamsta išmanai ką nors apie nuodėme, daktare Andriau?

ANDRIUS: Tik tiek, kad šventieji nusideda septynis kart per dieną.

JOMANTAITĖ: Kiek gi kartų jūs nusidedat, daktare?

ANDRIUS: Turbūt, nė vieno, nes negaliu tikėti tuo, ką jūs vadinat nuodėme.

DALIA: Tikėjimas yra brangi dovana, daktare Andriau, o brangios dovanos ne visiems yra duodamos.

ANDRIUS: Ypač, kai į u neprašo — ar ne, panele Dalia?

DALIA: Piktžodžiauji, daktare Andriau. Šitokiu tonu nedisputuojama.

JOMANTAITĖ: (lyg į Dalią, lyg sau) Tikėjimas yra dovana, sakai? Tik dažnai atsitinka, kad mes tą dovaną sąmoningai grąžiname tam, iš kurio ją esame gavę ...

MARIJA: Kitaip tariant, nustojame tikėję, ar ne?

JOMANTAITĖ: Gal būt.

MARIJA: Tai jau šis tas nauja tavo charaktery, Alina. Prieš dešimtį metų tu dar taip nekalbėjai.

JOMANTAITĖ: (su lengvu kartėliu) Prieš dešimtį metų ir tu, Marija, dar nemokėjai to, ką šiandien moki.

MARIJA: Komplimentuoji man ar priekaištauji?

JOMANTAITĖ: (pažvelgia į Andrių ir tyli).

MARIJA: Nuo daktaro Andriaus paslapčių neturim, nesivaržyk, - ypač, jei nori mane barti.

ANDRIUS: Tik panelė Dalia visada kupina metafizinių paslapčių, į kurias man mirtingajam neleista įžengti.

DALIA: Tamsta juk netiki metafizika,, daktare Andriau ...

MARIJA: Užtenka ginčytis, vaikai. Per dažnai praktikuojami disputai netenka savo prasmės ir aromato. AŠ tik norėčiau kai ką pridėti prie Dalios tvirtinimo, jog tikėjimas yra dovana. Tik viena prasme jis gali būti dovana — mūsų pačių ir mums patiems. Visa, ką mes išsinešame iš namų ir mokyklų tėra trapios tradicijos, kurios gyvena kažkur šalia mūsų, nors ir kontakte su mumis. Ir vieną dieną netikėtai, nežinia iš kur užgriūva krizė. Tikėjimas, kuris buvo išpuoselėtas grynai jausminiam pasauly, staiga suklumpa ir kapituliuoja — vis tiek ar prieš pagundas, ar prieš likimo smūgius ar prieš protą. Ir čia, man atrodo, ateina ta akimirka, apie kurią tu minėjai, Alina: ar mos tikėjimo dovaną, lengvai grąžinsim tam, iš kurio ją esame gavę — net nepadėkoję — ar mes dėl jos pereisim vandenį ir ugnį, kaip dėl kiekvienos tiesos kovosim — kruvinai kovosim ir su pasauliu ir su savim, iki pergyvensim ją, kaip valios aktą, atpalaiduotą nuo tradicinio“ jausmingumo. Tada tikėjimo tiesa nustoja būti trapia tradicija, kurią, galima prisiimti ar atstumti: ji tampa mūsų esmės dalis. Mes patys turim atgimdyt tikėjimą savyje — kad ir šaltom, apskaičiuotom valios pastangom — ta prasme mes jį dovanojame sau. (Vėl į seserį) O tu, Alina, tu sustojai aną lemtingą momentą, ir kapituliavai.

ANDRIUS: Ponia Marija; dar vienas klausimas. O jeigu tos jausminės tikėjimo tradicijos, apie. kurią tamsta kalbėjai, iš viso niekada nėra buvę, ar tolimesnė tikėjimo raida būtų tokia pat?

DALIA: (užbėgdama motinai už akių) Atleisk, mama. Klausiniu į klausimą, daktare Andriau! Esi tamsta visai abejingas tikėjimo atžvilgiu?

