LITERATŪRA Spausdinti

 

 

Šių dienų italų rašytojai


Fašizmas griuvo. Bet ar visiškai? Atrodo, kad ne visai, kaip kad teisingai pastebi britų literatūros apžvalgininkas B. Wall Londone leidžiamam mėnesiniam literatūros ir kultūros žurnale „Horizon“.

Žymiausias fašistų rašytojas, galėtume sakyti, net fašistinio „stiliaus“ išradėjas ir pranašas, buvo G a b r i e 1 i s   d ' A n n u n z i o. Jis dar prieš savo mirtį nustojo daręs įtakos jaunajai italų rašytojų kartai. Jo kiečiausias kritikas yra Benadett o C r o c e, kurio filosofinę hegemoniją pasiryžo paveržti antrasis didelis naujojo hegelazmo šalininkas G i o v a n n i Guotile, fašistinėj valstybėj matęs geriausią naujosios Hėgelio politikos atbaigimą.

Croce, kaip literatūros kritikas, yra labai vienašališkas. Pritaikęs savąjį matą, jis yra lengva ranką atmetęs visą eilę žymiausių prancūzų paskutinio šimtmečio literatūros veikalų. Jo mėgstamiausi autoriai yra Goethe ir Ariostas. Šio meto žodžio kūryba žymiausia dalimi neįeina į jo orbitą ji lieką už jos. Iš dalies gal ir dėl to, kad jis žymiausią savo gyvenimo dalį praleido Neapoly, mieste, veik nemačiusiam moderniųjų srovių įtakos, jis naujojo miesto žmogaus sielos kančių ir išgyvenimų nesupranta – jis lieka jam tolimas ir svetimas.


Todėl ir savo pažiūromis į meną (tiek dėl savo liberalizmo ir nesugebėjimo religinėse jėgose įžvelgti sveiko akstino kūrybai, tiek dėl nenoro matyti veikalo būtinųjų socialinių reformų ir nesupratimo moderniosios technikos atneštosios i žmonijos gyvenimą pažangos) jis kūrybinei jaunajai italų rašytojų kartai ne daug ką tegali duoti.

Tačiau Italijoj nėra kito žmogaus, kuris jį galėtų — bent šiuo metu — pakeisti. Ir čia tuo būdu gauname beveik paradoksą.

Kai imama kalbėti Anglijoj arba Amerikoj apie jaunąją italų rašytojų kartą, tai pirmiausia sustojama prie Ignazio Silones, italų socialistų rašytojo, vardo. Tai autorius „Fontamaros“, „Vyno ir duonos“, „Sėklos po sniegu“ ir kt. veikalų. Jo veikalus fašizmas draudė skaityti, jo gyvenimas — tremtinio gyvenimas. Tai daugiau pranašas nei filosofas, jį daugiau apsprendžia pats gyvenimas nei protinės normos. Silonė dažnai lyginamas su prancūzu Malraux. Jo dvasios sklaida nuvedė jį nuo komunizmo iki tikėjimo dvasiniu atgiminu, kurį gali duoti tiktai meilė. Politiškai jis yra artimas britų Darbo partijai, šiaip savo idėjas daugiau skleidžia kaip Romoj leidžiamo socialistų dienraščio „Avanti“ redaktorius.

Daugiau už Silonę skaitomas 38 metų Alberto Moravia, sukėlęs gyvą susidomėjimą nutraukiančiu nuo daug ko iliuzijų skraistę, savo romanu „Glindifferenti“. Jis yra viskuo nusivylęs — ir korupcijai pasidavusiu pasauliu, ir kultūros bekraujiškumu, ir nežmonišku žmonių egoizmu. Moravijos puolamoji santvarka ir vidurinis italų luomas gali eiti tiesiog socialiniu dokumentu. Moravia darė eksperimentą su Kafka ir surrealizmu, bet tam italų dvasinis pasaulis yra per tolimas. Savo kitu veikalu ,,Le Ambizioni Sbagliate“ pasineša nesveikos erotikos kryptimi, pasekdamas „herojinėmis“ d'Annunzio meilės dramomis. Savo brošiūroj ,,La Speranza“, nors pats ir nebūdamas komunistas, lygina dabartinę masių padėtį su III amžiumi po Kristaus — kaip tąsyk joms išganymą atnešusi krikščionybė, taip dabar jos tos „pažadėtos vilties“ laukiančios iš komunizmo.