ANDRIUS: Turbūt, kad ne. Argi galima būti abejingam tiesos ar melo atžvilgiu?

DALIA: Žinoma, kad ne. Tamsta myli savąją netikėjimo tiesą, ir tuo pačiu neapkenti mano tikėjimo tiesos, taip?

ANDRIUS: Greičiausiai, kad taip.

DALIA: Dabar dėl tolimesnes raidos trumpai ir aiškiai: neapykantos ir meilės riba labai labai trapi ... ANDRIUS: (šypsosi) Tikrai? Tamsta manęs labai dažnai neapkenti, panele Dalia ...

DALIA: (šoktelėjus) Daktare Andriau, tamstos aliuzijos! ...

ANDRIUS: Jokių aliuzijų, panele Dalia, tik vienos premisos pakeitimas kita jūsų silogizme ...

LAPĖNAS: (kurį laiką nepastebėtas stovi duryse, paskui įeina) Neapykantos ir meilės riba tikrai trapi ... Na, ir ko gi tu rūsti, kaip Vezuvijus, Dalia?

JOMANTAITĖ (sėdėjusi nugara į duris, Lapėno nepastebėta, ir dabar, išgirdusi jo balsą, pašoka ir, baisiai sumišusi, lieka stovėti).

MARIJA: (lyg norėdama nukreipti dėmesį nuo sumišusios sesers) Daktare Povilai, po visos savaitės nesimatymo tamsta net nepasisveikini su mumis.

LAPĖNAS: (pamatęs pašokusią. Jomantaitę, sumišta nemažiau negu ji, tik lieka ramesnis, labiau apvaldytas, tačiau į Marijos žodžius ilgokai nereaguoja).

DALIA: O mes turim viešnią, daktare — jau visa savaitė (rodo į Jomantaitę).

LAPĖNAS: (palengva prieina prie Jomantaitės ir ištiesia jai ranką) Panele Alina, aš stebiuos — po tiekos metų ...

JOMANTAITĖ: (nutraukdama) Sutikęs mane gyvą ir sveiką (kiek ironiškai) pone direktoriau ... Prašau man atleisti (skubiai paduoda Lapėnui ranką, o kitiems linkteli) jei aš truputį pasitrauksiu. (Išeina)

DALIA: Daktare Andriau, gal tamsta palydėsi tetą Aliną, (tyliau jam vienam) ir nepalik tuo tarpu jos vienos.

ANDRIUS: (linkteli ir išeina).

MARIJA: Argi tetai Alinai reikalinga globa?

DALIA: Mums visiems reikalinga globa, mama. Visiems, išskyrus tave. (Karščiuojasi) Šių namų atmosferoj ir sveikiausi žmonės gali pasidaryti nenormalūs... kaip beprotnamy!

MARIJA: Tavo stilius, Dalia, nepasižymi jokia ekspresija, kaip tu manai, o tik vulgarumu!

DALIA: Mama, atleisk man, tu žinai, kad aš niekad nevaidinu. Betgi tu pati matai ... Tetos Alinos elgesys ...

MARIJA: Aš nieko nematau, ko man nereikia matyti. (Į Lapeną, kuris susimąstęs žiūri pro langą su pypke dantyse) Tamsta po pusryčių, daktare Povilai?

LAPĖNAS: (atsisukdamas) Dėkoju, ponia Marija. Po gerų pusryčių ir ... po geros pirties ...

MARIJA: Tad aš galiu valandėlei atsiprašyti. (Išeina).

DALIA: Po kokios tamsta pirties, daktare Povilai?

LAPĖNAS: Žinoma, po simboliškos, Dalia.

DALIA: Čia pat — prieš akimirką?

LAPĖNAS: Gali būt.

DALIA: Pasakyk man, daktare, kas iš viso darosi?