Italijoj daug giliau nei kituose kraštuose įleido šaknis renesansas. Tipingą senojo renesanso stiliaus dr moderniojo europiečio sintezę duoda Alberto Savinio, Giorgio di Chirico brolis, tik vienas veikia literatūroje, o kitas tapyboje. Jis Italijai gal net būdingesnis už Moravia, nors šiaip jis priskirtinas greičiau prie grynųjų intelektualų, gyvenančių skeptiškam smegenų gimnastikos pasaulyje.

Gal niekur taip ryškiai nepasireiškė prieš gražbylyste ir retoriniu stiliumi pasižymintį blogųjų renesanso tradicijų — d'Annunzio ir fašistų autorių — stilių reakcijai, kaip šių dienų italų, lyrikoje Guiseppe Ung a r e 11 i savo aiškiu, elegantišku stiliumi primena prancūzų mokyklą, E u genio Montale yra artimas Valery kūrybai. Jo eilėraščių rinkiniai ,,Le occasioni“ „Ossa di Sepia“ rodo, kad jam, kaip kad .ir T. S. Eliot, teko ilgai rungtis su žodžiu, kol galiausiai, kaip kad ir anas, jį meistriškai apvaldė, tiktai Eliot gal į daug ką žiūri ryškiomis aiškaus kat. rašytojo akimis, tuo tarpu Montalės vertybių gradacija yra gerokai skirtinga. Nietsche ir Rilke atsiduoda daugiau iš vokiečių ir vengrų monarchinės mokyklos išėjęs U m b e r t o Sabą, primenąs Pascolį ir XIX amžių — gal dėl to, kad iš dalies yra žydų kilmės.

Prie šių dienų ryškesnių italų rašytojų veidų tenka priskirti tokius rašytojus, kaip Emolio Cecchi, Massimo Bontampelli, Aldo Palzzeschi, Riccardo Baccelli, Antonio Baldini, V i t o r i n i, kurio romanas „Conversazioni Sicilia“ daugelio kritikų laikomas vienas iš geriausių per pastaruosius 20 metų romanų, Barilli ir tarytum granitinė uola iškyląs pietietis Corrado Alvarko. Toskanietis Cecchi sa Mario Praz laikomi vienas iš geriausių anglų literatūros žinovų ir aukšto stiliaus rašytojai. Savo idėjomis yra epikūras, „Risorgimento Liberale“ literatūrinis bendradarbis.

Italų politika suka radikalumo kryptimi. Į radikalumą pasinešę ne tik jaunieji italų komunistai, bet ir kairieji katalikai, katalikai revoliucijonieriai, kurie reikalauja aiškių ir griežtų socialinių reformų. Vienas iš tokių radikalesnių kritikų yra Giaccomo de Benedetti. Kur toji idėjų ir kultūrinė kova pakryps, parodys netolima ateitis. Italų katalikų rašytojų karta yra verta atskiros studijos.

Tuo tarpu italams svarbiausia rūpi — kaip gauti gerai pavalgyti ir išvengti invazijos. Šiandien italai gyvena krizę — ne tik politinę, bet ir dvasinę. Toji krizė iš dalies ryški ir jų literatūroje, nors šiaip jų publika pasižymi didesniu intelektuališkumu ir drauge skeptiškumu, nei anglosaksų Vakaruose. Bet ji yra daugiau kultyvuota ir apsiskaičiusi, geriau išprusinta.

 

* Mūsų dienų šventoji. Prie svarbiausių pereitais metais religinės literatūros leidinių vokiečių kalba tenka skirti Idos Friederi kės Gorres „Studiją apie Lisieux Teresėlę“ (išleido Herderis Freiburg i. Br.). Minimasis leidinys tuo pasižymi, kad šventųjų gyvam paveikslui duoti pasiimta visai nauja kryptis — duoti jį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, bet ne tokį, koks jis aprašytojo ar biografo galvoj atrodo. Taip ir čia šią didžiąją mūsų dienų šventąją išvystame gyvą ir realią, tokią, kaip visi žmonės, su visomis jų silpnybėmis, ir vis dėlto ne tokią — tiktai begaline kova su savimi ir auka prasimušusią sau kelią į tikrąją Dievo karalystę. „Aš kovojau kiekvieną dieną, kiekvieną savo gyvenimo dieną“, sako ji pati. Ir ji gyvenimą iškentė ir iškovojo, eidama iš vieno pralaimėjimo į kitą, bet niekad nenusimindama ir vis kildama aukštyn, vykdydama praktikoj didįjį meilės įsakymą ir savo gyvenimu įrodydama, kad „nėra jokios normuotos krikščionybės ar kad kiekvienam krikščioniui yra lygiai atviras kelias į Kristaus tobulumą“. Šventasis gali būti kiekvienas, reikia tik norėti — veikliai ir tikrai norėti. Dievas yra didis savo šventaisiais.

Minimasis leidinys, kaip pastebi pora apžvalgininkų kat. „Hochland“ žurnale, duoda ypač patrauklų ir realų mūsų dienų šventosios paveikslą.


* Satre'as įtrauktas į indeksą. „Prizma“ rašo, kad kat. religijos mokslo ir filosofijos akademija Vatikane iškėlė svarstyti pokarinės egzistencializmo filosofijos problemą. Buvo konstatuota, jog Sartre'o skelbiama pažiūra, kad svarbiausia žmogui gyvenime yra laisvė, (moralinė elgsena nesvarbu), — nėra priimtina, taip pat negali būti priimtas nė jo skelbiamas kito pasaulio neigimas. Tai esą du svarbiausi egzistencialistų teigimai, prieš kuriuos Vatikanas turėjęs pasisakyti. Prieš egzistencialistų šia prasme filosofiją ne per seniausiai per filosofų kongresą pasisakė ir pats popiežius. Tačiau jame rasta ir gerų dalykų. Net ir pats Augustinas, kaip nurodo tėvas Boyer, minimosios akademijos sekretorius, buvęs tam tikra prasme egzistencialistas, būtent — daugiau svorio teikdamas konkrečiai tikrovei nei bendrosioms idėjoms ir pabrėždamas, kad konkrečiausia tikrovė yra Dievas, visos kitos tikrovės pagrindas.

* Leidžia visus Mickevičiaus raštus. Lenkų kultūros ir meno ministerija susitarė su Czytelnik leidykla, kad ta išleistų visiškai naują puikiai paruoštą visų Mickevičiaus veikalų leidimą. Naujasis leidimas susidės iš keturių tomų ir bus išleistas 100.000 egzepliorių tiražų. Veikalai bus pardavinėjami labai pigia kaina.

* Nutarta pakelti iš palaimintais į šventuosius 3 prancūzus, pasižymėjusius prancūzų kat. mistinėj literatūroj. Tai Luis Grignon de Monfort, Katherine Laboure ir Michel Ganicoit.

* Prancūzijoj šiemet liuksusiniu leidiniu išleista vad. Tobijo knyga (viena iš Šv. Rašto knygų), kuri duodama kaip dovana jaunavedžiams. Tobijų šeima kartu su visa tauta buvo asirų karaliaus Salmanazaro (708 m. pri Kristų) išvežta į Asirijos sostinę, Ninivos miestą, — ten ir vyksta tremties sąlygose visas jos išgyvenimų aprašymas.

* Vokiečių rašytojų kongresas šiemet šaukiamas rugsėjo 11—13 d. Berlyne. Į jį kviečiami ne tiktai vokiečiai rašytojai emigrantai, gyveną užsienyje, bet taip pat žada atvykti daug užsieniečių rašytojų.

* Šiemetinė prancūzų literatūros kritikos premija pasiirta artimam egzistencializmui prancūzų autoriui Albert Camus.

* U n e s c o literatūros ir meno skyrius nutarė išleisti visų Europos bibliotekose esančių knygų katalogą, kuriame bus suregistruota apie 20 mil. veikalų.

* Londone mirė prancūzų G o n court'ų premijos laureatas Andrė Savignon, išgarsėjęs savo jūriniais ir egzotiniais romanais. Jis šalia lenko J. Conrad ir senesniojo P. Loti buvo vienas iš mėgstamiausių jūrinės literatūros kūrėjų.

* Prancūzų ir kt. kraštų literatūrinėj visuomenėj didelis susidomėjimas rodomas ir daug diskusijų kyla dėl 1924 m. mirusio Prahos poeto Franzo Kafkos kūrybos. Jis buvo įtrauktas ne tiktai po 1933 m. į nacių indeksą, bet jo veikalus deginti pasisiūlė taip pat prancūzų komunistai. Tuo būdu jo veikalai buvo dar daugiau išpopuliarinti.
Romaino Rolland'o bičiulių draugija, įkurta Prancūzijoj 1945 m. rašytojo motinos ir sesers, dabar savo poskyrius steigia ir kituose kraštuose. Šveicarijoj jai vadovauti imasi knygų leidėjas Oprechtas, Kanadoje — G. Duhamelis, visų jų pirmininkas yra P. Claudelis. Draugija nori su laiku įsteigti tokią literatūros premiją, kuri būtų nemažesnė už Nobelio literatūros premiją.

* Amerikiečių žurnalas „The Alantic Monthly Press“ Bostone paskyrė premiją už geriausią romaną kiekvienos tautybės autoriui. Pirmo ji premija siekia 10.000 dolerių. Rankraščiai gali būti siunčiami kiekviena kalba, jie turi būti perrašyti mašinėle ir turi turėti ne mažiau kaip 50.000 žodžių. Adresas: „Atlantic Novel Contest for 1947“, 8 Arlington Street, Boston, Massachusets, USA.

Čikagos universiteto kancleris p r o f. R. M. H u t c h i n s a s pakviestas Britų Enciklopedijos redakcijos kolektyvo pirmininku. Jis gavo metus atostogų, tuo būdu norėdamas geriau atsidėti „didžiosioms Vakarų knygoms“. Taip pat norima liaudžiai skiriamais leidiniais išleisti pačius geruosius klasikus ir tuo būdu perauklėti humanistiniais pagrindais pačius žmones. Projektuojama tuo būdu išleisti Šv. Raštą ir 71 autoriaus 87 veikalus, be to, 9 didžiules antologijas poezijos, religinės kūrybos, pjesių etc. Visus tuos žymiuosius veikalus bus galima įsigyti už 200—250 dolerių.

* Sovietai, norėdami savo įtaką išplėsti kultūriniam bare, stengiasi Sovietų zoną užlieti sovietine literatūra: romanais, pjesėmis dramomis.
Paskiausiai įsteigta pora vokiečių vardu leidyklų, kurios leidžia Gorkio, „Jegorą Bulyčevą“, L. Pachmanovo „Dovno atsiskyrėlį“, Korneičuko „Chirurgą Krečetą“, Michalkovo „Juoką ir ašaras“ ir. kt.

* Londone posėdžiavo 14 metinis autorių (rašytojų, muzikų, menininkų) kongresas, kurį atidarė ir britų valdžios vardu pasveikino seras Crippsas. Suvažiavime dalyvavo 30 tautų 50 įgaliotų atstovų.

* Pirmasis prancūzų rašytojas, prabilęs į vokiečius Amerikiečių zonoje, pasirodė esąs Pietų Prancūzijos poetas Pierre Miremont, birželio 23d. Miuncheno un-te skaitęs paskaitą ir kvietęs visas tautas dirbti bendrai europiečių kultūros gerovei. Prancūzų-vokiečių susiartinimą remia taip pat prancūzų „Comitė National des Ecrivains“, sudarytas daugiausia iš rezistencinio sąjūdžio rašytojų, ypač vokiečių kilimo Rudolf Leonhard.

* Danų 88metųsenumo rašytojas, kilęs iš darbininkų sluogsnių, Martin Andersen Nexo, lankėsi Berlyne ir vėl užmezgė artimesnį kontaktą su vokiečių rašytojais.

* Berlyne suruošta vokiečių 1947 metų knygų paroda, vaizduojanti visus 1947 m. vokiečių išleistus leidinius. Ta proga išleistas ir išsamus apžvalginis naujų leidinių katalogas.

* Thomas Mannas reiškia savo ir vokiškai skaitančiosios visuomenės vardu sveikinimus Herman-nui Hessei. Tačiau, pakviestas iš PEN klubo suvažiavimo Šveicarijoje, kuriame dalyvavo taip pat visa eilė vokiečių rašytojų iš Vokietijos ir emigrantų, ne tik į Miuncheną, bet ir iš viso į Vokietiją šiuo laiku vykti atsisakė. Į Miuncheną buvo užsukęs iš PEN klubo suvažiavimo grįždamas Anglijoj gyvenąs vokiečių rašytojas A. Kerr.

*Hamburge buvo paskelbtos senų knygų varžybos, Pasirodo, varžytininkai už knygas įvarė labai aukštas kainas. Pvz., už Erazmo Roterdamiečio laiškus, įvertintus 600 RM, buvo įkelta 2000 markių kaina, už visą Goethės (su paskutiniais) raštų leidinį 2.100 RM, už vieną ranka rąžytą 1480 m. Šv. Rašto (N. Testamento) rankraštį 3000 RM. Už Lafontaine'o Pasakų rinkinį vienas varžytininkas įkėlė net 19.000 RM. Leibnico filosofinius raštus 1000, Livijaus istorijas 1800 RM. Schillerio raštus (9 tomus) 1.300, Stephano Georgės 3.100, Goethės raštai su jo autografu — 7.500 RM etc.

* Naujai įsteigto austrų PEN klubo pirmininku išrinktas austrų poetas Franc Czokor.

* Listo leidykla išleido rašytojo H. Stehro susirašinėjimą nuo 1909 iki 1922 m. su nacių nužudytu valstybės vyru Rathenau.

* Goethės-Schillerio archyvas, Tūringijos landtago nutarimu; paskelbtas tautos nuosavybe. Jis yra Weimare.

* Visa eilė vokiečių moderniųjų rašytojų veikalų bus paleisti pigiaos leidiniais plačiajai publikai. 50.000—100.000 egzempliorių tiražu ruošiamasi (iš Berlyno paskleisti Th. Manno Rinktinius pasakojimus, Werfelio Gjiesmę apie Bernadetą, Zweigo Žmonijos žvaigždėtas valandas, Joach. Maasso Magiškuosius metus. Willkie Nedalomąjį pasaulį, Hemingwayaus Kam išmuša valanda, Saroyano Žmogiškąją komediją, Johno Scotto Anapus Uralo, Schnitzlerio ir Hofmannsthalio pasakojimus ir kt. Leidžiamas taip pat naujausiasis Th. Manno romanas „D-r. Faustus“. Švedijoj išleidžiami visi jo raštai ištisu rinkiniu.

Šveicarai uždraudė savo krašte užsieniečiams verstis knygų leidyba ir finansiškai remti tenykštes knygų leidyklas.

* Tarptautinė jaunimo knygų paroda, pernai metais atidaryta Miunchene, dabar lanko Hannoverį ir kt. Hesseno krašto vietas.

* Oxfordo universitetas Anglijoj suteikė garbės daktaro laipsnį prancūzų rašytojui Andrė Gide, Šekspyro ir Conrado vertėjui į prancūzų k. Gide anglų vadinamas „viso pasaulio piliečiu.“

* Į PEN klubo rašytojų suvažiavimą Zūriche, Šveicarijoje, suvažiavo iš Europos, Amerikos, Azijos ir Afrikos per 300 rašytojų. Į jį buvo nuvykę vokiečių rašytojų atstovai ir iš Vokietijos, tačiau jų tinkamumą būti klubo nariais suvažiavimo nutarimu turės patikrinti dar speciali komisija. Suvažiavime Thomas Mannas skaitė paskaitą apie Nietschės filosofiją ir
porą ištraukų iš savo naujojo romano. Ta proga tarp įvairių kraštų rašytojų atnaujinti ar užmegsti naujai glaudūs santykiai.

* Miunchene žurnalo „Echo der Woche“ iniciatyva buvo suruoštas pirmas po šio karo tarptautinis jaunimo suvažiavimas, į kurį, be vokiečių jaunimo atstovų, atvyko taip pat jaunimo atstovai iš JAV, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Šveicarijos. Danijos, Norvegijos. Bulgarijos, Graikijos, Egipto, Indijos ir Kinijos. Šveicaras Dr. prof. Thūrer palinkėjo, kad Europa taptų Šveicarija, bet ne Balkanais. Suvažiavimą sveikino Karinės Valdžios vardu amerikietis Dr. Nprman Himes, pažymėdamas, kad politinės grupės gautą leidimą organizuoti jaunimo sambūrius nepiktnaudotų, anglų rašytojas H. M. Brailsford, prancūzų rašytojai Andrė Gide ir J. Rovan, olandų rezistencinio sąjūdžio vienas iš vadovų rapytojas Jef. Lašt, Batnos (Indijoj) un-to profesorius S. Iha ir kt.

Užsienio svečiai vokiečių jaunimo buvo ypač šiltai sutikti. Nymphenburgo pilyje jiems buvo suruoštas įspūdingas priėmimas. Tuo būdu norima vokiečių jaunimą įjungti į Europos ir viso pasaulio jaunimo organizacinį gyvenimą.