LAPĖNAS: Daug kas darosi, mergužėle: žmonės gimsta ir miršta, karai bręsta ir taikos sutartys rašomos — nežinau, kas tave domina ...

DALIA: Neapsimeskit, daktare Povilai! Teta Alina šiandien tamstai irgi paskelbė karą? ...

LAPĖNAS: Alina? ... Nežinau ... Prieš daugelį metu buvo susitarta dėl paliaubų, bet ... taikos sutartis dar ir šiandien nepasirašyta ...

DALIA: Dieve mano, vis tos alegorijos!

LAPĖNAS: Vis viena, mano žodžiuose alegorijų, o ypač prieštaravimų mažiau, negu tavo elgesy.

DALIA: Aš nesuprantu, daktare.

LAPĖNAS: Kad ir tavo santykiuose su Andrium. Retai kada žmonės taip mylisi, kaip judu, o dar rečiau ant savo laimės tako krauna prieštaravimų rąstus, kurių nei vienas, nei antras nepajėgia perkopti.

DALIA: Tamsta, kaip medikas, turėtum žinoti, kad sveikam nedera ligos įkalbėti. O meilė visados yra sunkesnė ar lengvesnė liga.

LAPĖNAS: Ak, brangioji Dalia, tu jau seniai nebesi sveika šituo atžvilgiu ...

DALIA: Ir apskritai — tai yra sena taktika – pereiti į puolimą, kai pats esi puolamas. Taip tamsta šiandien elgiesi, daktare Povilai, bet aš savo puolimo nemanau nutraukti.

LAPĖNAS: Žodžiu, garbingas karo paskelbimas?

DALIA: Nevisai. Tik mažutis psichologinis egzaminas.

LAPĖNAS: Klausau ir laukiu, panele psichologijos studente!

DALIA: Mesk juokavęs, daktare Povilai. Man tikrai nuoširdžiai rūpi, p tamsta ...

LAPĖNAS: Gerai, vaikeli, kuo gi aš tau galiu palengvinti?

DALIA: Teta Alina tik savaitė vieši pas mus. Jeigu jūs žinotumėt, kaip ji nepanaši į mamą — ir pasaulėžiūra ir gyvenimo stilium, nors jos ir seserys, — o aš ją spėjau taip pamilti, lyg ji būtų visada su mumis gyvenusi. Ji tokia užsidariusi, ir jeigu blyksteli kai kada — dažniausiai kandžiai ir aštriai. Zinai daktare — kartais nemokša skulptorius per dideliu kaltu smogia į granitą ir subiauroja. Ir man atrodo — į taikų ir apvaldytą jos charakterį, o viduje — viduje jis taip pat dinamiškai kunkuliuoja, kaip ir mamos — į tą taiklų būdą yra kažkas žiauriai ir taikliai smogęs... Ilgainiui sugijo viskas, bet pro anų žaizdų randus, kaip iš ugniakalnio, prasiveržia kai kada kartėlio srovelės ... Ar aš neteisingai spėju, daktare Povilai?

LAPĖNAS: Aš niekada neginčijau tavo psichologinių sugebėjimų.

DALIA: Ir vėl užuolanka, o ne tiesioginis atsakymas. Na, tiek to. Aš net neklausiu, ar jūs pažinojot ją, daktare, arčiau pažinojot. Iš kelių šiandieninių akimirkų man viskas aišku. Dar daugiau — man atrodo, kad tamsta buvai tas — nepasakysiu nemokša — bet ne visai gabus skulptorius, apie kurį aš minėjau ...

LAPĖNAS: Žinai, Dalia, iš šalies.žiūrint, mūsų situacija perdėm komiška: tu mano duktė galėtum būti, tu užaugai ant mano akių, ir šiandien aš stoviu prieš tave, kaip gimnazistas, kurį pagavo pabučiavus gimnazistę, ir kurį dabar klasės auklėtojas kamantinėja! Nuostabiausia, žinoma, kad tai manęs neerzina. Tu turi kažkokią sugestijonuojančią galią, Dalia.

DALIA: Aš gi ne iš smalsumo kalbu su jumis, daktare. Aš noriu padėti tetai Alinai, jeigu galima, vėl grįžti į pusiausvirą. Kartais trečias įsimaišęs padeda, daktare, juk pagadinti šiuo atveju aš tikrai nieko negaliu. O padėti .... gal ir jums abiems...

LAPĖNAS: Jai padėti, Dalia? Gali būt. Man ne.

DALIA: Taip jau viskas yra mirę?

LAPĖNAS: Yra mirę ir gimę iš naujo.

DALIA: Aš vėl nieko nesuprantu, daktare Povilai.

LAPĖNAS: Dalia, aš tau galiu daug pasakyti, bet ne viską.

DALIA: Aš ir nenoriu visko, daktare. Istorinius siūlų galus aš jau turiu rankoj: kažkada tamsta sirgai plaučiais ir gydeisi kažkurioj Šveicarijos sanatorijoj .... O teta Alina Šveicarijoj studijavo. Greičiausia tai buvo tuo pačiu metu ...

LAPĖNAS: Aš lenkiuosi prieš tavo sugebėjimą kombinuoti.

DALIA: Paskui tamsta grįžai vienas, o jinai liko. Nemandagu būtų klausti kodėl. Galų gale tai ir nesvarbu. Man kas kita rūpi.

LAPĖNAS: Būtent?

DALIA: Mane stebina jos kartėlio prasiveržimai, nukreipti prieš mamą.

LAPĖNAS: (sudomintas) Prieš mama? Ir tu neklysti, Dalia?

DALIA: Ne, šitose smulkmenose aš niekada neklystu. Gali tamsta dar kartą nusilenkti prieš mane, daktare Povilai!

LAPĖNAS: (susimąstęs) Prieš mamą?... (Lyg sau) Alina yra perdaug protinga moteris. Šito aš tada neapskaičiavau.

DALIA: (truputį išsigandusi) Vadinasi, teta Alina turi pagrindo pykti ant mamos? Nejaugi? Daktare Povilai, pasakyk tamsta, kad ne!

LAPĖNAS: Žinoma, jokio pagrindo ji neturi. Bet jeigu ji pyksta, tai yra tik suprantama...

DALIA: Aš ir vėl įklimpau, daktare Povilai. Bet ne aš būsiu, jeigu šitos istorijos neatpainiosiu iki galo — judu vienu du nepajėgsit nunerti sau nuo kaklo tų kilpų, kurias užsinėrėt.

ANDRIUS: (įeidamas) Misija, kurią tamsta man pavedei, panele Dalia, nepavyko: panelė Jomantaitė pageidauja būt viena.

LAPĖNAS: Tai kur tamsta buvai per tą laiką, daktare?

ANDRIUS: Laboratorijoj — pas profesorių. Bet ir ten nesisekė. Pareiškė, kad nuo šios dienos aš jam daugiau ne asistentas, iškoliojo ir beveik pro duris išmetė. Prašė pranešti, kad su tamsta norėtų pasikalbėti, pone daktare.

LAPĖNAS: Iš ugnies į ugnį! Tu bent lengvom kulipkėlem į mane šaudai, Dalia, o ten... ten iš sunkių pabūklų eis!

ANDRIUS: Apskritai ugnis laboratorijoj atrodo labai intensyvi, tik nežinau prieš ką ji nukreipta. Aš jau ištisas mėnuo jokio darbo neturiu — profesorius manęs nebepakenčia.

LAPĖNAS: (truputi patetiškai) Vaikai privalo išpirkti savo tėvų nuodėmes, Dalia! Adieu! (Išeina).

ANDRIUS: Ko taip susimąsčius, panele Dalia? Juk ne Lapenas į tamstą kulipkėlėm šaudė, o tamsta į jį.

DALIA: Deja, mano šaudymas tikslo nepasiekė.

ANDRIUS: Nebūtų nemandagu paklausti, koks buvo tikslas?

DALIA: Dviem žmonėm grąžinti taiką ir laimę.

ANDRIUS: Deja, ne man ir ne jums, nes mes niekad nebuvome laimingi, tuo pačiu mums nėra ko grąžinti ...

DALIA: Esi egoistas, daktare Andriau.

ANDRIUS: Dėl tamstos kaltės, Dalia. Jei man neleista mylėti jūsų, myliu tiktai save.

DALIA: Juo blogiau.

ANDRIUS: Kas blogiau? Kad man neleista mylėti jūsų?

DALIA: Viešpatie, koks esi erzinantis, daktare Andriau! Tamsta gerai žinai tą prarają, kuri glūdi tarp mūsų.

ANDRIUS: Lyg dviašmenis kardas tarp Tristano ir Izoldos?...

DALIA: Ar ne vis tiek — ištikimybei išgerta taurė ar neperžengiama pasaulėžiūrinė praraja.

ANDRIUS: (imdamas ją už rankos) Ir ašmens niekad nenudils? Aš taip norėčiau tuo tikėti, panele Dalia...

DALIA: Tikėk, daktare Andriau... Jei tikėjimas kalnus griauna... (Į duris kažin beldžiasi. Įeina advokatas Laukaitis).

LAUKAITIS: Tamsta, turbūt, būsi, panelė Vizgirdaitė?

DALIA: Aš pati.

LAUKAITIS: (paduoda jai ir Račiūnui ranką) Advokatas Laukaitis. Aš atsiprašau, kad šventadienį įsiveržiu pas jus trikdyti ramybės. Bet reikalas svarbus ir nevisai malonus. Nežinau su kuo aš turėčiau pirma kalbėti — su ponu profesorium ar ponia Vizgirdiene?

DALIA: Ar atsitiko kas bloga, pone advokate?

LAUKAITIS: Nesmagumas ponui profesoriui. Aš tikiu, kad skundas neturi pagrindo, bet pats procesas jau yra nemalonus.

DALIA: Skundas? O, Viešpatie, prie ko priėjo! Daktare Andriau, būk geras — pakviesk mamą.

ANDRIUS: (išeina).

DALIA: Atleisk, pone advokate, aš taip sumišau, kad net nepakviečiau tamstos sėsti. (Rodo jam vietą, ir abudu sėda).

LAUKAITIS: Tai menkniekis, panele. Tokia jau mūsų profesija —- matyti prieš save neramius ir sujaudintus žmones. Deja, ne visada jiems galima padėti.

DALIA: Ir ne visuomet, turbūt, reikia padėti, ar ne, pone advokate?

LAUKAITIS: Čia jau, žinoma, gynėjo garbės dalykas — ar jis imasi bylos, kai mato, kad kaltinamojo padėtis beviltiška.

MARIJA: (įeidama) Pone advokate — laba diena. Nežinau, ar gerai supratau daktarą Račiūną, — esama skundo prieš mano vyrą?

LAUKAITIS: Taip, mieloji ponia. Aš neturėjau jokios oficialios pareigos pranešti tamstoms apie įvykį, nes grynai privačiai sužinojau apie tai iš prokuroro.

MARIJA: Aš labai dėkinga tamstai, pone advokate.

LAUKAITIS: Sekminių rytą klinikose mirė tūlas Baltrušaitas. Jo našlė iškėlė bylą profesoriui Vizgirdai...

MARIJA: Mano Dieve! Bet ką, bendra turi mano vyras su pacientais? Aš maniau, kad jis naudojasi tik klinikų laboratorija.

LAUKAITIS: Atrodo, kad ne tik tiek. Bylos pagrindas labai rimtas — esą mirtis įvykusi nuo eksperimento.

MARIJA: Pone advokate, nevyniojant nieko į vatą, ar mano vyras kaltinamas žmogžudyste?

LAUKAITIS: (be žodžių linkteli galvą).

Uždanga (b. d.)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai